IŠ GEMOS LAIŠKŲ
LAIŠKAI. DIENORAŠČIAI
Eucharistijos bičiuliaitrumpa maldele kasdien kreipiasi į Viešpatį prašydami palaimos vieni kitiems. Tada prisimename tuos, kuriems šiuo metu yra sunku.
Turbūt kiekvieno mintys nors trumpam užklysta į tolimąjį Nižnij Tagilą, kur šiuo metu kalinama mūsų Gema [Jadvyga Stanelytė]. Viešpats ją pašaukė į sąjūdį už Lietuvos dvasinį atgimimą, o dabar leidžia stiprinti ir gaivinti šį sąjūdį didele auka ir kančia.
Gema visada buvo ir liko be galo kukli, nesivaikanti išorinio blizgesio. Nuolat sakydavo, kad kiekvienas darbas, kiekviena veikla turi plaukti iš mūsų vidinio subrendimo. Pirmiausia - dvasinis brandumas, vienybė su Kristumi. Tik tada galima tikėtis sėkmingos veiklos.
Negausios žinios iš lagerio kalba apie sunkią Gemos padėtį. Nuteista ne pagal politinį straipsnį, apgyvendinta lageryje tarp sunkiausių nusikaltėlių, dirba sunkų fizinį darbą, neturi nė minutės ramybės: darbe mašinų ūžesys, naktimis kalinių triukšmas ir keiksmai.
Iš ten, iš tos baisios vietos mus pasiekia šviesios Gemos mintys:
Čia gyvenimą matau nuoga amoraline puse. Širdį spaudžia jaunų žmonių likimas, kai gyvenimo pavasaris praeina lageriuose ir kalėjimuose. Ir niekas čia nesiilgi Viešpaties, niekas negalvoja apie kilnesnius idealus.
Didžiausia paguoda - savo mažą auką sujungei su Kristaus didžiąja Auka ir turėti nuolankią viltį, jog Viešpats priims. Labiausiai maldauju Dievą, kad niekur neprasilenkčiau su Jo valia, ypač kad Bičiuliai augtų meile ir skaičiumi ir neštų Lietuvai tikrąjį atgimimą. Nebijokime jokios ateities. Ji Viešpaties rankose brangi ir graži, tuo labiau jei viskas būtų remiama malda ir auka. Jūs visi gyvi mano širdyje. Jus sutinku dvasioje Kryžiaus Aukoje ir Eucharistinėje Puotoje.
Mano nuolatinės šv. Mišios ir nuolatinė šv. Komunija - tai dėkingai iš Viešpaties rankų priimti kiekvieną akimirką, visus netikėtumus, pajuoką, pažeminimą, nuoskaudą - mažus erškėčius iš Kristaus erškėčių karūnos. Čia gera praktika tos teorijos, kurios buvau kilniai mokoma: pamilti pažeminimus, auką (žodžiu, paskutinę vietą) ir visur įžiūrėti gerojo Dievo ranką. Taigi esu laiminga ten, kur esu, ir dėkinga už viską.
* * *
<...> Malonu, kad šie metai - Eucharistijos metai. Šiuo atžvilgiu aš gyvenu tik ilgesiu, bet ir tai gerai. Tikiu ir jaučiu širdimi, kad jūs manęs neužmirštate. Velykas irgi švenčiau su visais savo širdies šventovėje. Čia žmonės tuo visai nesidomi. Bedievybė tikra to žodžio prasme.
Rašytojas Viktoras Hugo rašė, kad gyvenantis purve nesusitepa. Šiuo metu aš turiu galimybę patikrinti savo širdį ir sąžinę - ar išliks tai nepaliesta šito purvo. Žinoma, aš nesikeikiu, nerėkiu, nieko neburnoju (gink Dieve!) necenzūriniais žodžiais, o vengiu visko, kas nemalonu kitiems. Vis tiek jaučiuosi kaip pamazgų duobeje. Bet nepykstu ant likimo.
Tomas Kempietis rašė: „Sąlygos mūsų nedaro nei geresnių, nei blogesnių, bet parodo mus tokius, kokie esame iš tikrųjų", t.y. išryškina tuos mūsų bruožus, kuriuos užmaskuoja gera aplinka. Nesunku būti geram tarp gerųjų, bet būti geram tarp blogųjų - tai jau šis tas daugiau. Man kol kas nereikia ypatingų pastangų būti jiems gerai, nes labai gaila tų žmonių, ypač jaunimo. Kaip jie gyvens išėję iš kolonijos?!
Apie save nėra nieko įdomaus ką parašyti. Dirbu, priimu šitą gyvenimą kaip komandiruotę susipažinti su žmonėmis, kurie neturi idealų, siekių ir moralinių vertybių. Kaip visada, taip ir dabar būnu tokia, kokia esu. Gyvenimas mums vieną kartą duotas. O pats rūsčiausias mūsų teisėjas, tai sąžinė. Žmonės gali mus rūsčiai pasmerkti arba per gerai įvertinti, bet svarbiausia tai, kaip mus įvertins mūsų sąžinė, nuo kurios teismo nepasislėps nė vienas, kurį dar galima pavadinti žmogum. Ir jei sąžinė mūsų nesmerkia, galime rasti džiaugsmo ir ramybės pačiuose sunkiausiuose gyvenimo momentuose. Linkiu jums visiems šios brangenybės - sąžinės tyrumo.
* * *
<...> Džiaugiuosi Jūsų laiškais, su kiekvienu laišku nors akimirką pasijuntu Lietuvoje ir pabūnu namie. Laiškų gaunu labai mažai. Atvirukus,nuotraukas galima siųsti, tik kad nebūtų religinės, nes tokių man neatiduos. Ir laiškuose negalima liesti religinių temų. <...> Jie nežino, kad tikėti negali priversti ir kad tikras tikėjimas ne momentas, o gyvenimas pagal įsitikinimus. Todėl ir bijo kiekvieno žodžio religine tema.
Pas mane naujienų mažai. Aš nenusimenu. Lageris gali pavergti kūną, bet ne dvasią. Vidinė laisvė svarbiau už išorinę. Mano siela ir čia laisva. Iš karto mane laikė keistuole, nes neįsijungiau į bendrą gyvenimą (plepalus, bjaurius anekdotus), nesijuokiau iš amoralių pasakojimų. O dabar jos jau priprato ir lyg nepastebi manęs. O kartais net varžosi keiktis. Štai aš ir laisva, nepriklausoma, bet tuo nesididžiuoju. Man gaila jų. Juk jos irgi žmonės, ir dar moterys. Daugelio jų laukia namie vaikai, kuriems „mama“ šventas žodis. Duok Dieve, kad jie nenusiviltų.
* * *
<... > Liūdnas žinias tu man atsiuntei, bet tikėkimės, kad viskas baigsis gerai, juk ne veltui visi geros valios žmonės rūpinasi ir užjaučia. Kaip dažnai už gerą atsimokama blogu! Prisimenu A. Maceinos knygą „Niekšybės paslaptis“. Kiek ten gilios, gyvenimiškos tiesos! Kaip svarbu gerai orientuotis šios „tamsos karalystės" paslaptyje, kad bausdami už nusikaltimą nepastūmėtume nusikaltėlio į dar didesnį nusikaltimą. Tai būna dažnai pirmo nuopuolio metu, jei žmogus nepajunta užuojautos ir supratimo. Tai pastumia žmogų į amoralų gyvenimą, ypač jaunystėje.
Būdama lageryje aš tuo šimtą kartų įsitikinau. Jie tampa tokie žiaurūs. Kartais būna net baisu, iš kur jaunoje širdyje tiek neapykantos žmonėms. Mažyčiai nesusipratimai tarp žmonių padaro pradžią begalinių nusikaltimų grandinei. Žmonės žudo patys save todėl, kad pačioje pradžioje, galbūt mažame ginče nebuvo nė vieno, galinčio ištarti tą paprastą žodį „atleisk“, kuris kaip gaivinantis vanduo gesina pirmos liepsnos kibirkštis. Tikras menas mokėti atleisti, o atleidžiame tada, kai suprantame vienas kitą. Jei būtų daugiau savitarpio supratimo, būtų žymiai mažiau nusikaltimų.
Atleisk, gal tie samprotavimai Tavęs nedomina, bet rašau tai, kas gimsta širdy stebint čionykštį gyvenimą. <...> Čia tenka išgirsti daug šiurkščių žodžių, bet man atrodo, kad tie žmonės labiau negu bet kas jaučia meilės ir švelnumo badą. Ir Šventajame Rašte parašyta: „Pykite, bet nenusidėkite", t.y. viską reikia vadinti savais vardais: kur blogis -blogis, kur gėris - gėris, bet nereikia kietinti širdies, tebūna ji atvira kiekvieno žmogaus skausmui...
Netrukus tūkstančiai žmonių suplauks į Lurdą pagarbinti eucharistinio Jėzaus - Gyvosios Duonos šiuolaikiniam pasauliui. Tomis dienomis Lietuvos tikintieji ateis į savo šventoves pabūti prie eucharistinio Kristaus, apmąstyti savo gyvenimo, pagalvoti, ar mūsų siekiai sutampa su Kristaus
Valia, ar mūsų vidaus pasaulis visiškai atvertas Kristui, ar mes pasirengę liudyti Jį sunkiomis sąlygomis.
Kur būtume - mažoje kaimo bažnytėlėje, Šiluvos šventovėje ar kasdienių rūpesčių verpete, - Gema visada su mumis. Mes nuolat prašome jai stiprybės išlikti tikru žmogumi toje tamsos karalystėje, skleisti meilę nu-žmogėjusioje kalinių bendruomenėje.
[Parengė Stasė Belickienė]
