JURGIO MATULAIČIO ASMENYBĖ
TAUTOS DVASIOS MILŽINAI
Kun. Stasys Yla
Kai žvelgiam į Matulaičio fotografijas, kai prisimenam jį, apskrito, pilno veido, su didele ramybe, galvotume, kad jis buvo sutvertas įstrigti vienon vieton, priglusti prie vieno darbo ir taip ramiai praleisti visą gyvenimą. O tikrovėje jis buvo kupinas vidinio nerimo ir didelės skubos veikti. Ar tai nebuvo Vado nerimas, ar ne dinamiko skuba?
Kai skaitome jo raštus, kai prisimename jo kalbėjimo būdą, atrodo, buvęs labai paprastas, visiems prieinamas savo žodžiu ir minties dėstymu. Bet juo labiau jį skaitome ir mąstome, randame, kad tame paprastume slypi išmintis, žmonių ir jų santykių pažinimas, gilus įžvelgimas į laiko reikalus. Ne vienas iš jo amžininkų prasitaria, kad Matulaitis buvęs nepaprastų, tiesiog genialių gabumų. Ar to neliudija dvi aukštosios mokyklos - Petrapilio ir Friburgo, suteikusios jam aukščiausius įvertinimus už magistro ir doktorato darbus?
Ne tik draugai, bet ir priešai Vilniaus lenkai pripažįsta, jog Matulaitis mokėjęs nuostabiai susivaldyti ir atleisti nuoskaudas, buvęs labai taktingas ir visiems be išimties tėviškas. Niekas tada jo nelaikė šventu, tačiau kažkas tobulo žvelgė iš jo asmens.
Trys bruožai neabejotinai būdingi jo asmeniui - genialumas, veiklumas ir šventumas, - ir jie sukuria labai retą, spalvingą asmenybės derinį, vertą mūsų dėmesio, ypač šiais laikais.
Matulaitis, pats fizinis ligonis nuo 11-os metų amžiaus ir savotiškas atmestasis savo šeimoj ir ypač savo vyskupijoj Vilniuje, greičiausiai derintų Šveicerio ir Motinos Teresės pažiūras.
Albertas Šveiceris, teologas ir gydytojas, dirbęs Afrikoj, yra pasakęs: Siela kantresnė: ji gali palaukti labiau nei kūnas, dėl to pirma reikia gydyti kūną.
Tuo tarpu vienuolė Teresė, dirbanti Indijoje, sako priešingai:
Šiandien beveik visos ligos lengvai pagydomos, net džiova ir raupsai.
Bet viena liga tebėra neapgalėta - tai nemeilė.
Kiek žmonių yra atmestų šeimose ir visuomenėje!
Jų siela kenčia daugiau nei kūnas.
Matulaitis mokėjo fizines kančias maldyti kantrumu, o dvasines - prasmingumu. Socialines žaizdas jis buvo linkęs operuoti teisingomis reformomis ir naujos dvasios - Dievo dvasios grąžinimu į gyvenimą. Tautinius nesutarimus jis sprendė, pats išsivaduodamas iš neapykantos, kurią jautė žydams, rusams ir lenkams savo jaunystėje, jis mokėjo būti visiems viskuo ir kuo galėdamas visiems padėjo, tačiau saviškiams, lietuviams, jautėsi artimiausias ir labiausiai stengėsi jiems būti naudingas.
Pasaulis sunkiai bepakelia dvi negalias:
1) stoką meilės žmonių santykiuose ir
2) stoką gilesnio ryšio su Dievu socialinėje, kultūrinėje, tautinėje ir politinėje veikloje.
Trečioji šių laikų žaizda yra nesugebėjimas derinti vertybes. Blaškomės tarp kraštutinumų, neigiame, kas teigtina, ir teigiame, kas atmestina. Matulaitis buvo vienas iš teigiamų pavyzdžių, kaip suderinti gyvenimą pagal žmogiškąsias ir krikščioniškąsias vertybes ir viską suvesti j aukščiausią vertybių viršūnę - Dievą.
Asmeniškame gyvenime jis buvo derintojas akcijos ir kontempliacijos. Socialiniame gyvenime - derintojas teisingumo ir meilės, supratimo, pagarbumo ir pasiaukojimo, ir tą derinj matė įkūnytą Jėzaus asmenyje.
Ketvirtoji globalinė žaizda - tai Rytų ir Vakarų konfrontacija, politinė ir dvasinė, kuri gali tapti katastrofiška. Matulaitis, brendęs tarp Rytų ir Vakarų, galėtų taip pat būti pavyzdys to derinio jau savo asmeniu.
Penktoji žaizda - Bažnyčios suskilimas, kuris Matulaitį jaudino, ir jos sujungimas domino. Vakariečiams jis pristatė savo disertaciją „Rytų doktrina apie pirminį žmogaus pašventinimą“*, o rytiečiams rodė dinaminį žmogaus įsipareigojimą perkeisti pasaulį kristinio pasišventimo pavyzdžiu.
*1902 m. Friburge apgintos teologijos daktaro disertacijos pavadinimas suformuluotas taip: Doctrina russorum de statu justitia originali - Rusų teologų mokslas apie pirminio teisumo būklę. (Red. past.)
Dar viena žaizda, bent Amerikoje, galėtų būti gydoma Matulaičio pavyzdžiu, būtent - suartinti, suvesti dar nesuvestus pasauliečius ir dvasininkus bendrai spręsti krašto ir katalikų problemas. Čia Matulaitis turėtų daugiausia ką pasakyti, nes jis įkvėpė busimąjį popiežių Pijų XI skelbti pasauliečių apaštalavimą. Savo studentus akademijoje, busimųjų ateitininkų ir kitų pasaulietinių organizacijų kūrėjus kunigus, jis skatino padaryti tokį posūkį, kuris buvo bene pirmasis katalikų pasaulyje. Mūsų kunigai, kaip ir kitų kraštų, visur patys vadovavę, atsisakė to vaidmens ir išugdė pasauliečius, juos pastatė pirmose pozicijose, o patys daug kur talkino. Šito dar nėra Amerikoje ir daugelyje kitų kraštų. Tai vienas iš svarbių misijos uždavinių, dabar vykdomų Bažnyčioje po Vatikano II Susirinkimo. Matulaitis šioj srity buvo pirmūnas.
<...> Mūsų laikų sielos nebėra taip kantrios ir pajėgios laukti. Joms reikia pagalbos. Jos desperatiškai ieško gyvenimo prasmės, vertybių derinio ir ypač daug meilės. Viena motina, paklausta, kaip ji gali padalyti savo meilę dešimčiai vaikų, atsakė:
- Aš jos nedaliju, tik padauginu!
Matulaitis buvo pavyzdys, kaip padauginti meilę ir kaip ją nukreipti į neišsemiamą šaltinį - Dievą.
Alberas Kamiu šaukė:
Turim pakeisti šios civilizacijos kryptį, išsivaduoti iš nihilizmo arba mes žūsim!
Rašytojas Kafka randa šiais laikais du pasirinkimus: tarp sanctum -švento ir sputum - spjaudalo.
Matulaitis parodė, kaip išsivaduoti iš beprasmybės ir kaip siekti asmeninio ir visuomeninio šventumo. Jis mus ragina:
Tobulinkit save tarnaudami kitiems!
Gyvenkit sąmoningu antprigimtiniu gyvenimu.
Blogį nugalekit gerumu ir atkaklumą įveikit meile.
Išlaikykit ramybę ir drąsiai žiūrėkit ateitin - pasitikėkit Dievo Apvaizda.
Eikit drąsiai ir narsiai prie tikslo keliu, kurį Dievas mums rodo, kur dvasia mus veda...
Dvasios nei pančiais niekas nesurakins, nei kalejime neužkals.
Kokios gi buvo Matulaičio ypatybės, padariusios jį pripažintu autoritetu ir vadu? Jo mokinys Petrapilio akademijoje, o vėliau profesorius Izidorius Tamošaitis rašė:
Visus atjausti ir suprasti mokanti širdis, sujungta su valia ir iš jos einančiu šventumu bei galingu protu, padarė Ganytoją ta didele, pilnutine asmenybe.
Katalikų dienraštis „Rytas“ Matulaičio mirties dieną (1927 01 27) apibūdino šitaip:
Arkivyskupo Jurgio asmenybė savo begaliniai kilniu ir šventu gyvenimu, geležine valia, nepaprastu švelnumu ir genialiu protu imponavo ne tik artimiesiems, bet ir kiekvienam net priešingos ideologijos žmogui.
Praėjus penkmečiui po jo mirties „Naujoji Romuva“ Matulaityje įžvelgė įkūnytą sintezę, kurią Šalkauskis vėliau skelbė visai tautai:
Arčiau įsižiūrėjus į vysk. Matulaičio asmenybę, galima pajausti, kad jame buvo susikristalizavusios Rytų ir Vakarų kultūros kilniausios savybės. Galima drąsiai sakyti, kad jo asmenybėje pasireiškė tųdviejų kultūrų sintezė, bet vienkart jame išliko grynas lietuviškumas su kilniausiais protėvių pradais(1931. Nr. 18).
Visuose katalikų veikimo baruose jis buvo pridėjęs savo ranką - vienur remiamu būdu, kitur tikslinamuoju, lyginamuoju, derinamuoju. Net toks revoliucinis žygis kaip Lietuvos žemės reforma, Mykolo Krupavičiaus teigimu, nebūtų buvęs galimas be Matulaičio pritarimo, padrąsinimo, patarimų. Matulaitis buvęs, kaip rašė „Rytas“ (1927. Nr. 22), ir krikščionių demokratų kelių tiesėjas, tiksliau sakant, jų programos bei linkmės tikslintojas. Tikslino ir plėtė jisai ir V. Endziulaičio įsteigtą Katalikų veikimo centrą.
Įdomus, retas Matulaičio interesų, patirčių, įtakos plotas - nuo politikos, kurioje pats tiesiogiai niekada nedalyvavo, ligi asketikos - vienuoliškojo gyvenimo organizatoriaus ir atnaujintojo; nuo Lietuvos visų reikalų ligi Amerikos lietuvių, kuriuos jis asmeniškai lankė ir veikdino, ypač per pasiųstuosius brolius marijonus.
Toji plati interesų ir veiklos skalė neleido jam sustoti vienoje vietoje, jis Petrapilio akademijoje profesoriavo 4-erius metus, pasiekė vicerektoriaus poziciją, bet staiga, visų apgailestavimui, pasitraukė. Po 7-erių metų, pats apsisprendęs, paliko ir Vilniaus vyskupo sostą. Atrodo, kad jis išgyveno kažkokį nerimą, kažkur skubėjo, kažkam didesniam ir svarbesniam kaupė savo jėgas arba jas norėjo padalyti tiems platiems naujos gadynės, naujai besikeičiančių sąlygų uždaviniams. Ar tai ne Vado nerimas, ar tai ne moralinio tautos Vado skuba?
Kodėl atsisakė garbingos ir sėkmingos profesūros Petrapilyje ir tapo vienuoliu? Norėjo pabėgti iš pasaulio - užsidaryti už mūrų? Ne! Vienuolyno reikėjo ne jam, o Lietuvai, nes rusai buvo vienuolynus sunaikinę. Sociologas žinojo, kad gerai organizuoti pasišventusių žmonių branduoliai gali atlikti tautoje neapskaičiuojamai didelį vaidmenį - dvasinį, ugdomąjį, kultūrinį ir socialinį. Štai ko jis norėjo atkurdamas vienuolynus.
Prisimenu įvairius laikus, pradedant nuo Friburge kartu praleistų metų, Apvaizda mudu suvesdavo, - rašo Liublino universiteto profesorius dominikonas Jacekas Voroneckis. - Kaip visuomet stebina mane jo gili iš akių spindinti dvasios ramybė, kuri visai jo asmenybei teikė ypatingą bruožą. Jame buvo didi dvasios vienybė, kurią puošė gyvenimo išmintis, visiems nuoširdi meilė, gerumas bei palankumas. Buvo jaučiama, kad jo siela nedalomai su Kristumi susijungusi. <... > Apie savo darbus [paskutinį kartą susitikus Čikagoje 1926 06 21. - Y.] kalbėjo jis man labai ramiai, kilniai pasiteisindamas, savo priešams vis tiek nereikšdamas aitrumo. <...> Jis visuomet pasiliks mano širdyje ir atminime kaip tobulas Kristaus kunigo idealas.
<...> Šventasis turi ką nors pasakyti šiems laikams, o Matulaitis tikrai turi. Kardinolai, kurie dalyvauja jo tyrimų vyksme, esą nustebinti, koks aktualus Matulaičio pavyzdys nūnai. Daug dalykų, kurie iškilo Vatikano II Suvažiavime, Matulaičio jau buvo skelbiami ir vykdomi prieš 50 metų.
Beatifikacijai reikia stebuklų... Bet ar ne stebuklas, kai pati beatifikacija prikelia mirusį ir jis pradeda švytėti, kalbėti, veikdinti daugelį. Šventasis betgi prabyla per savo tautą ir jos istoriją. Pasauliui jį pristato savos tautos biografai. Jį ir sutinka išskėstom rankom pirmiausia savoji tauta. Naujas šventasis „įsipilietina“ pasaulyje tik per jo kilmės kraštą. Jei mūsų tauta turi ką pasakyti pasauliui, - o ji turi, - dabar yra proga pasakyti per MATULAITĮ.
(Iš kn. Jurgis Matulaitis)
