VLADIMIRO SOLOVJOVO FILOSOFIJA
RELIGINĖS FILOSOFIJOS MILŽINAI
1920-1927 m. Šveicarijos Fribūre daug mūsų studiozų, paskatinti Stasio Šalkauskio, savo mokslinėms disertacijoms imdavo Vladimiro Solovjovo minčių aspektus ir taip supažindino Vakarus su tuo didžiuoju rusų filosofu. Vėliau, 1932 m. Kauno universiteto profesorius Vladimiras Šilkarskis parašė išsamią studiją vokiečių kalba Solowjews Philosophie der All-Einheit (.Solovjovo visuotinybės filosofija). Rusų teologas Nikolskis pabrėžia, kad VI. Solovjovo pažiūrose susiliejo naujausia filosofija ir vokiškasis realizmas. Kai kas mano, kad rusų sąmonės formavimuisi Vl. Solovjovas padarė didesnę įtaką negu Levas Tolstojus ir Fiodoras Dostojevskis. Vakaruose jis daugiau žinomas iš prancūzų kalba parašyto veikalo La Russie et l'Eglise universelle (Rusija ir visuotinė Bažnyčia).
Idėja Dievo karalystės, į kurią, kaip Tėvo Namus, puolusią žmoniją veda dieviškoji Išmintis, sudaro VI. Solovjovo filosofijos pagrindą. Pirmajame savo kūrybos laikotarpyje (1874-1881) filosofas iškelia vaidmenį stačiatikių Bažnyčios, kaip vienintelės tikros ir visuotinės. Į ją visą pasaulį atvešianti Šventoji Rusija, nes rusų tauta - Dievo nešeja (narod bogonosec).
Vėliau, pradedant 1882 m., VI. Solovjovas ima kitaip suprasti rusiškąjį mesianizmą. Jis uoliai gina šv. Petrą, kaip visos Bažnyčios galvą, ir tuos, kurie paveldėjo jo sostą. Mesianizmo idėjos jis neatsisako, bet teigia, kad rusų tauta savo misiją galėsianti vykdyti tik vienybėje su visuotine Bažnyčia, kuriai vadovauja šv. Petro įpėdiniai. Tik kai susivienys susiskaldžiusios Bažnyčios, bus galima įkurti laisvą trejybinę monarchiją, kur Tėvo vaidmenį atliks Bažnyčia, Sūnaus - klusni valstybė, Šventosios Dvasios - laisvoji asmenų ir visuomenės kūryba. Taip Kristus, kaip Kunigas, Valdovas ir Pranašas, per savo Sužadėtinę Bažnyčią padarys iš visos žmonijos tikrąjį savo Kūną.
Kovodamas su rusiškuoju nacionaliniu egoizmu, VI. Solovjovas pagaliau įsitikino, kad jo laisvoji teokratija neįgyvendinama, nes nei Bažnyčia, nei valstybė, nei visuomenė nenori nė girdėti apie laisvą bendradarbiavimą. Matydamas realiai veikiančią piktojo galią, VI. Solovjovas pasaulio istoriją ima suprasti apokalipsiškai: galutinė piktojo paslaptis glūdi laisvame pasirinkime - už ar prieš Dievą; Kristus atnešė ne taiką, o kardą, ir krikščioniškosios politikos tikslas esąs parengti žmones galutiniam mūšiui - už ar prieš Išganytoją.
Toliau duodame Vladimiro Solovjovo knygos Trys dvasinio gyvenimo pagrindai ištrauką, kurioje kalbama apie sielos troškimus, jos veržimąsi prie gėrio, prie nemirtingumo, apie tai, kaip tų troškimų įgyvendinti neleidžia gyvuliškoji žmogaus prigimtis, išsiveržianti geismais ir kitokiomis nuodėmėmis.
Du vienas kitam artimi troškimai, tarsi du nematomi sparnai, kelia žmogaus sielą virš regimosios gamtos - tai: 1) nemirtingumo ir 2) tiesos, kaip dorinio tobulumo, troškimai. Vienas be kito jie neturi prasmės. Nemirtingas gyvenimas be dorinio tobulumo nėra tikras gėris: nepakanka būti nemirtingam, reikia būti vertam nemirtingumo, vykdant visokią tiesą bei laikantis teisingumo. Bet ir tobulumas, pasmerktas mirčiai ir išnykimui, nėra tikrasis gėris. Nemirtingumas be tiesos ir tobulumo bus amžina kančia, o tobulumas be nemirtingumo - šlykšti apgaulė, begalinė skriauda.
Nors mūsų siela geriausiąja dalimi trokšta kartu ir nemirtingumo, ir tobulumo, tačiau tikrovėje, gamtinėje sandaroje, mes neturime nei vieno, nei kito. Žmogus pats neįstengia išsaugoti nei savo gyvybės, nei dorovinio kilnumo: jis nepajėgus apsaugoti savęs nei nuo kūno, nei nuo dvasinės mirties. Mes norime gyventi amžinai, bet gamtos dėsniai mums neduoda amžino gyvenimo, palikdami vien jo troškimą. Sąžine ir protu ieškome tiesos, tačiau žmogiško proto įsakymas ir sąžinės balsas, demaskuodamas mūsų neteisumą, neduoda jėgų įvykdyti tiesą ir nepadaro mūsų vertų nemirtingumo.
Du nesutaikomi aukštesniosios mūsų prigimties priešai - nuodėmė ir mirtis - laiko mus savo valdžioje. Dviem didiesiem - nemirtingumo ir tiesos - troškimams prieštarauja du galiūnai: neišvengiama kiekvieno kūno mirtis ir kiekvienai sielai sunkiai įveikiamas nuodėmės viešpatavimas. Norime pakilti virš gamtos, bet mirtis sulygina su visa žemės kūrinija, o nuodėmė padaro net blogesnius už ją. Pagal prigimties dėsnį kenčia ir žmogus, ir šuva, o išminties įstatymas nepajėgia išgelbėti iš tos kančios.
Tenkindami gyvybinius savo prigimties poreikius, pagaliau sulaukiame mirties. Tenkindami savo proto poreikius ir tirdami tai, kas egzistuoja, sužinome, kad visa baigiasi mirtimi, kad Visata yra tik mirties karalystė. Geismai veda mus į pražūtį, o protas tik patvirtina ją, kaip visuotinį pasaulio dėsnį. Ir mūsų gyvenimiškoji patirtis, ir moksliniai tyrimai atskleidžia vieną dalyką - mūsų gyvenimo nepajėgumą. Toks jis ne dėl to, kad jam lemta nutrūkti, bet dėl to, kad jis nevertas būti. Ne tik patys žūvame, bet ir kitus žudome. Trokšdami gyventi ne tik patys mirštame, bet ir kitus mariname. Savo gyvybės negalime apsaugoti, bet svetimą gyvenimą galime suardyti ir ardome, maitindamiesi svetima gyvybe; tai, kam šitaip darome - dėl savojo gyvenimo apsaugos, - tėra iliuzija, nes mūsų gyvenimas, ir šią akimirką neužtikrintas, laiko tėkmėje tikrai pražus, kad ir kiek sunaikintume kitų jam išgelbėti. Taigi mūsų gyvuliškasis savisaugos instinktas tik skatina nenaudingai žudyti. Maitindamasis kitų kūnais, žmogus-gyvulys atiduoda save svetimai gamtinei galiai, polinkiui palaikyti save dauginimosi būdu. Maitindamiesi imame svetimą gyvenimą savajam palaikyti, o lytinėje srityje atiduodame save kurdami kito gyvenimą. Jeigu tokiu būdu būtų sukuriamas tikras gyvenimas, t. y. tokia gyvybė, kuri pajėgtų egzistuoti ir būtų to verta, mūsų auka genties labui būtų prasminga ir doroviškai kilni. Kadangi dauginimosi keliu sukuriama tokia pat nepatvari ir bloga gyvybė kaip ir mūsiškė, tai polinkiu daugintis vykdoma nenaudinga savižudybė. Lytinė aistra apgaudinėja žmogaus širdį meilės pamėkle. Ji nėra meilė, tik apgaulingas meilės panašumas. Meilė - tai vidinė vientisa dviejų gyvenimų jėga. Prigimtoji aistra tik siekia tos jėgos, bet ji yra neprieinama, ir aistra visada lieka išorės veikimas, kuris skiriasi nuo abiejų vykdytojų: tai jiems gali būti visai svetima ir net priešiška. Pyktis ar nesantaika mūsų prigimtiniame gyvenime visiškai tikroviški, o meilė jame gali būti tik iliuzorinė.
Tad mūsų širdis, ieškanti vertingesnio gyvenimo, t. y. gyvenimo iš meilės, turi sudrausti prigimtį su jos klystkeliais ir susirasti kitus kelius. Einant prigimties keliu, kai gyvulinių poreikių bei potraukių tenkinimas laikomas galutiniu gyvenimo įstatymu, įteisinamas žudymas ir savižudybė, visam laikui susitaikoma su mirties viešpatavimu. Gyvenk pagal prigimtį - reiškia žudyk save ir kitus! Žmogus-gyvulys norom nenorom pasiduoda tokiam likimui. Tačiau žmogaus širdis negali visiškai su tuo sutikti, nes žmogus turi kito gyvenimo laidą.
Prigimtinio kelio, vedančio į išnykimą ir mirtį, nepalankumą žmogus suvokia ne tik protu: jo sąžinė jaučia, kad vien prigimtinis kelias neleistinas ir net nuodėmingas. Nuodėmės arba neleistinumo sąvoka yra grynai žmogiška, antgamtinė sąvoka: ja ir remiasi visa žmogaus dorovė. Gyvulys eina ten, kur jį stumia ar traukia prigimties polinkiai. Žmogus yra pajėgus sulaikyti gyvulinės prigimties polinkį ir savo protu spręsti, ar jis privalo jam paklusti, ar ne. Gyvulys veržiasi vien egzistuoti, o žmoguje tyla noras iš tiesų gyventi.
Nuodėminga prigimtis yra žmogui duota, tai nenuginčijama. Savo protu ir sąžine žmogus jaučia ir suvokia savo nuodėmingumą - smerkia, neigia savo prigimtį. Tačiau šis neigimas nenueina toliau minties ir todėl pasirodo esąs apgaulingas: mintis, kuri smerkia tikrovę, bet negali jos panaikinti, yra bejėgė, silpna, neištikima sau ir šia prasme apgaulinga.
Idant iš tikrųjų būtų pakeista ir pataisyta mūsų nuodėminga prigimtis, būtina, kad mumyse reikštųsi tikras ir gebantis veikti kitokio gyvenimo pradas, esantis aukščiau esamos, netikusios prigimties. To naujo, geresnio gyvenimo prado pats žmogus negali iš nieko sukurti - jis turi egzistuoti nepriklausomai nuo mūsų valios: mums būtina tą naująjį gyvenimą gauti. Kaip to netikusio prigimtinio gyvenimo žmogus nesukuria, o gauna iš pasaulio, taip ir naują, laimingą gyvenimą jam duoda Tasai, kuris už pasaulį yra geresnis ir aukštesnis. Šis naujas žmogui duodamas laimingas gyvenimas vadinamas malone.
Malonė yra palaima arba gėris, ne žmogaus išsvajotas, bet realus, toks, kokį iš tikrųjų gauna. Mūsų prigimtis pati savaime nėra gėris; mūsų protas taip pat nėra pajėgus gėrį perteikti. Tad tenka arba visai atsisakyti gėrio, arba pripažinti, kad jis nepriklauso nuo mūsų proto ir prigimties, kad jis egzistuoja ir reiškiasi pats savaime. Šis nepriklausomai egzistuojantis gėris yra Esybė - gėrio ir malonės šaltinis - Dievas.
Žinome, kad pasaulyje gėrio nėra ir visas pasaulis yra piktojo pavergtas. Nėra gėrio ir pačiame žmoguje, nes kiekvienas žmogus yra melas, nėra net nė vieno teisaus, suprantančio, darančio geradarystę. Todėl kiekvienu atveju, kai žmogus veikia nuo savęs ar paskatintas pasaulio, t. y. pagal pasaulį, pasinėrusį piktybėje, kiekvieną kartą, kai žmogus elgiasi pagal save ir pagal pasaulį, jis save ir pasaulį atskiria nuo Dievo. Tad užtvara, skirianti nuo tikrojo Gėrio, arba Dievo, yra žmogaus valia. Bet ta pačia valia žmogus gali nusistatyti neveikti nuo savęs ir nuo pasaulio, nesielgti pagal savo ir pasaulio valią. Jis gali nutarti: Nenoriu savo valios! Tos valios atsižadėjimas yra aukščiausia jos pergalė. Čia žmogus laisva valia atsižada savosios valios. Negalima priversti žmogaus atsižadėti savo valios ar pakeisti ją: galima jį paveikti, kad atsisakytų blogo veiksmo - baimės ar prievartos būdu - bet ne blogos valios, kuri yra vidinis reiškinys, nepalenktas išorinei jėgai.
Tik savo valia žmogus gali atsisakyti blogio, ir tik savo valia jis gali pripažinti tikrąjį Gėrį - Dievą. Tikėjimas Dievu, būdamas slaptingas bendradarbiavimas tarp pačios dievybės ir žmogaus, reikalingas tiesioginio žmogaus valios dalyvavimo. Tikėti Dievą reiškia pripažinti tą Gėrį, kurį liudija mūsų sąžinė, kurio ieškome savo gyvenime, kurio neduoda mūsų prigimtis ir neranda protas, bet kuris egzistuoja šalia mūsų prigimties bei proto, kaip kažkas savaime. Kitaip turėtume daryti prielaidą, kad tas gėris arba apgaulingas, arba tėra žmogaus proto prasimanymas, kitaip tariant, jo visai nėra. Tačiau tokios prielaidos negalime daryti moraliai, nes mes patys, kaip dorovingos būtybės, ir visas mūsų gyvenimas turi prasmę tik tikint tikruoju Gėriu, arba Gėriu kaip Tiesa. Privalome tikėti, kad jis egzistuoja pats iš savęs, kad jis yra tikroji tiesa - privalome tikėti Dievą. Šis tikėjimas yra ir Dievo dovana, ir mūsų asmeniškas laisvas bendradarbiavimas.
(Iš rusų kalbos vertė kan. Stanislovas Kiškis, parengė A. [Ada Urbonaitė])
