VIRŠ AŠAROM PASRUVUSIŲ SMŪTKELIŲ
Viršum tamsybių, slenkančių tirštai,
Kunigo rankos tautai rodyt kelią
Iškėlę laiko OSTIJĄ aukštai.
Duok Dieve, kad tos rankos nepavargtų
Laikyti OSTIJĄ kasdien sunkioj kovoj.
Tegu jose stiprybės visos kartos
Kaip rado vakar, ras šiandien ir rytoj...
Tepakelia parpuolusius iš pelkių,
Teparemia pavargusius pečius,
Tenepagaili nuskriaustiesiems meilės
Ir būt mažais išmoko išdidžius.
Ir glaudžiasi suvargusi Tėvynė
Sukruvinta širdim - prie rankų tų gerų.
Apginkit ją, kaip amžiais bočiai gynė,
Bet ne ginklais - JĖGA DELNŲ TYRŲ.
(Iš montažo minint kun. Juozo Šalčiaus 80-metĮ, 1980 01 13)
