Partizanai: Istorija ir dabartis

ŽALIOJOJ RIKIUOTĖJ

Antanas SURAUČIUS -TAURAS

1945 METŲ KOVAS - SPALIS

Pavasarėjant

Su pirmomis kovo dienomis grižo šalčiai, pustė sniegas. Pasijutome lyg žiemos vidury, o tiek buvo vilčių, kad ankstyvas pavasaris jau čia pat. Po Panaros mūšio buvome prislėgti dėl nuostolių ir Šarūno būrio išsisklaidymo. O čia ir ankstyvas pavasaris nutolo. Bet gal jau po savaitės ragavusieji kautynių krikšto ėmėme rinktis dienos stovyklavimui Kancevičių ir Valentų viensėdžiuose pamiškėje.

Sueidavo ir kiti — atsarginiai, kaip juos vadindavome. Šarūno būryje buvome susipažinę su vyrais nuo pat Leipalingio. Kai kurie jų ateidavo pas mus į Kmieliavą. Ne tiek saugumo sumetimais, kiek dėl to, kad čia laikėsi vyr. ltn. Vytautas Gontis, kuri pažinojo asmeniškai ar iš matymo kaip Leipalingio gimnazijos mokytoją. Vyrus traukė glaustis prie karininkų.

Kalbėjomės su Gončiu, kad būtina geriau organizuoti kovą, keisti partizanavimo taktiką, kaip buvo kalbėta pasitarime Žaliamiškyje po Panaros mūšio. Kurį laiką nebuvo aiškaus atsakymo. Tačiau pati padėtis vertė apsispręsti. Taigi Gontis laikėsi su ginkluotu sambūriu, buvo šmaikštuolis, dainininkas ir pasakorius. Likęs vienas nuošalyje arba su artimiausiais žmonėmis, neslėpė savo mąslumo ir didelių abejonių.

Apie kovo vidurį atšilo. Prasidėjo stovyklavimai miške, žeminėse, likusiose dar iš rudens ir paruoštose naujai, pasirinkus Įvairias vietas. Pagalvota taip pat apie saugumo priemones didžiausių pavojų atvejais: dviejų trijų ar net vieno kovotojo slėptuvėles, jų pačių pasidarytas ir tik jiems vieniems žinomas. Čia, kiek prisimenu, vadovautasi Gončio taktika ar netgi partizaninio karo doktrina:

— Su mažesniais priešo daliniais, atitrūkusiais nuo didesnių jo pajėgų, ir su ribota šaudmenų atsarga galima susiremti pasalomis arba ir šiaip susidūrus, bet bus puolimų į miškus, miškų košimų didelėmis pajėgomis: tada mūsų žvalgybos ir manevravimo galimybės bus labai menkos. Tačiau didžiausia negalė būtų šaudmenų trūkumas. Taigi slėpimosi taktika. Praėjus košimo vilnims arba puolimui menama stovyklavimo kryptimi, būrys gali per trumpą laiką susirinkti ir turėti gerą išeities tašką veiksmams savo iniciatyva.

Vyrija suprato karininko Gončio nurodymus ir laikėsi jų, nors ne visi buvo linkę gerokai pasidarbuoti, rengiant slėptuves Įvairiose miško vietose, gerai nužiūrėtose Seiros ir Dulgelės pakrantėse.

Nuolatinis stovyklavimas po dangaus ir miško pastoge, be žvalgybos ryšių: kovos parengties, pareikalavo dar vienos tarnybos -mitybos - organizavimo ir vykdymo. Negalima buvo ilgesnį laiką verstis maisto produktais, kiekvieno sunešamais iš namų arba gaunamais artimiausiuose kaimuose. Iškilo rekvizicijų klausimas. Iš pradžių jis atrodė gana opus. Kaip ir kieno vardu paimti iš žmogaus gyvulį ar porą centnerių javo? Tiktų duoti patikimus rekvizicijos pakvitavimus - išrašytus spausdintoje pažymoje, su antspaudu ir parašu - atsakingo kovotojo slapyvardžiu. Visi sutiko, kad taip turi būti: reikia pasigaminti tokių spaudinių. Buvo sutarta, kad stribams arba asmenims, nusikaltusiems visuomenės vienybei laisvės kovoje, rekvizicijų pakvitavimai nereikalingi: konfiskavimai būtų pažymėti bausmių, nuobaudų, įspėjimų dokumentacijoje, tačiau įspėjimuose galima parašyti, kad įvykdyta materialinė nuobauda už nusižengimus kovojančiai Lietuvai.

Problemos sprendimą paspartino virėjas su praktika būtinoje Lietuvos kariuomenės tarnyboje. Atėjo į būrį Kuckailis iš Mikalinos kaimo. Pasirinkęs Šapalo slapyvardi, tuojau ėmėsi darbo.

—    Velniop su ubagautojų tiekimui Ką galima virti iš lauknešėlių? Kiek katiliukų maišyti?

Skyrininkas Barzdukas tarė:

—    Važiuojame į Macevičius. Tegul atsako už Šarūno būrio išdavimą.

įvyko pasitarimas. Nusvėrė balsai, kad negalima kaltinti kaimo ir bausti visus. Reikia kruopščiai ištirti įvykį ir išaiškinti nusikaltimą įvykdžiusi asmenį. Taip pat negalima remtis kaltinimu, kad Macevičių kaimo dalis yra nepalanki Lietuvos laisvės kovai. Yra žinomi ūkininkai, talkinę raudoniesiems partizanams. Lieka rekvizuoti labiau pasiturinčius ūkininkus, išdavus laikiną pakvitavimą, kuris, laikui bėgant, bus pakeistas tvirtesne rekvizicijos pažyma, pagal kurią, laimėjus kovą, ūkininkui bus visiškai atlyginta.

Iš vakaro pirmą ūkio tarnybos uždavinį išvyko vykdyti Barzduko skyrius. Prisijungiau prie šių vyru, kad apžiūrėčiau vietą, kur Šarūno būrys buvo užkluptas, pasikalbėčiau su viensėdžių žmonėmis, kur būrys buvo apsistojęs, ir pamatyčiau, kaip partizanai vykdys rekviziciją.

Macevičių kaimas išsidėstęs viensėdžiais vienu kraštu pagal Ančios upę. Barzdukas, gerai pažinojęs Macevičius ir turėjęs tame kaime pažįstamų, privedė prie viensėdžio nuo malūno puses ir nuėjo su dviem vyrais pasiteirauti žinių. Buvo ramu, net platesnėje aplinkoje nepastebėta jokio priešo žvalgybos ar kovos dalinių judėjimo. Susidomėta viena informacija: keliuose viensėdžiuose kaimo viduryje apgyvendinti miško darbininkai-žmones iš Kauno. Barzdukas sumėtė planą: pamatyti viensėdžius prie Ančos, kur įvyko kautynės, apsilankyti pas miško kirtėjus iš Kauno, įvykdyti rekviziciją ir apie pusiaunakti išvykti iš Macevičių.

Nakties dangus buvo debesuotas. Kartais pasirodydavo debesyse mėnulis. Kai priėjom prie vietos, kuri mums buvo šiek tiek žinoma iš Šarūno būrio nesėkmės dalyvių pasakojimo, nušvito mėnesienoje Ančios slėnis su viensėdžiais kiek toliau nuo upės, kitoje pusėje -statesnis krantas ir tamsi aukšta miško siena. Valandėlę stovėjome ir svarstėme, kaip būrys buvo užpultas ir kas galėjo būti kitaip. jei anksčiau būtų pastebėtas pavojus ar pasirinkta kita pasitraukimo kryptis - ne per užšalusią Ančią į mišką, o paupiu neblogoje medžių ir krūmų priedangoje.

Tų trijų viensėdžių žmonės iš pradžių buvo sumišę ir nekalbos, bet įsitikinę, kad ginkluoti ateiviai - savi vyrai, atvirai ir nuoširdžiai išsikalbėjo. Nedaug jie galėjo papasakoti apie pačias kautynes, kadangi viskas įvyko staiga, partizanai iš karto atsidūrę ugnyje, glaudėsi prie grindų. Nebuvo abejonės, kad kažkas prie pat būrio apsistojimo vietos privedė karinį dalinį iš Sventojansko-Sabonų, kur buvo stipri pafrontės telefono linijos apsauga. Sovietų kariškiai netardė, neklausinėjo. Įsakė palaidoti kautynių aukas, du savo žuvusius -atskirai ir, susidėję sužeistuosius į vežimus, išvažiavo. Tų viensėdžių gyventojai pasakojo savo išgyvenimus. Vienas šeimininkų kalbėjo kaip žinovas, kad mūsiškių būrys buvo gerai ginkluotas, drausmingas, gerai vadovaujamas: jeigu būtų susiremta lygiomis - anksčiau pastebėjus priešą, tai būtų visai kitaip buvę.

Įdomu buvo pažinti kauniškius miško kirtėjus, be to, norėta pasirodyti, kad ir čia veikia Lietuvos partizanai ir kad laisvės kovų sąjūdžio nesustabdys jokie pavojai nei nuostoliai. Anie kauniškiai buvo įmonių darbininkai, įstaigų darbuotojai - visi rezervistai, atvežti net į pietų Dzūkiją medžius pjauti ir malkas gaminti Kaunui. Pasikalbėjus apie sunkią padėti mieste ir komandiruotes, apie suėmimus ir išvežimus be teismo. Kauniečiai nerimavo dėl padėties karui pasibaigus ne tik Lietuvoje, bet ir kituose kraštuose, kur Raudonoji armija švęs pergalę. Inteligentiški, labiau susivokią pasaulinėje padėtyje žmones turėjo daugiau pagrindo nerimauti. Atsidūrę pasienyje ir sužinoję, kas vyksta kaimynystėje -„išvaduojamoje“ Lenkijoje, neteko viltingesnių lūkesčių.

Rekvizicija Macevičiuose palietė pasiturinčius ūkininkus. Ji buvo įvykdyta pagal nuostatus. Barzdukas ne tik sąžiningai aiškino, bet ir stebino klausiančius jį vyrus, tarp jų ir mane, savo sugebėjimais. Žmogus, netekdamas penimio, nesijautė per daug nuskriaudžiamas, pats pasakė, kad jau yra po skerstuvių Velykoms, kiaulidėje lieka keletas ilgiau penėtų bekonų. Kiti du ūkininkai tapo rėmėjais (taip juos pagarbiai pavadino Barzdukas) grūdais, miltais ir kitais javų pusgaminiais, įteikdamas rekvizicijos pažymas, Barzdukas paaiškino, kad nėra reikalo kam nors, net ir patikimiausiam, prasitarti apie paramą miško broliams, bet nepatartina ir atkakliai užsiginti, jeigu kokiu būdu sužinotų ir kibtų komunistinių okupantų valdžia, tik jau reikėtų nupasakoti miškinius kuo blogiausiai. Grįžome į stovyklą su dviem vežimais.

—    Skyrius grįžo su tiekimo gurguolei — raportavo Barzdukas.

Vežimai iš Macevičių buvo privežti iki vieškelio ties Paliepiu ir paleisti be vežėjų: arkliai pasiekė savo kiemus paryčiui.

Taip ėmė veikti tiekimo tarnyba. Kareiviškas maitinimas iš bendro katilo su priežodžiais, pokštais, prisiminimais iš būtinos karinės tarnybos turėjo poveikio būrio dvasiai ir drausmei, vienijo kaip ginklas ar rikiuotės tvarka. Trūko tik vienodos mundiruotės, ir miško kovotojai būtų nesiskyrė nuo tikros kariuomenės.

Tinkamiausias plotas keičiamoms stovyklavimo vietoms buvo nužiūrėtas dešinėje Seiros pusėje, už jos įtako Dulgelės. Toliau nuo Kmieliavos kaimo, daugiau Valančiūnų ir Smališkės kryptimi, į pietus Pūščios girijos mišku už kelių kilometrų buvo nedidelis Norkūnų kaimelis.

—    Nepaleidus apyvaro ir neieškant gumbo, galima ramiai sėdėti ir palaukti palankesnių karo pabaigos įvykių, — prasitardavo vienas kitas vyras.

Netiko tas karštesniems, kuriuos veikė žinios apie partizanų

aktyvumą tose vietovėse, kur buvo galima laikytis tik artimai trinantis su stribais ir enkavedistų įgulomis bei kariniais daliniais. Ten būdavo įvairių susidūrimų ir užsibrėžtų veiksmų, kurie išaukštino anuos partizanus, neturėjusius tokios priedangos kaip didžios girijos plotai. Kildavo ginčų dėl partizanų aktyvumo ir kovos taktikos. Būryje vienas dzinguliukų kūrėjas šaipėsi:

— Miške sėdim,
gėlės uostom
ir su lapais
šikną šluostom...

Ir nieko daugiau?

„Šarūno“ rinktinė

Į kovo pabaigą vis daugiau vyrų ateidavo į Pūščios (Kmieliavos) būrį. Įrašyti slapyvardžiais ir davę priesaiką prieš jau prisiekusius kovotojus, kai dar nebuvo autoritetingo vadovaujančio asmens -karininko ar puskarininkio, pagarsėjusio kovotojo, jie laikėsi drausmės taisyklių. Pasišalinti iš būrio buvo galima, tik labai svarbiu asmenišku arba vykstant vienam, kitą kartą dviem, daugiausia trim vykdyti kokią nors užduoti. Leidimai palikti būrį buvo trumpalaikiai - vienai, daugiausia dviem paroms.

Pirmiausia, prisimenu, būrys pagausėjo dviem leipalingiškiais -Nevėžiu ir Skroblu. Nevėžis buvo iš paties Leipalingio (Antanas Radžiukynas). Jo tėvas, geras ūkininkas ir visuomenininkas, buvo kelis kartus renkamas Leipalingio viršaičiu: dėl tos vietos jis nuolat varžėsi su tokiu pat gerbiamu Zigmu Prapiesčiu iš Gerdašių bažnytkaimio. Antanas tarnavo Lietuvos kariuomenėje, ryšių batalione, buvo puskarininkis, dalyvavo Macevičių ir Panaros mūšiuose, bet man anksčiau neteko su juo susipažinti. Aukštaūgis, stambus Skroblas (Leščinskas) su savo kulkosvaidžiu, kurį dažniausiai nešiojo kaip lengvą ilgesnį ginklą prie pistoleto ir granatų, buvo neatskiriamas Nevėžio bičiulis. Gražūs abu vyrai buvo! Pasigirdo pastabų, kad tai bus ne tik šaunus papildymas būriui, bet ir nepaprastas susidomėjimas artimiausių kaimų panoms.

Nevėžis girdėjo apie aną pasikalbėjimą ir susitarimą Žaliamiškyje po Panaros mūšio, todėl pajudino organizacinio darbo problemas, kuriant rinktinę ir įgyvendinant naują laikymosi ir kovos taktiką. Jis jau buvo susisiekęs su liškiaviškiais ir su Kibyšių vyrais. Informavo, kad smarkiai veikia Siaubo būrys prie Žaliamiškio, Seirijų valsčiaus paribyje, atsigauna Liškiavos būrys kuriam vadovauti apsiėmė Slauta, žinomas Aušros slapyvardžiu. Visi lauke ryšio su „karininku Pusčioje“,

J.ltn.Balys Šinkonis - Šarūnas (kilęs iš Liškiavos), žuvęs 1945m. vasario 5d.

Šarūno rinktines partizanas Antanas Radžiukynas - Nevėžis

Dainavos apygardos Šarūno rinktinis Nevėžio (Leipalingio) būrio partizanai. Iš kaires: Jonas Leščinskas - Skroblas. Balandis, A.Radžlukynas - Nevėžis. Visi trys žuvo 1948m. gegužes 4d.

tikėdamiesi aukštesnės organizacinės struktūros. Reikalingas poveikis, pamaniau, vyr. ltn. Gončiui, kuris buvo mūsų kadrinė atsarga, bet slapyvardžio dar neturėjo. Vyrai būryje kreipdavosi:

—    Ponas vadei

Tad jam reikėjo imtis reikšmingesnio vaidmens.

—    Kokį pasirinkti slapyvardį? — paklausė Gontis manęs.

Dėl slapyvardžių turėjau savo nuomonę: nepatiko man dažnai parenkami gražuolių, šaunuolių vardai, o jau visai buvau nusistatęs prieš pabaisas, kaip Siaubas, Vampyras, Smauglys ir pan. Reikėjo kaip nors taikyti, kad nebūtų keli Sakalai ar Bijūnai.

—    Gal pasirinkti gražių lietuviškų pavardžių iš Lietuvos istorijos, kultūros, žymių tarpukario diplomatijos žmonių?

Pirma atėjo man į galvą Alseikos pavardė. Gydytojas Danielius Alseika buvo vienas iš Vilniaus krašto lietuvybės gynėjų, lietuvių poliklinikos kūrėjas, geras politikas. Ši pavardė Gončiui patiko. Kitą dieną apsiskelbęs Alseika, jis priėmė vadovavimą būriui.

Vieną kartą tapus „krikštatėviu“, teko būti dar kelis sykius: pasiūliau Balučio, Juozaičio, Petraičio slapyvardžius vadovaujantiems asmenims kitame partizanavimo plote.

Karas ėjo į pabaigą. Iš pradžių atšiaurus pavasaris ėmė džiuginti. Pagaliau pasirengta lemiamam pasitarimui organizaciniu kovos struktūros klausimui. Anksčiau, neskubėjus Gončiui apsispręsti, nežymiai apie tai užsimindavau. Reikalas rimčiau iškilo, atėjus į būrį Nevėžiui. Pasitarimui vadovavo Alseika, dalyvavo Strazdas, Barzdukas, Nevėžis, aš referavau apie padėtį Užnemunės Dzūkijoje ir Šiliniuose, kitoje Nemuno pusėje. Be didesnių ginčų buvo priimti teoriniai metmenys: rinktinė - didžiausias mums reikalingas kovos vienetas, būrys - mažiausias vienetas su trimis, keturiais skyriais; tarpiniai, daugiau organizaciniai, artimo, nuolatinio ryšio ir veiksmingos sąveikos vienetai - grupės: veiklos plotas: rinktinei - pietų Dzūkijos Užnemunė, pagrindas kiekvienai grupei - valsčius, o iš pradžių galėjo būti ir du valsčiai bei mišrūs plotai, jungiantys kaimyninių valsčių dalis, kaip Merkinės valsčiaus kairėje Nemuno pusėje, rytinė Seirijų valsčiaus dalis.

Dzūkų riba į vakarus buvo atpažįstama, bet negalima buvo numatyti, kur teks susidurti su partizaninės kovos suvienijimo organizacija, einančia iš Suvalkijos. Iš sunkiai prasiskverbiančių žinių buvo galima spręsti, kad Suvalkijoje sparčiai tobulinamos partizaninės kovos organizacinės struktūros. Gaivališkas ginkluoto pasipriešinimo sąjūdis apėmė visą Užnemunės Dzūkiją, jis buvo stipriau organizuotas apie Šventežeri ir Rudaminą. Ten veikiantys būriai dažnai sueidavo į kovos sąlyti su priešu. Dėl sunkesnių laikymosi sąlygų partizanai tiesiog buvo priversti daug judėti, pačių puolamais veiksmais ardyti ir enkavedistų įgulų planus ir užsitikrinti sėkmingesnį manevravimą.

Nepakeliamų sunkumų atvejais atrama tapo Pūsčios giria. Taigi Šarūno rinktinė sudarė aniems šauniems vyrams galimybes pasitraukti ir atvangą. Sunku buvo pasakyti, kaip gausės kovotojų gretos, koks bus priešo spaudimas, kaip seksis jungtis ir bendrai veikti. Rinktinei liko Šarūno pavadinimas, primenantis senovės Lietuvos kovas ir pagerbiantis pietų Dzūkijos Užnemunėje partizanavusio vyr. ltn. Boleslovo Šimkonio - Šarūno atminimą.

Antroje pasitarimų dalyje buvo suskaičiuotos esamos ginkluotos pajėgos. Be Kmieliavos pirmojo Pūsčios būrio, artimiausioje kaimynystėje atsirado Liepos būrys, sudarytas iš Mizarų, Diržų bei iš toliau pritapusių vyrų, kurie rudenį ir žiemą glaudėsi toje apylinkėje pas gimines ir pažįstamus. Dar neturėjome su juo oficialaus ryšio. Prie Žaliamiškio į šiaurę laikėsi ir kovingai veikė Siaubo (Grušausko) būrys. Už Leipalingio ir apie Veisiejus buvo mažesnių ginkluotos vyrijos sambūrių, su kuriais reikėjo susisiekti. Telkėsi Liškiavos būrys. Ateinančios žinios ir žmonių nuotaikos tikino, kad su tikruoju pavasariu reikia tikėtis didesnio ginkluotos kovos masto.

Ryšių išvykos

Pirmą kartą išvykau kovo gale. Pats vienas su trumpu ginklu ir žiūronais. Šiek tiek žinomais takais takeliais, saugiausiomis perėjomis, naudodamasis pažintų žmonių informacijomis ir prieglobsčiu. Užnemunėje turėjau dar anksčiau asmeniškai pažįstamų, jų padaugėjo vasario mėnesi, stovyklaujant su atsigavusiu Šarūno būriu. O dar daugiau buvo mane pažinojusių iš matymo arba girdėjusių apie mano darbavimąsi vokiečių okupacijos metais Druskininkuose, kai teko ginti lietuvių reikalus ir nuo vokiečių, ir nuo tarnaujančių vokiečiams lenkų. Buvau užsibrėžęs ne tik pažinti atsigaunanti liškiaviškių būrį, bet ir nukakti pas Siaubą kažkur apie Kibyšius.

Temstant atsidūriau Ringeliškės kaimelyje ir iš karto sutikau kelis ginkluotus vyrus. Vienas jų prisiminė mane kaip buvusi Šarūno būryje vasario mėnesi. Ir aš jį gerai prisiminiau - iš grupės, kuri po susirėmimo Macevičiuose atsidūrė Kmieliavoje ir susitiko su vyr. ltn. V.Gončiu. Vyrai buvo įsiaudrinę po ginkluoto žygio. Štai kas atsitiko: Druskininkų stribai, persikėlę per Nemuną ir parsivarę iš Baltašiškės vežimus, pasileido vieškeliu pro Gailiūnus, gąsdindami žmones ir plėšikaudami, ilgai užsibuvo, eidami per vienkiemius iki pat Liškiavos: gandas apie juos greit plačiai nuėjo, keli Ringeliškės-Snaigupės vyrai surengė pasalą grįžtantiems į Baltašiškę stribams. Ji buvo nesėkminga, kaip patys pasakojo ir ginčijosi, vienas kitą kaltindami. Tik vienas stribas, sunkiai sužeistas, iškrito iš vežimo. Stribai galėjo turėti daugiau nuostoliu, jeigu...

Ir vėl prasidėjo ginčai dėl pasirinktos pasaloms vietos. Nuraminau juos dėl nesėkmės: vienas ar keli nukauti stribai - ne tiek svarbu, gera tai, kad jie nedrįs lengvai ir saugiai, kaip buvo įsitikinę, terorizuoti ir plėšikauti. Apskritai nepagyriau jų išpuolio: buvo veikiama be vadovybės, maža grupe, neįspėjus gyventojų, kad galėtų pasisaugoti nuo stribų ir enkavedistų keršto.

Iš tolesnio pasikalbėjimo supratau, kad Snaigupės ir Ringeliškės apylinkėje yra keliolika vyrų, kurie laikosi ginklo ir norėtų priklausyti kokiam nors didesniam vienetui su aukštesne vadovybe. Leidau suprasti, kad prie to einama, bet nepasakiau, iš kur aš, kuria linkme ir kokiu reikalu vykstu. Kalbinamas atsisakiau pas juos pabūti. Apsistojau pas ūkininką, kurio anksčiau nepažinojau. Tiko man sodyba Galllūnų viensėdžių, paktikusių didžioje plynėje, antroje linijoje už skardžio nuo pirmos kaimo kolonijų linijos palei Nemuną.

Vieta atrodė saugiausia bet kuriuo atveju. Be to, šeimininkas ir jo šeima buvo tarytum Apvaizdos nurodyti. Kiek kartų vėliau keliaudavau su ryšių ir pasitarimų uždaviniais, dažniausiai naudodavausi svetinga ir saugiai paruošta jo pastoge. Šeimininkas turėjo sumaniai įrengtą slėptuvę kamaroje po girnomis. Nė karto neteko joje būti. Dienodavau kamaroje. Kamara buvo maža, su didesniu langu, išlipdyta 1937-1940 metų Lietuvos dienraščių ir žurnalų puslapiais. Man, vilniečiui, negyvenusiam laisvoje Lietuvoje, neskaitant 1939m. pabaigos ir 1940m. pirmojo pusmečio, tie puslapiai buvo labai įdomūs.

Apie pietus suplaukė išsami žvalgybos ataskaita. Druskininkuose žuvusio stribo niekas neapgailėjo, o NKVD vadovybė tikriausiai davė stribams velnių. Nuo Leipalingio, nuo Merkinės priešas nejudėjo. Į pavakarę, atsisveikinęs su šeimininkais, išvykau savo keliais Liškiavon. Apsistojau viensėdyje prie Nemuno jau už bažnytkaimio

Žeimių linkme pas senį Slautą, su kuriuo susipažinau ir net susibičiuliavau Šarūno būrio postovio metu vasario mėnesį.

Slautų Liškiavoje daugiau, bet tik tą vieną tada gerai pažinojau. Buvome kaip ir susigiminiavę - ne per giminystę su mano uošviu Druskininkuose, o per vieną juodu nutikusią įdomią istoriją jaunystėje. Senasis Slauta buvo išminčius ir pasakorius. Du jo sūnus, dar gana jauni (tėvas vėlai vedė) buvo šaunūs vyrai, sodyba - prie pat miškingo Nemuno skardžio, pasislėpusi lapuočių senmedžių guote. Kur geriau? Po vakarienės, patogiai įsltaisę menėje prie staliuko, kalbėjomės beveik iki pusiaunakčio.

Senasis Slauta surūšiavo temas. Pirmoji buvo santykiai su lenkais. Dingstis jai buvo įvykis maždaug prieš dešimt dienų. Persikėlė per Nemuną ir apsistojo pas Slautus lenkų Armijos Krajovos grupė -keliolika vyrų su karininku majoru, kurie pasirinko patogiausią, jų apskaičiavimu, kryptį - persigauti iš Vilnijos į Lenkiją; perėjimai Gudijos miškais, susisiekiančiais per Nemuną su didžiąja Augustavo giria, šiauriau ir piečiau Gardino buvo stipriai apstatyti NKVD užtvaromis, daug didesnių ir mažesnių AK grupių buvo likviduota; majoro vadovaujama grupelė nuo Rudnios miestelio - Dubičių kaimo patraukė Liškiavos linkme; šiauriau Viečiūnų kaimo persikėlė per Nemuną, gurguolę paliko Liškiavos vyrams su ginklų ir šaudmenų atsarga; praleido pas Slautus dvi dienas, ilsėdamiesi ir laukdami, kol bus užmegztas ryšys saugiam lenkų AK grupės perėjimui iki Veisiejų-Kučiūnų ruožo, kur siena dar nebuvo stipriai apstatyta.

Senasis Slauta gerai mokėjo lenkiškai ir nusimanė apie politiką, turėjo progos išsikalbėti su lenku majoru. Majoras gyrė lietuvių tautos laikymąsi karo metais ir pasirinktą kelią tolesnėje kovoje dėl laisvės ir nepriklausomybės. Jis su AK grupe buvo sėkmingai nulydėti iki buvusios Lietuvos sienos su Lenkija, dar silpnai apstatytos, neseniai nuslinkus frontui.

Susitikau su Liškiavos būrio vadu Aušra-Juozu Slauta. Būrys buvo laikinai išsiskirstęs. Žaliamiškyje likęs vienas skyrius, kuriame laikėsi du jauni vokietukai kareiviai: slankiojo pamiškių viensėdžiais, žmonės juos pamaitindavo. Vokietukai galėjo pakliūti enkavedistams ir tardomi pridaryti žalos - negalima buvo jų taip palikti. Skyrius vykdė žvalgybą ir pridengė staigaus pavojaus atveju.

Velykoms artėjant, ramybės tarpsniais partizanams rūpėjo darbai prie namų - miško duonai užsidirbti. Painformavau Aušrą apie Šarūno rinktinės įsikūrimą, pasiūliau, kad organizacinėje rinktinės struktūroje Liškiavos ir Siaubo būriai sudarytų pirmąją grupę ir jos vadovybę, patariau tuo tarpu nespręsti, kas grupei vadovautų - tai būtų abiejų būrių susitarimo reikalas. Pirmaeilis uždavinys - sutarti ryšius, žaibiškai apsikeisti žvalgybos informacijomis, ryškėjant didesniems, plataus masto priešo veiksmams: pirmoji rinktinės grupė, valdanti Žaliamiškį, arčiau Merkinės ir Seirijų žvalganti judėjimą plentais, vykdytų ypatingą uždavinį. Antroji grupe su dviem nuolat stovyklaujančiais būriais Pūsčios girioje būtų pasirengusi priimti ilgesniam laikui pirmąją grupę, jeigu Žaliamiškiui kiltų didesnis pavojus.

Susisiekti su Siaubu buvo sunkiau - gal ne tiek su būrio vyrais, kiek su pačiu vadu. Toliau už Liškiavos neturėjau gerų asmeninių ryšių, jų ieškojimai su Aušros būrio palyda būtų užtrukę. Aušra rado geresnę išeitį: susitikti su kovotoju, ne mažiau autoritetingu negu Siaubas. Taip ir buvo. Kitą dieną pas mane prisistatė Subačius (slapyvardis ir vardas iš atminties išslydo). Tai buvo išprusęs ir iš prigimties inteligentiškas vyras. Su juo gerai sutarėme ginkluotos kovos klausimais. Bendravome iki 1945m. rudens, keletą kartų su juo buvau susitikęs jau susikūrusios Merkio rinktines plote ir iš ten vykdant ypatingus uždavinius. Jis buvo geras dainininkas, padainuodavo naujų partizaniškų dainų, kurių žodžiai ir melodijos gražiai derinosi. Ypač patiko dainų tekstai - spėjau, kad buvo jo paties sukurti žodžiai. Subačius žuvo 1947m. pavasarį kautynėse prie Snaigupes kartu su Vasariu-Černiausku iš Leipalingio.

Iš Subačiaus turėjau išsamių informacijų apie būrį, kuris prisiėmė pirmojo Lietuvos karininko A.Juozapavičiaus, žuvusio 1918-1920 metų nepriklausomybės kovose, ginant Alytų nuo bolševikų antplūdžio, vardą. Taigi buvo jau ne Siaubo, o karininko Juozapavičiaus būrys. Pats būrio vadas Grušauskas-Siaubas buvo labai drąsus ir sumanus mūšio lauke, kiekviename susirėmime, bet menkai rūpinosi kasdieniniu saugumu, drausme. Vyrai pasitikėjo juo ir buvo drausmingi ginkluotų veiksmų metu. Žmonės „siaubiečius“ gerbė ir vaišino, nepaisydami pavojų, kartais stribams ir enkavedistų įguloms visai arti būnant.

Perdaviau Subačiui tą patį ir taip, kaip su Aušra buvau kalbėjęs. Subačius išreiškė pasitenkinimą dėl aukštesnių partizaninės kovos struktūrų kūrimosi. Užtikrino, kad ryšiai veikia gerai ir bus stropiai vykdomas plačios žvalgybos uždavinys.

Turbūt jau buvo įpusėjusi Didžioji savaite - rūpėjo prieš pat Velykas būti arčiau šeimos. Yra datų, įvykių, žmonių, kurių neištrina, neužtemdo laikas. Taip atsitiko su 1945 metų Velykomis. Pirmoji šventės diena sutapo su balandžio pirmąja. Velykos įsiminė dėl melavimų ir apgaudinėjimų papročio. Grįžau į būrio stovyklą paryčiui. Kai kurie vyrai su virėju Šapalu reikalavo, kad Velykų pirmą dieną pusryčiautume stovykloje. Persvėrė gal ne tiek prieštaraujančiųjų dauguma, kiek žvalgybos duomenys: buvo ramu, jokių pavojų negirdėti. Gyvenantys arčiau, nuėjo Velykų švęsti į namus. Liko ne daugiau kaip penketas-septynetas vyrų, kurie Prisikėlimą sutiko stovykloje, žinoma, su pačiu virėju Šapalu. Po pusiaudienio ėmė rinktis „išeiviai“, kai kurie - su žmonomis, seserimis, draugėmis.

Buvo Velykų pietūs ir netrūko velykinio pyrago, dainų ir pokštų. „Tikrieji partizanai“, ištikimi „miško priesaikai“, „išeivius“ nuodėminininkais vadindami skubėjo savo margučius išmėginti. „Išeiviai“ ne mažiau sąmojingai atsikirtinėjo pašaipūnams. Mes su Alseika pirmosios Velykų dienos rytmetį iki pusiaudienio praleidome mano žmonos giminės Šerkšnų šeimoje. Tos Velykos buvo mano paskutinės Velykos su šeima.

Antroji ryšių išvyka buvo tuojau po Velykų. Rūpėjo ne tik apsižvalgyti pirmosios grupės plote, bet ir susisiekti su kaimyniniu plotu už Nemuno. Ėjo žinios apie partizanų veiksmus plačioje Marcinkonių apylinkėje. Pabuvojęs Žaliamiškyje, nuo Liškiavos persikėliau į Viečiūnų kaimą, kur tuo metu dar mokytojavo Juozas Kalpokas - per kelias okupacijas, per kelias karo meto kaitas mano bendražygis. Jis turėjo žinoti ką nors daugiau, kas dedasi Šiliniuose. Vieną dieną praleidus pas jį mokykloje. Susipažinau su antruoju Viečiūnų mokyklos mokytoju - Milaševičiumi, kilusiu iš Užnemunės. Iš Juozo kalbų buvo galima spręsti, kad ir Marcinkonių-Druskininkų krašte dar nebuvo didesnio sąjūdžio.

Viečiūnų vyrai sujudo retkarčiais pastovyklauti miške. Turi būrio vadą karininką - žentinį ateivį į Viečiūnus nuo 1943 metų pradžios. Dabar kaip tik subruzdo prie Cimakavo kaimelio, kur nužiūrėta patogiausia ir saugiausia stovyklavimų vieta. Viečiūniškiai pakilo ir pratinosi kaip jauni gandrai prieš skrydi į pietus.

Užsiminiau Juozui apie mūsų kauptas priemones pogrindžio ir miško spaudai. Sutemus nuėjome pas jį į gretimą Naravų kaimą. Parodė sumaniai ir labai gerai įrengtą slėptuvę su rašomąja mašinėle, šapirografu, dažų, kalkių, juostelių, popieriaus atsargomis. Medžiagos laukė panaudojimo. Abu jautėme, kad tas laikas artėja.

Žinia apie aukštą Lietuvos kariuomenės karininką prie Kabelių pasitvirtino. Esą besispiečiančio Druskininkų būrio vadas j.ltn. Juknaitis jau turįs su juo ryšį. Prašiau perduoti per Juknaitį žinias apie pajudėjusi organizacini darbą Užnemunėje. Pasižadėjau ilgai netrukus vėl apsilankyti Šiliniuose ir būtinai pakeliauti iki Kabelių. Atsisveikinau su Juozu Kalpoku nenujausdamas, kad tai paskutinis mūsų pasimatymas.

Kaip pavasario srautai užgriuvo kovos įvykiai. Juozas buvo perkeltas mokytojauti į Grūto kaimą. Dažnai praeidavau pro Neravus, kur jis gyveno, ir pro Grūtą, kur mokytojavo, bet kadangi nežinojau, ar Juozas turi tiesioginius ryšius su partizanais, juo labiau su vadovybe, tai ir nesistengiau užkliūti, linkėdamas jam kuo didžiausios konspiracijos. J.Juknaitį Druskininkų NKVD suėmė 1946 metais ar ne vasario mėnesi. Netrukus nuskambėjo žinia, kad jis enkavedistų nukankintas ir nežinomoje vietoje slaptai palaidotas. Vienas patikimiausių mūsų žvalgybos žmonių - Justinas Jakavonis iš Mašnyčios kaimo išsikvietęs mane, papasakojo, kad Juozas Kalpokas buvo suimtas; jis trumpai matėsi su Juozu, kuris pasakęs, kad yra labai sunkiai tardomas, bet turis galimybę nusižudyti. Žinodamas Juozo būdą ir nusistatymą, patikėjau ir tikiu tuo.

Apie J.Kalpoką teks dar užsiminti. Tąkart sutarėm, kad kai tik prireiks spausdinimo priemonių, atsiimsiu aš jas pats su savo palyda arba atsiųsti vyrai iš Juknaičio būrio, gerai jam pažįstami viečiūniškiai, paims. Atsisveikinome apie pusiaunakti. Persikėlęs per Nemuną, apie Gailiūnus arčiau Baltašiškės paryčiui pasiekiau savo stovyklą.

Papildymas būryje

Per keletą mano išvykos dienų būrys gerokai pasipildė. Atvyko keturi vyrai iš Kučiūnų. Pačiame pasienyje buvo labai sunku laikytis, o jau visai neįmanoma ką nors nuveikti. Išgirdę per gimines apie stovyklaujanti partizanų būrį didžiojoje girioje į pietus nuo Leipalingio, mūsiškiai leidosi ta linkme. Susirišo be klaidžiojimo ir klausinėjimų.

Stovykloje susipažinau su keturiais kovotojais: Beržu, Galstu (nuo ežero vardo). Kalneliu ir Sakalu. Kalnelis buvo puskarininkis. Jų pavardžių nežinojau. Vien Sakalo pavardė būtų galima atrasti, prisiminus jo pasakojimą, kad 1941 metais buvo suimtas ir pateko Kaune į kamerą, kurioje kalėjo plk. J.Petruitis. Savo knygoje „Kaip jie mus sušaudė“ jis mini jaunutį kalinį, suimtą prie pat sienos. Tai turbūt ir buvo mūsiškis Sakalas, ar tik ne Sakalauskas.

Pastebėta, kad kučiūniškiai visais atžvilgiais išprusę vyrai. Mat Kučiūnai buvo stiprus patriotinės lietuvių veiklos centras - su šaulių būriu, gerai pasiruošusiu sienos su Lenkija gynybai, ir kultūriškai stipriu, su veikliomis visuomeninėmis organizacijomis, gražiai puoselėjamomis tradicijomis.

Tie keturi kučiūniškiai įnešė į būrį geros nuotaikos. Stovyklavimo šiokiadieniai tapo įdomesni. Paprašydavo vyrai pagroti, ir užgrodavo pučiamųjų kvartetas - žinoma, ne instrumentinis, o pamėgdžiojančiais juos balsais. Darė jie tai puikiai, ir repertuaras buvo turtingas. Buvo dainingi, geri vaidintojai, kiekvienas galėjo ką nors prisiminti ir atlikti iš jų dalyvavimo kultūrinių renginių programose.

Su Alseika šnekučiavo augalotas tamsoko gymio 35-40 metų amžiaus vyras. Kažkuris leipalingiškis paaškino, kad tai Aras-Petrauskas iš Senkonių. Tarnavęs ulonų pulke Alytuje. Viršila! Papildymai būrio senbuvius džiugino.

Nevėžis pristatė man savo jauniausią broli Kazimierą, slapyvardžiu Arminas. Buvo dar kažkas nuo Leipalingio. Gyventojai iš vietovių prie girios neskubėjo prisijungti. Lipliūnų ir Gerdašių vyrai turėjo iš vienos pusės Nemuną, per kurį galėjo greit ir saugiai persikelti, o iš kitos - Puščią. Panašiai tvarkėsi ir pačioje didžgirėje tūnantys kaimeliai: Krivonys, Guronys, Norkūnai, Buteliūnai. „Sėslieji“, dar kitaip „namų duonos valgytojais“ vadinami, palaikė ryšius su nuolat stovyklaujančiais būriais, turėjo noro paklusti bendrai partizaninės kovos organizacijai, nors buvo ir išimtis, kuri baigėsi tragiškai. Bet apie tai - vėliau.

Įvyko pasikeitimų vadovybėje. Aras buvo paskirtas būrio vadu. Kalnelis - dar vieno skyriaus skyrininku. Pats būrys pradėtas vadinti Aro vardu, - turbūt atsižvelgta į Liepos būrio analogiją. Anksčiau buvo pastabų, kad Puščios vardas netinka: tas žodis svetimas, be to, Puščioje jau yra antras būrys, o jų gali būti ir daugiau. Reikėjo skirti grupės vadą, tačiau tuo klausimu reikėjo susitarti su Liepa.

Ryšių skyrius

Kai rengiausi vėl išvykti, rinktinės vadas Alseika pasiūlė palydą -du tris kovotojus. Kalbėdami tuo klausimu, priėjome išvados, kad reikia sudaryti ryšių skyrių. Laikas išžvalgyti plotą apie Kapčiamiestį, Veisiejus ir toliau už Leipalingio - iki pat Lazdijų. Apie Veisiejus veikė kovingas Mindaugo kelių vyrų sambūris. Įsiminiau vieno partizano

pavardę, nors nebuvau jo paties matęs ir neturėjęs tiesioginių reikalų -turbūt todėl, kad ji nelietuviška, - Soroka. Turėjome žinių ir apie kitus ginkluotus susibūrimus, tiksliau - ginkluotai besisaugojančius. Be to, laukė tolesnės išvykos per Nemuną į Šilinius.

Buvo sudarytas ryšių skyrius su skyrininku Nevėžiu, parinkus geriau pažįstančius minėtas apylinkes, turinčius ten giminysčių ryšių. Tą dieną man buvo priskirtas jauniausias skyriuje - Arminas. Jis iš pradžių lyg ir suglumo, pasišaukęs į šalį Nevėžį - savo brolį, kažką jam kalbėjo. Staiga Nevėžis šūktelėjo:

—    Ramiai! Tai Įsakymas! Čia kariuomenė, o ne mamos pyragai!

Arminas pasitempė ir atšovė:

—    Įsakymas, tamsta vade!

—    Skyrininke! — pataisė Nevėžis.

Man pasidarė šiek tiek nemalonu.

Jau kelionės pradžioje nuoširdžiai su Arminu išsikalbėjome. Jis pasiaiškino dėl savo nenoro vykti su manimi: ketinęs keliauti su broliu Lazdijų kryptimi, kur turis pažįstamų iš gimnazijos. Greit su Arminu susibičiuliavome. Neseniai iškeptas abiturientas daug pasakojo apie save ir savo šeimą. Ir aš atsiskleidžiau jam, neliesdamas laikinai paslaptimi laikomų reikalų.

Keletą kartų su Arminu keliavome į Liškiavą-Žaliamiškį. Laikui bėgant, jis tapo gerai išbandytu ryšininku su pirmąja rinktinės grupe. Sunku dabar tiksliai prisiminti, kaip kas kada tiksliai buvo ar reikšmingesnio atsitiko. Giliau į atminti įsirėžė keletas nuotykių. Ne tą, o kitą kartą su Arminu nešėme kudašių, pasikliaudami ne ginklu, o kojomis. Buvo taip. Susisiekę su Slautos būriu, kuris negalėjo skubiai užmegzti kontaktų su karininko Juozapavičiaus būriu, išsirengusiu medžioti Seirijų stribų, nutarėme eiti toliau, pasinaudodami ryšiu per sodybas. Po lietaus naktį ir vis dar smulkiai lynojant, apsiniaukusią balandžio popietę pajudėjome prie Liepiškių ežero: vienas mūsų vyrų buvo veterinaras, važinėjęs pas apylinkės ūkininkus su paslaugomis gyvuliams, jaunesnis buvo Slautos būrio kovotojas, laikinai atleistas prie namų darbų. Trise ėjome paežeriu ir išvydome prie pat vandens katiną, kuris, mus pamatęs, ramiai pasislėpė krūmuose. Šmaikštaudami pasikeitėme nuomonėmis, ką veikė katinas prie ežero, net įsibridęs į vandeni: vienas - kad žvejojo, kitas - kad atėjo vandens atsigerti, o aš pasakiau, kad tai blogas ženklas: katinas perėjo mums kelią, be to, jis juodas.

Nuo ežero pasukome į Vilkiautinio viensėdžius, pasinešę nukakti iki ryšių mazgo su Siaubu kažkokioje smulkesnėje vietovėje prie Kibyšių. Viensėdžio, prie kurio artėjome, kieme pamatėme kelis siluetus. Buvome jau arti daržinės, už kurios užsiglaudę galėjome ardau įsižiūrėti, kas dedasi, tik staiga iš už daržinės kampo pasirodė sovietų kareivis ir paleido į mus papliūpą iš automato. Mes visi trys atsakėme šūviais iš pistoletų. Kareivis krito. Tačiau tuo metu į mus ėmė šaudyti kiti kareiviai, bėgantys nuo kiemo. Davėme kojom darbo, palikdami stiprėjanti apšaudymą. Lygiagrečiai su mūsų „pasitraukimo“ kryptimi vieškeliu pasileido visu greičiu vežimas su kareiviais, bandydamas atkirsti mus nuo riešutyno prie pat Liškiavos bažnytkaimio. Mes buvome greitesni - anksčiau pasiekėme išganingąjį riešutyną, kur turėjome stipresnius ginklus.

Nuotykis visai netikėtas. Kur priešų saugumo žvalgyba? Netrukus sužinojome, kad tai kariuomenės grupė, užklydusi pasiplėšikauti. Nuotaika pasitaisė, bet kartu teko priimti įspėjimą: reikia būti geriau pasiruošusiems netikėtumams išvengti.

Arminas buvo geras sportininkas, pirmavęs gimnazijoje bėgimuose. Kai jam pasakiau, kad esu geresnis bėgikas - pralenkiau ji ir anksčiau pasiekiau riešutyną, jis suglumino mane:

— Viršininke, jūs bėgote tiesia linija - ar klonis, ar kauburėlis, šaudantys galėjo laikytis taikinio, kai pasirodydavote ant aukštumą. Mane buvo sunkiau sekti: mėčiausi į šalis, o atsidūręs lomelėse, pabėgėdavau į šalį, kad, išbėgęs vėl ant aukštumos, nukrypčiau nuo sekimo linijos.

Teko prisipažinti, kad Arminas turi daugiau „karo mokslo“.

Planas vis dėlto buvo įvykdytas dar tą pačią dieną. Sužinojome apie Siaubo vadovaujamo būrio suduotą stiprų smūgi Seirijų stribų ir enkavedistų įgulai. Gerai parengtose pasalose jis iškirto kelis jų vežimus. Jau sugrįžus į stovyklą Puščioje, pasiekė mus tikslesnė žinia. Toje operacijoje Juozapavičiaus būrys patyrė nuostolį, kurio galėjo nebūti. Žuvo vienas šauniausių Siaubo vyrų, slapyvardžiu Martynas. Mačiau jį Panaros kautynėse. Ne visi stribai ir enkavedistai buvo iškirsti, kai kurie, likę gyvi ar lengviau sužeisti, ėmė bėgti, keli suskubo sušokti į paskutinį vežimą. Siaubo kovotojai pakilo iš savo saugių pozicijų ir sėkmingai leidosi medžioti pabėgėlius. Martynas raitas atsidūrė toliausiai ir, sulaikęs vežimą, kurį važnyčiojo moteriškė, paklausė, ar ji nematė bėgančio stribo. O šiauduose buvo pasislėpęs Seirijų NKVD viršininkas su įremtu moteriškei į nugarą pistoletu: jis nušovė Martyną.

Tada ar vėliau Liškiavos viensėdyje Ricielių linkme enkavedistai nušovė jauną, neseniai vedusi ūkininką ir jo žmonos brolį.

Enkavedistai atidardėjo vežimais nuo Guobinių per Ricielius vieškeliu. Pamatę du jaunus vyrus, dirbančius lauke netoli sodybos, nupylė juos, nieko neklausdami, nieko nesiaiškindami. Tragiškas įvykis sukrėtė apylinkę. Žmones vis labiau jaudino klausimas: kaip gyventi, ką daryti?

Vieną balandžio dieną gavome žinią, kad sutartoje vietoje laukia vyrai iš Žaliamiškio. Buvo atvykęs Matulevičius-Skiedra. Pažinojau jį taip pat iš Panaros mūšio. Dabar jis buvo pas Siaubą - Karininko Juozapavičiaus būryje, atstovaudamas pirmajai rinktinės grupei. Išbuvo mūsų stovykloje dvi dienas. Buvo atvykęs gauti instrukcijų, kaip elgtis su sulaikytais asmenimis iš keliaujančių pro grupės kontroliuojamą plotą. Suėmė tris asmenis. Vienas jų buvo 16-osios divizijos karininkas, turintis NKVD organų leidimą naudotis fotoaparatu, antras - to karininko brolis, trecias - to brolio bičiulis; jie ėjo pėsti iš Ryliškių į Druskininkus, kad traukiniu išvažiuotų į Vilnių. Karininkas norėjo broli ir jo draugą ten įdarbinti. Rinktinės vado Alseikos ir mano nuomonė buvo tokia: jeigu kitų aiškių įtarimų nėra, tai tuos asmenis galima paleisti - jie nėra tiesiogiai pavojingi, didesni pavojų kelia vietiniai gyventojai, NKVD užverbuoti sekti partizanus ir jų ryšius bei santykius su ūkininkais, miestelių gyventojais, vyresniais moksleiviais. Tuo buvo patvirtinta ir patikslinta rinktinės vadovybės instrukcija. Skiedra išreiškė nusistebėjimą, kodėl divizijos karininkas, perėjęs frontus, kažkur bastosi, kai karas tebevyksta. Buvo patarta papildomai tardyti suimtuosius ir spręsti grupės vadovybės nuožiūra.    

Mano išvykos į Liškiavą-Žaliamiškį ėjo į pabaigą. Ryšiai buvo užmegzti ir gerai išbandyti. Vieną iš paskutiniųjų išvykų į pirmąją rinktinės grupę gerai prisimenu. Galima būtų nustatyti tikslią datą, kadangi ji sutapo su JAV prezidento Ruzvelto mirtimi, tiksliau - su iškilmingomis laidotuvėmis. Liškiavoje kažkur viensėdyje arčiau Daigisų (Daigių) dvaro klausiau radijo laidos iš Amerikos. Besiklausančių buvo daugiau. Neapsieita be samprotavimų, kaip Ruzvelto netektis atsilieps karo pabaigai ir pokario tvarkai Europoje.

Reikia šį tą paaiškinti dėl minėto „dvaro". Tai Liškiavos netolimos praeities liekana. Du žydai broliai Daigisai (Daigiai) buvo Lietuvos savanoriai ir 1918-1920 metų laisvės kovų dalyviai. Abu gavo po žemės sklypą prie Liškiavos, pasistatė gražius trobesius, buvo veiklūs Lietuvos patriotai. Vietos gyventojai juos pamėgo ir gerbė. Jau nuo pat vokiečių okupacijos pradžios paaiškėjo didelis pavojus žydams.

Žmonės kalbino brolius Dalgius slėptis pas juos apylinkėje, bet jie nepaklausė ir buvo sušaudyti su Merkinės žydais.

Iš tų išvykų vieną atvejį tik sau buvau pasilikęs. Jis lietė Gailiūnų kaimo vyriją. Gailiūnai dažniausiai būdavo man pakeliui, rečiau pasukdavau nuo Miciūnų Rilcelių-Liepiškių kryptimi. Gailiūnai išsibarstę viensėdžiais palei Nemuną nuo Baltašiškės iki Liškiavos ribų, antroje kolonijų plynės linijoje - iki Ricielių. Anoje plynėje arčiau Liškiavos ir Ricielių yra gal keliasdešimties hektarų ploto įdubimas, apvainikuotas medžių ir tankiai išaugusių krūmų skardžiu kaip žalia pasaga su išėjimu į panemunės slėnį. Tos daubos viduje tada buvo viena sodyba, kitos dvi ar trys buvo vos įžiūrimos skardžio vingiuose.

Pasitaikė, kad užėjau į sodybą ant daubos skardžio. Buvo gražus reginys į tą įdubįmą lygumose. Susipažinau su sodybos šeimininku Stonkum. Išsikalbėjome. Iki tol asmeniškai vienas kito nepažinome, bet jis daug žinojo apie mane ir sekė mano pasirodymus Gailiūnų bei tolimesnėje aplinkoje. Prisimenu, Stonkus paklausė manęs, ar nesistebiu, kad atvirai veikiančių laisvės kovos būriuose iki šiol nebuvo ir vis dar nėra nė vieno vyro iš Gaillinu, nors kaimas didelis, ko gero, ir pats galėtų sudaryti kokius du būrius. Atsakiau, kad pastebiu tai, bet nesistebiu: visaip klostosi, vienoje vietoje pirmauja atvira ginkluota kova, kitur pasirenkama kitokia taktika. Akivaizdus yra Gailiūnų-Liškiavos palyginimas, bet iš to negalima daryti išvados, kad gailiūniškiai mažiau patriotiški, mažiau lietuviški, nors gal ir turi tokį kompleksą. Stonkus susimąstė ir po valandėlės ištarė:

— Jums pirmam sakau, kad, reikalui esant, kaip grybas gali išdygti ginkluotas Gailiūnų būrys.

Po to plačiau pasikeitėme nuomonėmis dėl esamos ir laukiamos padėties: kaip mažiausiai patirti nuostolių, būti gerai pasiruošusiems lemiamam momentui, organizuoti ir valdyti pogrindžio būrį, kokia turėtų būti taikoma savisaugos ryšių sistema. Nustebino labai tiksli Stonkaus galvosena. Tapome vienos nuomonės bendrais: ginkluoti pogrindžio vyrai yra gera išeitis, kad galima tobuliau suorganizuoti savisaugos žvalgybą ir žinių perdavimo „techniką“ - pastebimais ženklais per sodybas, garsų įspėjimais (daina, kalvio „darbu“ kalvėje ir pan.). Padirbėti reikėtų, ruošiant nuolatinių slėptuvių ir trumpalaikių pasislėpimų sistemą trobesiuose ir gamtoje, pvz.. iš jo, Stonkaus, sodybos ant pat skardžio kranto su požeminiu išėjimu į skardžio tankumyną. Stonkus nusišypsojo, kai kalbėjau apie tai.

Tęsiau, kad būtini pasislėpimų įrenginiai laukuose, pievose - visur atvirame plote. Ir užbaigiau, kad pirmiausia reikalinga didelė pogrindžio, juo labiau ginkluoto, veiklos konspiracija.

Pastebėjau, kad pas Stonkų, ko gero, taip ir yra, bet šiai konspiracijai jis jau nusidėjo, prasitardamas apie ginkluotą Gailiūnų pogrindžio būrį. Stonkus pasakė, kad prasitarė apgalvojęs reikalą: ištobulintas, ilgai išsilaikantis pogrindis - tai ne menas dėl meno, jis turi tarnauti bendram svarbiausiam tikslui. Šeimininkas pasak atlikęs pareigą, patikėdamas man Gailiūnų paslaptį. Pripažinau, kad jis pasielgė teisingai, bet kurį laiką tą paslaptį laikysiu tik sau.

Atsisveikindamas pagalvojau: tai dar viena pažintis, kuri patvirtina, kad yra pas mus puikių žmonių. Stonkus buvo Lietuvos kariuomenes puskarininkis. Kiek man žinoma, jo būrys išdygo kaip grybas - dalyvavo Merkinės puolime 1945m. gruodžio 15d. ir liko pogrindyje.

Liepos būrys

Su šiuo būriu buvome artimiausi kaimynai, o artesnių santykių neturėjome. Apie balandžio vidurį, grįždamas iš vienos išvykų į pirmąją rinktinės grupę, pabandžiau susipažinti su Liepos būrio vadu ir jo vyrais. Anksčiau sutartas ryšys Mizaruose gerai suveikė. Nė valandos neužtrukau, su dviem savo palydos vyrais jau buvau Liepos būryje, apsistojusiu girios pakraštyje tarp Mizarų ir Didžiasalio.

Apie patį būrio vadą Liepą-Jurgį Ptakauską buvau girdėjęs. Mizarų kaimas gražioje Nemuno pakriaušėje - artimiausias Druskininkams. Tik per Nemuną. Tačiau visą tarpukario dvidešimtmeti ir vokiečių okupacijos metais jis buvo sunkiai pasiekiamas - skyrė valstybinės ir okupacinės sienos. Bet ryšiai buvo. Teko pažinti Mizarų kaimo žmonių, vienus asmeniškai, kitus - iš pasakojimų, tarp jų ir Vanagų šeimą. Patraukė graži lietuviška pavardė šalia Vailionių, Subačių, mizariškių Mizarų. Vėliau sužinojau, kad tai pavardės vertimas iš lenkų kalbos - Ptakauskas. Vanagų-Ptakauskų šeima skyrėsi iš kitų Mizaruose tuo, kad joje buvo daug vyrų. Nelengva buvo suskaičiuoti suaugusius sūnus. Du tarnavo Lietuvos policijoje Kaune ir buvo tapę kauniečiais, du - pasienio policijoje. jauniausią, o gal tik vieną iš jaunesnių - Bronių - pažinau, 1942 metais jis stojo į pagalbinę policiją Druskininkuose.

Jurgis Ptakauskas vokiečių okupacijos pradžioje pateko į priverstinai įkurtą policijos batalioną, kuris netrukus buvo mestas į pafrontę kažkur apie Ilmenio ežerą. Tam lietuvių batalionui teko ir fronto paragauti. Prasidėjo bėgimai iš priverstinės ir nieko bendra su mūsų tautos interesais neturinčios tarnybos. Jurgis Ptakauskas buvo vienas iš pirmųjų bėglių ir beveik dvejus metus slapstėsi nuo vokiečių. Ir štai kita okupacija, su didesniu teroru ir su kitokiu pasipriešinimu bolševikiniams okupantams, kuriuos teko skaudžiai pažinti 1940-1941 metais.

Liepa buvo truputi stačiokiškas, tačiau turėjo autoritetą, reikalingą ginkluotai ir veiksmingai vyrijai. Jis mažiau tikėjo palankesne padėtimi, karui pasibaigus. Ir tai, matyt, dar labiau veikė jo būdą. Buvo jame daug neapykantos bolševikiniams priešams, paniekos gyvenimui -panašiai kaip rusų žmogui ilgai trukusioje komunistinėje vergijoje. Jis buvo pasiryžęs kovoti iki garbingos žūties ir šventai tikėjo, kad Lietuva vis dėlto išsikovos laisvę ir nepriklausomybę. Kartais rusiškai nešvankiai keikdavosi, buvo linkęs įvairiems nuotykiams, vartojo sąmojingus pasakymus, kurių apstu visais atžvilgiais turtingoje rusų kalboje. Dėl to, ypač tamsoje susidūrus, rusakalbis priešas likdavo valandėlę suglumęs, vėliau komentuodavo:

— Kakije kovarnyje bandity! Sojuznikami prikidyvajutsa!*

^* Kokie klastingi banditai! Sąjungininkais dedasi! (rus.)

Apie Liepos būrį buvau susidaręs vaizdą iš vietinių ir „atėjūnų“. Vietiniais laikėme Mizarų, Diržų, Didžiasalio, Lipliūnų vyrus, bet 1945 metų pavasari buvo tik iš Mizarų ir Diržų, gal koks dar iš Lipliūnų. Atėjūnais vadinome atėjusius iš Leipalingio, kažkur nuo Kapčiamiesčio, vienas buvo iš toliau, jį rekomendavo pats Liepa.

Iš Diržų buvo trys broliai „ratelnikai“ - dėl jų tėvo, plačiai žinomo, račiaus, o ypač verpimo ratelių meistro ir gamintojo, profesijos. Du broliai jaunučiai Paliūčiai - kažkur nuo Kapčiamiesčio: jų tėvas, valsčiaus viršaitis, buvo išvežtas su šeimos dalimi 1941 metų birželio mėnesi, likę du sūnūs paaugliai tuos ketverius metus gyveno pas gimines, kurių buvo keliose parapijose. Navickas - slapyvardžio neprisimenu - buvo iš Mizarų, nuošalaus Diržų viensėdžio. Jis buvo jauniausias, dar nepilnametis, jo nelietė mobilizacija į sovietų armiją. Kūrė dzinguliukus, kuriuose dažniausiai burnodavo Staliną ir jo padlaidžius. Pažinau jį tokį jau per pirmą apsilankymą Liepos būryje, vėliau būdamas ten, dairiausi jo.

—    Pakariausime, — tare Liepa. — Daug norinčių kariauti, nepaisant priešo pulkų, ypač jaunimo. Štai, sakysim, Navickas (kreipėsi slapyvardžiu). Papasakok, kaip ėjai į partizanus.

Ir prasidėjo pasakojimas: kaip su tėvu, Lietuvos savanoriu, ginčijosi, kaip tėvas užklupo pasirengusi išeiti su šautuvu ir granatomis, kaip abu galynėjosi: tėvas buvo stipresnis, jį nuginklavo ir šautuvą įmetė toli į kūdrą. Vaikinas pasakojo, kaip, ilgai nardęs, dumblo prisigėręs, išsitraukė šautuvą, ir atėjo į būrį. Nieks nebūtų galėjęs dramatiškiau ir juokingiau papasakoti, kaip jis pats. Prisijuokėme, prisikvatojome iki dieglių pilve.

Navickas turėjo jau nemažą savo repertuarą ir mielai pateikdavo jį. Kartą su keliais Liepos būrio kovotojais eidami siauru keliu tarp didžgirės sienos ir tankaus jaunuolyno, partizanai ant kelio posūkio netoli Didžiasalio susitiko akis į akį su enkavedistais. Priešininkai sekundę apstulbę ir vienu metu paleido vieni į kitus serijas ne didesnių kaip dvikovose būna atstumu. Reikia tik stebėtis, kad nei vienoje, nei kitoje pusėje niekas nekrito, nežinia, ar priešo pusėje buvo sužeistų, bet iš Liepos vyrų tik vienas Navickas buvo sužalotas: tiesioginis pataikymas išnešė vieną dantį, kitą išvertė, bet kulkos išėjimas nepažeidė gyvybinių organų. Sužeistąjį aptvarstė ir globojo atėjūnas iš toliau, turintis keistą slapyvardį - Jonas Krikštytojas. Jis buvo nuolat užsiėmęs rankų darbeliais, tik vietoj virbalų naudojo mažytes reples ir dar kažkokius smulkius įrankius: dirbo rožinius (rožančius), medalikėlius, savo sugalvotus suvenyrus. Pasirodo, kad ir apie mediciną geriausiai nusimanė. Sužeistajam jis išgelbėjo paverstą į šoną dantį iš plonos skardos ir vielos padaryta formele ir sankaba.

Po šio įvykio Navickas dar juokavo, nors nebegalėjo duoti valios liežuviui pro „dantų tvorą“ veržtis. Vienu metu staiga jis surimtėjo ir atrodė lyg susigraužęs. Paklaustas pasakė mąstąs apie Dievą, gailisi už nuodėmes. Kamantinėjamas aiškino, kad Dievas, matyt, globoja Staliną: nubaudė lietuvius už burnojimą prieš bolševikus ir bolševikinį tironą. Navickas rengėsi eiti išpažinties pas kunigą Gerdašiuose. Žinoma, išpažinties nėjo: pasirodo, iš savo nuotykio jis padarė filosofinį misterinį vaidinimėlį. Artistas! Koks buvo, toks ir liko.

„Liepos“ būryje pirmą kartą išgirdau pavojaus šaukimą:

—    Mongolai!

Ne „Stribai!“ ar „Enkavedistai!“ Laikui bėgant, toks kodas priešui apibūdinti buvo priimtas ir kituose partizanų būriuose.

Tiesioginę ir išsamesnę informaciją apie aukštesnes vadovybes susikūrimą Liepa priėmė santūriai. Jo nuomone, susižinojimas ir kaimyninių būrių sąveika reikalingi, bet kurti miško „kariuomenę” plačiu mastu - per ankstyva ir pavojinga akcija. Vienaip sovietai reaguos, būdami įsitikinę, kad turi reikalo su atskirais partizanų būriais, kitaip - sužinoję, kad kuriama plati organizacija. Bet jis patvirtino savo ribotą pavaldumą rinktines vadui Alseikai dėl ryšių ir sąveikos Puščioje, antrosios grupės ribose.

Netrukus po to susitikimo Liepa su savo būriu kovingai pagarsėjo. Jis surengė Leipalingio stribams triuškinančias pasalas. Štai kaip tas atsitiko. Stribai, patyrę nuostolių Ricieliuose kovo 1 d., atsigavo. Prisiviliojo dar kelis sėbrus iš Leipalingio šutves ir gavo dideli papildymą iš padugnių kitur, net iš Žemaitijos. Pamažu stribai įsidrąsino pasiplėšikauti artesniuose kaimuose, ypač pas tuos žmones, kurie buvo dirbę Vilniuje, Kaune ir kituose didesniuose miestuose, eidami ūkvedžių pareigas, turėję savo krautuves ir buvo pasitraukę į kaimą nuo artėjusio fronto. Stribų Įtarimai, kad tuose ūkiuose galima daugiau pasiplėšti daugeliu atvejų pasitvirtino: medžiagos prašmatniems siuviniams, kilimai, baltiniai, patalynės, avalynė, laikrodžiai, virtuvės ir stalo indų komplektai - viskas jiems tiko, be to, buvo galima paimti su ramesne sąžine (jeigu apskritai apie stribų sąžinę galima kalbėti), aiškinant, kad tai neužgyventas, išnaudotojų pasisavintas turtas.

Tuo atžvilgiu jau anksčiau stribai šaukėsi partizanų pagąsdinimo. Ir prisišaukė. Didelis Leipalingio stribų būrys išsirengė į tolimą „žygį“ - Lipliūnus ir Gerdašius. Beveik per visą dieną šeimininkavo klėtyse, rausėsi kraičių skryniose, ieškodami „banditų“ - ten, kur atrodė, kad gali būti kažkas saugiau padėta ar tiesiog paslėpta daugiau turto. Žinia apie stribų plėšikavimą greit pasiekė Didžiasalį, Diržus ir Mizarus. Sumanyta surengti pasalas. Nežinia, ar tai būtų įvykę, jeigu su būriu nebūtų susisiekę tiesiog į stovyklavimo vietą atbėgę patikimi žmonės - Kazys Muzikevičius iš Didžiasalio ir Petras Vailionis iš Mizarų, pastarasis - su savo ginklu, ir nebūtų karštai paraginęs vyrus.

— Turime užsidirbti partizanų duonai, — tarė Liepa. — Ar eisime, vyrai?

Vyrams to tik ir reikėjo. Pasaloms pasirinko vietą ant Kartuvių kalniuko su senomis drevėtomis pušimis. Gal kadaise ir pakardavo toje vietoje ką nors, bet dabar buvo pasiruošta kitokio pobūdžio egzekucijai. Išsitesusi stribų vilkstinė su pirmais vežimais priartėjo prie to kalniuko. Ugnis nukirto šešis stribus, kurie liko vietoje, kiti vežimai su vienu nukautu, sužeistais ir laimingai išlikusiais pasuko į Lipliūnų plynės laukus bei viensėdžius. Sėkmė galėjo būti didesnė, apstačius vieškelį nuo miško iškyšulio palei Nemuną ir paėmus stribus į kryžminę ugnį, bet taip įvykdyti operacijos Liepa negalėjo dėl sumažėjusio tą dieną stovykloje kovotojų skaičiaus, o stribų buvo apie trisdešimt. Patekusiuose būriui vežimuose buvo visokių priplėštų gėrybių. Nukautus stribus Liepos vyrai apdėjo drobių ritiniais ir šukuotų linų pluoštu. Tik ginklus paėmė. Viską paliko kaip radę. Atvykę iš Leipalingio enkavedistai ir pamatę vaizdą, keikė ne tiek partizanus, kiek stribus:

— Tak im, chiščnikam, i nada!*

*Taip jiems, plėšikams, ir reikia ! (rus.)

Nevykusios pasalos

Gal praslinkus trims savaitėms po pasalų prie Kartuvių kalniuko, gal ir vėliau Leipalingio stribai, bet jau su enkavedistais vėl išsirengė į Gerdašius. Pirmasis apie tai sužinojo Liepa pasikvietė pasaloms padaryti Aro būrį. Du būriai - apie 60 vyrų - pajėgė išnaudoti ir aną miško iškyšulį lygiagrečiai su vieškeliu, kad būtų galima kryžmine ugnimi apimti visą vilkstinės ilgį. Liepa su būriu apsikasė miške iškyšulyje. Aras pasirinko poziciją ant paties Kartuvių kalniuko, išdėstęs būrį kiek plačiau pamiške.

Teko ilgai laukti. Vilkstinė pasirodė vieškelyje nuo Lipliūnų, artinosi ir pagaliau atsidūrė partizanų numatytoje vietoje. Pirmasis turėjo paleisti ugnį Aro būrys, o kiek lukterėję būtų ėmę pliekti iš šono Liepos vyrai. Pirmieji vežimai pravažiavo visai arti Kartuvių kalniuko. Tyla. Jau užvažiavo ant kalniuko. Irgi nieko. Liepos būriui nieko neliko, tik prisispaudus gulėti savo apkasėliuose ir stebėti, kas atsitiko. Jau paskutinis vežimas ant kalniuko, ir visa vilkstinė nutolo vieškeliu pro mišką.

Tą dieną ir vėl nebuvau stovykloje, o ryte grįžau į pati vyrijos šurmulį. Ir sužinojau, kas atsitiko. Aras, ilgai išgulėjęs pasaloje su savo būriu pasitraukė nepranešęs apie tai Liepai. Vyrai buvo nepatenkinti Aru. Kalbėjo apie tai garsiai ir prieš patį būrio vadą neslėpė nepasitenkinimo. Aras niūriai tylėjo.

Apie pusiaudienį du Liepos kovotojai perdavė reikalavimą, kad Aras atvyktų su vienu skyriumi į sutartą vietą išsiaiškinti. Gerai prisimenu sutartą vietą ir Liepos pokalbi su Aru. Rinktinės vadas Alseika nevyko, o paprašė, kad aš su Aru būčiau susitikimo liudytojais. Reikėjo tikėtis aštraus abiejų būrių vadų pasikalbėjimo ir apskritai nemalonių pasekmių.

Liepa smarkiai užsipuolė Arą: išdavikas, bailys, neatsakingas! Net nepranešė, kad pasitraukia. Kas būtų atsitikę, jeigu ką nors iš Liepos išsidėsčiusio būrio kas nors - enkavedisai ar stribai - būtų pastebėję ir vyrai būtų priversti paleisti ugnį? Prasidėtų susirėmimas sunkioje Liepos būriui padėtyje: miško iškyšulys siauras, iš užpakalio -Nemunas, iškyšulį galima lengvai atkirsti nuo miško masyvo. Aras aiškino ilgai su savo būriu išgulėjęs pasaloje. Buvęs jau vėlus pavakarys, tai pagalvojęs, kad priešas nuvažiavo kitu keliu - per Krivonis, Guronis į kelią palei Seirą. Nepranešta pamanius, jog ir Liepos būrys pasitraukė iš savo pozicijų. Toks aiškinimasis Liepą dar labiau įsiutino. Aras tylėjo. jo vyrai buvo nuleidę galvas, tik vienas, neatsimenu kuris, atsiliepė, kad jie nėra bailūs - norėjo toliau laukti priešų... Tylos valandėlę iš abiejų pusių nutraukė Liepa, šoktelėjęs:

— Nuo šios dienos nesižinome! Čia mūsų riba! — parodė miško kvartalų liniją, einančią nuo pamiškės prie Vilkanastrų pro Ekirziaus ežero galą ir toliau 5 girią. — Kojos nekelkite į mano pusę!

Ir apsisukęs nuėjo su savo vyrais.

Nemėginau švelninti susikirtimo - Liepa buvo visiškai teisus.

Liepa ir Aras išsiskyrė ant proskynos prie Skirziaus pakrantės. Gerai prisimenu tą nemalonų įvykį ir tą vietą, kur miško broliai susipykę nutraukė ryšius ir sąveiką.

Alseika, išklausęs mano raporto, pasakė: kad ir gero kiek likę, tai buvo išbandymas, kas tinka vadovauti. Būrio vyrus jis pasistengsiąs kaip nors nuraminti, visų pirma pabrėždamas, kad kiekviena operacija reikalauja kruopštaus aptarimo ir tikslių sutarimų- kaip ir kantrybės.

Nesėkmė prie Cimakavo, tragiškos Jurginės Ratnyčioje

Trenkė žinia apie stipraus partizanų būrio užpuolimą prie Cimakavo kaimelio ir penkis žuvusius partizanus. Blogos žinios greičiau sklido, priešo nesėkmės mažiau domino - buvo lyg kasdienybė. Per kelias dienas iš papildomų duomenų susidarė pilnesnis įvykio vaizdas. Bet nebuvo aišku, koks tai buvo būrys.

Gerokai anksčiau ėjo kalbos iš anos Nemuno pusės apie stiprų partizanų būrį tarp Marcinkonių ir Merkio: jis buvo labai judrus ir darė enkavedistams ir stribams nuostolių. Žmonės jam jau turėjo sugalvoję pavadinimą - „Lakstanti tvirtovė“. Prieš pat minimą įvykį atėjo žinia, kad partizanų „lakstanti tvirtovė“ puolusi Rudnios miestelį į rytus nuo Marcinkonių, bet jau Baltarusijos pusėje, užėmusi kalėjimą ir išvadavusi daug suimtųjų, daugiausia AK lenkų, tarp jų - dvi svarbias ryšininkes. Ta žinia pirmiausia pasiekė ar tik ne nuo Gardino pusės. Tai suprantama, kadangi Rudnios apylinkės buvo viena iš svarbesnių Vilnijos AK likučių traukimosi į Lenkiją perėjų.

Aš pagalvojau, kas vadovauja tam būriui, - ar ne Lionginas Švalkus? Būrį vadino dar Šerno vardu. Tada dar nepažinau Cimakavo, nors tas nedidelis kaimelis pačiame miškų viduryje priklausė Druskininkų apylinkėms. Kartą teko per Cimakavą pervažiuoti paklydus iš Latežerio kelio į Šklėrius, kai važiavau dviračiu į atlaidus Kabeliuose prieš patį Vokietijos-Lenkijos karą.

Susirinko tiek žinių: Šerno, bet vadinto ir tikra Balinsko pavarde būrys iš vakaro pražygiavo pro Cimakavą su gurguolėmis ir raitelių skyriumi. Pervažiavęs medžiais klotą kelią per pelkes - kūlgrindą, ne daugiau kaip puskilometri apsistojo ant salos, nuo kur kelias suko į šalį, toliau apeidamas pelkę. Kitą rytą nuo Šklėrių pasirodė NKVD kariuomenės dalinys kuris, nieko neklausinėjęs Cimakave, nuėjo toliau - praėjusio partizanų būrio pėdsakai buvo aiškūs ne tiek dėl pravažiavusių vežimų, kiek dėl arklių kanopų. Partizanų išstatytas sargybinis su kulkosvaidžiu į kelio angą buvo neapdairus ar primigęs. Enkavedistai anksčiau pastebėjo sargybinį ir suskubo per pelkę iš dalies apsupti stovyklą saloje.

Iš kelių pusių buvo paleista ugnis. Nebuvo kalbos apie stipresnį pasipriešinimą ir susiorganizavimą kautynėms. Keli kovotojai jau buvo žuvę. Pirmasis krito sargybinis su kulkosvaidžiu, suskubęs dar atsišaudyti. Bėgo kas kur. palikę gurguoles ir arklius. Žinoję vietą ir matę Šerno būrį žmonės kalbėjo, kad jeigu sargybinis būtų kiek anksčiau pastebėjęs slenkanti priešą, tai partizanai būtų išsklaidę aną kariuomenės dalinį, padarydami jam didelių nuostolių. NKVD kariuomenės dalinys paliko kritusius partizanus ir nuėjo savo keliais. Cimakavo žmonės palaidojo žuvusiuosius viename kape saloje.

Į antrą ar trečią dieną po smūgio prie Cimakavo per šv. Jurgio atlaidus, kai žmonės dar būriavosi prie šventoriaus, jaunesni vaikštinėjo bažnytkaimio bruku, dar kiti buvojau susimetę į suneštines užstales, į Ratnyčią staiga įsiveržė raiti partizanai. Perskrieję iš kelių pusių per bažnytkaimi, jie apsupo stribo Domo Pečiukevičlaus sodybą, tikėdamiesi užklupti jį namie. Ten jis ir buvo, bet suskubo pasislėpti trobesiuose su savo vyresniuoju sūnumi, kuris taip pat buvo neseniai išėjęs į stribus. Ieškant pasislėpusiųjų, per šaudymą žuvo Pečiukevičlaus žmona ir duktė gimnazistė. Tragiškas įvykis. Dar didesnė partizanų nesėkmė: aukos - beginklės moterys! Žmonės piktinosi. Liko dėmė. Druskininkų sovietinės valdžios surengė dideles motinos ir dukters - moksleivės laidotuves. Domas Pečiukevičius su sūnumi tuo metu buvo vieninteliai, išėję į stribus iš Druskininkų apylinkės. Vėliau prisidėjo du ar trys vietiniai. Į stribus Druskininkuose subėgo iš Užnemunės - Žeimių ir kitų vietovių, bet taip pat ne per daugiausia, tad prisikalbinta nemažai rusų. Druskininkų krašto žmonės galėjo didžiuotis, kad jie yra kitokie - vilnietiški, labiau susipratę, nepalenkiami patriotai.

Buvo nesuprantama, iš kur atsirado partizanai Ratnyčioje per Jurgines po to, kai prieš kelias dienas buvo sumušti ir išblaškyti. Ar iš tikrųjų jie buvo likę iš Šerno būrio? Apie vietos partizanus nebuvo dar girdėti, pagaliau vietiniai būtų nesiryžę išsišifruoti dienos metu. Vėliau teko išsiaiškinti, kad Druskininkuose susimetęs būrys jau stovyklavo kažkur prie Cimakavo, girdėjo susišaudymą netoli, siuntė žvalgybą ta linkme, sutiko bėglius, dalį pasisekė surinkti priglausti pas save. Ėmė gaudyti išsiblaškiusius arklius ir nemažai jų sugaudė. Sumanyta apsilankyti atlaidų dieną Ratnyčioje netoli Druskininkų. Taip norėta parodyti, kad partizanai gyvuoja, o esant progai gali atkeršyti priešui.

Matyt, paskutiniuoju momentu gauta žinių, kad stribai Pečiukevičiai išdrįso apsilankyti savo sodyboje, vilniškėje Ratnyčioje. Pasitaikė proga, surengus operaciją dienos metu, panaudoti Šerno būrio partizanus, kurių Ratnyčios parapijoje žmonės nepažinojo. Vietos partizanai nurodė gatviniame kaime stribų Pečiukevičių namą, o patys apstatė pamiškę. Įsiveržę į bažnytkaimį iš dviejų pusių - į gardiniškę Ratnyčią ir kitoje Ratnyčėlės upelio pusėje vilniškę Ratnyčią, raiteliai sukėlė sąmyšį, kiti sutiko partizanus ant pabalnotų arklių su pasigėrėjimu, kadangi ligi tol jie buvo girdėti tik iš kalbų, rečiau kieno pažinti iš matymo ir bendravimo, kaip pėstininkai, slapukai, prietemos, nakties paukščiai. Bet stribų sunaikinti nepasisekė.

Ratnyčios įvykis per Jurgines pagarsėjo, vienus pradžiugindamas, kad partizanai nesunaikinami, kitiems palikdamas nereikalingos tragedijos kartėlį.

Cimakavo ir Jurginių Ratnyčioje įvykiai baigė mano atidėliojimus keltis per Nemuną ir ten paieškoti ryšių su partizanų būriais. Labiausiai rūpėjo susitikti su aukštuoju Lietuvos kariuomenės karininku.

Susitikimas su plk. Vitkum

Išėjau vienas. Šį kartą neėmiau palydos, pagalvojęs, kad pirmą kartą gal neteks pakliūti į kurį nors partizanų būrį stovyklavimo vietoje. Geriau pačiam apsilankyti, pasiviešnagėti pas savo apylinkių žmones, jiems nežinant dar, ar esu išėjęs į atvirą miško brolių kovą. Apskaičiavau, kad nuo mūsų stovyklos iki Cimakavo bus ne daugiau kaip aštuoniolika kilometru, iš ten iki Kabelių, kur tikėjausi susirasti plk. Vitkų, apie dvylika kilometrų.

Buvo paskutinė balandžio ar pirma gegužės dienos. Iš vakaro anksti atsiguliau. Buvau pažadintas po pusiaunakčio. Iš pradžių apie penki kilometrai iki Nemuno ties Diržais. Persikėliau vienu iš laiveliu, paruoštu įvairiose kranto vietose partizanams pasinaudoti. (Buvo sutarta, kuriose vietose ieškoti raktų nuo grandinių sukabinimo spynų). Naktis buvo tamsi, bet ėjau tiesiog per miškus, palaukes, papievius, tik dvejose vietose - palei patį kaimą, niekur šunų nepralodęs. Auštant atsidariau prie Cimakavo.

Apėjau kaimelį iki tos vietos, kur pirmi trobesiai nuo pelkėto miško ir tankių krūmų buvo ne toliau kaip dvidešimt metrų. Palaukiau gerą valandą, žvalgydamas pro žiūronus šešias tirštai susimetusias sodybas. Už jų buvo visas kaimelio laukas - gal penkiasdešimties hektarų laukymė. Kaimelio pakraščiu nuo lauko pusės ėjo kelelis nuo Randamonių į Sklėrius, pamiškėje virstantis geresniu keliu į Latežerį. Buvo ypatinga ankstyvo rytmečio valandėlė, kai žmonės ir gyvulėliai giliai įmigę, net šunys netekę budrumo.

Cimakavas pamažu kėlėsi: kas su savo reikalu paskubomis išbėgo, kas karves ir prieauglį iš tvartų paleisti. Dar valandėlė - ir suaugusieji, piemenaitės, paaugliai, turintys ūkio ir namų ruošos pareigų, jau buvo sukilę. Sukinėjosi savo kiemuose, šūkaliojo...

Ženklas, kad nėra jokio pavojaus, kad iš vakaro niekas iš nepageidaujamųjų nebuvo sudrumstas žmonių ramybes. O gal ir ilgą laiką nebuvo užklydusi stribų gauja su enkavedistų apsauga. Ženklas gerai pažintas ir ne kartą patikrintas.

Kaip tik iš arčiausiai stebėto namo išėjo pažįstama moteris.

—    Lioncia! — š8ktelėjau negarsiai, su šypsena kaip savas. — Kodėl taip anksti atsikėlei?

Moterėle nustebo, tiesa, iš karto mane pažinusi, bet jau visai nesitikėjusi išvysti savo kieme, o gal ir apskritai nesitikėjusi kada nors gyvenime dar pamatyti.

—    Ką tu čia, velnie, darai? Maniau, kad esi pasitraukęs ir esi toli

—    kur dabar karas baigiasi. Gal būtumei ten mano vyrą sutikęs.

Hondos - Eleonoros Svieklienes - vyras, karui prasidėjus, 1939 metais buvo mobilizuotas į lenkų kariuomenę, pateko sovietams į nelaisvę, vėliau - į susiorganizavusią lenkų generolo Sikorskio kariuomenę, kuri su generolo Anderso daliniais pasitraukė iš Sovietų Sąjungos, pražygiavo Iraną, Iraką, Palestiną, kariavo šiaurės Afrikoje, Italijoje. Dabar greičiausiai jos vyras buvo Vakarų fronte.

Pasisveikinome, išsibučiavome.

—    Turėsiu dar vieną svečią. Užeikite. Pas mane kaip pas Dievą užpečkyje!

Jau buvau bebaigiąs pusryčiauti, kai šeimininke įvedė į kambarį du vyrus. Iš pirmo žvilgsnio neginkluotus, paprasta kasdienine darbo žmonių apranga. Vieną jų pažinojau iš matymo, kitas buvo kažkur matytas. Povilas Damulevičius Ratnyčioje-zakristijono sūnūs, tarnavęs Lenkijos kariuomenėje, nuo 1939m. rudens Lietuvos policijoje Vilniuje, vokiečių okupacijos metais - vadinamojoje kainų nuovadoje,

-    Lioncios vyresnysis brolis, vedęs Povilo seserį. Kitas vyriškis, apie 35-40 metų amžiaus, buvo j.ltn. Edvardas Juknaltis, kurį jau minėjau, ieškodamas ryšių per J.Kalpoką. Lauke ilgesnis pasikalbėjimas ir planas tolesnei mano kelionei.

Pirmiausia kalbėjo Povilas: yra apie penkiolikos vyrų būrys, daugiausia iš Viečiūnų, trys Ratnyčios vyrai ir du ateiviai per gimines. Būriui vadovauja Juozas Balčius iš Viečiūnų, buvęs policininkas Vilniaus krašte, prityręs kovose su sovietiniais partizanais ir lenkų AK daliniais. Šiuo metu būrys išėjęs Viečiūnų-Žiogelių linkme - yra organizacinių ir žvalgybos reikalų, pagaliau reikia pasiimti maisto ilgesniam laikui.

Nuėjome per pelkėtą mišką (Povilas ir Edvardas žinojo sausesnes perėjimų vietas) iki dideles iškilios saleles, kur pastebėjau ilgesnio stovyklavimo pėdsakus. Patogiai susėdę po ąžuolu, pradėjome ilgesnę kalbą. Aš išsamiai papasakojau Šarūno rinktines istoriją ir tolesnius planus. Iš Juknaičio pasakojimo sužinojau, kad jau ir prie Kabelių gamtoje spiečiasi būrys, kad jis turi su juo ryšį, yra atskiras ryšys su anuo aukštuoju kariškiu, kuris dirbo Kabelių girininkijoje ir ruošėsi išeiti pas vyrus į mišką. Juknaitis kaip tik rengėsi vykti Kabelių linkme, kad daugiau susižinotų su aukštuoju karininku. Sutarėme eiti toliau kartu, Povilas liktų laukti grįžtančio Balčiaus su vyrais.

Kalbėjomės abi puses dominančiais klausimais, vėliau laisvai keitėmės nuomonėmis apie organizacini triūsą, dalijomės ginkluotų susirėmimų bei planuotų veiksmu patyrimu. Buvo svarstoma padėtis Lietuvoje ir kaimyninėje Lenkijoje, taip pat pasauline padėtis. Taip ir pusiaudienis priartėjo. Pasistiprinome. Aš primigau. Kai prabudau, Povilas jau baigė ruošti karštus pietus. Pasijutau gerai pailsėjęs ir pakiliai nusiteikęs, kad sklandžiai atlikta dalis uždavinio. Pradėjau kalbą apie Cimakavą - žinomą didžios girios gūžtą. Kitos tokios - dar giliau Gudų šalyje - apie Kabelius, Musteikoje ir toliau į šiaurę Olos link. Čia žmones ir gausūs gamtos gyventojai darniai sugyvena - nei žmogus žvėrims ir paukščiams, nei plėšrūs žvėrys ir vanagai žmonėms skriaudos nedaro. Čia lūšis turi savo saugias landynes, vilkai jauniklius veda ir augina. Pelkes, didokos ir visai mažos salos, sausi miškai su perėjimais į kitas pelkes ir sausų vietų salas, kuriuos tik vietiniai žmonės gerai žino. Tik čia kilniausi paukščiai sau gyvenvietes radę!

Kurtiniais, tetervinais Cimakavas garsėja. Ir vietiniais vedliais į tų didpaukščių tuoktuves. Iš didmiesčių didžiausi turčiai atvažiuodavo teterviną nušauti ir kartais tuščiomis sugrįždavo, bet likdavo patenkinti nepaprasta medžiokle. O ką jau kalbėti, kai sparnuotu laimikiu puikuodavosi. Cimakavo vedliai pridarė tik jiems žinomų perėjimų per klampiausias pelkes, kurios nematomos po vandeniu tarp žolės; kad ir radęs pradžią, toli nenueisi tokiu nematomu vingiuotu lieptu: į pelkę įkritęs, tektų sunkiai gelbėtis.

Tik buvau girdėjęs tai, dabar gal teks pažinti...

Juknaitis nutraukė mano žavėjimąsi Cimakavo gūžta, įterpdamas pastabą, kad pirmiausia apie mums, miško broliams, tinkamiausią vietą galvoju. Bet taip gražiai nėra: pavyzdys - Šerno būrio nesėkmė.

Buvome taip užsiėmę tiesioginiais reikalais, kad anas klausimas kažkaip liko kol kas nepaliestas. Išklausiau Juknaičio ir Povilo pasakojimu. Jie sutapo su tomis žiniomis, kurios buvo pasiekusios Užnemunę anksčiau ir nedaug patikslino įvykio vaizdą. Tik tiek, kad Šerno būrys buvo pražygiavęs pro Cimakavą nuo Randamonių, ten buvo apsistojęs, lankėsi viensėdžiuose net prie Druskininku-Merkinės plento, pasirinkdami maisto ir pašaro arkliams. Susitikti su būriu prieš jo išblaškymą neteko, taigi nepažinta būrio vadovybės: pritapę prie vietinio būrio išsiblaškėliai galėjo papasakoti ne ką daugiau negu jau anksčiau buvo žinoma. Žuvusius palaidojo Cimakavo žmonės, laidotuvėse dalyvavo Povilas.

Iki tos vietos buvo netoli. Nuėjome pažiūrėti. Pusiasalis tarp peikių iš tikrųjų buvo labai saugus apsistojimui, nors ir prie kelio, tiesa, antraeilio, pavasari sunkiai pravažiuojamo ir paliekančio aiškius pėdsakus. Žuvusių jau nebuvo kape, liko paskubomis išardyta laidojimo vieta. Prieš porą naktų Cimakavas girdėjo pravažiuojančius ir po kurio laiko grižtančius vežimus: kitą dieną paaiškėjo, kad buvo atvažiavę giminės, gal ir su ginkluota apsauga, išsikasti ir pasiimti žuvusių lavonus.

— Kai tik pareis vyrai, reikės padaryti simbolišką kapą ir pastatyti nors nedideli kryžių, — pasakė Povilas.

Pritarimas buvo susikaupimo valandėlė. Prabėgo diena. Laikas rengtis toliau į kelionę.

Nežinau kodėl taip yra, bet kartais svarbiausius pasakojimo eigai tarpsnius nuslepia užmaršties migla. Keista ir pikta ant savęs. Retkarčiais prasiblaivo, grįžta atmintis, bet ana kelionė nuo Cimakavo iki Kabelių - kaip iškirpta ir sunaikinta filmo juostos atkarpa.

Lydėjo Juknaitis. Atrodo, kad iki Šklėrių su mumis ėjo ir Povilas, įsiminė rytas, miško pakraštys, priešais Kabelių bažnytkaimis -medinė bažnytėlė ir keliolika sugludusių seno kaimo sodybų, toliau laukai, pievos, viensėdžiai iki Ašašnyku, antrojo Kabelių didelio gatvinio kaimo (tokius Kabelius pažinau 1939m. vasarą, vadovavęs Gedimino draugovės skautų stovyklai prie Ašašnykų ežero ant Bakanėlio iškylos...) Prie manęs priėjo ginkluoti vyrai. Vieną iš jų gerai prisimenu - Valentukevičių-Bijūną, kito, pavaldaus Bijūnui, nei slapyvardis, nei pavardė neišliko atmintyje. Juodu buvo iš plk, Vitkaus apsaugos.

Ėjome į Senio darbovietę - taip pasakė Bijūnas, ir aš pagalvojau, kad Senis - tai slapyvardis, „darbovietė“ - galbūt girininkija. Gana ilgai ėjome, toldami nuo Kabelių, paskui kryptis keitėsi lyg ir atgal bažnytkaimio linkme. Visą laiką tęsėsi giria - sausi pušynai, žemesnėse vietose artėdami prie pelkių augmenijos. Pagaliau ėmėme skverbtis pro brūzgyną: aikštelė ir vėl krūmai, vėl kiek erdvės, kur Bijūnas stabtelėjo ir pažvelgė į mane, šypsodamasis. Supratau Bijūno ženklą man: apsidairyti. Įsižiūrėjau: pro pradėjusi žaliuoti brūzgyną buvo galima pastebėti iš šatrų suręstą sienelę, maskuoto stogo kraštą, ilgiau žvelgęs - paeidamas kiek į šalį ir dar arčiau, - pamačiau iš kampo meistriškai padarytą rentini. Visą statinį dar kartą iš lauko pusės apžiūrėjau kiek vėliau.

Tuo tarpu prasiskyrė žalsvai pilka atgyjančios pirmais lapeliais krūmijos danga, ir į atviresnę vietą išėjo žmogus. Iš pažiūros penkiasdešimties - šešiasdešimties metų amžiaus, plačiapetis, paprasta civiline apranga

— Laukiu ir jau žinau, kokį svečią turėsiu, — prabilo jis, pakviesdamas į savo būstinę.

Apsidairiau viduje: patalpa kambario dydžio, patogaus gyventi ir dirbti jame. Gultas, stalas, dar kažkoks staliukas, kėdė ir keli kelmeliai atsisėsti. Plačiapetis, daugiau kaip vidutinio ūgio senyvas žmogus prisistatė: pulkininkas Juozas Vitkus, dabar jau Kazimieraitis. Aš trumpai partizaniškai atraportavau. Po to plk. Vitkus-Kazimieraitis trumpai papasakojo, kaip, kokiu būdu, kokiam tikslui atsirado šiame pietų Dzūkijos pakraštyje, kaip nuo ankstyvo rudens ligi šiol laikėsi Kabeliuose, įsidarbinęs girininkijoje, ir kaip ruošėsi įsitraukti į partizaninę kovą dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės. Papildžiau savo autobiografiją. Po to glaustai papasakojau apie organizacinę partizaninės kovos sąjūdžio būklę Užnemunės Dzūkijoje. Kartu pasiūliau punktus, pagal kuriuos tektų smulkiai kalbėtis. Kazimieraitis pritarė, pridurdamas, kad bus reikalingos pertraukos laisviems pasikalbėjimams.

Taip ir buvo vykdoma susitikimo dienotvarkė, nepamirštant, žinoma, pusryčių ir pietų, kuriuos gamino Bijūnas. Pastebėjau, kad ten buvo galima ir viduje virėjauti. Pasikalbėjimai vyko visiško pasitikėjimo ir atvirumo dvasia. Kazimieraitis papasakojo man apie savo tarnybą Lietuvos kariuomenėje, politinį aktyvumą, patekus Lietuvai į pasaulinio karo sūkurius ir dviejų didžiausių priešų okupacijas su teroru ir aiškiais planais sunaikinti lietuvių tautą, apie jo pasiryžimą ginti Lietuvos kraštą ir lietuvio garbę. Didelį įspūdį jis man padarė: aukštas Lietuvos karininkas, inžinierius, baigęs užsieniuose generalinio štabo akademijas, gausios šeimos tėvas, kilimo žemaitis. Dabar jis - buvusio lenkų okupuoto Vilniaus krašto

Dzūkijoje, su mumis, tarp mūsų! Kazimieraitis tvirtai laikėsi nuomonės, kad ginkluoto pasipriešinimo kova visame krašte turi būti sujungta ir organizaciniu atžvilgiu Įtvirtinta Lietuvos kariuomenės pavyzdžiu ir pagrindais. Džiaugėsi, kad tokia pradžia jau yra Užnemunėje. Kita rinktinė būtų apie Merkinę, trečia - į šiaurę nuo Marcinkonių iki Valkininkų ir gal ketvirta - į šiaurės vakarus. Keturios rinktinės visos Dzūkijos plote sudarytų partizanų kovos karinę apygardą. Būrys - rikiuotės ir kovos vienetas, visiškai atitinkantis kariuomenės būrį. Grupė - tarpinis, daugiau organizacinės ir kadrinės paskirties vienetas partizaninės kovos struktūroje. Turi būti paruoštas mobilizacijos planas, numatant, kad grupė, paskelbus mobilizaciją, išaugtų į batalioną, pvz., iš Druskininkų-Marcinkonių grupės susitelktų kovos batalionas Druskininkų ar Marcinkonių vardu. Nepageidaujamas organizavimasis pagal įvairių pogrindžio organizacijų siekimą ir išmanymą bei jų vardu.

Būstinėje buvo rašomoji mašinėlė ir spaudinių dauginimo priemonės, besibaigianti popieriaus atsarga. Susidomėjau pagamintais spausdiniais. Kazimieraitis rodė ir aiškino, kokia kiekvieno paskirtis. Čia išryškėjo dar viena problema: sukurti pogrindžio administraciją ir išlaikyti ją pasirengusią, atėjus metui veikti kartu su mobilizacijos eiga. Pirmiausia atkreipiau dėmesį į tai, kas mums rinktinėje buvo labai reikalinga: maisto rekvizicijų pakvitavimams spaudiniai - tam tikro formato, parankūs susegti bloknoto forma. Toliau: įvairaus formato blokelius susegti spaudiniai pakvitavimams už rekvizuojamus vežimus, arklius, pašarus ir kitus reikmenis didesniems kovos daliniams, šaukimų lapeliai mobilizuojamiems vyrams, pažymėjimai savo administracijos pareigūnams, pradedant seniūnu, viršaičiu, spaudiniai skelbimams, įsakymams leisti.

Pasieniais buvo sudėtos rietuvėlės surūšiuotų spaudinių. Ir viskas pagaminta vieno žmogaus, gal kiek techniškai padedant Bijūnui ir anam antram kovotojui. Kazimieraitis, ir šiaip jau atrodęs senesnio amžiaus, jeigu dar būtų pasisendinęs, galėjo kaip pagyvenęs žmogus gyventi laisvai - nesislėpdamas nuo stribų ir enkavedistų. Jokios mobilizacijos jo nelietė. Vitkus galėjo būti smulkiu tarnautoju, amatininku, verslininku ar imti kokios nors laisvos profesijos (buvo bandęs įsidarbinti vargonininku Kabeliuose), tačiau ryžosi dirbti dideli slaptą darbą. „Senio darbovietėje“ - dabar visiškai supratau Bijūną. Iš tikrųjų - pogrindžio darbovietė!

Puoselėtas tikslas buvo pasiektas. Kazimieraitis pasakė, kad norėtų apsilankyti Šarūno rinktinėje, bet artimiausiu laiku negalės, kadangi yra numatęs skubiai ieškoti ryšio su partizanų būriais, veikiančiais apie Merkinę, Perloją, Nedingę, reikia tikėtis, kad ir Varėnos apylinkėse iki Valkininku; daugiau surinktina žinių apie galimybes sueiti į sąlytį su anais būriais ir galimybės įkurti savo vadavietes arčiau jų: Šarūno rinktinėje organizacinio darbo nuveikta daug, ir jis gerai tvarkomas. Kazimieraitis išreiškė vilti, kad vyr. ltn. V. Gontis paklus vyresnio laipsniu karininko vadovybei.

Diena jau ėjo į pavakarį. Bijūnas paklausė, ar norėčiau susitikti su Kabelių vyrais, kurie jau stovyklauja ir kur apsistojo j. ltn. Juknaitis-Juozaitis. Pareiškiau noris kuo greičiau grįžti į Užnemunę su geromis žiniomis. Ryžausi per naktį nueiti apie trisdešimt kilometru, sutemus išeidamas nuo Šklėrių. Juozaitis liko pas Kabelių vyrus keletui dienų.

Buvo laiko laisvam pasikalbėjimui apie praeitį. Man, jaunam, ką tik prisistačiusiam ryšininkui netiko klausinėti ar laukti, kad Kazimieraitis pasakotų apie savo gyvenimą. Aš kalbėjau apie save. Kad kilęs iš šio krašto, nuo mokyklos suolo sąmoningas lietuvių gyvenimo lenkų okupacijoje liudytojas, o jau pirmos gimnazijos klasės - lietuviškumo gynėjas, veikęs atvirai ir konspiraciniu būdu; vokiečių okupacijos metais metęs studijas, atsidėjęs darbui su tautiečiais savame Druskininkų krašte, kuris kartu su Marcinkonimis buvo atplėštas nuo Lietuvos ir kentė dvigubą okupaciją vokiečių Reicho ribose, be to, stipriai veikiamas lenkų pogrindžio, kuris ne tik atstovavo AK karinei struktūrai, bet ir skelbėsi atstovaująs buvusiai Lenkijos administracijai, todėl reikalaująs visų buvusios Lenkijos gyventojų pilietiško lojalumo kovojančiai Lenkijai, o tai Druskininkų-Marcinkonių krašto lietuviams reiškė, jog neliko teisių puoselėti ir tvirtinti lietuviškumą: negalima buvo taikstytis su tokia padėtimi; pasakiau, kad vienintelis mano lūkestis ir siekiamas tikslas - kad po visų karo audrų Druskininkų Marcinkonių kraštas liktų Lietuvai.

— Suprantu, — pasakė Kazimieraitis. Jis kalbėjo, kad kova su sovietiniu okupantu - tai pereinamasis tarpsnis, tikime, jog šiam karui besibaigiant ar pasibaigus, pasikartos 1918 metų padėtis: retkės ginti Lietuvos sienas nuo artesnių grobikų, o didžiausias pavojus gresia iš pietų, tad kaip tik čia reikia būti geriausiai pasirengusiems, reikiamu momentu čia iš vietos būrių turi atsirasti stiprios užkardos, kurtos išaugtų į kuopas ir batalionus, įvykdžius iš anksto paruoštą mobilizaciją.

Paėmęs popieriaus lakštą, Kazimieraitis nubraižė esamą sieną su Lenkija ir pagal ją nubrėžė storą liniją nuo Kalvarijos-Lazdijų iki Druskininkų - Marcinkonių.

— Tai pirmų, pasienio, dalinių užkarda, — pasakė jis ir, nubrėžęs antrą liniją dvidešimties-trisdešimties kilometrų atstumu už pirmos, paaiškino: - Pirmasis ešelonas telktų pajėgų kovojančiai užkardai. Dar toliau jis nubrėžė trečią liniją, paaiškindamas, kad tai antrasis paspirties ešelonas, pietų frontui. Buvau sužavėtas Kazimieraičio dėstymo: žodis „ešelonas“, išgirstas pirmą kartą karine prasme, man tapo magiškas.

Temo. Bijūnas su dar dviem vyrais, kurie prisijungė sutartoje vietoje, palydėjo mane iki Šklėrių lygumos nuo Margionių pusės, kur arčiausiai suėjo dvi didelių girių sienos. Kol persiyriau per Nemuną, ėmė švisti. Dar valandą žygiavęs žinomais takais takeliais, pasiekiau savo stovyklą.

1992m. rugsėjis

LKA Nr.5 įsivėlė klaida. Turėjo būti ne J., o Antanas Suraučius. Atsiprašome autoriaus ir skaitytojų.