KENTĖJIMŲ DIMENSIJOS IR PRASMĖ
MINTYS SUSIMĄSTYMUI
K. [Felicija Kasputytė]
KENTĖJIMŲ DIMENSIJOS IR PRASMĖ (Gavėniai)
Pašauk mus susikaupti.
Ateik pas mus, kurie liūdni ir kenčiantys einame gyvenimo keliu.
Ateik prie mūsų, kaip tada prie savo mokinių, keliaujančių į Emausą.
Jau ištisi amžiai, kai kryžius liudija kentėjimų svarbą, aiškiai sako, kad per kančią sukuriama dieviškoji meilė. Jau ištisi amžiai, kai kryžius prabyla kaip džiaugsmo ir vilties nešėjas. Kryžius moko mus matuoti gyvenimą visai kitokiais mastais, negu jį matuoja tie, kurie tikisi surasti laimę daiktuose, karjeroje, trumpalaikėje laimėje. Visi civilizacijos laimėjimai nė kiek nepadeda sumažinti dvasinio skausmo. Taip yra todėl, kad nesistengiama išsiaiškinti paslapties, kuri glūdi kančioje.
Šventasis Penktadienis - tai nauja skausmo dimensija. Matuodami kasdienybę pagal tą dimensiją, nušviestume ją dvasiniu džiaugsmu, skausmą transformuotume į džiaugsmą, ir mūsų kančia taptų šviesiu prisikėlimo džiaugsmu.
Per crucem ad lucem - Per kryžių į šviesą.Šie žodžiai buvo Elizabetės Leser kelrodis. Jie skambėjo jos širdyje tarsi viso gyvenimo leitmotyvas. Savo darbais ir veikla, kentėjimais ir skausmu ji skelbė, kad kančia yra šventumo pradininkė ir didžių asmenybių ugdytoja. Dienoraštyje ji rašė: Aš tikiu, kad Dievas iš begalinės meilės ir gailestingumo paskyrė žmogui kančią. Tikiu, kad kančia turi savyje dieviškumo poveikį. Tikiu, kad Kristus transformavo kančią, pašventė ją ir iškėlė iki dieviškumo.
Per ištisus amžius žmonės, verždamiesi į džiaugsmą, praėjo pro kryžių. Tačiau ir tikrasis džiaugsmas buvo paskelbtas tik kryžiaus papėdėje, kai aušo Prisikėlimo rytas.
Atgimti - tai sąmoningai paimti savo kryžių ir jį nešti. Tačiau reikia saugoti kryžių savo viltyje, viltį - savo širdyje, nuolankumą - pagarboje. Nešdamas kryžių žinai, kad nebūsi amžinai prie jo prikaltas. Kryžius veda į naują gyvenimą. Kryžius - tai žmogaus gyvenimo simbolis ir žmogaus atsakomybės arbitras. Į kryžiaus sąvoką įeina ir darbas, ir rūpesčiai, ir skausmas, ir vienatvė, ir liūdesys. Kryžių ant mūsų pečių uždeda žmonės, su kuriais mes susiduriame savo buities kelionėje, išorinės sąlygos bei aplinkybės ir pagaliau mes patys.
Žmogaus paskirtis- nešti savo paties kryžių arba padėti kitiems jį nešti (R. Bastenas).
Kryžius yra paslaptingas meilės simbolis. Jis aiškiai sako, kad dieviškoji meilė sukuriama be galo kilnia kančia ir griežtu teisingumu. Paskui Kristų seka tik tas, kuris yra pasiryžęs nesentimentaliai ir neromantiškai eiti tuo keliu, kuriuo ėjo Kristus paskutinėmis savo gyvenimo žemėje dienomis. Svajodami apie idealų pasaulį, neturime drąsos pažvelgti į kryžių, todėl klimpstame ir nedrįstame pakilti iki subrendimo.
Aš šlovinu Viešpatį už visas malones, kurias Jis man suteikė, bet ypač dėkoju ir garbinu Jį už tai, kad Jis atvedė mane pas save skausmo ir kančios keliu(Elizabetė Leser).
Sielos gilumoje kiekvienas tikisi, kad jo dienos bus gražios ir šviesios, kad išplėtos savo gabumus bei talentus, kad galės be vargo ir sunkumų tarnauti žmonių gerovei. Tuo tarpu viskas vyksta atvirkščiai. Praeina gražiausi metai, o žmogus grumiasi tik su kasdienybės smulkmenomis, kovoja dėl buto, dėl drabužių, dėl valgio, dėl tarnybos. Nuolat susiduria su amžininkų piktumu, priešiškumų ir net bukaprotiškumu, nuolat tenka įveikti sunkiausias kliūtis, kurios užstoja kelią į laimę. Tiek daug skausmo turi pakelti žmogus. Kiekvienas krikščionis pagal savo jėgas turi išgyventi Getsemanės ir Kalvarijos kančias. Visų gyvenimas yra kažkuo panašus į Jo gyvenimą.
Tu taip pat turi sėkmės periodus, kai daug draugų supa tave ir iš visų pusių girdi pagyrimus. Tačiau ateina pralaimėjimų ir nesėkmių laikas, kai draugai išduoda ar išsigina tavęs, ir lieki vienas.
Tave neteisingai pasmerkia.
Tave laiko kvailiuku.
Tu neši savo kryžių, apsuptas paniekinimo ir netgi patyčių.
Tu klumpi, atsistoji, o tave lydi pasityčiojimo šūksniai.
Ne tik Jis ėjo taip su kryžiumi. Taip eini ir tu. Bet tu taip pat prisikelsi.
Gal niekas nekreipia dėmesio į tavo teisingumą.
Gal nevertina tavo nuopelnų.
Gal niekada neapdovanoja tavęs medaliais ir garbės raštais.
Gal tu labai mažai uždirbi pinigų.
Gal tave laiko nepraktišku, naiviu svajotoju...
Nesunku matyti kryžių ant Jėzaus pečių. Kiek sunkiau prie savo artimo kryžiaus. Sunkiausia - matyti savo paties kryžių. Matyti ir tikėti, kad tas kryžius gali būti tavo išgelbėtojas.
Nuo skausmo ir kančios neapsaugos nei geriausias poilsis, nei karščiausia meilė, nei rūpestingiausia apsauga. Didžiausios laimės akimirką kaip uraganas atūžia kančia. Ir galop tu vis tiek grįžti į kryžiaus kelią. Tačiau tame kelyje tu sutinki Kristų, nešantį kryžių.
Kristaus auka - tai jo gyvenimas.
Kristaus gyvenimas - tai gyvenimas žmogaus, kuris siekia išsivaduoti nuo išorinės priespaudos: sakyti tai, ką galvoja, elgtis taip, kaip liepia sąžinė. Kristus matė nusikaltimus, klaidas, priespaudą ir stojo ginti žmogaus vardan tiesos bei teisingumo.
Kristaus kryžius - tai Jo gyvenimo konsekvencija.
Kiekvieno krikščionies kryžius yra jo gyvenimo konsekvencija.
Nė viena kančia nelieka be atsako.
Atsaką duoda Kristus. Tik reikia įsiklausyti į Jo gyvenimą ir darbus. Jėzus ant kryžiaus - ir viskas aišku.
Mes esame išpažinėjai Kristaus - to Nukryžiuotojo. Tad nesistebėk, kad Viešpats nesiunčia tau į pagalbą būrio angelų, kurie sunaikintų tavo priešus - Tėvas nepasiuntė ir Jam...
Nelauk, kad tavo garbingą gyvenimą, pasiaukojimą ir triūsą lydės sėkmė.
Nemanyk, kad už tai, jog vaikštai į bažnyčią ir meldiesi, tau bus suteiktas ilgas ir patogus gyvenimas.
Išsivaduoti nuo savo sukurtų kentėjimų - tai palaima. Tačiau tuos kentėjimus, kuriuos siunčia Dievas, reikia pakelti su džiaugsmu.
Niekada mes nepatyrėme tiek daug skausmo ir tiek daug neapykantos kaip šiais laikais. Labai dažnai net artimiausi žmonės yra skaudūs kančios įrankiai. Galėtume paguosti vieni kitus. Galėtume kitiems padėti nešti kryžių. Tačiau mes taip nedarome. Užuot palengvinę, dažnai tik pasunkiname savo artimo naštą. Kodėl taip mažai tobulų žmonių? Tik todėl, kad jie nenori nešti savo kryžiaus ir atkakliai priešinasi palinkti po savo kryžiaus našta
(Ž. Luvinji).
Mes ieškome ramybės. Ieškodami šaliname viską, kas mus kankina, erzina ir kelia mums nerimą. Tačiau taip nerasime tikrosios laimės nė ramybės sielai. Tai bus tik natūrali ramybė. O mums reikia ramybės, kurią suteikia Malonė. Malonės ramybė yra kryžiaus ramybė.
Kryžius tampa žydinčiu meilės medžiu tada, kai nuolankiai po juo palinks tame(Fransua Moriakas).
Prancūzų liaudies išmintis skelbia:
Įpratimas kentėti nesiskundžiant - tai vienintelis reikalingas dalykas, tai didžiausias mokslas, įsimintina pamoka, tai gyvenimo problemos išsprendimas.
Kančia mums padeda įsiskverbti į antgamtinį pasaulį, kurį galėsime pažinti tik Amžinybėje. Amžinybės spindulys sužėri mums tik kryžiaus šviesos dėka.
Kančia yra aktas. Kristus ant kryžiaus turbūt daugiau padarė žmonijai negu kalbėdamas ir veikdamas Galilėjoje ir Jeruzalėje. Kančia transformuoja gyvenimą. Ji transformuoja viską, ką tik paliečia ir su kuo tik susiduria. Kančia tyrina sielą ir kelia prie Dievo. Jeigu mes pasitikime Dievu, Jis suteikia mums jėgų ir stiprybės nešti kryžių. Kad ir koks sunkus, akmenuotas būtų mūsų kelias, mes žinome, kad keliaujame ne vieni. Su mumis yra Dievas.
Vienatvė ir neviltis - tai kryžius, kuris sunkiausiai slegia pečius. Kristus buvo visų apleistas. Skaudžiausią apleidimo valandą Jis meldėsi: Tėve, į Tavo rankas atiduodu savo dvasią. Tai visų svarbiausia pamoka.
Jei myli Dievą, turi būti pasirengęs kančiai, nes kančia artina prie Dievo. Tebūnie palaiminta kančia, nes ji mane atvedė prie Dievo (Fransua Kopė).
Kristus neišvadavo mūsų nuo kančios: Jis išvadavo nuo beprasmiškos kančios. Kristus pašventė ir tuos mažus kasdienius nemalonumus, kurie nuolat mums pasitaiko kelyje. Tiek daug tų mažų kryželių!
Žemiškos garbės viršūnėje aš atsigręžiu nustebęs į tą kelią, kurio niekada nebūčiau galėjęs surasti pats, nuostabų kelią per neviltį ir skausmą - į čia, iš kur galiu skleisti žmonijai Tavo spindulių atšvaitus,- sako rašytojas A. S.
Kentėjimai, ligos ir skausmas yra skirti Dievo garbei. Tai visuotinė tiesa. Kančia tyrina sielą ir išugdo kūrybinius polėkius. Mes didžiuojamės V Mykolaičio-Putino poezijos visuotinumu. Tačiau turėtume žinoti, kad jis kūrė dvasinio gyvenimo pasaulį, kurio kertinis akmuo buvo jo paties iškentėtos kančios:
O šiandien vėl pakėlęs galvą,
Aš taip meldžiausi:
„Būk palaimintas, Dieve,
Kad skausmą man siunti.
Juo troškulį ir alkį sotina
Ir skaudulius pūliuojančius išdegina
Teisingi ir tvirti“.
Didysis meno genijus Mikelandželas sakė, kad į tūkstančius džiaugsmų nekeistų vieno kentėjimo.
Dėkoju Tau ir šlovinu Tave, kad atsiuntei man kančią, -sako rašytojas Fransua Kopė. Savo ligą ir kančią jis pavadino gerąja kančia. Ta kančia padėjo jam patirti didžiausią malonę - Dievas grąžino jam tikėjimą, džiaugsmą ir ramybės palaimą. Būdamas ligoninėje jis skaitė Evangeliją.
Skaitydamas Evangeliją aš sužinojau brangią paslaptį: išmokau kentėti ir mylėti.
Laimingi tie, kurie skausmo valandą gali priglusti prie vinimis pervertų rankų. Laimingi tie, kurie iškankintą, pavargusią širdį gali atgaivinti prie tos Širdies, kuri pakėlė didžiausias kančias - todėl moka atjausti, mylėti ir suprasti.
Kiekvienas skausmas ir nuovargis - tai tarsi slėpiningas ryšys, jungiantis mus su Tuo, kuris patyrė visus žmogiškus skausmus ir nuovargį. Todėl reikia mylėti skausmus, sopulius bei kančias, aukoti Viešpačiui kaip svarbiausią gyvenimo auką ir melstis, kad nuovargio tyloje suskambėtų Aleliuja...
