„PASAKYKITE TĖVAMS - AŠ NORIU GYVENTI"
SKAITYTOJAI ATSIUNTĖ
(Šis atsitikimas paimtas iš panevėžietės grafikės Janinos Inčiurienės dienoraščio.
Patikrinus metrikus, rasta: krikštijo kun. Juodelė, krikštamotė - J. Inčiurienė.)
1971 m. sausis. Rytą atsikėliau labai nuvargusi: baisus sapnas trukdė nakties poilsį. Sapnavau einanti labai ilgu tuneliu. Buvo tamsu tamsu. Tamsa buvo klaiki. Tik kažkokia vidinė nuojauta sakė, kad reikia eiti tiesiai pirmyn. Ilga buvo ta kelionė. Staiga prie mano kojų lyg kažkas pasipynė. Pasilenkiau pažiūrėti ir paėmiau rankomis.
Tamsoje suvokiau, jog tai labai mažas žmogutis, naujagimis. Persigandau. Tuo tarpu pradėjo labai smarkiai šviesėti. Iš aukštai nusileido rausva skraistelė. Ji apsupo tą vaikutį. Supratau laikanti moteriškos lyties kūdikį, mergytę.
Ėmiau skubiai bėgti: jaučiau, kad kūdikiui reikia suteikti pagalbą. Aš bėgau, bet pati nežinau kur. Tuomet kūdikio galvutė ėmė labai sparčiai didėti ir pasidarė maždaug kaip septynerių metų vaiko, nors visas kūdikis buvo labai mažytis, - nė kiek nepadidėjo mano rankose. Aš uždusau klupdama ir vėl keldamasi. Bėgau su kūdikiu jau šviesoje, bet vis nežinodama kur. Bėgau vejama minties, kad reikia skubėti. Pribėgau pilką pastatą, kuriame nebuvo nei langų, nei durų. Pasibeldžiau į sieną, pasirodė žmogaus galva:
- Ko čia baidaisi, ko trukdai tylą? - klausia.
Aš rodau kūdikį ir prašau jam suteikti pagalbą, o žmogus pažvelgė į mane ir į kūdikį ir rimtai, sakyčiau, griežtai atsako:
- Jis turi tėvus! - (Atseit aš tokių nepriimu.)
Tai supratau iš jo rūstaus, griežto veido. Tas žmogus, vilkintis tamsiais drabužiais, dingo, o sienoje skylė išnyko.
Aš vėl bėgau, nežinodama kur. Bėgau parkrisdama ir vėl keldamasi. Bet nė karto kūdikis neiškrito iš rankų: aš jį tvirtai laikiau prie krūtinės prispaudus. Išsigandau - kūdikis suriko:
- Kaip gera man būtų gyventi, jeigu tėvai nenužudytų!
Sulig tuo kūdikio riksmu atsibudau. Savijauta buvo labai bloga. Bet sapnas lieka sapnu, ir aš nuskubėjau prie savo kasdieninių darbų, nes kasdieninės pareigos neklausia, koks buvo nakties poilsis, ar pailsėjai ar ne: privalai viską atlikti su meile - pagal Dievo valią.
Vakarui atėjus pasimeldžiau, paprašiau Viešpaties ramaus poilsio ir nuėjau į lovą. Tik sudėjau akis - ir vėl prieš mane tas pats kūdikis rankose. Žvilgsnis kažko maldauja. Žiūriu aš jam į akis, o jos tokios mėlynos, nekaltos, be žodžių maldauja. Pagaliau pasigirsta balselis:
- Padėk man! Aš iš jūsų daugiau nieko nenoriu... aš noriu gyventi!
Aš žiūriu į mergytę ir nežinau, ką daryti. O ji toliau kartoja praeitos nakties sapne girdėtus žodžius:
- Kaip gera būtų gyventi, jeigu tėvai manęs nenužudytų...
Patylėjusi klausiu mergytę:
- Tai ką gi aš turiu daryti?
- Labai nedaug, - atsako ji, - pasakyk mano tėvams, kad aš labai noriu gyventi!
Aš sumišusi teisinuosi, kad nepažįstu jos tėvų, o kūdikis plonu vaikišku balseliu sako:
- Prisimink, kai lankei antrąją .klasę, tu sėdėjai su mano motina antrame suole!
- Tai buvo labai seniai, ir aš neprisimenu.
- Jos vardas buvo Nijolė.
Tik dabar pradėjau prisiminti geležinkelio trečiąją septynmetę mokyklą. Tikrai antroje klasėje gal kokį mėnesį sėdėjau su tokia rudų akių, tamsių plaukų mergaite, vardu Nijolė. Tai buvo seniai, ir aš nepamenu jos pavardės, tuo labiau kad ji išsikėlė kažkur kitur gyventi ir iš mūsų mokyklos išėjo. Tai buvo apie 1949 metus.
Mano prisiminimus nutraukė gailus maldaujamas mergaitės balselis:
- Padėk man! Man daugiau nieko nereikia, aš noriu gyveni!..
Ir taip kartojosi visą naktį. Daug kartų buvau nubudusi, varčiausi, netgi pasitaisiau patalynę, atsidariau balkono duris, buvau išėjusi į balkoną gaiviu oru pakvėpuoti. Bet tik spėju sumerkti akis, - kartojasi vis ta pati regmė. Tik paryčiui šis tas pasikeitė: mergaitė ėmė sakyti, kad aš turinti nueiti pas jos tėvus. Ji nurodė adresą: gatvę, namo numerį ir butą.
Rytą atsikėliau mieguista, bejėgė. Nuotaika slogi. Jaučiausi niūri, nors ir švietė saulė, žėrėjo baltutėlis naktį pasnigtas sniegas. Visą dieną nenorėjau valgyti. Viskas buvo neįdomu. Kažko širdyje liūdna. Visur, kur tik ėjau, ką dariau, akyse stovėjo mažas, rausvas gniužulėlis su labai didele galvute ir geltonais plaukais. Be galo siaubingai skambėjo ausyse ir skaudžiai atsiliepė širdyje žodžiai:
- Kaip gera man būtų gyventi, kad tėvai nežudytų!
Viešpatie, juk aš nieko nenužudžiau ir nesiruošiu žudyti! Kodėl naktį visa tai sapnavau? Ką man daryti su nurodytu adresu? Panevėžyje toji nurodyta gatvė yra... Negalėdama nusiraminti nutariau vakarinių šv. Mišių auką paaukoti už tą sielą, taip norinčią gyventi, už jos tėvus, kad Viešpats suminkštintų jų žiaurias širdis, pasirengusias nužudyti savo kūdikį. Prieš Mišias ėjau išpažinties ir paprašiau dvasios tėvelį patarti, ką tokiu atveju turėčiau daryti. Kunigas, išklausęs mane, patarė pasimelsti, o ypač rūpintis pailsėti. Nuo pavargimo, matyt, tapau jautresnė. Išpažintis laukiamo suraminimo nedavė. Nors širdyje po šv. Komunijos ir buvo šviesiau, bet kartu buvo kažko neramu. Mano džiaugsmas buvo sudrumstas. Galbūt prieš mane yra koks tarpas, kurį aš turėčiau pereiti ir taip pasiekti tą dvasišką, palaimintą šviesą.
Tas pats sapnas trečią naktį. Tą vakarą ilgai darbavausi, manydama, kad daugiau pavargusi ir vėliau atsigulusi greičiau galėsiu užmigti ir ramiau pailsėti ir kad jau nebedrums nakties poilsio įkyrus sapnas. Pasimeldusi, vos padėjau galvą ant pagalvės, sumerkiau akis ir atsidūriau palaimingoje miego karalystėje, - ir vėl sapnuoju: girdžiu - čaižiai sužviegia stabdomo autobuso stabdžiai. Tai buvo mūsų miesto 7 maršruto autobusas. Aš į jį įlipu. Atvažiuoju į anos nakties sapno nurodytą vietą - gatvę, namą, butą. Labai jaudinuos. Paskambinu. Laukiu.
Duris atidaro mano metų jauna moteris, vilkinti juodo blizgančio šilko su raudonomis rožėmis palaidine. Pakviečia mane į vidų. Kambarys labai jaukus, pristatytas importinių baldų. Prie staliuko ant fotelio atlošo užkabintas juodas vyriškas švarkas. Moteris tiriamai žiūri į mane. Tuo metu iš kito kambario išeina vyras, tokiomis kaip kabantis švarkas kelnėmis, su marškiniais ir kaklaraiščiu. Akių žvilgsniu ragina žmoną greičiau rengtis, bet, pamatęs mane, sutrinka. Aš imu atsiprašinėti, kad kaip nelaukta viešnia užėjau ir, nežinodama, nuo ko pradėti, mindžikuoju prie durų. Vyras išeina į kitą kambarį.
Aš dar kartą atsiprašau ir, paprašiusi leidimo papasakoti savo sapną, kurį esu keletą naktų sapnavusi, atsisėdu. Moteris, žiūrėdama į mane, irgi nedrąsiai prisėda prie manęs. Aš pažodžiui papasakoju pirmos ir antros nakties sapnus. Nupasakoju, kaip atrodė mergytė. Pasakau, kad ji mane labai prašė pasakyti tėvams, kad ji nieko daugiau nenorinti, tik labai geidžianti gyventi ir kad tėvai jos nenužudytų...
Atsibudau ir labai nudžiugau, kad tai būta tik sapno...
Kas regmėse matyta, pasitvirtina tikrovėje. Tą rytą visa buvau nesava. Nemoku atpasakoti to jausmo, kurį jaučiau. Aš buvau nebe aš. Neradau sau vietos. Kūnas buvo tarsi pripildytas kažko sunkaus, nesuprantamo. Tokioje būsenoje išėjau į darbą. Dirbti nesisekė. Mintys nuolat sukosi apie matytą regmę. Porą valandų galvojau, ką daryti: o gal imti ir pavažiuoti 7 maršruto autobusu pagal sapną? Tai buvo tokia neatstojanti mintis, kad nebegalėjau jai atsispirti. Nuėjau pas viršininką ir pasiprašiau išleidžiama iš darbo. Gavusi leidimą sėdau į 7 maršruto autobusą ir važiuoju. Širdis netelpa krūtinėje, rankos ir kojos tokios sunkios, tarsi švino pripiltos. Bet širdies gilumoje jaučiu gerai daranti, tarsi pataikiusi į tą kelią, kuris išves mane iš praėjusių dienų slogučių... Išlipau iš autobuso ir einu. Atrodo, tarsi šiandien antrą kartą eičiau į tą pačią vietą - viskas taip atitinka.
Spaudžiu skambutį, o širdis daužosi. Turbūt nebuvo kūne nė menkiausios ląstelės, kuri nevirpėtų. Buvau tarsi elektros krečiama. Prasiveria durys, ir aš iš baimės ar... nežinau, kaip tą jausmą apibūdinti - negaliu nė žodžio ištarti. Moteris buvo juoda raudonom rožėm blizgančia palaidine! Kvietė įeiti. Kambaryje viskas atitinka sapne matytą vaizdą. Net švarkas kabojo ant to paties fotelio atlošo. Įėjęs iš gretimo kambario vyras akių žvilgsniu ragino moterį paskubėti greičiau rengtis.
Jai papasakojau turėtą regmę. Taip pat paminėjau, kad kūdikis pasakė, kas jos tėvai ir kur gyvena. Sulig tais žodžiais moteris išsitiesė sofoje ir ėmė garsiai raudoti. Iš gretimo kambario išėjo vyras ir puolė prie jos. Atsistojau, nežinodama, ką daryti.
Tuo metu moteris paėmė rankinuką ir iš jo išsiėmė registracijos lapelį, kuriame buvo nurodyta šios dienos data ir valanda, kada gimdymo namuose turėjo būti padarytas abortas, - nužudytas negimęs kūdikis. Plėšydama lapelį į skutus, šaukė vyrui:
- Tu, tu šito labai troškai... tu! - Ir parkritusi ant sofos balsu verkė. Suplėšė registracijos taloną.
Išsiverkusi ir apsišluosčiusi ašaras, prabilo:
- Atleiskite, matote, baldus nusipirkome, norime dar pasitaupyti pinigų mašinai. Tai didžiausia vyro svajonė. O vaikai - tai išlaidos, tai naujas rūpestis ir vargas. Tai mes ir buvome nutarę... bet dabar ne, ne, ne.
Moteris vėl pradėjo verkti. Prisėdo prie jos vyras ir ėmė guosti:
- Apsiramink, nereikės, liaukis...
Bet moteris vis verkė ir po nejaukios pauzės prabilo:
- Juk tiek nedaug tetrūko... Po pusvalandžio jūs būtumėte mūsų namie neradę... - Ir vėl pradėjo kukčiodama verkti.
Gražus sieninis laikrodis išmušė vienuoliktą valandą.
Atsisveikindami vyras ir moteris primygtinai prašė niekam apie tai nepasakoti. Jų prašymą priėmiau tik iš dalies. Pasakiau, ką jaučiau: pasakoti tai pasakosiu, tik prižadu išlaikyti paslaptį - nenurodysiu nei adreso, nei pavardžių.
Išėjau. Saulė švietė. Buvo graži diena. Bet užvis gražiau švietė Marijos atvaizdas. Tarsi mačiau rūpestingą Jos žvilgsnį pasauliui ir motiniškai ištiestas rankas...
Prašo pakrikštyti. Nuo to įvykio praėjo daugiau nei pusė metų. Į mūsų buto duris kažkas pasibeldė. Atidariusi ne iš karto pažinau nekviestus svečius. Tai buvo laimingi kūdikio tėvai. Jie paprašė mane pakrikštyti tą pirmgimę dukrytę. Paklausė mano vardo, nes juo norėjo pakrikštyti savo mergytę. Krikštynos buvo labai kuklios. Tėvai prašė, kad niekam apie tai neprasižiočiau. Taip aš tapau Janinos krikšto motina.
Nuo to laiko praėjo septyneri metai. Prieš rugsėjo pirmąją nuėjau pasveikinti Janytės mokslo metų pradžios proga. Nustebau ją išvydusi: jos veidas, didelės mėlynos akys, geltoni į dvi kasytes supinti plaukai buvo tikras sapne regėtos mergytės atvaizdas. Labai norėjau su šia šeima bendrauti ir stebėti mergytę. Bet kiekvienu atveju patirdavau tėvų nenorą palaikyti su manimi ryšius.
Vėl praėjo keleri metai, ir aš, rengdama savo sūnų Romualduką Pirmajai komunijai, prisiminiau ir krikšto dukrą Janytę. Jai ėjo vienuolikti metai. Jaučiau, kad ji dar neparengta sakramentų. Atsargiai užsiminiau tėvams, kad mano pareiga tuo pasirūpinti, nes jie patys yra prašę manęs būti jos krikšto motina. Bet tėvai, mandagiai padėkoję už viską, prašė daugiau nesirūpinti jų dukra.
Auga jų šeimoje ir sūnus, kuris taip pat pakrikštytas, bet tėvai religinio gyvenimo nepraktikuoja ir neleidžia vaikams jo praktikuoti, netgi jo pažinti. Laukia mergaitė pilnametystės, kada galės pasielgti taip, kaip visi laimingi vaikai - pakviesti Jėzų į savo širdį... Tėvams vieno stebuklo per maža, kad atsipalaiduotų nuo materialaus pasaulio ir žvelgtų į kur kas aukštesnius dalykus.
(Atsiuntė kan. Stasys Kiškis, 1989 01 30)
