Partizanai: Istorija ir dabartis

RŪPINTOJĖLIS IR VYTIS -DU LIETUVIO DVASIOS SIMBOLIAI

Juozas Girnius

     Iš paviršiaus lietuvis - pilkas artojas, tačiau savo giliąja dvasios gelme -tikras didvyris, jeigu imtume atskirą lietuvį kasdieniniuose santykiuose, tai jis toks paprastas, kad bet kokia kalba apie jo didvyriškumą atrodo tik savimeiliškas savęs išgarbinimas. Taip gali atrodyti ne tik svetimiesiems, bet ir mums patiems. Tačiau kas slypi po artojiškai paprastu lietuvio paviršiumi, sušvinta bandymo valandą. Ir tik tada praregime, ko lietuvio esama, - didvyriško ryžto ir mirties nebijančios drąsos žmogaus. Štai kodėl, kada nori suprasti lietuvį, turi jį imti ne tik paskirai ir ne tik dabarties gyvenimo pilkumoje, bet ir visoje lietuvių tautos istorijoje.

     Tiesa, kad atskirai gyvenimo kasdienybėje paimtas lietuvis yra artojiškai paprastas. Bet ar visomis lemtingomis bandymo valandomis neįvykdavo lietuvių tautoje tarsi stebuklas, ramius ir taikius artojus pakeisdamas ryžtingais ir kietais kovotojais? Šitas stebuklas ir yra liudijimas, kad artojinis lietuvių paprastumas tėra išorinis kevalas, slepiąs didvyrišką valią ir širdį. Ta tauta, kuri turi didvyriškai didingą istoriją, yra pati ne kitokia. Tautos istorija - patsai pirmasis ir patikimasis tautos charakterio liudininkas. Ir tasai lietuvio charakterio vaizdas, kurį piešiau, sukurtas ne kitu kaip šito liudininko liudijimu.

     Ir tačiau nenustembu, jei vis dėlto daugeliui toksai mūsų tautinio charakterio išaukštinimas galėjo pasirodyti per idealus. Nustebti būtų reikėję tik priešingu atveju. Gerbti save, bet nebūti apie save per geros nuomonės - tai kaip tik lietuviška. Savigarba lietuvyje nepereina į savigyrą.

     Tai visai nuoseklu. Savimi gali būti patenkintas tik tas, kam pakanka būti pagirtam. O tas, kuris iš tiesų save gerbia, savaimingai žino, kad idealas visada labiau tik siekiamas negu jau turimas. Manyti, jog esi jau arti idealo, kartu reiškia būti nuo jo toli. Šventasis, kuris pats save tokiu laikytų, yra priešingybė savyje. Ir tai, kad paprastai tie, kuriuos šiandien garbiname kaip šventuosius, save laikė tik dideliais nusidėjėliais, nebuvo fariziejiškas muitininkų vaidinimas, o tik liudijimas tos didelės tiesos, jog visa žmogiškai didelio yra tikra tik paprastumo sąlyga. Ir tai, ką vadiname šventumu (religiniu didvyriškumu), ir tai, ką vadiname didvyriškumu pasaulietine to žodžio prasme, - pačių niekada nėra žinomi dalykai. Narcizinė sąmonė [savo paties verte gėrėjimasis] nesuderinama nei su vienu, nei su antru. Kaip šventieji, taip ir didvyriai tokiais atvejais yra tik nežinodami, kad jie tokie yra.

     Nenuostabu todėl, kad ir mes, nurodomi į mūsų charakterio karališką taurumą, atsakome abejone. Nežinome, kieno kraujo esame: nežinome tuo aukštesniu nežinojimu, kuriuo yra patsai esimas. Nežinojo mūsų savanoriai ar partizanai, kas jie yra; nežinojo ne dėl to, kad nebūtų juose plakusi didvyriška širdis, o kaip tik dėl to, kad ji plakė. Nežinojo jie patys savo didvyriškumo, nes išėjo savosios žemės ginti tuo pačiu natūraliu paprastumu, kaip dar vakar jie buvo ėję jos arti. Ir vėliau lygiai kukliai jie vėl grįžo prie plūgo - tokie pat paprasti artojai, kaip ir pirma. Ir jei būtume jų paklausę, dėl ko jie buvo plūgą palikę, būtume išgirdę kaip tik tą patį atsakymą, kurio ir laukėme, - dėl 6 ha žemės, nors daugeliui jų pakako tik 2 metrų...

     Panašiai ir knygnešiai nežinojo, kad jie kovojo didvyrinę kovą dėl tautos dvasinio atgimimo, dėl teisės į lietuvišką žodį, dėl laisvės garbinti Aukščiausiąjį tėvų kalba. O paklausti, būtų paprastai atsakę, kaip ir savanoriai, - dėl uždarbio, nors daugelis pelnė tik ištrėmimą į Sibirą. O prieš kelerius metus vienas mūsų išaiškino, kad ir vyskupas Valančius pradėjęs knygnešius organizuoti tik norėdamas rusams įsiteikti, - jis buvęs caro gubernatoriaus draugas.

     Suprantama, taip dalykus imant, tektų sakyti, kad iš viso gyvenime didvyrių nematyti. Tik dramose kovojama vien dėl grynų idealų, tik čia veikiama vien pačiais kilniausiais motyvais; o purvinoje gyvenimo tikrovėje drauge grumiamasi ne tik dėl idealų, bet ir dėl pačių grubiausių dalykų - žemės, duonos ar medalio bei kryžiaus garbės.

     Tai kelia klausimą, ką apskritai vadinti didvyriškumu. Daug yra tokių, kurie kalba apie aukštus idealus ir kiekvieną savo žingsnį grindžia pačiais kilniausiais motyvais, bet siekdami naudos ir vengdami kovos, kuri žadėtų daugiau pralaimėjimo negu pelno šansų. Tačiau nevadinsi šitų žmonių didvyriais, nes nepakanka turėti vien aukštų idealų, o reikia nebijoti ir kovos, - ir tokios kovos, kurią gali tekti kovoti vien dėl to, kad ją laikai sąžinės būtinybe, nors iš anksto žinai jos „nerentabilumą“. Nuo šių žmonių atsiribojant, galima būtų sakyti, kad didvyrio vardo verti yra tiktai tie, kurie kovoja dėl „grynųjų“ idealų. Tačiau taip suprastas didvyriškumas faktiškai taptų tik inteligentinė privilegija, paprastiems pilkiesiems žmonėms svetimas dalykas.

     Kaip tada tektų charakterizuoti tuos, kurie gyvenime grumiasi dėl pačių paprasčiausių dalykų (tokių kaip mūsų savanorių 6 ha ar knygnešių 5 rubliai), bet grumiasi tokiu viso savęs angažavimu, kad tiesiog turi nustebti: argi nemato jie, kad tai, ką jie kovai aukoja, yra nepalyginti daugiau negu tai, ką geriausiu atveju galėtų laimėti! O tokių kovotojų, kurie stoja kovon drauge su sąmoningais idealistais, nors ir savaip, konkrečiai bei asmeniškai formuluodami kovos tikslus, yra daug. Be jų ir sąmoningieji katalikai liktų vadais be kariuomenės. Taigi kaip šituos žmones vadinti? Jei didvyriais vadintume tiktai sąmoningai kovojančius dėl „grynų“ idealų (tiesos, laisvės, pažangos), tai šitų žmonių didvyriais pripažinti nebūtų galima, nes jie labai dažnai, ko gero, būdami analfabetai, „grynai“ idealų suvokti ir suformuluoti neišmano: jų galvose „grynieji“ idealai neatsiejamai susimaišo su „žemaisiais“ (laisvės idealas su 6 ha rūpesčiu, tiesos idealas - su kerštu už asmeniškai patirtą neteisybę ir t.t.). Bet ar yra pagrindo vien dėl to juos kitaip vertinti, negu tuos, kurie kovoja dėl grynųjų idealų? Ne.

     Kiekvienas angažavimasis kovai, kurioje rizikuoji mirtimi, yra lygiai vertingas, kaip lygiai vertinga ir kiekviena mirtis. A. Nykos-Niliūno žodžiais tariant, miršta lygiai (kokia neteisybė!) paprastas kareivis ir, sakysime, generolas. Iš tiesų, ar tas savanoris, kuris mirė dėl 6 ha (nes kitaip savo dėl ko jis nemokėjo pasakyti), yra ne toks „grynas“ kaip tas, kuris savo dėl ko formulavo žodžiu laisvė? Ar artojui žemė ir laisvė nėra vienas ir tas pats dalykas? Ar gali būti artojas kitaip laisvas, kaip ant savo žemės? Panašiai - ar tas knygnešys, kuris išlydėjo į Sibirą kunigą ar kitą inteligentą, bus buvęs ne toks „grynas“ vien dėl to, kad jis buvo tituluojamas ne visuomenės veikėju, o tik škaplierninku?

     Skirtumas tarp vieno ir kito tėra tas, kad vienas savo kovos tikslą ir kančios prasmę moka labiau sąmoningai suvokti, o antrasis - mažiau. Bet didvyriu žmogų daro tik patsai didvyrinis nusiteikimas, o tai, kad labiau ar mažiau moki sau pačiam ir kitiems išreikšti savo motyvus, yra tik antraeilis dalykas. Svarbu ne didvyrio kelią žinoti, o didvyriu būti: būti yra daugiau negu žinoti. Štai kodėl ir manau, kad didvyriais galima vadinti ne tik sąmoninguosius inteligentus, bet ir visus tuos paprastus žmones, kurie mažesnį sąmoningumą dažnai su kaupu atperka grynesne širdimi ir nesavanaudišku atsidavimu kovai.

     Ir kada lietuvio charakterį vadinome didvyrišku, mes ir turėjome mintyje ne ką kita, o šitą didvyriškumo prasmę. Tiesa, sakydami, jog lietuvių tautos istorija yra didvyriškai didinga, nemanėme teigti, kad visada ir visi mūsų tautiečiai visur būtų turėję prieš akis tik tautos laisvės, žmonijos pažangos, socialinės teisybės ir kitus grynuosius idealus. Tenorime pasakyti (bet tai ir yra svarbiausia), kad visada lietuvis buvo pasiryžęs tam, ką jis laikė teisinga, - kietai ginti, nepaisydamas, kad dažnai kova buvo iš anksto beviltiška. Tą didvyrišką ryžtą lietuvių tauta parodė visais lemiamais momentais sukildama kaip vienas vyras. Tai ir duoda teisę tą lietuvio vaizdą, kurį pateikiau, laikyti tikru.

     Analizavau didvyriškumo sąvoką ne tik tam, kad kartu išryškinčiau ir pateisinčiau, kuria prasme manasai lietuvio vaizdas galėjo pasirodyti dvilypis. Iš tiesų gali atrodyti, kad vienaip lietuvį vaizdavau, kada jį ėmiau kaip atskirą žmogų, ir kitaip, kada į jį žiūrėjau visos tautos laikysenos atžvilgiu.

     Pirmuoju atveju lietuvis atsiskleidė kaip draugiškai atviras, bičiuliškai vaišingas, geraširdiškai paslaugus, gerbiąs save, bet tuščiai nesipučiąs prieš kitus, savyje išdidus, bet visada kartu kuklus, paprastas, šiltas žmogus.

     Antruoju betgi atveju lietuvis pasirodė kaip kietai ryžtingas, nepalaužiamai atkaklus, svetimas oportunistiniam lankstumui, principų žmogus, didvyriškas dvasios kovotojas. Vienas ir antras lietuvio vaizdai, iš šalies žiūrint, gali pasirodyti kiek skirtingi, lyg jie būtų ne to paties vieno, o dviejų skirtingų žmonių atvaizdai. Jie tiek skirtingi, kad net patsai lietuvis, kai jam iš jo tautos istorinės laikysenos sakai: Tu esi didvyrinės dvasios žmogus, - nustemba: toks svetimas pasirodo jam jo paties vaizdas.

     Ta didvyriškumo sąvokos analizė, kurią anksčiau daviau, kaip tik ir siekia atskleisti, jog ir šitasai lietuvio neprisipažinimas savo didvyriškumo - nepaneigia jo, o kaip tik jam priklauso. Nė vienas tikras didvyris nesijaučia, kad jis toks yra. Tačiau tai, ar kieno didvyriškumas iš šalies lengviau ar sunkiau pastebimas, vadinasi, daugiau ar mažiau savo patetišku iškilmingumu krenta į akis, - visai nesvarbu. Ir klaidinga manyti, kad didvyriškumas būtinai turi būti iškilmingai patetiškas. Tai specifiškai vokiškas didvyriškumo suvokimas. Ta prasme lietuvis iš tiesų per paprastas savintis didvyrinės prigimties žmogaus vardą. Bet nėra pagrindo iškilmingąjį didvyriškumą laikyti apskritai kiekvieno didvyriškumo norma. Yra lygiai galimas ir paprastas didvyriškumas. O artojiškos tautos, kokia mes esame, didvyriškumas kitoks ir negali būti.

     Norime tuo pasakyti, kad mūsų charakterio dvilypumas (žmogiškas šiltumas bei paprastumas ir kartu didvyriškas ryžtingumas bei kietumas) yra labiau tariamas negu tikras. Tai, jog esame žmoniškai paprasti, nepaneigia, kad galime būti didvyriškai principingi. Žmoniškumas ir didvyriškumas vienas kito neišskiria. Nėra tarp jų priešingos įtampos, kad turėtume juos savo charakteryje laikyti dviem viena kitai priešingomis tendencijomis. Didvyriškumui nėra priešingas nei žmoniškumas, nei paprastumas.

     Nėra didvyriškumui priešingas žmoniškumas, nes kaip tik didvyriškumas, atpalaiduotas nuo žmoniškumo, išsigimsta į SS-inį satanizmą. Lygiai nėra didvyriškumui priešingas paprastumas, nes iškilmingam didvyriškumui gresia pavojus išvirsti į tuščią didvyriškumo vaidybą. Užuot prieštaravęs, mūsasai žmoniškumas yra pati mūsų didvyriškumo versmė. Panašiai ir mūsasai paprastumas ne tik neneigia, o kaip tik liudija mūsų didvyriškumo tikrumą: visa, kas tikra, turi likti intymiai paslėpta, negali būti vieša. Mūsasai žmoniškumas gaivina mūsų didvyriškumą, o mūsasai paprastumas saugo nuo viešumos.

     Paprastas, net šiurkščiai paprastas lietuvis savo išore, bet žmogiškai šiltas ir kartu didvyriškai kietas savo vidumi. Ir šita išorė neprieštarauja jo vidui, kaip tik tarsi kitokia ir negali būti. Yra žmogui įgimta gėdytis ne tik blogo, bet ir gero - tuo atveju, kai gresia pavojus būti kito dėl to giriamam. Dažnai žmogus pačiais jautriausiais momentais greičiau sąmoningai šiurkščiu pasirodys, kad per daug atvirai savo širdies neparodytų. Panašiai ir lietuvio išorinis paprastumas ir net šiurkštumas yra tarsi išraiška tos gilesnės gėdos, kuri verčia žmogų visada likti intymiai santūrų.

     Toksai iškyla lietuvio vaizdas, kai seki jį istorijoje eitu keliu, vingiuotu laimėjimais ir pralaimėjimais, bet tiesiu lietuviškos širdies žmoniškumu ir lietuviškos valios ryžtingumu. Paskutiniu liudijimu, patvirtinančiu šito vaizdo autentiškumą, ateina pačios tautos apie save liudijimas. Turiu galvoje tą nesąmoningą pačios savęs analizę, kurią tauta vykdo savo kuriamais mitiniais simboliais.

     Jais tauta išreiškia savo dvasinį veidą - pati pasisako, kas ji yra. Ir būtent dviem pagrindiniais simboliais liudija lietuvių tauta savo dvasinį charakterį - Rūpintojėliu ir Vyčiu. Rūpintojėlis - lietuvio dvasios žmoniškumo simbolis. Pirmuoju kalba lietuvio žmoniška širdis, antruoju - lietuvio ryžtinga valia. Rūpintojėliu lietuvis išreiškia savo skausmą, kad tiek maža širdies pasaulyje. Vyčiu - savo ryžtingą viltį ir tikėjimą žmogumi. Ir kaip šiedu simboliai vienas antrą papildo! Nebūtų vieno, kaip prarastų savo tikrąją prasmę ir antrasis. Nebūtų Vyčio, tasai pats Rūpintojėlis atrodytų toks užguitas - tiktai vergiškos dvasios išraiška, tik vergo beviltiško skausmo skundas. Nebūtų Rūpintojėlio, Vytis atrodytų brutali barbariškos dvasios kalba, tik plikos jėgos kulto ženklas. Kaip vienas antrą sužmonina: Vytis suteikia Rūpintojėlio bruožams žmogiškos kančios, o ne tik pasyvaus vergiško skausmo prasmę. O Rūpintojėlis savo ruožtu Vyčio bruožus nušviečia žmoniška šiluma. Iš pilko ginklo valdytojo padaro jį tiesos ir laisvės riteriu - žmoniškumo riteriu. Abiem kalba lietuvio dvasia - ir Rūpintojėliu, ir Vyčiu. Abu jie kartu - šventieji lietuvio dvasios ženklai.

     Šita prasme savo pateiktąjį lietuvio vaizdą ir laikau ne idealiu lietuvio pirmavaizdžiu, o realia lietuviškumo esme, esančia gyva istoriniame lietuvyje. Atskleidėme lietuvį tokį, koks jis nušvinta istorinėje perspektyvoje.

     Nenorime tuo betgi teigti, kad tai, ką iškėlėme lietuviškumo esme, būtų lygiai tauriai realizuota kiekviename, kurio pasas skelbia jį lietuviu esant. Kai sakome, kad lietuviui yra esmingas rūpintojėliškasai žmoniškumas ir vytinis didvyriškumas, neneigiame, kad nebūtų ar nebūtų buvę lietuvių tautoje apraiškų, atskirų asmenų ar net laikotarpių, nesutaikomų su mūsiškiu lietuvio vaizdu. Nė vienai tautai nėra niekas visiškai svetima, kas žmogiška, gerąja ar blogąja prasme. Klausimas tėra, kurios tendencijos galingiausiai ir patvariausiai tautos charakteriui esmiškai priklausančios. Tik šita prasme, tokiomis lietuvio charakteriui esminėmis tendencijomis nurodėme šiltą žmoniškumą ir kartu principingą kietumą.

     Iš tiesų kito kelio susekti tautos dvasiniam charakteriui ir nėra. Biopsichinį tautos tipą (anksčiau nurodytąja gamtamokslinės antropologijos bei eksperimentinės psichologijos prasme) galima statistiniu metodu tiksliai nustatyti - rasti matematinį vidurkį.

     Dvasinio tautos charakterio atveju matematinio vidurkio ieškojimas yra neįmanomas dalykas. Pirmuoju atveju turime reikalą tik su prigimtimi, o antruoju atveju kartu ir su kiekvieno atskiro žmogaus laisva valia. Ir todėl kai, bendrai imant, mažai terasi žmonių, kurie ryškiau nutoltų nuo savo tautos biopsichinio tipo, tai visada rasi pakankamai atskirų žmonių, kuriems dvasinis tautos charakteris gali būti visiškai svetimas. Bet jie nėra joks argumentas, dėl kurio tektų blankinti tautos dvasinį veidą. Imkime vieną pavyzdį: ir mūsų tautoje ir raudonosios, ir rudosios okupacijos metais atsirado vienas kitas oportunistas. Ar nublankino jis lietuvio charakterio vytinį didvyriškumą? Ne, ne jie ką nors nublankina, o tik patys nublanksta prieš tą visuotinę lietuvių tautos ryžtį, kuri save paliudijo savanoriais ir partizanais. Palietus šitą klausimą, prisimintinas J. K. Aisčio perspėjimas: Jei sutinki visiškai oportunistinį lietuvį, nebūk jau tikras, jog iš tiesų turi reikalą su lietuviu - gal tai tėra svetimųjų vergas, įaugęs į mūsų tarpą, bet neįaugęs į mūsų dvasią.

     Pagaliau baigiant paskutinysis pastebėjimas. Laikau tą dvasinį lietuvio vaizdą, kurį daviau, ne idealiu pirmavaizdžiu, o realia lietuviškumo esme. Bet tai dar nereiškia, kad ji būtų jau savaime duotas dalykas. Tėra duota tik biopsichinė prigimtis, o dvasinis charakteris visada lieka labiau užduotas negu paprastai duotas.

     Tik kraują paprastai iš tėvų paveldime, o tėvų dvasią kiekviena karta privalo savo asmeniška kova išlaikyti. Ir šia prasme tautos dvasinis charakteris kiekvienai dabarties kartai yra realus tik kaip siektina forma, o ne kaip saugiai turimas faktas. Todėl tiems, kurie dar tebesame gyvi ir tebekovojame laiko tėkmėje, nėra teisės didžiuotis savo tautinio charakterio kilnumu bei didingumu, o tėra pareiga jį pažinti. Nėra teisės didžiuotis, nes tai, kuo didžiuotumėmės, yra labiau tėvų, o ne mūsų pačių laimėta. Bet yra pareiga pažinti, nes tautos dvasinis charakteris yra mus įpakuojanti tėvų testamentinė valia.

     Ir tiek būsime savo tėvų verti, kiek šitą jų valią išpildysime. O mumis galės didžiuotis tik tie, kurie jau po mūsų ateis. Bet vargas būtų mums, jei tasai testamentinis žodis, kurį mums perdavė mūsų tėvai, liktų mūsų vaikams neperduotas.

     Ėmiausi šitos mūsų tautinės dvasios analizės ne mūsų tautinei savimeilei paglostyti, o tik [norėdamas] dabartinės kasdienybės tvaike iškelti taurųjį mūsų tėvų charakterį, kaip rūstų klausimą: 

Ar mūsų dvasia dar tebėra mumyse gyva?  
  (Iš. kn ; Lietuviškojo charakterio problema)