Partizanai: Istorija ir dabartis

Lietuvos nepriklausomybės metais absoliuti visuomenės dauguma išpažino Romos katalikų tikėjimą, visuotinai priėmė šio tikėjimo pagrindu per šimtmečius susiformavusią krikščioniškąją pasaulėžiūrą, jos dvasines-moralines vertybes, tradicijas. Kryžiais, smūtkeliais, koplytėlėmis – krikščionybės simboliais, buvo nusėta visa Lietuva: sodybos, pakelės, kryžkelės, kaimai. Tais laikais kiekvienas praeinantis ar pravažiuojantis keliu žmogus prieš juos nulenkdavo galvą, nusiimdavo kepurę, persižegnodavo. Krikščioniškosiomis vertybėmis ir tradicijomis  buvo paremtas visas jų kasdienis gyvenimas, buitis, tarpusavio bendravimas, visas jų dvasinis-kultūrinis pasaulis. Tai buvo evoliucijos būdu per ilgus šimtmečius  susiformavusi visuomenės gyvenimo sankloda, padėjusi jai atlaikyti ir revoliucijas, ir karus, ir ilgai trunkančias svetimųjų okupacijas, ideologine prasme visada išliekant savimi, neprarandant tapatumo.

Jau 1944-45 m., nuo pat antrosios sovietų okupacijos pradžios, visuomenėje prasidėjo masinis ir prievartinis naujosios – komunistinės, antikrikščioniškosios, ateistinės ideologijos brukimas. Bolševikai gerai suprato, kad norint tautą nugalėti, reikia kardinaliai, iš pagrindų pakeisti jos ideologiją ir primesti savąją. Tam buvo naudojamas platus įvairiausių priemonių ir metodų arsenalas, pradedant nuo pačių grubiausių, brutaliausių, prievartinių, iki  rafinuotų, subtiliausių bei įtaigiausių propagandos bei psichologinio karo būdų. Atsirado ir naujosios ideologijos ženklai, simboliai – valsčiuose, apskričių miestuose plevėsuojančios raudonos vėliavos su žvaigžde, sukryžiuotais kūju ir pjautuvu, ant namų sienų iškabinti transparantai su politiniais šūkiais, rodančiais „ kelio į šviesų komunizmo rytojų” kryptis.

  Priešo primestą ideologiją buvo privaloma išpažinti visiems, dirbantiems okupacinės valdžios institucijose bei jai pavaldžiose struktūrose, o ypač –  vaikų, jaunimo auklėjimo ir mokymo įstaigose (mokyklose, universitetuose, institutuose ir kt.). Tuo metu sovietų ideologijai bei tvarkai atspariausias bei jai labiausiai besipriešinantis buvo kaimo ūkininkas –  mat jis visuomenėje dar buvo pats laisviausias, mažiau suvaržytas, turintis savo privačią nuosavybę bei nors šiokį tokį savarankiškumą, žmogus. Jis, iš nieko neprašydamas, savo darbu išlaikė save ir savo šeimą, vykdė valstybei pyliavas, mokėjo mokesčius, tačiau dvasine prasme išliko nuo valdžios visiškai nepriklausomas, gyveno pagal  senas krikščioniškas tradicijas: su šeimos nariais  šventė katalikiškas šventes, meldėsi, sekmadienį  visi važiuodavo į Mišias bažnyčioje, penktadieniais pasninkavo, o kasdieniniame gyvenime laikėsi dešimties Dievo įstatymų. Jų gyvenimo būdas ir prasmė buvo visiems aiškūs ir suprantami. Visiškai natūralu, kad šiems žmonėms visiškai nepriimtinas buvo ir pats sovietų okupacinis režimas, ir jo brukama svetima tvarka, bedieviška ideologija, teriojanti viską, kas jiems šventa, brangu, artima. Jei partizanai tam priešinosi ginklu, tai jie priešinosi taikiais būdais, dvasiškai, juos materialiai remdami ir padėdami. Kaimas ir buvo ta tautos krikščioniškosios ideologijos tvirtovė ir ta pagrindinė bazė, pamatas, ant kurio ir laikėsi visas partizaninis judėjimas.

  Štai kodėl prieš šiuos žmones okupacinė valdžia buvo nukreipusi pačią tamsiausią, brutaliausią ir bukiausią prievartos jėgą – skrebus. Jie ūkininkus žiauriausiais būdais, vaizduodami didžiausius „načalnikus” (viršininkus), terorizuodavo: visada keikdamiesi, grasindami, gąsdindami reikalaudavo kuo greičiau pristatyti grūdų „pyliavas” (nors dar nebūdavo prasidėjusi javapjūtė), kuo anksčiau sumokėti mokesčius, kuo greičiau pristatyti paruošų kontoroms valstybės nustatytą produktų kiekį (kiaušinių, sviesto, pieno, mėsos, bulvių ir kt.), priversti išpirkti kuo daugiau valstybinių obligacijų, atlikti privalomus darbus (kelių taisymą, miško medienos išvežimą, o kad ūkininkui būtų kuo sunkiau, tyčia versdavo tai atlikti šienapjūtės, javapjūtės ar sėjos metu), darydavo kratas ( ypač po stalčius, spintas, skrynias, ieškodami auksinių žiedų, laikrodžių, šilkinių kojinių savo „ponioms” ir kt.). Jei  žmogus  su jais nesutikdavo,  ištardavo nors žodį prieš, jį , kaip „tarybų valdžios priešą”, žiauriai sumušdavo, suspardydavo, sulaužydavo šonkaulius, išmušdavo dantis, galėdavo ir nušauti – už tai jų niekas nebausdavo, o pasiskųsti, išskyrus partizanus, nebūdavo kam. Skrebai vykdydavo ir šių žmonių suėmimus, vertėjaudavo tardymuose, pirminio tardymo metu šie kaimo beraščiai taip uoliai darbuodavosi kumščiais, lazdomis, šautuvų buožėmis, kad žmogų arba suluošindavo visam gyvenimui, arba, dar nespėjus net sudaryti baudžiamosios bylos, užmušdavo. Pvz., patekę į Kavarsko NKVD skyrių taip be jokių pėdsakų pradingo net dvylika suimtų valsčiaus ūkininkų (tardant jie buvo užmušti ir naktimis skrebų slapta užkasti).

Skrebams, kaip moralinėms padugnėms, jokie papročiai, vertybės, tradicijos negaliojo, jie iš visko kaip laukiniai barbarai tyčiojosi. Prie bažnyčių tvoros, kartais net ant tako, užtverdami vartus, kad tikintieji turėtų juos peržengti, jie suguldydavo žuvusių partizanų – jaunų vyrų, moterų, merginų – kūnus, nuo kaklo nuplėšę rožančius, sukišdavo juos į burną arba „pažabodavo”. Ant jų šlapindavosi, nusmaukdavo jiems kelnes ar nurengdavo nuogai, kartais sustingusius kūnus sustatydavo prie sienos, į burną įkišdavo papirosus. Visuose valsčiuose buvo pasakojama daugybė istorijų, kaip stribai tyčiodamiesi naikindavo krikščioniškuosius simbolius - šaudydavo į pakelės kryžius, rūpintojėlius, peršaudavo Kristaus kančią. Tai buvo blogio, kaip nuodingų, dvokiančių dujų purslų, iškilusių į paviršių iš visuomenės apačios, iš jos pačio giliausio, klampiausio, pelke atsiduodančio dugno, šėtoniškas triumfas, šėliojimas.

Kartą Svėdasų skrebai, eidami  į Daujočių kaimą, norėdami išgerti pakely užsuko pas vieną ūkininką. Šeimininkas, aišku, niekada tokių svečių nelaukdavo, o tik džiaugdavosi, jei šie praeidavo pro šalį. Toliau viskas galėjo vykti maždaug taip. 

Visur išlandžioję, apžiūrėję stalčius, spintas, išvertę skrynias, skrebai galų gale sako: Nu, gaspadoriau, mes dėl jūsų kraują liejam, naktimis nemiegam, kaip šunys alkani vaikštom, o jūs už tai kaip mums atsilyginat?! Nešk greičiau ant stalo lašinių ir „samagono”! Šeimininkas, aišku, ne iš geros valios, bet džiaugdamasis, kad dar negavo mušt šautuvo buože per nugarą, sutiko juos vaišint: žmona iškepė kiaušinienės su lašiniais, šeimininkas ant stalo pastatė kelis naminės „arielkos” butelius. Tie prisivalgė, prisigėrė ir, jau gerokai  apsvaigę, nupėdino vieškeliu toliau. 

Tais laikais priėjus Daujočių kaimą pakelyje stovėjo didelis medinis kryžius. Girtiems skrebams, įsigeidusiems dar ir pasilinksmint, jis šįkart ir užkliuvo. Jie pradėjo ginčytis, kuris iš jų taikliausias. Norėdami parodyti savo akies taiklumą, jie  be jokios tvarkos, vienas per kitą, pradėjo į kryžių šaudyt. Atrodytų keista, kad šis Dievo kančios ženklas, prieš kurį  dar taip neseniai su didžiule pagarba buvo klaupiamasi, nusilenkiama, meldžiamasi, staiga okupacinės valdžios potvarkiu tapo vietinių sulaukėjusių, degradavusių žmogėnų niekinimo, agresijos, pasityčiojimo taikiniu.

Tuo metu iš Daujočių k. keliu link Svėdasų išėjo rusų kareivių būrys. Matyt, įsismaginę skrebai paleido vieną kitą šūvį ir į jų pusę, nes šie iškart į besilinksminančius  „istribitelius” pradėjo šaudyti, vieną iš jų, Joną Sprindį, sunkiai sužeisdami. Vis tik jie greitai susiorientavo – supratę, kad tai ne partizanai, o  skrebai – jų ištikimiausi tarnai, ugnį greit nutraukė. 

 

Parašyta remiantis R.Guobio, J.Kadžionio bei LGRCT vyr. istoriko G.Vaičiūno surinkta istorine medžiaga ir liudijimais.