KOMUNIJOS DOVANA

Kun. Romualdas Dulskis

     Pernai žvelgėme į Mariją, mokydamiesi gyventi su Ja, kad mūsų sielose per malonę galėtų gimti Jėzus Kristus. Šiemet mūsų žvilgsnis krypsta į Eucharistiją. Dievas panorėjo būti tarp mūsų, kad galėtų būti ir mumyse. Viešpats nepanoro likti antgamtyje, bet Jam patiko nužengti į šį fizinį pasaulį ir slypėti po fiziniais duonos ir vyno pavidalais.

     Kadaise vienas filosofas pasakė: Niekas, kas žmogiška, man nėra svetima. Bet kas yra tikrai žmogiška? Kas priklauso žmogaus esmei, o kas ne? Kas daro žmogų žmogišką, o kas jį nužmogina? Daug mąstytojų apie tai svarstė ir ginčijosi, ir iki šiol žmonija nebūtų radusi atsakymo į šį svarbų klausimą. Todėl pats Dievas davė atsakymą. Dievo Sūnus tapo Žmogumi: Jis tapo viskuo panašus į mus, išskyrus nuodėmę. Kristus -tikras Dievas ir kartu tikras Žmogus. Įsikūnydamas Jis tapo tobulu žmogaus pavyzdžiu: Jame mes matome, koks turi būti žmogus.

     Šv. Bazilijus sako: Žmogus - tai būtybė, kuriai liepta tapti Dievu. Tačiau žmonės, įsispoksoję į šio pasaulio daiktus, žavisi jų grožiu, nepastebėdami savo sielos grožio ir didybės. Todėl Bažnyčia visais laikais stengėsi atitraukti žmogaus širdį nuo apgaulingo žavėjimosi pasauliu ir nukreipti jo žvilgsnį į dieviškąją sritį.

     Pasaulio daiktai atspindi dieviškąjį grožį bei didingumą, tačiau per didelis žavėjimasis jais atitraukia mus nuo Absoliutaus Grožio bei Didybės ir nuo pagrindinio mūsų gyvenimo uždavinio - sielos sudievinimo. Šis mūsų gyvenimas duotas mums kaip išbandymo laikas, kaip darbo ir kūrybos metas, kovos ir pastangų arena, kad pasiektume dieviškąjį gyvenimą. Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą, t. y. kaip kūrybinę būtybę. Žmogui skirta kurti ir formuoti ne tik aplinkinį pasaulį, bet ir patį save. Pasaulio Kūrėjas, norėdamas, kad mes dalyvautume Jo dieviškame gyvenime, pašaukė mus į buvimą ir turi planą vesti mus į tobulumą, pasitelkdamas mus pačius. O dieviškasis išradingume! Norėdamas mus įvesti į palaimos karalystę, Jis apdovanojo mus laisva valia ir kūrybine galia, kviesdamas mus bendradarbiauti, kad mes patys save baigtume kurti. Taigi žmogui galutinai užbaigti savikūrą skirta jam pačiam. O Dievas šitos kūrybos metu nuo mūsų neatsitraukia, yra arti mūsų, arčiau negu mes patys sau (šv. Augustinas). Jis mums pavedė baigti save kurti ne todėl, kad numatė mums stebėtiną garbę, neįsivaizduojamą ir nesuvokiamą žavesį palaimos, kurią gali pasiekti tiktai laisva valia apdovanotas kūrinys. Dievas mums parinko patį nuostabiausią kelią, kurio pradžioje mus meilingai pastatė. Tai šlovės kelias, išganymo ir palaimos kelias, nusagstytas dvasiniais deimantais ir brangakmeniais. Dievas kviečia ir ragina mus juo eiti. Ir pats mums padeda bei mus lydi.

     Dievas niekuomet neatsisako savo plano nuvesti mus į dieviškąjį gyvenimą. Nors ir kaip toli mes išklystume iš minėtojo kelio, nors ir kaip subjaurotume savo sielą nuodėmėmis, Dievas ištvermingai kviečia mus sugrįžti. Dievas siuntė savo Sūnų, kuris turėjo atgręžti žmonių širdis į savo Kūrėją. Tylus Jėzaus gimimas Betliejuje buvo didis Dievo įsijungimas į žmonių gyvenimą. Atėjo šviesa į pasaulį (Jn i, 9). Sumišusiai žmonijai vėl pasirodė aiškumas. O Kristus, atlikęs žemiškojo gyvenimo misiją, pasiliko savo Bažnyčioje - mokyme ir sakramentuose. Ką reiškia priimti sakramentus? Tai reiškia priimti Kristaus mokslą ir Jo gyvenimo pavyzdį.

     Būkite tokio nusistatymo, kaip Jėzus Kristus, - ragina šv. Paulius. -Argi nežinote, kad jūs esate Šventosios Dvasios šventovė ir jumyse gyvena Dievo Dvasia?! (i Kor 3, 16).

     Išpažintis ir Komunija visada mums primena aną didįjį pašaukimą -baigti save kurti. Būtų didelė klaida, jei priimdami sakramentus tai išleistume iš savo dėmesio.

     Sakramentinis gyvenimas turi mus pašventinti, perkeisti. Krikščioniškasis gyvenimas iš tikrųjų ir turėtų būti siekimas to perkeitimo, pasinaudojant sakramentais. Šv. Augustinas sako, kad Viešpaties Kūną tam priimam, idant būtume į Jį perkeisti. Eucharistija - tai maistas, kuris priimamas ne tam, kad būtų pakeistas į mūsų kūną, bet kad mes pasikeistume į Kristų. Melskime Dievą, kad Komunija ne tik palaikytų mūsų dvasinį gyvenimą, bet ir toliau jį ugdytų. Kristaus Kūnas ir Kraujas - Dievybės pilnatvė - šaukte šaukia mus į dieviškąjį gyvenimą. Kiek kartų priimame Kristų Komunijoje, tiek kartų klausykimės malonių Jo žodžių: Ateikite pas mane visi, atsigaivinkite ir tapkite tobuli.

     Šis mūsų gyvenimas - kelionė. Kelionė ne tik į Amžinybę, bet ir kelionė į dieviškumą. Į Amžinybę mes artėjame be savo pastangų, o mūsų rūpestis ir dėmesys tebūna nukreiptas į tai, ar esame kelyje į dieviškumą. Jie ėjo paskui Jį, - sako Evangelija. Kaip malonu eiti paskui Jėzų, sekti Jo pėdomis! Jis mus veda. Jis mus myli. Jėzau, pastiprink mano žingsnius: aš noriu eiti paskui Tave!

     Prieš priimdami Viešpaties Kūną kalbame maldas prieš Komuniją. Mes norime pasirengti priimti Viešpatį. Tačiau tikrai vertai Jį priimsime, jei priimsime į savo gyvenimą. Mums reikia Dievą priimti į savo mintis ir jausmus, į savo rūpesčius, dienas ir valandas. Tikras Dievo priėmimas -argi tai gali būti valandėlės reikalas? Argi tai nėra viso gyvenimo dalykas? Juk mums reikia Viešpatį priimti taip, kad Jis mumyse pasiliktų.

     Deja, daugelis žmonių Jį priima trumpam, ir po keliolikos minučių Viešpats jau nebeatsimenamas. Argi toks priėmimas gali daryti įtakos mūsų sielai? Turime mokytis Viešpatį priimti visam laikui, kad visa siela būtume su Juo. Priimti Jėzų taip, jog paskui, kad ir kur būdami, jau būtume su Juo. Toks Dievo priėmimas - tai ne vienkartinis veiksmas, bet daugybė pastangų, ištvermingas, ilgalaikis noras, daugeliu aktų reiškiamas troškimas susijungti su Viešpačiu, prisiartinti prie dieviškojo gyvenimo.

     Eucharistiniai metai tepamoko mus giliau žvelgti į Komunijos paslaptį. Iš naivaus Eucharistijos priėmimo kilti prie tikros, pastovios jungties. Dar šio, žemiškojo gyvenimo kelyje teįvyksta mūsų didžioji komunija -mūsų sielų susijungimas su Dievu.