JAUNIMAS
...budėsiu Rūpintojėliu:
Milžinkapiuos varpais nakčia skambėsiu,
Kad speiguose po stora miline
Neliautų plakus Lietuvos širdis.
(Balys Sruoga. Kazimieras Sapiega)
visais laikais buvo ateities viltis ir pagrindas, pažangos skleidėjas ir vykdytojas. Jaunų žmonių pilna auditorijose ir klasėse, gatvėse ir teatruose, šokių ir koncertų salėse, kavinėse ir bibliotekų skaityklose. Kokie jausmai, kokie troškimai gyvena po jų madinga išore, tariamai laisva ir nepriklausoma laikysena?..
Retai šiandien becituojami Šatrijos Raganos atsiminimai, kur ji kalba apie vaikišku paprastumu bei tyrumu jaudinantį savo brolio Amžinąjį lakštelį, parašytą stojant į gimnaziją. Tame lakštelyje tik keli sakiniai: Pastoju į gimnaziją ir nors nežinau, kas būtų, nepriimsiu pravoslavijos. Iš visų spėkų stengsiuos būti paguoda visiems, o ypač mamai ir tėveliui.
Kas iš jaunimo šiandien parašo sau tokį amžinąjį lakštelį - jei ne popieriuje, tai širdyje?.. Renkamės profesiją - pačią geriausią, pačią įdomiausią, pačią mieliausią širdžiai, kuri nutiestų gražų lygų kelią į gyvenimą. O ką, įgiję diplomą, duosime Tėvynei, žmonėms, ar toji profesija leis gyventi pagal principus, ar ji garantuos mums vidinę laisvę?.. Ar daug kas kelia sau tokį klausimą - šiandien svarbiau ne kuo būti, bet kokiam būti. Prisiminkime carizmo laikus, spaudos draudimo epochą, kai lietuviai gimnazistai rinkosi ne tai, prie ko širdis traukė, bet tai, kas leido likti Tėvynėje ir dirbti savo žmonėms, savo kraštui. Tai buvo tikrai inteligentų vertas pasirinkimas, į pirmą vietą keliant bendruosius tautos interesus.
Inteligento vardas ir garbė šiandien jau devalvuotas. Kiekvienas, gaunantis diplomą, formaliai įgyja teisę vadintis inteligentu, tačiau reikia atsiminti, kad inteligento vardas visais laikais žymėjo ir pasaulyje tebežymi ne diplomą, ne profesinę etiketę, bet tvirčiausius ir kilniausius principus, iš kurių pirmoje vietoje stovi ištikimybė tiesai, meilė savo tautai, savęs paaukojimas vardan kitų.
Deja, šiandien aukštųjų mokyklų jau negalima pavadinti tiesos, tikrosios inteligencijos ugdymo institutais. Jaunam žmogui vienam reikia pereiti abejingumo ir indiferentiškumo dykumą, pakelti tiesos troškulį, dvasinio gyvenimo alkį. Ne kiekvienam tai pavyksta, ne vienas suklumpa. Visas mokymo sistemos pobūdis slopina tiesos ilgesį, užgniaužia savarankiško mąstymo kibirkštį. Tai ir nesibaigiančios paskaitų virtinės (kiek čia iš jų tikrai reikalingų?), ir dvasines jėgas sekinančios egzaminų sesijos, ir marksistinė scholastika, kurios gudriai suformuluotos frazės išoriškai panašios į tiesą. O tikrieji tiesos ir filosofijos šaltiniai įkalinti bibliotekų spec. fonduose ir prieinami tik nedideliam mokslininkų ratui...
Bet kaip tik tos „tiesos“, priklausomai nuo laiko aplinkybių įgyjančios vis kitokį atspalvį, jaunoje sieloje sėja tuštumą, abejingumą, ištrina principingumo sąvoką ir kelia sunkiai nusakomą, bet skaudžiai juntamą nerimą ir nepasitenkinimą, kurį vėliau užslopina darbo rutina, buities rūpesčiai, dvasios įtampos nereikalaujančios pramogos.
Sportas, saviveikla, visuomeninis darbas, pasilinksminimai, turistiniai žygiai, skirti užimti jauno, besimokančio žmogaus laisvalaikį, - vėlgi sistema priemonių, lydinčių ir papildančių dvasios naikinimo darbą, kurį taip nuosekliai vykdo mokyklų programos. Jos tikslas - išlaikyti žmogų skubėjimo, netikrų kasdienių, tačiau iš pirmo žvilgsnio labai svarbių darbų sferoje ir įtampoje, kad neliktų laiko susimąstyti, pažvelgti į savo vidų, paieškoti tikrosios gyvenimo prasmės.
Tačiau jauna siela spontaniškai, instinktyviai ieško sau kelio už tos sistemos ribų, ieško idealo, klysta ir kenčia. Pažiūrėkime, kaip geriausioji jaunimo dalis veržiasi į etnografinius ansamblius, kraštotyros draugijas, kur dar pulsuoja gyva dvasia, kur yra šiek tiek vilties rasti rutinos nepaliestą mintį ir žodį. Matykime, kaip jauni žmonės skuba į įvairius steigiamus ir greit uždaromus diskusijų klubus, tikėdamiesi galimybės išsakyti susitvenkusias mintis, patenkinti vidinį nerimą ir poreikį mąstyti, ištrūkti iš vis labiau materialėjančio gyvenimo valdžios, atrasti sau naujus minties ir veiklos kelius. Deja, jie priversti nusivilti, nes mūsų sąlygomis visiškas atvirumas ir laisvė reikšti savo nuomonę neįmanoma... Pažiūrėkime, kiek jaunimo teatruose, kur jis ieško (ir kaip dažnai veltui) atsakymo į savo vidaus problemas...
Jaunimui reikia tiesos, reikia vientiso ir nedalomo idealo, laisvės ir erdvės reikštis dvasios polėkiams. Sumaterialėjusioje kasdienybėje jis neranda tokio idealo, kuris nuolat keltų sielą, vėtytų abejingumo, susitaikymo su rutina dulkes, kuris pasirodytų esąs vertas viso žmogaus gyvenimo. Bet ar tai reiškia, kad jo iš viso nėra ir negalima rasti? Ne, tai, ko jaunimas siekia ir ieško, jau yra atrasta seniai, su krikščionybės pradžia.
Ieškokite ir rasite, belskite ir bus atidaryta, -sako Kristus, tuo užtikrindamas tiesos pažinimo malonę kiekvienam ieškančiam, malonę, kurios negali (ir kažin ar kada galėjo) suteikti jokia visuomenė, jokia aukštoji mokykla. Bet tai malonei reikia nutiesti kelią giliu troškimu pažinti tiesą ir dėl jos kovoti tiek savo sieloje, tiek gyvenime, savo dvasios nerimu, nuoširdžiu pasiryžimu dirbti bei aukotis kitiems.
Pavartykime didžiųjų konvertitų biografijas ir pamatysime, kad nė vienas jų neatsivertė iš abejingumo ir dvasinio drungnumo, iš prisirišimo prie materialių dalykų. Jų atsivertimas buvo dangaus atsakas į karštą tiesos troškimą, atkaklų jos ieškojimą, į klaidžiojančios sielos šauksmą. Pagaliau pažvelkime į visus didžiuosius dvasios milžinus: kuriam iš jų galėtume prikišti abejingumą, prisitaikėliškumą, sočią egzistenciją? Ir kuris iš jų nebuvo apdovanotas tiesos pažinimo džiaugsmu ir laime?!
Kiekvienas žmogus pašauktas sunkiai laimei ir didelei atsakomybei savo gyvenimu liudyti tiesą, tačiau ypatinga atsakomybė skirta tiems, kuriems į rankas duodamas galingas pažinimo įrankis - mokslas. Todėl taip svarbu, kad kiekvienas jaunas žmogus, eidamas į savarankišką gyvenimą, savo širdyje neštųsi amžinąjį lakštelį - priesaiką Tiesai, kuri padės jam surasti vidinę harmoniją su Dievu, ko šiandien labiausiai reikia mūsų Tėvynei Lietuvai ir jos žmonėms, priesaiką, kuri garantuos ir apsaugos vidinę laisvę - tą visų didžiausią dovaną, kurią Dangus skyrė žmogui, išskirdamas jį iš gyvūnų pasaulio, tą dovaną, kuri teikia prielaidą būti laimingam aukojantis ir darbuojantis kitiems.
[Alė Počiulpaitė]
