BIRŠTONO - OLŠAUSKO BYLA FAKTŲ IR TEISĖS ŠVIESOJE
Jz.[kun. Juozas Šalčius].
BIRŠTONO - OLŠAUSKO BYLA FAKTŲ IR TEISĖS ŠVIESOJE
(1981. 202 p.)
Yra knygų, turinčių išliekamąją vertę, ir tokios knygos šiemet išėjo trečioji (savilaidos) laida, papildyta naujais duomenimis.
Galbūt tų senų (1928-1931) dalykų, vykusių prieš paskutinį karą, nebereikėtų kelti, jeigu gyvenimas nerodytų priešingai: pasėtas blogis nenunyksta, bet auga ir keroja. Ir šiandien spauda bei žodinė propaganda naudojasi šiuo sufabrikuotu siužetu siekdamos savo tikslų. Knyga turi tapti kovos įrankiu prieš katalikiškąją reakciją, bet lygia dalimi ir prieš buržuaziją, - 1947 m. rašė laiške rašytojas J. Šimkus savo draugui žurnalistui J. Kauneckiui, ragindamas jį pasakyti žmonėms tiesą apie Olšauską. Galimas dalykas, jog ir J. Šimkus nežinojo, kad tai nėra tiesa, o bjaurus melas. Ir pats Kauneckis per vieną savo paskaitą užklaustas skaitytojų, ar jis žinojo ką nors daugiau apie Olšauską, atsakė: Aš žinojau tik tai, ką parašiau.
Savo knyga „Birštono - Olšausko byla faktų ir teisės šviesoje“ autorius supažindina skaitytoją su prel. Konstantino Olšausko asmenybe, su jo veikla, turinčia didelę reikšmę tautai ir valstybei, su dokumentine jam inkriminuojamo nusikaltimo medžiaga. Totalitarinio režimo atstovai iš anksto pasmerkė prel. Olšauską, tą europinio masto visuomeninį veikėją -tiesų ir griežtą bei nepalenkiamą savo nusistatymuose kunigą, kad tuo būdu suduotų smūgį katalikų autoritetui.
Buvo ieškoma žmonių, - rašoma knygoje, - nebūtinai žinančių apie Birštono įvykį, bet tokių, kurie galėtų bent kiek apjuodinti, supurvinti Olšausko asmenį ir sukelti visuomenėje kuo didesnį aliarmą. Pirmiausia tam buvo pajungta valdinė, kairiųjų bei geltonoji spauda ir gandonešiai.
Iš tiesų toks spaudos šėlsmas tiesiog fanatizavo miniažmogius, bet ir kiekvienas kitas, negirdėdamas nieko iš objektyvios periodikos, o tik minėtos spaudos šūksnius: „Iš prel. Olšausko atimtas pasas!“, „Kaip buvo suspenduotas prel. Olšauskas“, „Visuomenės sprendimas aiškus!“ ir t. t., ir pan., - buvo suklaidintas.
Netgi ir patys teisėjai buvo labai paveikti tos spaudos propagandos. Advokatas E Leonas Vyriausiajame tribunole atšaukė savo ciniškus žodžius, pasakytus apygardos teisme, teisindamasis, kad teismo metu tiek jis, tiek kiti teisėjai buvo labai paveikti spaudos psichozės. Arba teismo pirmininkas J. Grigaitis, paklaustas savo žmonos, ar teismas turėjo įrodymų Birštono byloje pasmerkti prel. Olšauską, atsakė: Ne! Bet tokia buvo visuomenės nuomonė. O kokia pikta spaudos propaganda tą visuomenės nuomonę suformavo ir koks buvo spaudimas iš vyriausybės teisėjams, J. Grigaitis nepasakė.
Vyr. tribunolas pripažino, jog tiesioginių įrodymų prieš Olšauską nėra. Bet, kaip galima įsitikinti iš knygoje pateiktų dokumentų, nebuvo ir netiesioginių įrodymų. Nepaisant viso prokurorų bei kriminalinės policijos darbuotojų triūso, Ustijanauskienės nužudymas buvo paslaptis. Tik baigiant nagrinėti šią bylą išaiškėjo naujos aplinkybės: Ustijanauskienė dirbo Lenkijos žvalgybai ir ta pati Lenkijos žvalgyba ją likvidavo, kai ji pasidarė kenksminga. Tačiau Vyr. tribunolas šią išryškėjusią aplinkybę atmetė ir, nors ir neturėdamas įrodymų, skubėjo kuo greičiau nuteisti prel. Olšauską kaip žudiką.
Knyga baigiama Žeimelio žydų, nužudžiusių veterinarijos gydytoją Avižienių, analogišku bylos sprendimu. Tik Žeimelio mėsininkų byloje teismas ieškojo įstatymuose plyšių, pro kuriuos galėtų ištraukti žudikus mažiausiai nubaustus, o Birštono byloje - kaip be nusikaltimo įrodymų nuteisti Olšauską. Pirmoje lėmė politinis motyvas, antroje - pinigai.
[Parengė Ada Urbonaitė]
