Lietuvos rezistencijos centralizacijos klausimu

 (Tęsinys)

Ginkluotos rezistencijos vyr. vadovybės kūrimosi proceso analizė neįmanoma be KGB veiklos, jos įtakos šiam procesui įvertinimo. Visą laiką, kol vyko pasipriešinimas, partizanų vadų veiksmai daugiau ar mažiau buvo kontroliuojami saugumo. Tik 1948 m. pabaigoje — 1953 m., atsisakius kurti vyr. vadovybę iš legaliai didžiuosiuose miestuose gyvenančių asmenų, dalinai pavyko išvengti KGB tiesioginio poveikio. Tuomet keitėsi ir KGB taktika. Dėl to būtina smulkiau panagrinėti BDPS, VLAKo įkūrimą, jų užsienio delegatūrų veiklą, konkrečių asmenų vaidmenį šiuose procesuose.

1946 m. į Lietuvą atvyksta J. Deksnys ir Stanevičius. Kaip aiškėja iš J. Lukšos-Mykolaičio ataskaitos LLKS vadovybei (pateikiamas visas tekstas), jie išvyko nesuderinę veiksmų su VLIKu, kuris jau tuomet buvo pripažintas kaip oficialiai atstovaujantis Lietuvos interesus užsienyje.

Lietuvoje J. Deksnys užmezgė ryšius su Tauro apygardos vadu Baltūsiu ir kai kuriais kitais vadais. Jie tarėsi dėl glaudesnių kontaktų. KGB tai sužinojo iš agento Marytės (vieno iš partizanų vadų ryšininko). Taip atsirado galimybė paimti į savo rankas rezistencijos vadovybės ryšių kanalus su vakarais. Tuo tikslu Deksniui buvo pakištas agentas Noreika (J. Markulis — aut. past.). (1)

KGB tikėjosi, kad Noreika bus radinys visoms pusėms (iki užverbuojant jis buvo LLA štabo narys). Kombinacija buvo vykdoma per agentą Marytę, kuris vienam iš vadų pranešė, kad turi ryšį su vienu iš Vilniaus inteligentijos grupių vadų. Tuo susidomėjo J. Deksnys ir pakvietė ag. Noreiką susitikti. Po šio susitikimo Noreika surengė Deksniui ir kitiems vadams kelionę į Vilnių, kur jie gyveno saugumo kontroliuojamuose butuose. Čia Deksnys susitikinėjo su būrių vadais — persirengusiais saugumiečiais. Viename tokių susitikimų Deksnys pranešė apie VLAKo sukūrimą. Noreika buvo paskirtas pirmininku. Pats Deksnys tapo „Komiteto" atstovu užsienyje. Jis, paveiktas Noreikos, pripažino ginkluotą kovą neperspektyvia ir kvietė pereiti prie pasyvios kovos taktikos. Su tuo sutiko ir kai kurie partizanų vadai. KGB savo agentų pagalba visaip stengėsi priversti partizanų vadus atsisakyti ginkluotos kovos. (2)

Kai Deksnys, užbaigęs savo veiklą Lietuvoje, ruošėsi vykti į užsienį, buvo nutarta jį panaudoti ten skaldant ir pjudant tarpusavyje lietuvių emigracines organizacijas. Buvo žinoma, kad VLIKas remia ginkluotą pasipriešinimą, laiko save jo atstovais užsienyje. Reikėjo ten sukurti pseudocentrus, kurie kompromituotų VLIKą pasaulio galingųjų akyse, t. p. skleistų dezinformaciją apie padėtį Lietuvoje.

Į Lenkiją Deksnį lydėjo saugumo majoras Maksimovas, kuris pogrindyje buvo žinomas Antano slapyvardžiu (toliau pateikiamas jo raporto tekstas).

Vakaruose J. Deksnys apsiskelbia krašto rezistencijos įgaliotiniu ir ima veikti. Čia įkuriamos VLAKo ir BDPS delegatūros, informacijos centrai. Iš krašto gaunama informacija naudojama skaldytojiškiems tikslams. J. Deksnys užmezgė ryšius su anglų ir amerikiečių žvalgybomis, t.p. latvių ir estų emigracija. Čia buvo puiki dirva skleisti propogandai apie pasyvaus pasipriešinimo privalumus.

Lietuvoje KGB taip pat nesnaudė. Pavyzdžiui, 1944—48 m. pagal operatyvinį planą „Cerberiai" pavyko infiltruoti agentus į Didžiosios Kovos apygardos vadovybę, susilpninti, o vėliau ir sunaikinti apygardą. (3)

Sunku pasakyti, kuo būtų baigęsi šie KGB planai, jei ne aktyviosios rezistencijos vadų įžvalgumas, galbūt net intuicija. Iškilus įtarimui dėl Erelio (ag. Noreika, Kudirka) veiklos KGB naudai, sukūrus vadovaujančias struktūras iš aktyviųjų kovotojų, 1947 m. į Vakarus buvo pasiųsti įgaliotiniai Skrajūnas ir Audronis (BDPS Prezidiumo įsakymas Nr. 1002, 1947.XII.14) Jiems buvo pavesta smulkiai sužinoti apie VLIKą, jo sudėtį, veiklą, santykius su BDPS atstovu Deksniu-Prapuoleniu. Taip pat, jei paaiškėtų, kad VLIKo veikla nesuderinta su užsienio delegatūros ir Prezidiumo nario Prapuolenio veikla, įgaliotiniai turėjo pamėginti suderinti ir nustatyti santykius bei kompetencijos ribas, kalbant kovojančios tautos vardu. (4)

Tokiu būdu susidarė situacija, kai 1947 m. pabaigoje—1948 m. pradžioje Lietuvoje veikė KGB sukurtas VLAKas ir Tauro apygardos ribose veikiąs ginkluotos rezistencijos vadų sukurtas centras, naudojus tą patį BDPS pavadinimą. Vakaruose vyko tie patys procesai: veikė VLIKas, kaip krašto rezistenciją atstovaujanti organizacija, o taip pat Deksnio (KGB veikiamo netiesiogiai) sukurtos VLAKo ir BDPS delegatūros.

Kaip jau žinome, 1948 m. pradžioje saugumas likvidavo Žvejo vadovaujamą BDPS. Per šios organizacijos gyvavimo laiką buvo nustatyti ryšiai su beveik visomis partizanų apygardomis, 2 kartus buvo siunčiami atstovai į užsienį. Naikinant BDPS, buvo išaiškinti ryšių kanalai su kai kuriomis apygardomis, t. p. su Vakarų emigraciniais centrais. (5)

Kadangi toliau reikėjo rodyti Vakarams, kad BDPS veikia Lietuvoje ir vienija visas kovojančias jėgas, KGB operatyviniuose planuose buvo naujo BDPS sukūrimas. Tokiu būdu buvo siekiama perimti ryšių kanalus, infiltruoti savo žmones į emigracinius centrus, o taip pat skaldyti ir dezorganizuoti partizanų struktūrą ir veiksmus.

1948 m. toks „BDPS" Prezidiumas buvo sudarytas. (6) Į jį buvo įtraukti patyrę KGB agentai:

1. „BDPS" Prezidiumo pirmininkas-agentas Vytautas (pogrindyje žinomas kaip Kardas) — g. 1896 m., išsilavinimas aukštasis, moka kelias užsienio kalbas. 1941 m. kaip pavojingas elementas (Lietuvos laikais buvo Tautininkų partijos sekretoriumi) areštuotas ir nuteistas 5 m. kalėti. 1942 m. lageryje užverbuotas, o 1945 m. paleistas. Dirbo Kaune vieno instituto direktoriumi.

2.    Pavaduotojas-agentas Mindaugas (pogrindyje — Žemaitis) — g. 1898 m., Lietuvos kariuomenės plk. ltn., užverbuotas 1945 m.

Nariai:

3.    Agentas Liūtas (pogr. — Kęstutis) — katalikų dvasininkas, užverbuotas 1940 m.

4.    Agentas Liepsna (pogr. — Aukštaitis) — g. 1915 m., Lietuvos kariuomenės leitenantas.

Agentai vienas apie kitą nieko nežinojo, todėl galėjo vienas kitą sekti. Reikėjo rodyti, kad organizacija veikli ir todėl Vytautas karts nuo karto kviesdavo posėdžius.

Tuo pat metu aktyviosios rezistencijos vadai kūrė organizacines struktūras, vyr. vadovybę. Krenta į akis tai, kad saugumo sukurto „BDPS" dalyvių pogrindinės slapyvardės atkartoja partizanų vadų slapyvardes. Matyt, buvo siekiama sukelti sumaištį, manipuliuojant pavadinimais, slapyvardėmis. 1949 m., pakeitus organizacijos pavadinimą į LLKS, sumažėjo ši galimybė.

„BDPS" autoritetui pakelti buvo reikalingi žymūs praeityje rezistencijos veikėjai. Taip netiesiogiai buvo panaudojamas gen. Giedrys-Gintautas, taip pat V. Vokietaitis, per kurį turėjo būti ruošiami kanalai agentų išsiuntimui į Vakarus. Nepavykus įsitvirtinti Lietuvoje, „BDPS" siekė išvesti agentus į Vakarus. 1950 m. per Lenkiją, Vokietiją, Angliją buvo pasiųstas agentas Liepsna. (7) Jis buvo įgaliotas vesti derybas su LPS, kalbėti apie pogrindžio veiklos taktiką (BDPS — pasyvi, LLKS — aktyvi).

Anglijoje Liepsna užmezgė ryšius su Žakevičiumi-Žymantu. (8) Šis pasakojo apie nesutarimus tarp LPS ir VLIKo, apie tai, kad VLIKas nepripažįsta Lozoraičio.

Lapkričio 19 d. Londone, „Rojal" viešbutyje įvyko LPS ir agento Liepsnos pasitarimas. (9) Dalyvavo: Lozoraitis, Žakevičius, Žilinskas, Vidugiris, Neveravičius, Kuzmickas ir ag. Liepsna. Šiame pasitarime buvo pasmerktas VLIKas, kaip kurstąs terorizmą Lietuvoje, pritarta BDPS pasyviai kovos taktikai. Rezultatai buvo užfiksuoti aktuose.

Iš Londono per Hamburgą agentas Liepsna išvyko į Lietuvą. Jis parvežė saugumui dokumentus, iš kurių paaiškėjo, kad 1950 m. spalio mėn. Lietuvoje išmestas Skrajūno desantas. Ten rašoma, kad LPS atsiriboja nuo Skrajūno. (10)

Tokiu būdu buvo sudaryti operatyviniai planai VLIKo—LPS supriešinimui, Skrajūno, sumaišiusio KGB planus, kompromitacijai.

1953 m. sausio 17 d. į Vakarus buvo pasiųsta radiograma, kurioje sakoma, kad „BDPS" sutriuškinta. (11)

Šių operatyvinių planų rezultatas — suimti 4 desantininkai, paimta daug pinigų, 5 radiostotys, šifrai, slaptaraščio reikmenys, ginklai ir t. t., taip pat nepavyko sukurti vieningo centro Vakaruose — sujungti LPS ir VLIKą. Po ginkluotos rezistencijos sutriuškinimo, KGB kompromitacijos dėka, 1955 m. VLIKas turėjo persikelti į JAV. (12)

Tuo metu LLKS vadovybė buvo informuota apie padėtį emigracinėse organizacijose. 1949 m. birželio mėnesį J. Žemaitis gavo laiškus iš Ramanausko ir Audronio. Tuo pat metu buvo gautas VLIKo atstovų posėdžio protokolas su Skrajūnu ir Deksnio-Prapuolenio informacija apie VLIKo veiklą. (13). Grįžęs į Lietuvą, J. Lukša-Mykolaitis parašė kelias PRO MEMORIA, kuriose išnagrinėjo padėtį, pateikė savo rekomendacijas. (14)

Spalio 1 d. rašte buvo analizuojami VLIKo nesutarimai su Lozoraičiu. (VLIKas buvo pasisakęs už 1922 m. konstituciją, o Lozoraitis — už 1938 m.) Spalio 3 d. Mykolaitis rašo, kad užsienyje buvo įtarta, o krašte įsitikinta, kad Deksnys dirba KGB. Pastarasis, be Mykolaičio žinios, paskyrė Lietuvos rezistencijos atstovą užsieniui S. Žakevičių-Žymantą, pagarsėjusį savo separatistinėmis tendencijomis. Be to, visokiais būdais buvo trukdoma Mykolaičiui grįžti į Lietuvą, kadangi bijojo Deksnio kompromitacijos.

Žuvus Pypliui, Lukšai, areštavus Sakalą, LLKS vadovybės ir VLIKo ryšiai nutrūko.

Kiek pasitaisęs po ligos 1952 m. vasarą J. Žemaitis-Vytautas vėl pradėjo vadovauti pogrindžiui. (15) Tada buvo pradėta galvoti, kaip atstatyti ryšius su Vakarais. Tam buvo pasitelktas A. Bakšys-Klajūnas, vėliau — Vilčinskas. Šių planų įgyvendinti nepavyko, nes 1953 m. gegužės mėn. buvo suimtas J. Žemaitis.

Skaitytojui pateikiami 3 dokumentai: KGB majoro Maksimovo raportas, Mykolaičio PRO MEMORIA ir Lietuvos atstovo St. Bačkio kalba, pasakyta 1977 m. Čikagoje. Visuose šiuose dokumentuose kalbama apie tuos pačius įvykius, tik iš skirtingų pozicijų. Tai paaiškina, kai kurias situacijas, išryškina vieno ar kito veikėjo vaidmenį.

(B. d.)

Parengė Dalia KUODYTĖ

NUORODOS

1.    VSK specbiblioteka.  Bylos Nr. 1245(5—2497). L. 56.     2.    Ten pat. L. 57—8.     3.    VSK archyvas. Byla Nr. 5699. L. 106.   

4.    VSK specbiblioteka, Nr. 81 ns. II t. L. 53.

5.    VSK archyvas. Bylos Nr. 19856—N. L. 1.

6.    Ten pat. L. 3.    

 7. Ten pat. L. 7.   

 8. Ten pat. L. 8.    

 9. Ten pat. L. 9.

10 Ten pat. L. 17.

11. Ten pat. L. 78—9.

 12. VSK specbiblioteka. Byla Nr. 1245 (Nr.5/2—2497). L. 12.

13. VSK archyvas. Byla Nr. 33960/3 (Nr. 19376/3) T. 1. L. 208.

 14. Ten pat. T. XI. L. 216, 219.

15. Ten pat. T. 1. L. 181.

Generolui-majorui J. J. Petkevičiui
VSK prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos Pirmininkui

R a p o r t a s

Lietuvos TSR Valstybės saugumo ministerijos vadovybės įsakymu nuo 1946 m. liepos mėn. dalyvavau operatyviniuose veiksmuose ir vykdžiau užduotis iki 1947 m. lapkričio mėn. Bet po to, iki 1950 m., mane ne kartą įtraukdavo į atskirus tos bylos veiksmus (Lukšos, Pyplio, Krikščiūno ir kitų nacbandpogrindžio dalyvių paieškos mūsų respublikos teritorijoje, Lenkijoje, darbas Baltijos jūros pakrantėse ir kt).

Šiame darbe man teko saugumo organų sukurto BDPS (Bendras Demokratinio Pasipriešinimo Sąjūdis) centro bendradarbio ryšiams su užsieniu vaidmuo (centrinio ryšininko pareigybė).

Operatyvinis planas ir jo padarinys BDPS atsirado tada, kai į Lietuvos TSR nelegaliai vėl atvyko Jonas Deksnys. Ta proga TSRS VSK centrui paruoštame dokumente 1946 m. sakoma, kad į Lietuvą nelegaliai atvyko anglų žvalgybininkai — „Alfonsas" (Jonas Deksnys) ir „Andrius" (Vytautas Stanevičius). Jie turėjo organizuoti žvalgybą ir sudaryti lietuvių nacionalistų pogrindžio vyriausią vadovybę.

Tokiu būdu Lietuvoje buvo sukurtas VLAK (Vyriausias Lietuvos Atstatymo Komitetas), kuriam buvo pavaldus BDPS ir VGPŠ (Vyriausias Ginkluotų Pajėgų Štabas).

Motyvuojant mano įsijungimą į šią operaciją, centrui buvo pranešta: „Siekiant sukurti mūsų agentūros infiltravimo galimybes į emigracijos centrus ir anglų bei amerikiečių žvalgybos kanalus, „Alfonsui" skirti operatyvinį darbuotoją, mokantį lenkų kalbą."

Su Jonu Deksniu mane supažindino agentas Kudirka, kuriam pastarasis pareiškė: „Net iš akių matyti, kad tai mūsų žmogus."

Po to, prieš išvykstant į Lenkiją, asmeniškai teko ruošti Deksnį (kaip jis turi su manimi elgtis lenkų repatriantų vagone, apmokyti būtiniausių lenkų ir rusų kalbų žodžių.) Išvykome į Lenkiją lenkų repatriantų ešelonu. Kai atvykome į vietą — Punsko miestą, į marijonų ligoninę mus įtaisė Mykolas Pečeliūnas. Ten su Deksniu gyvenome mažoje mansardoje, kol jis užmezgė ryšį su užsienio žvalgybos atstovu.

Lenkijoje padėjau Deksniui surasti konspiracinį butą ir, kadangi jis prastai kalbėjo lenkiškai, susikalbėti su šeimininke (Zosė Dombrovska, Gdynė, Šlionsko g. 42. Tame bute vėliau mane priimdavo M. Pečeliūnas), išaiškinau rezidentus M. Pečeliūną ir Pilypą Žukauską (abu buvę Štuthofo kaliniai), sužinojau, kad Deksnys pranešė užsienio žvalgybai apie savo laimingą grįžimą iš Lietuvos per švedų pastorių Ove Andrei, patarnavusį švedų jūreiviams. Vėliau, jam padedant, nelegaliai per jūrą buvo išsiųstas į Švediją, išsiaiškinau nelegalų persiuntimo kanalą sausumą Lenkijos— TSRS pasienyje Suvalkų apskr. Baltstogės vaivadijoje ir vedlius Mariją Bryl, Nataliją Bryl, Pijų Pozniaką, asmeniškai susipažinau su Dombrovs-kos konspiracinio buto šeimininku, jos vyru Janeku ir rezidentu M. Pečeliūnu, išstudijavau padėtį ir maršrutą.

Būnant pas Pečeliūną (apie 2 savaites), Deksnys pasakojo apie savo nacionalistinę veiklą, smulkiai instruktavo įvairiais klausimais apie BDPS veiklą ir mano atliekamą darbą. Jis teikė didelę reikšmę ir svarbą šiam kanalui, kalbėjo apie jo užduotis ateityje.

Tuo pačiu jis prašė atkreipti dėmesį į galimybę panaudoti Baltijos jūrą ir pakrantes įvairių operacijų vykdymui. Kaip vieną galimų punktų susitikimams ir pasikeitimui paštu jis paminėjo netoli Gotlando esančią įlanką, žinomą Palangos ir Šventosios žvejams. Be to, Deksnys pasakė, kad BDPS turi išstudijuoti tarp Palangos ir Šventosios esantį pajūrio ruožą, išaiškinti ten esančias ginkluotas nacionalistines gaujas ir užmegzti ryšius su jomis, surinkti informaciją apie sienų apsaugą, apie asmenis, bendradarbiaujančius su saugumo organais, sužinoti apie galimybes parduoti užsieninių markių laikrodžius ir medikamentus (pvz. tuo metu deficitinį peniciliną), ir kt.

Be to, Deksnys aiškino, ką aš turėčiau pranešti BDPS vadovybei tuo ar kitu klausimu, kuriuos jis lyg buvo užmiršęs pasakyti Lietuvoje (tai buvo kaip tik po jo susitikimo su užsienio žvalgybos atstovu). Jis atkreipė dėmesį į nenutrūkstamą ir savalaikį pašto iš Lietuvos perdavimą Pečeliūnui, kuris privalo skubiai jį persiųsti tolyn į vakarus. Tame pašte turi būti nacionalistinio pogrindžio veiklos, ginkluotų formuočių ataskaitos. Jose turi atsispindėti konkretūs Komunistų partijos vedamos politikos pavyzdžiai, Tarybų valdžios organų veiksmai ir ketinimai centre ir vietose. Ypatingai atkreipė dėmesį į žvalgybinių duomenų rinkimą apie Lietuvos TSR ir visos TSRS ekonomiką, apie Tarybinę Armiją, jos ginkluotę, atskirų dalių judėjimą ir dislokaciją ir t. t. Akcentavo, kad ypač svarbu gauti švarių pasų, karinių, partinių, komjaunimo bilietų ir komandiruočių blankų, nedarbingumo lapelių, kad būtina išnagrinėti pasų rėžimą, traukinių tvarkaraštį, bilietų įsigijimo stotyse tvarką ir t. t.

Deksnys vis tikrino, ar neužmiršau slaptažodžio, kurį turėjau perduoti nacionalistinio pogrindžio atstovui, jam vykstant į Lenkiją pas Pečeliūną susitikti su nacionalistinio judėjimo atstovu užsienyje, įteikė atpažinimo ženklus ir kt.

Šiam operatyviniam planui TSRS MGB teikė tam tikrą reikšmę.

Pagal susitarimą susitikti su Pečeliūnu turėjo atvykti agentas Kudirka, kuris pogrindyje, t. p. ir Pečeliūno buvo žinomas Erelio ir daktaro Narutavičiaus slapyvardžiais. Operatyviniais sumetimais su antrąja siunta pasiuntė mane. Prieš kelionę į Lenkiją, turėjusią įvykti 1946 m. pabaigoje, mane išsikvietė į Vyr. valdybos 2-ąjį skyrių. Kolegijoje trumpai papasakojau apie savo veiklą. Čia sprendėsi mano važiavimo klausimas, kadangi buvo baiminamasi, kad „mane gali įkišti į maišą ir išvežti į Švediją". Išvažiavau 1947m. pradžioje, žiemą.

Pagal agentūrinės bylos „Vakarai" veiksmų planą, patvirtintą TSRS VSK Ministro pavaduotojo 1947 m. gegužės 16 d., mano pasiuntimas į Lenkiją taip motyvuojamas: „Antano kelionė su persiunčiamu paštu būtina Vilniaus BDPS komiteto autoritetui pakelti, pasitikėjimui sustiprinti. Tuo pačiu, siekiant išaiškinti Vatikano agentūrą, į Lenkiją buvo pasiųstas kunigas Zasas, kurį lydės Antanas. Ryšius palaikysime netiesiogiai naudodami Zasą, per Antaną."

Tokiu būdu, ne kartą važiavau į Lenkiją, keičiausi paštu su Pečeliūnu. Įteikdavau jam medžiagą iš Lietuvos, o jis — iš užsienio, Švedijos mums gautą medžiagą. Saugumo organai jam siųsdavo dezinformaciją, o iš jų gaudavo įvairias instrukcijas, nurodymus, iškarpas iš leidžiamų vakaruose nacionalistinių laikraščių, spausdinimo techniką (minirotatorius), skirtą bandnacpogrindžiui (jei ne mūsų kanalas, Pečeliūnas visa tai būtų galėjęs persiųsti per nelegalų Punsko kanalą, kuriuo palaikė ryšį su Tauro apygarda). Mykolas Pečeliūnas visa tai perduodavo man. Tik dolerius, kuriuos atsiųsdavo Deksnys, pasilikdavo sau, teisindamasis: „Imu organizacinėms išlaidoms". O Deksnys tuos dolerius siūlė įteikti Antanui, kad jie patektų į Lietuvą nacionalistinio ir banditinio pogrindžio atstovams, kad pasklistų gandai, jog anglai ir amerikiečiai ne tik moraliai, bet ir materialiai remia kovojančius Lietuvoje.

Reikia pažymėti, kad nors Deksnys Kudirkai ir pareiškė pasitikėjimą manimi, visgi visą mūsų bendravimo laiką jis mane tikrino. Iki TSRS— Lenkijos sienos perėjimo, jis, kaip lenkas repatriantas Franc Matuzanovič, ešelone pasieniečiams tikrinant dokumentus, kalbėdamas vartojo rusiškus ir lenkiškus žodžius, kurių nedaug žinojo, elgėsi ramiai, net bailiai. Pervažiavus sieną, gėrė alkoholį, aiškindamas, kad užsitarnavom. Olštyne išlipus iš ešelono ir nuėjus apie 300 metrų, Deksnys suvaidino pabėgimą. Pasakęs, kad vagone paliko papirosų „Gedimino pilis" pakelį (200 vnt.), pasiuntė mane jų paimti. Prisiėjo išpildyti jo prašymą. Kaip ir reikėjo tikėtis, papirosų ten nebuvo. Kai grįžau į vietą, kur palikau Deksnį, ten jo neradau. Pagalvojau: „Tai apgavo mane Deksnys! Kaip reikės pasiaiškinti? Pasiuntė su svarbia užduotimi, o aš jį paleidau!” Mano susijaudinimas buvo nereikalingas — Deksnys stovėjo už keliasdešimties metrų skersgatvyje ir stebėjo mano elgesį. Vėliau buvo dar ne vienas patikrinimas. Pavyzdžiui, vagono kupė, kurioje mes važiavom dviese, jis beveik visą kelią nuo Olštyno iki Ilavos stoties („Ilava—Gdynė"), o vėliau ir vienuolyno ligoninėje, ir kitais atvejais vis klausinėjo apie mano kilmę (iš buožių, tėvai 1941 m. išvežti į Sibirą), pavardę (Aleknavičius), kuo verčiausi (Fizkultūros ir sporto komitete inspektorius), apie draugus, pažįstamus (Julius Valeika, futbolininkas, pravarde „Bim-bom", už dalyvavimą masinėse tarybinių piliečių žudynėse Pašilės miške nuteistas mirties bausme; Miškinis, Laurinavičius Jonas-Negras — bendraklasiai, abu veikę Ukmergės rajono gaujose ir kt.); ar seniai pažįstamas su Ereliu, kokias pogrindžio užduotis vykdžiau karo metu (pažįstu nuo vaikystės — žemietis, gabenau ginklus, juos saugojau, organizavau ryšius ir t. t. Žodžiu dariau viską, ką daro pogrindininkai).

Atvykome į Gdynės priemiestį Chilonę, kur, Dombrovskos teigimu, gyveno Pilypas Žukauskas, pas kurį turėjome apsistoti. Jo neradome, kadangi buvo išvykęs.

Nuvykome į antrą punktą — Punską — pas M. Pečeliūną. Jo taip pat neradome, bet vienuolyno ligoninėje, kur jis dirbo, pasakė, kad jis išvykęs ligoninės reikalais.

Nenorėdami likti mieste ir pakliūti milicijai ar kitiems teisėtvarkos darbuotojams, patraukėme į pajūrį išsimaudyti. Nors oras buvo ne visai tinkamas, bet po kelionės prekiniame traukinyje norėjosi nusiprausti.

Besimaudant Deksnys pastebėjo mano randą, likusį nuo fronto. Teko paaiškinti, kad šią „dovaną" gavau Kernavės apylinkėse, kur, važiuodamas pas Žaliąjį Velnią, patekau į pasalą. Paskui, kai rengėmės, jis paklausė, iš kur aš gavau kareiviškus apatinius baltinius. Atsakiau, kad pirkau turguje.

Mano tikrinimas nesibaigė. Kartą, išnešęs pamazgų kibirą į lauką, grįžęs užtikau Deksnį, stovintį prie spintos ir čiupinėjantį mano švarką. Kitą kartą jis pasiūlė išlyginti mano kelnes, kadangi, jo nuomone, aš to nemoku. Lygindamas jis atidžiai iščiupinėjo juosmenį, atlankus, lyg taisydamas raukšles, čiupinėjo iš vidaus.

Begyvenant mansardoje, Deksnys daug rašė, šifravo. Aš nuduodavau, kad nekreipiu dėmesio, skaitydavau lenkiškus laikraščius ir žurnalus, kurių atnešdavo Pečeliūnas. Tik tada, kai Deksnys paprašė, padėjau užšifruoti laiškus. Pavyko sužinoti šifrą ir jo raktą, kuriuo jis naudojosi. Apie tai sugrįžęs raportavau.

Pasakojimuose apie „partizanų" gyvenimą teko operacijas prieš banditus priskirti „partizanams".

Pavestą užduotį įvykdžiau: atlaikiau Deksnio tikrinimus, įtikinau, kad aš — tikras banditinio pogrindžio dalyvis, kad jis turi reikalą su tikru Vilniaus pogrindžiu, pateikusiu programas ir kitus dokumentus, užtikrinusiu jo nelegalų išvykimą iš Lietuvos. Tai patvirtino tolesnė Deksnio veikla užsienyje, kur jis, būdamas BDPS delegatūros užsienyje vadovu, netiesiogiai vykdė saugumo organų idėjas, suskaldė, sukėlė nesutarimus nacionalistų organizacijose —- tarp VLIK iš vienos pusės ir LPS iš kitos — ir apskritai visoje reakcingoje emigracijoje; jis teigiamai vertino Vilniaus BDPS, nežiūrint į rimtus Lukšos ir kt. įtarimus ir kaltinimus, apie kuriuos jis pranešė atvykęs į Vakarus; trečias nelegalus Deksnio atvykimas į Lietuvą jūra.

Apie tai, kad Deksnys (tuo metu buvęs Švedijoje) buvo įsitikinęs, jog jis sutelkė Lietuvos nacionalistinį pogrindį ir jo ginkluotas gaujas, iš kurių jis gaudavo informaciją, liudija ir šis faktas. Kartą, nuvežus paštą į Lenkiją pas Pečeliūną ir pasiuntus tolyn į Švediją Deksniui, sulaukiau jo atsakymo po poros savaičių. (Tuo metu aš, stipriai persišaldęs, gydžiausi toje pačioje vienuolyno ligoninėje, žinoma, tarpininkaujant Pečeliūnui, kaip jo „bendramintis" gavau gerą tiems laikams gydymą). Laiške, atėjusiame su paštu Pečeliūnui, Deksnys tarp kita ko pranešė, kad Antanas už veiklumą ir drąsą, pristatant svarbų paštą, ir t. t., apdovanojamas Vyčio Kryžiumi — aukščiausiu Lietuvos apdovanojimu.

Laiške Nr. 2/4—2379 (1974 m. balandžio mėn.), adresuotame KGB vadovybei dėl pensijos paskyrimo Deksniui, atskleidžiami jo nuopelnai, likviduojant nacionalistinį ir banditinį pogrindį respublikoje ir jį suskaldant užsienyje.

Čia rašoma: „...1945 m. balandžio mėn. Deksnys amerikiečių kariuomenės buvo išvaduotas iš kalėjimo. Vėliau jis įsijungė į užsienio lietuvių nacionalistinių organizacijų veiklą, susisiekė su anglų ir amerikiečių žvalgybomis. 1945 m. spalio mėn. per Lenkiją nelegaliai atvyko į Lietuvos TSR užmegzti ryšių su respublikos nacionalistiniu pogrindžiu. 1946 m. užsienyje esančių antitarybinių organizacijų pavedimu vėl nelegaliai atvyko į Lietuvos TSR suvienyti nacionalistinį pogrindį ir organizuoti pastovų ryšį tarp vietinių ir užsienio nacionalistų. Kadangi Deksnys siekė ginkluotą pogrindžio veiklą perorganizuoti į politinį pasyvų pogrindinį judėjimą, jį ėmė kontroliuoti saugumo organų agentūra. Jis buvo panaudotas netiesiogiai likviduojant gaujas ir nutraukiant jų teroristinę veiklą.

Dirbant su Deksniu netiesiogiai, pasirodė tikslinga jį panaudoti saugumo organų interesams, siekiant suskaldyti užsienio lietuvių nacionalistines organizacijas, ginkluotą nacionalistinį pogrindį, veikusį respublikoje. Siekiant perimti užsienio nacionalistinių centrų bei žvalgybų ir nacionalistinio pogrindžio Lietuvoje ryšių kanalus, t. p. naudojant Deksnį prieš VLIKą, įkvepiantį ir palaikantį banditizmą Lietuvoje, Deksniui, prižiūrimam saugumo organų, buvo leista išvykti į Lenkiją, o vėliau į Švediją. Ten jis sukūrė „BDPS užsienio delegatūrą", 1948 m. pavadintą „Informaciniu centru", tapusią priešprieša VLIKui.

Būdamas mūsų agentūros įtakoje, naudodamasis mūsų dezinformacija, Deksnys veikė prieš VLIKą.

1947 m. Lenkijos teritorijoje Deksnys, susitikęs su lietuvių nacionalistinių gaujų vadeivomis, perdavė savo vadovaujamos BDPS delegatūros nuostatas, kad teroristinė veikla yra beprasmiška ir žalinga.

Gyvendamas Stokholme, jis užmezgė ryšius su švedų, anglų ir amerikiečių žvalgybomis ir šioms spectarnyboms padedant paruošė žvalgybinę grupę į Lietuvos TSR, kuriai pats vadovavo. 1949 m. gegužės 1 d. naktį grupė šnipų, vadovaujama Deksnio, buvo išlaipinta Baltijos pajūrio lietuvių zonoje, kur juos sučiupo saugumo organai. Iš Deksnio ir radisto Briedžio buvo paimtos 2 trumpabangės radiostotys, slaptaraščio priemonės, fotoaparatai slaptam fotografavimui, žvalgybinių duomenų rinkimo instrukcijos, ginklai, pinigai ir kt.

Tardymo metu Deksnys smulkiai ir teisingai papasakojo apie savo veiklą, nukreiptą prieš TSRS, apie ryšius su užsienio žvalgybomis ir nacionalistais. Paveikus Deksnį ideologiškai, jis parašė specialų pareiškimą, kuriame siūlėsi padėti nutraukti ginkluoto pogrindžio veiklą ir dirbti prieš užsienio žvalgybas. TSRS MVD sankcionavus, jis tapo slaptu saugumo organų bendradarbiu, pasirinko „Petrenko" slapyvardį. Nuo 1949 m. jį aktyviai panaudojo radiožaidimuose „Bangos" byloje. Šiais radiožaidimais buvo siekiama paimti ir panaudoti ryšių kanalus, jungiančius žvalgybos centrus ir užsienio nacionalistus su respublikos pogrindžiu, ir naujų žvalgybinių grupių, išmetamų į mūsų teritoriją, sučiupimas.

1949 m. saugumo organai per Deksnį ir jo radistą (t. p. perverbuotą), radio ryšiu, naudojant slaptaraštį, priešui perdavė dezinformaciją apie respublikos pramonę ir karinius objektus, melagingą ekonominės, politinės ir kultūrinės padėties Lietuvos TSR apžvalgą, t. p. dezinformaciją apie nacionalistinio pogrindžio veiklą.

Per radiožaidimus, kuriuose aktyviai dalyvavo Deksnys, anglų žvalgybai buvo perduotas šnipų priėmimo punktas, į kurį 1950 m. balandžio mėnesį anglai atsiuntė 3 šnipus. Vienas iš jų — Neris — turėjo užmegzti ryšį su Deksniu. Imant grupę, Neris žuvo. Tarp jo daiktų buvo rasti dokumentai, kvarcai ir šifrai, skirti Deksniui abipusiams ryšiams su anglų žvalgyba palaikyti, t. p. kitos vertybės.

Anglų žvalgybai buvo pranešta, kad Neris žuvo atsitiktinai, o visus Deksniui skirtus daiktus į ryšių punktą pristatė kiti grupės nariai.

1951    m. rugsėjo mėn. per kito radiožaidimo kanalus („Miškas") anglai Deksniui atsiuntė 40 tūkst. rublių.

1952    m. balandžio 19 d. anglų žvalgyba Deksniui atsiuntė šnipą — radistą Maiką, kuris atvežė trumpabangę radiostotį su kvarcais ir šifrais, ultratrumpabangę radiostotį-švyturį „Bikon“ (turėjo padėti lėktuvui išmetant desantą), slaptaraščio priemones, 50 tūkst. rublių, apžvalgas ir užsienio lietuvių nacionalistų kreipimusis į Deksnį, priemonių rinkinį fiktyviems dokumentams gaminti, medikamentus ir anglų žvalgybos konspiracinius adresus.

Mūsų priežiūroje Maikas buvo pristatytas į Kauną ir apgyvendintas konspiraciniame mūsų agento Adatos bute. Dirbant su Maiku paaiškėjo, kad Anglijos žvalgyba ir užsienyje gyvenantys lietuviai nacionalistai visiškai pasitiki Deksniu ir galvoja, kad jis elgiasi teisingai, organizuodamas pasipriešinimą Lietuvoje, t. p. tikisi, kad mūsų sukurtas „pasyvus pogrindis" bus naudingesnis žvalgybinei veiklai.

Deksnys, sąžiningai vykdydamas čekistų nurodymus, išgavo iš Maiko ryšių priemones, ėmė kontroliuoti visus jo veiksmus ir sudarė galimybes jį panaudoti netiesiogiai radiožaidimuose su anglais.

Deksnio radiožaidimai su švedų žvalgyba turėjo diskredituoti Lietuvos banditizmą prieš užsienio žvalgybą, t. p. prieš užsienio nacionalistines organizacijas.

Pats Deksnys sudarė virš 150 dezinformacinių radiogramų projektų, kurie buvo panaudoti radiožaidimuose su anglų ir švedų žvalgybomis, mūsų nurodymu parašė virš 10 deziniormacinių slaptaraščių. Tuo pat metu Deksnys buvo panaudotas operacijose, išaiškinant nacionalistines formuotes Lietuvoje. Per kitą agentūrą jis buvo infiltruotas į legaliai gyvenančių žymių lietuvių nacionalistų inteligentų tarpą, įgijo jų visišką pasitikėjimą, įvedė juos į legendinio nacionalistinio taip vadinamo „Vyriausiojo Kovojančios Lietuvos Vadovybės" centro sudėtį, ir saugumo organų nurodymu panaudojo netiesiogiai išaiškinant nacionalistines miesto ir kaimo inteligentijos grupes. Jomis remiantis reikėjo suskaldyti nacionalistinį pogrindį ir užkirsti kelią teroristinei, diversinei ir kt. veiklai.

Pasinaudodamas šiuo „nacionalistiniu centru" Deksnys įsitvirtino radiožaidimuose su švedų ir anglų žvalgyba. Be to, šis centras pasitarnavo kompromituojant Lietuvos banditinį judėjimą prieš užsienio nacionalistines organizacijas. O tas privertė jas kritiškiau vertinti nacionalistinį pogrindį.

KGB aktyviai panaudojo Deksnį ir kituose operatyviniuose planuose. Remiantis jo parodymais, Kaune buvo išaiškinta buvusių banditų nacionalistinė organizacija (areštuota 15 žmonių), sukompromituoti banditai iš inteligentijos ir katalikų dvasiškių sluoksnių..."

Jau minėjau, kad laiške į Centrą buvo pranešta, jog, siekiant išsiaiškinti Vatikano agentūrą, kartu su Antanu į Lenkiją pas Pečeliūną persiųstas katalikų šventikas Juozas Zasas. Su jo pagalba buvo tikimasi sukurti nelegalaus perėjimo į respubliką kanalą. Jis palaikė ryšius su Vakaruose gyvenančiais nacionalistiniais veikėjais (kunigu Bernatonių vak. Vokietijoje, Lietuvos buržuazinės armijos pulkininku Viršila Švedijoje ir kt.) Zasas mane žinojo kaip nacionalistinio pogrindžio dalyvį, kuris turi jį vežti per sieną kaip repatriantą. Jo ekonomė buvo Duobaitienė — buv. Lietuvos slaptosios policijos „Saugumo" Ukmergės skyriaus darbuotojo žmona (su jų sūnumi aš kartu mokiausi). Ji man papasakojo, kad Lietuvos—rytų Prūsijos pasienyje esančio miestelio sodyboje paslėptas buv. Lietuvos prezidento Kazio Griniaus archyvas.

Pervežant dėžes su Zaso daiktais, aš stipriai persitempiau ir gavau išvaržą.

Ieškodamas ryšių su užsieniu, tuo pat metu dirbau VGPŠ (Vyriausias Ginkluotų Pajėgų Štabas), kurio viršininku ir ginkluotųjų pajėgų vadu BDPS Vilniaus Komitetas buvo paskyręs J. Lukšą-Skirmantą, Skrajūną ir kt., su kuriuo teko ne kartą susitikti, sprendžiant įvairius techninius klausimus, pvz.: štabo aprūpinimo inventoriumi, spausdinimo priemonėmis, žmonių pristatymo (tarp jų ir radioinžinierius iš Kauno radiostoties taisymui) ir kt.

Beje, štabe, buvusiame Vilniuje, Žygio g. 85a, BDPS vadovybės nutarimu man buvo pavesta paskelbti įsakymą, kuriuo Lukšai suteikiamas kapitono laipsnis. Nuo to laiko nacionalistai savo spaudoje — knygose, žurnaluose ir laikraščiuose — Lukšą vadina nacionaliniu didvyriu, kapitonu, adjutantu ir visų Lietuvos partizanų pajėgų vadu.

Tariamai dėl persiuntimo į Lenkiją ir tolyn į Vakarus iš apygardų buvo išviliojami vadai, ypač pasižymėję teroristiniuose veiksmuose, ir areštuojami. Taip, pavyzdžiui, buvo izoliuotas Ant. Kulikauskas-Daktaras — Dainavos apygardos vado pavaduotojas, pasižymėjęs žiauria teroristine veikia Dzūkijoje.

Daktaras atvyko į Vilnių su šeima, čia apsistojo bute-spąstuose, esančiame Šviesos g. 11. Jis turėjo šaunamąjį ginklą. Kai atvykau pas jį pirmą kartą, jis pradėjo mane tikrinti, klausinėdamas, kas aš toks, kas yra Algis (tada aš tokio nežinojau). Kai aš atsakiau neigiamai, Kulikauskas nepanoro su manimi svarstai klausimų, susijusių su išvykimu į užsienį. Nors jis ir patvirtino, kad yra girdėjęs apie Antaną, bet apie mano atvykimą nieko nežinojęs. Kai kitą dieną užėjau pas juos, Daktaras su žmona buvo labai malonūs (suveikė agentūriniai mechanizmai. Kaip vėliau paaiškėjo, mano pirmo vizito metu jis nebuvo perspėtas). Paaiškinau jam, kad baimintis nėra ko, nes turėsime solidžius lietuvių—lenkų repatriacinės komisijos narių dokumentus, t. p. tarnybines komandiruotes. Aš paprašiau jo fotografijų, kurių reikėjo dokumentams padaryti. Dokumentus turėjau įteikti traukinyje prieš išvykstant. Svarbiausia buvo įtikinti Kulikauską, kad jis neimtų nei pistoleto, nei granatų, su kuriomis nenorėjo skirtis. Įtikinti pavyko. Šioje arešto kombinacijoje gerai pasirodė G. M. Blochas, suvaidinęs puikią, mano požiūriu, sceną minkštojo vagono Vilnius—Baranovičiai kupe. Blochas atpažino, kad pilietis, sėdintis prieš jį — banditas, nors šis ir pateikė dokumentą, patvirtinantį, jog jis yra Lietuvos TSR LKT repatriacinės komisijos narys. Blochas „piktinosi", kad kupe esantis karininkas ne tik jam nepadeda nustatyti asmenybę, bet netgi „užstoja" kaltinamąjį. Vis dėlto karininkas (draugas Kovalec) viename iš sustojimų, ramindamas Daktarą, pasiūlė išlipti į peroną, kur stovėjo milicininkas, išsiaiškinti nesusipratimą ir paprašyti nuraminti jį įžeidusį pilietį. Jis išlipo. Kol aiškinosi, traukinys pajudėjo, su juo nuvažiavo ir Antanas. Tuo metu stotyje pasirodė lengvasis automobilis, į kurį buvo įsodintas Kulikauskas.

1948 m. ir 1949 m. kelių TSRS MGB ir LTSR MGB operatyvinių grupių sudėtyje (pirmosios vadas plk. Katinev iš TSRS MGB, joje dar buvo plk. V. N. Vasiljev ir aš iš Lietuvos MGB. Antrajai grupei vadovavo pulkininkas J. P. Malcevas) buvau komandiruotas į Lenkiją, kur išbūdavau po keletą mėnesių. Šios operatyvinės grupės turėjo surasti Lukšą, Pyplį, Kriščiūną ir kt., išaiškinti jų ryšius. Pavyzdžiui, Lenkijoje gyveno toks Mazik (Mažeika), savo metu mokęsis Kaune. Jis padėjo Lukšai ir Pypliui susisiekti su Varšuvoje esančiais užsienio žvalgybų atstovais. Suvalkų apskrityje, Seinų valsčiuje buvo atraminiai punktai (Punsko gyventojo Brylio dukterys Marija ir Natalija, jų teta Varšuvoje). Jų pusbrolio Pijaus Pozniako sodyboje, esančioje pačiame Lietuvos—Lenkijos pasienyje, slapstėsi Deksnys ir Stanevičius, atvykę iš Vakarų. Iš čia jie perėjo į Lietuvą. Deksnys nurodė mums šį punktą tam atvejui, jei nepavyktų grįžti į Lietuvą savo keliu. Tada P. Pozniakas padėtų man susisiekti su Tauro apygardos banditais.

Ypač daug rūpesčių sukėlė nelegalus Lukšos, Pyplio ir kt. išvykimas į Lenkiją, o po to tolyn į Vakarus. Pirmiausiai jie turėjo davinių, iš kurių aiškėjo, kad Vilniaus BDPS — saugumo organų filialas. Antra, Lenkijoje, Suvalkų ap., Seinų v. jie įkūrė gerai užkonspiruotą ryšių punktą, per kurį palaikydavo ryšius su Vakarais Tauro ir kt. apygardos, neįėjusios į Vilniaus BDPS. Tam punktui vadovavo Lukšos pusbrolis Krikščiūnas-Rimvydas, iki to buvęs Dainavos apygardos štabo ryšių skyriaus viršininku. Svarbiausia, kad sodyba, kurioje slapstėsi Krikščiūnas, buvo įsiterpusi į Lietuvos TSR teritoriją, todėl buvo labai patogu perduoti informaciją iš apygardų, kuri toliau paprastu paštu keliavo į vakarus.

Be kita ko, Lenkijoje buvo užverbuotas nacionalistų rezidentas M. S. Pečeliūnas. Jam padedant, į Lenkiją palaikyti ryšį su anglų žvalgyba buvo išsiųstas agentas Gintautas.

Bevykdant operacijas Lenkijoje, 1949 m. TSRS MGB įsakymu kartu su dr. I. P. Malcevu dalyvavau daugiau kaip mėnesį trukusioje operatyvinėje-karinėje operacijoje sulaikant 4 banditus (Juozą Jucį-Margį, A. Jonauską ir brolius Vladą ir Algirdą Freigofus), kurie prasiveržė pro Lietuvos— Lenkijos sieną, norėdami patekti į Vakarus.

Komandiruočių į Lenkiją metu man teko derinti oficialaus pareigūno darbą ir, esant reikalui, vaidinti nacionalistinio pogrindžio dalyvį. Suvalkų mieste padėjau užverbuoti Ireną Kadyš. Jos tėvų sodyboje slapstėsi Deksnys, Stanevičius, Lukša, Pyplys ir kt. Jos brolis Pijus Kadišius, gyvenantis Vilniuje, buvo panaudojamas netiesiogiai. Jo bute buvo VGPŠ štabas.

Varšuvoje Visuomeninio Saugumo Ministerijos izoliatoriuje teko dirbti su Varšuvos vienuolyno vienuoliu, kuris buvo įtariamas, kad vokiečių okupacijos metu buvęs baudėju. Sėkmingai atlikus tyrimą, duomenys pasitvirtino. Objektas areštuotas.

Dalyvaujant BDPS planuose, užduočių atlikimas buvo susijęs su pastovia rizika, pavojumi būti išaiškintu dėl nenumatytų priežasčių. Iš čia kilo net fizinio sunaikinimo pavojus.

Kai buvau pervestas į nelegalią padėtį, man buvo kategoriškai uždrausta užeiti į Lietuvos TSR MGB be ypatingo reikalo. Dieną, jei nebuvo būtinybės dėl operatyvinio darbo, man draudė būti mieste. Sėdėjau užrakintas name, esančiame netoli ministerijos, kuriame gyveno saugumo darbuotojai.

Štai keli pavyzdžiai situacijų, kurios galėjo baigtis demaskavimu. Lydėdamas Deksnį iš agento Kudirkos buto, kuriame jis buvo apsistojęs, grįžęs iš Lenkijos, į butą-spąstus Šviesos gatvėje, kur tuomet buvo Lukša, ėjau su juo per visą miestą. Polocko gatvėje atsitiktinai susidūriau su liaudies gynėju Pečiulių iš Saldutiškio, kur anksčiau dirbau. Jis, mane pažinęs, sušuko:    „Draugas leitenante!" Matyt, apsidžiaugė pamatęs, norėjo pasikalbėti. Išgelbėjo tai, kad atsitiktinai netoliese ėjo karininkas. Nieko neatsakęs, pašnibždėjau Deksniui, kad paspartintų žingsnį. Deksniui, tik išėjusiam iš miško, vis atrodė, kad tuoj jį sulaikys. Mano aiškinimus, kad pilietis norėjo kažko paklausti karininko, Deksnys priėmė kaip įrodymą, kad nuo kariškių reikia laikytis atokiau.

Važiuojant į Lenkiją lenkų repatriantų ešelono prekiniame vagone, Vilkaviškio, tiksliau Pilviškių geležinkelio stotyje, išlipęs iš vagono prasimankštinti, netikėtai, susidūriau su buvusiu bendradarbiu, karininku Echodos iš Podolsko Karo-Pėstininkų mokyklos, kuris tuomet dirbo apskrities kariniame kamisariate. Į jo klausimą, kaip atsiradau tarp lenkų repatriantų, aš pasakiau, kad tikriausiai žino, kur dirbu ir paprašiau apsimesti, kad jis manęs nepažįsta. Toliau Kaliningrado srityje, Gumbinės (dab. Gusevo) stotyje, vaikščiodamas perone, sutikau repatriantą Zajanckovskį, kurį tardžiau Vorkutlage. Teko pasislėpti ir daugiau neiti iš vagono.

Prieš išvažiavimą, pildydamas dokumentus repatriacinėje komisijoje, sutikau LKT darbuotoją Petronį, kuris dirbo toje komisijoje.

Kai ketvirtą kartą vykau į Lenkiją pas rezidentą Pečeliūną su eiliniu paštu, jis sutiko mane labai šaltai. Net suvaidino, kad manęs nepažįsta, sutinka pirmą kartą, o apie kokius bendrus reikalus?! Dieve, apsaugok! Vos pavyko įkalbėti, kad paimtų eilinį paštą. Jis pasakė, kad nutraukė bet kokią veiklą ir nenori turėti nieko bendro nei su Deksniu, nei su jo pažįstamais. Ir daugiau jokių BDPS atstovų jis nenori matyti!

Toks staigus Pečeliūno pasikeitimas Vilniaus BDPS atžvilgiu, ir konkrečiai mano atžvlgiu, paaiškėjo vėliau, kai paskambinau į Vilnių. Operatyvinis darbuotojas pasakė, kad to reikėjo laukti. Smulkmenų nepasakojo. Grįžęs į Vilnių sužinojau, kad Lukša ir kt. įtarė, kad BDPS ir VGPŠ kontroliuoja saugumo organai. Jie paliko štabe laišką su daugybe klausimų ir pabėgo į Tauro apygardą, o vėliau į užsienį.

Be to, operatyvinis darbuotojas pasakė, kad prieš išvykstant iš Vilniaus, Lukša manęs ieškojo, norėdamas įspėti apie gresiantį pavojų. Iš Lukšos ataskaitų, išspausdintų knygose „Partizanai" ir „Vienų vieni", matyti, kad Antaną jis laikė tikru pogrindžio dalyviu. Dar vėliau paaiškėjo, kad man būnant tąkart pas Pečeliūną, Lukšą ir Pyplį Pečeliūnas slėpė Gdynėje pas Kukulskį. (Reikia pažymėti, kad Pyplys, pravarde Mažytis (nors buvo aukštas) buvo užkietėjęs teroristas. Kartą atvažiavęs į Kauną motociklu, užmušė 5 žmones, sėdėjusius pasaloje).

BDPS reikalais keletą kartų buvau pasiųstas į pajūrį, Palangos ir Šventosios rajoną, tikrinti ir instruktuoti butų-spąstų šeimininkų, kurie buvo naudojami netiesiogiai. Nors tarp jų buvo ir priklausančiu saugumo agentūrai, bet jie apie nacionalistinio pogrindžio dalyvių apsilankymus ir gautas užduotis nieko nepranešdavo. „Atstovas" gyvendavo pas juos ištisas savaites. Žvejams Milašiui, Venckui ir kt., kurių pavardžių nepamenu, buvo pavesta, pastebėjus išlipusį į krantą desantą, tuojau pranešti telegrama nurodytu adresu. Žinoma, buvo aptartas atitinkamas tekstas. Be to, jie turėjo, pastebėję įtartinus asmenis, ieškančius galimybės pabėgti jūra į užsienį (tie žvejai dar vokiečių okupacijos metu persiuntinėjo žmones, jų tarpe ir pogrindžio atstovus, į Švediją) tuoj pat pranešti mums. Kaip inspektoriui teko buvoti ir banditizmu užkrėstuose rajonuose.

Siekdama išvengti nacionalistinio pogrindžio teroristinių aktų prieš BDPS vadovybę, Lietuvos TSR MGB ėmėsi priemonių. Agentas Kudirka buvo pervestas į Leningradą, o aš į Ukmergę.

Dar vienas epizodas iš operacijos, kurioje dalyvavau. 1948 m. rudenį, dirbant dvasininkijos skyriuje, buvau infiltruotas į bandą, apygardos vado Šarūno ryšininkui. Bedirbant su ryšininku, išaiškinau, kad jis tikrai yra banditų ryšininkas ir palaiko ryšį su Šarūnu. Ryšininkas turėjo pistoletą (muštukas buvo nupjautas iš anksto). Tardymo metu ryšininkas prisipažino, kad jis asmeniškai susisiekia su Šarūnu ir jo pavedimu atvyko į Vilnių įsigyti ginklų. Be to, jis nurodė susitikimo su Šarūnu vietą ir laiką.

Operatyvinės-karinės operacijos eigoje ryšininko duomenys visiškai pasitvirtino, bet Šarūnas Kupiškio MGB operatyvinės grupės buvo paleistas (į namą, kur turėjo įvykti susitikimas, atėjo persirengęs karininko uniforma Šarūnas, paklausė kareivių apie pasalos tikslus, palinkėjo sėkmės ir ramiai pasitraukė).

Laikau, kad mano įvykdytos, nors ir kuklios užduotys ir darbas prisidėjo prie to, kad Deksnys (įsitikinęs, jog turi reikalą su tikru nacionalistiniu pogrindžiu) netiesiogiai vykdė saugumo organų idėjas. Jis suskaldė ir sukėlė vaidus tarp užsienio pogrindinių nacionalistinių centrų — VLIKo, LPS, Diplomatų Kolegijos ir reakcingosios emigracijos apskritai. Tas, žinoma, turėjo įtakos ir banditiniam judėjimui respublikoje. Uždavinių, įvykdytų pagal planą „Cerberiai", pagrindu buvo sukurti nauji grupiniai planai: „Vakarai", „Banga", „Miškas" ir kt.; sudarę galimybę tam tikru mastu paraližuoti banditizmą respublikoje. Masinio ir aktyvaus teroro taktikos šalininkams buvo įpiršta pasyvaus pasipriešinimo idėja, o nesutikusieji — likviduoti ar izoliuoti. Kitus banditus, įvykdžiusius nežymius nusikaltimus, legalizavo. Mūsų agentų perimtas kanalas suvaidino teigiamą vaidmenį užkertant kelią antitarybinei literatūrai, spausdinimo priemonėms ir užsienio valiutai iš vakarų į respubliką. O tai užkirto propogandos plitimą, kad vakarai banditus laiko teisėtais kovotojais ir palaiko ne tik moraliai, bet ir materialiai. Tik įsitikinęs, kad turi reikalą su tikru pogrindžiu 1949 m. atvyko į Lietuvos TSR kaip užsienio žvalgybos emisaras su šnipu-radistu vykdyti žvalgybinę diversinę veiklą. Jį paėmus ir jo pagalba žaidžiant su anglų ir švedų žvalgybomis, atsirado galimybė kontroliuoti nelegalų kanalą, kuriuo šios žvalgybos siuntė grupes ir techniką. Tokiu būdu privertėme šias žvalgybas dirbti tuščiai eilę metų. Už šį nepasisekimą anglų žvalgybos Pabaltijo skyrius buvo išformuotas ir jo vadovai nubausti.

Nutraukus radiožaidimus, Deksnys buvo panaudotas kontrpropogandiniame darbe ir tolesnei lietuvių nacionalistinės emigracijos, antitarybinių organizacijų ir jų vadų diskreditacijai. Pvz., respublikinėje spaudoje (laikraščiuose, žurnaluose) buvo išspausdinti pareiškimai, straipsniai: laikraštyje „Tiesa" (1960 m. vasario 20 d., Nr. 42(3773) pareiškimas „Kodėl aš su jais nutraukiau santykius?" Analogiškas kreipimasis buvo nufilmuotas ir pateko į filmą „Juoduoju keliu", išleistą 1976 m. pabaigoje dokumentinių filmų studijoje.

Nemaža medžiagos apie kovą su nacionalistiniu banditiniu pogrindžiu, operacijas, kuriose teko dalyvauti, išspausdinta emigracinėje nacionalistinėje spaudoje. Pavyzdžiui, nemažai apie tai rašoma Daumanto knygoje „Partizanai", Sūduvio „Vienų vieni". Pastarosios knygos 230—273 puslapiuose aprašytas mano dalyvavimas šiame darbe. Antano slapyvarde mane žinojo Jonas Deksnys — Vakarų žvalgybų ir lietuvių emigracinių centrų emisaras; Juozas Lukša-Skirmantas, Skrajūnas ir kt. J. Lukša, iki paskyrimo VGPŠ štabo viršininku, buvo Tauro apygardos vado pavaduotoju (apygarda pastoviai pretendavo vadovauti visam pogrindžiui), vėliau amerikiečių ir prancūzų žvalgybų agentas, VLIKo emisaras, užmuštas Lietuvos TSR 1950 m., Pyplys-Mažytis, vienas iš Tauro apygardos vadovų, vėliau, kaip ir Lukša, prancūzų ir amerikiečių žvalgybų agentas, VLIKo emisaras, užmuštas 1949 m. Lietuvos TSR, Antanas Kulikauskas-Daktaras, Dainavos apygardos vado pavaduotojas, suimtas ir nuteistas sušaudyti, Mykolas Pečeliūnas — nacionalistų rezidentas Lenkijoje, Juozas Zasas-Zaremba, katalikų šventikas ir kt.

Mano dalyvavimą šiose operacijose patvirtina dokumentai, esantys bylose, apie kurias kalbėjau. Tai gali paliudyti Deksnys ir Kudirka-Erelis, o t. p. buvę Lietuvos TSR saugumo organų darbuotojai: J. B. Počkaj, L. Martavičius, M. Goliakevičius, D. Kaverznevas, N. Zubavlenko, P. D. Karpuchin, P. P. Rimkevičius, Slovaitė-Rimkevičienė, I. N. Malcev, V. T. Natočij, P. T. Kovalenkov, I. I. Augucevičius, A. D. Grišečkin ir kt.

Raštiško patvirtinimo, kad dalyvavau tose operacijose, niekur nerašiau. Charakteristikose ir atestacijose, kurios buvo rašomos apie mane dirbant saugumo organuose ir su kuriomis mane supažindino, mano, kaip operatyvinio darbuotojo, dalyvavusio įvairiose operacijose, veikla neatsispindi. Apie tai aš savo laiku išdėsčiau raporte ir pažymoje. Be to, komisijos, tyrusios čekistų darbą, prašymu, parašiau išsamią pažymą, bet kur ji yra, nežinau.

Kadangi mano nelegalus darbas buvo susijęs su pavojumi gyvybei, prašau šį mano darbo laikotarpį užskaityti lengvatoms gauti, o šį raportą pridėti prie mano asmeninės bylos.

Majoras L. M MAKSIMOVAS  
VSK prie LTSR Ministrų Tarybos

1974 m. liepos 29 d.    
Vilnius    I-ojo skyriaus operatyvinis darbuotojas

Red. pastaba. Versta iš rusų kalbos.

(VSK spec, biblioteka)

Visiškai slaptai

PRO MEMORIA

/Liečia mano uždavinius, vykdytus pagal įgaliojimus nr. 997 iš 1947 metų gruodžio 13d./

Neturėdamas davinių ar Lietuvos pogrindžio vadovybę yra per Audronį pasiekęs mano raportas, rašytas BDPS Prezidiumo Pirmininkui iš 1949 metų pavasario, paliesiu mano vykdytų uždavinių eigą nuo to momento, kuris vadinamas „Geležinės Uždangos" pralaužimu.

1947 metų gruodžio mėn. gale iš Rytprūsių Heinemuenės miškų rajone prasiveržėme į Lenkijos teritoriją. Lenkijoje rastų ryšių pagalba, palikę Šturmą su draugais pasienyje, su Audroniu per Varšuvą patraukėme link Gdynės. Turėjome tikslą iš čia pakliūti į Švediją. Kiti keliai pasiekti Vakarus per Čekoslovakiją atrodė mažiau patikimi. Sausio mėn. gale iš Gdynės pavyko susirišti su Stockholme esančiu Prapuoleniu. Jis vasario mėn. pirmomis dienomis atvyko į Gdynią. Prapuolenis tikėjosi, kad aš su Audronių pasidalinę su juo informacija, bei perdavę atgabentą medžiagą, tiesiog iš Gdynės grįšime tučtuojau į kraštą. Tačiau Prapuolenio į Gdynią atgabenti kraštui daviniai toli gražu neatatiko mūsų uždavinių apimties, todėl ir Prapuoleniui teko sutikti su mūsų planais. Vasario šeštą pasiekėme Švedijos krantus, perėjome kalėjimą ir lagerį, kaip politiniai pabėgėliai, jau kovo mėnesio viduryje laisvi atsidūrėme Stockholme, iš kur pradėjome vykdyti uždavinius.

Sąlygos veikti buvo gana sunkinančios. Iš vienos pusės susidūrėme su gana dar nepalankia atmosfera tarptautinės padėties, iš kitos pusės mūsų veiklą sunkino užsienyje krašto vardu veikianti BDPS delegatūra. Kilmė šios delegatūros sietina su Prapuolenio /Alfonso Hektoro-Deksnio/ ir Meškio buvojimu Lietuvoje 1946 metais, kada buvo birželio mėnesyje sulipdyti VLAKo ir BDPS įkūrimo aktai. Prie šių aktų prisidėjo ir Erelis. Nežiūrint į tai, kad mano pirmos kelionės į užsienį /1947 metų pavasaryje/ metu per Prapuolenį BDPS už. delegatūra buvo pilnai painformuota apie Erelio instancijos išdavikišką veiklą, kas turėjo atimti bet kokį juridinį pagrindą tiek VLAKo, tiek BDPS delegatūroms veikti, bet abi instancijos savo egzistenciją tęsė toliau. Maža to. Abiejų delegatūrų veikla buvo separatistinė kitų lietuviškų veiksnių atžvilgiu. Ištyrus reikalą pasirodė, kad pats BDPS delegatūros sąstatas susidėjo iš tokio elemento, kuris netilpo kitų lietuviškų, už laisvę kovojančių veiksnių gretose. Didelė dalis delegatūrinio elemento susidėjo iš praeityje žinomų nacionalistų, kita dalis netilpo VLIKe tik todėl, kad nebuvo patikimi savo charakterio silpnumu, padarę nacių okupacijos metu atatinkamų išdavimų etc. Taip pat patirta, kad ir pats pirmasis Prapuolenio vykimas į Lietuvą /1945 m. rudenyje/ išėjo iš asmeniško Prapuolenio nepasitenkinimo VLIKo organu, kadangi Prapuolenis dėl padarytų išdavimų vokiečių okupacijos metais VLIKo buvo neįsileistas Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos atstovo pavaduotoju /VLIKo nario B. Bieliuko parodymu./ Antros Prapuolenio-Meškio kelionės metu /1946 metų pavasaryje/ vėl randama separatistinių tendencijų. Prapuolenis išvyko be VLIKo pirmininko žinios, pasitaręs tik su kai kuriomis grupėmis. Šį kartą Prapuolenis turėjo aiškų tikslą palaidoti VLIKą, aktyviai velkantį Lietuvos laisvinimo užsienyje kovos vežimą. Prapuoleniui asistavo Meškis, nacionalsocialistų atstovas. Per Meškį voldemarininkai siekė savo pozicijos sustiprinimo, kadangi kaip tik tuo metu iš lietuviškųjų veiksnių užsienyje buvo eliminuota lietuviškosios nacistinės pajėgos, kad Vakarai VLIKe nematytų fašistinių komponenčių ir tuomi nebūtų apsunkinta Laisvės Kovos byla. Viršuj suminėto elemento pozicijų sustiprinimui, buvo suorganizuota Prapuolenio-Meškio kelionė, atsivežti iš užsienio BDPS ir VLAKo įkūrimo aktai kišenėje, išgauti ant minėtų aktų parašai iš neatsakingų rezistencijos atstovų arba Kontra Razviedka SMIERŠ agentų ir jau su tokiais aktais atsidūrus užsienyje, jais remiantis, kaip krašto rezistencijos valios išraiška, pradėta separatistinė akcija VLIKo atžvilgiu. 46 metų rudenyje Kircheime /Vokietijoje/ buvo suruošta konferencija, į kurią Prapuolenio ir Meškio iniciatyva buvo sukviesta jų pačių nustatyta, VLAKo delegatūros sudėtis. Prapuolenis ir Meškis pranešė, kad krašte veikianti centralizuota vyr. politinė rezistencinė instancija po VLAK etikete, į kurią įeina krašte susikūręs naujas vienalytis rezistencinis sąjūdis — BDPS ir senųjų politinių partijų atstovai. Iš VLIKo pusės posėdyje dalyvavę nariai: prof. Krupavičius, prof. Brazaitis ir prof. Kaminskas atsisakė priimti jiems atgabentus įgaliojimus, pareikšdami, kad nėra tikslu užsienyje griauti įsipilietinusį organą VLIKą, kuriant VLAKo delegatūrą; jiems Prapuolenis ir Meškis nesugebėjo įrodyti VLAKo krašte egzistavimą ir jie nuo įgaliojimų priėmimo susilaiką, kol bus tikrai išsiaiškinta ir įsitikinta, kad toks VLAK tikrai krašte egzistuoja. Tam reikalui iš VLIKo pusės buvo numatyta į kraštą pasiųsti VLIKo žmogus, kuris ten padėtį ištirtų. Įgaliojimus priėmė tik VLIKo narys Bieliukas, kuris buvo prisidėjęs prie Prapuolenio ir Meškio kelionės organizavimo. Kol padėtis bus išaiškinta, susitarta laikinai VLAKą neeksponuoti. Šiai konferencijai nepavykus, su BDPS delegatūros numatytu sąstatu panaši konferencija nei nebandyta suruošti. Nuo šio momento, nesilaikant susitarimo dvasios, Stockholme pradėjo veikti VLAKo informacijos centras ir BDPS delegatūra ( visiškai net ne to sąstato, kuris buvo numatytas krašte, bet vien tik iš ekstremistinių srovių. BDPS delegatūra kūrė įvairiuose kraštuose filijales, plėtė organizacinį tinklą, leido, naudodamiesi gaunamą medžiagą, informacinius, direktyvinius biuletenius ir orientacines gaires, užsienyje afišavosi kaip kovojančio krašto valios reiškėjai. Šitokia padėtis brendo ir mano pirmosios kelionės į užsienį metu, bet padėtį ištirti nebuvo galima, kadangi apart susitikimo su Prapuoleniu, jokių kontaktų neturėjome, kas galėtų padėtį nušviesti objektyviai arba iš kito stebėjimo taško. Šio susitikimo metu Prapuolenis prašė, kad krašto rezistencijos vadovybė suteiktų jam įgaliojimus sudaryti VLAKo dele-gatūrą naujo sąstato, kadangi numatyti anksčiau delegatūros nariai daugumoje įgaliojimų nepriėmė. Man, tačiau, šios antrosios kelionės metu buvo duota parėdymas — nuodugniai ištirti BDPS, VLAK delegatūrų ir VLIKo veiklą ir stengtis suderinti jų veikimą, o radus būtina padaryti atatinkamų patvarkymų. Šitokis įgaliojimų redagavimas tuos santykius išlyginti ypatingai palengvino. Prapuoleniui gi, dar Gdynėje pavyko iš mūsų išgauti Gintauto vardu įgaliojimai, pagal kuriuos jam suteikta teisė toliau tvarkyti delegatūras. Teisiškai tokius patvarkymus padaryti mano įgaliojimų punktai leido, bet patyręs tikrąją padėtį, aš apie tokį jo įgaliojimų juridiškumą deklaravau, pastebėdamas, kad tie įgaliojimai išduoti asmenine mano ir Audronio atsakomybe. Tikrąjį VLAKo, BDPS ir VLIKo veiklą, veidą pažinau dar Stockholme, užmezgęs tiesioginį kontaktą su vienu savo bendradarbiu iš rezistencijos prieš vokiškąją okupaciją laikų. Mano ir Audronio atvykimas Prapuolenio kompanijos buvo stengiamasi nuo kitų lietuviškų veiksnių nuslėpti. Jonyno pastangomis buvo pralaužta ta uždanga. Jau balandžio mėnesyje VLIKo Pirmininkui buvo žinoma apie krašto atstovų atsiradimą užsienyje. VLIKo iniciatyva buvo daromi žygiai kuo skubiau susitikti pasitarimui. Kol buvo ganėtinai išsiaiškinta ir sutvarkyta kelionėms reikalingi dokumentai, susitikimas nusitęsė ligi liepos mėnesio. Per visą laiką BDPS delegtūra varė gilyn kylį santykiuose su VLIKu. Iš krašto atgabenta nauja medžiaga, kuri buvo perduota Prapuoleniui, buvo milžinišku ginklu VLIKą sprogdinti. Nežiūrint VLIKo istorinio autoriteto, jo autoriteto kylančio iš konstruktyvinio demokratiniu būdu sutelkto organo, nežiūrint jo įsipilietinimo didžiųjų valstybių sluoksniuose, BDPS delegatūros leidžiami informaciniai biuleteniai net keliomis kalbomis, naudojant iš krašto atgabentą medžiagą, griovė VLIKo autoritetą savųjų ir svetimųjų tarpe, stabdė Lietuvos Laisvės kovos vežimą, dezorientuodami mumis besiinteresuojančias instancijas. Tokiose tai sąlygose buvo padarytas BB susitarimas, kurio tekstas skamba sekančiai:

Lietuvos Laisvinimo Vadovybės Vieningumo Reikalu Susitarimas.

I. Lietuvos valstybės laisvinimo kovai vadovauja:

a)    krašte — ten susikūręs, krašto rezistenciją apjungiąs organas.

b)    užsienyje — VLIKas ir Vykdomoji Taryba, kuri esamose sąlygose vykdo Lietuvos valstybės valdžios funkcijas.

.................................... bei VLAK būstinių egzistavimą

Stockholme, Arūno misiją nukreipė į Švediją. 1950 m. sausyje į mane kreipėsi vienos jėgos žvalgybiniai sluoksniai, teiraudamiesi ar aš asmeniškai nepažįstąs tokio Arūno, kuris paskutiniu laiku randasi Gdynėje ir kaip Lietuvos rezistencijos atstovas norįs patekti į Vakarus. Mano atsakymas buvo, kad tokio nepažįstu, kad tokio atstovo Lietuvos rezistencija, nesužinojusi Rimvydo misijos rezultatų, negalėjusi užsienin siųsti ir Arūnu besidomintiems sluoksniams patariau laikytis rezervuotai, kad nepatekus ant provokacinės meškerės. Po Rimvydo žuvimo, pažįstant bolševikų provokacinius metodus, kaip tik ir laukiau Lenkijos sektoriuje panašios bolševikų akcijos. Mano perspėjimai padarė tai, kad Arūnas, gerokai palūkuriavęs Gdynėje, iš jos prašapo.

Kiek vėliau teko patirti, kad Arūnas savo buvojimo Gdynėje metu parašė savo ranka keliolikos sąsiuvinio puslapių pranešimą apie Lietuvos rezistencijos padėtį krašte ir keliais žodžiais užsiminęs apie bendrąją krašto padėtį, žadėjo artimiausiu laiku, pasinaudodamas paprastu paštu parašyti išsamų pranešimą apie padėtį Lietuvoje visų gyvenimo sričių.

Laimingu būdu tas pirmasis pranešimas /fotokopijos pavidale/ pateko pas mane. Pranešime Arūnas pasisako, kad jis turėjęs uždavinį iš BDPS Prezidiumo Pirmininko prof. Dramblio susirišti su Informacijos centru. Kadangi Arūnas kreipėsi į Stockholmą — A. Vokietaitį, kuris savo laiku buvo VLAKo Informacijos Skyriaus Viršininkas, tai leido suprasti, kad bolševikai neturėjo tikslių davinių apie instancijas, kurios paskutiniu metu rūpinosi ryšiais su kraštu, arba nudavė, kad krašto rezistencija paskutiniu metu tikrosios padėties nežino. Charakteringa, kad Arūnas susilaikė nuo pasisakymo, į kurį informacijos centrą jis taikė /BDPS ar VLAK/. Matyt bolševikai nesiorientavo, kuria etikete toks centras egzistuojąs. Daviniai taikymui į A. Vokietaitį turėjo būti gauti iš Erelio, nes po Erelio dešifravimo tokia instancija buvo Stockholme panaikinta.

Arūnas pamini, kad žuvus pulk. Žvejui ir pulk. Gediminui, BDPS vadovybėje įvyko persiorganizavimas, BDPS Prezidiumą sudarant prof. Drambliui, Ąžuolui, pulk. Įeit. Maironiui, kun. Broliui, pulk. leit. Ruginiui, jam, Arūnui ir dar porai asmenų, kurių slapyvardžių aš nebeatmenu. Toliau Arūnas rašė, kad BDPS giliau įsišaknijęs tik Pietų Lietuvoje, gi Aukštaičiuose ir Žemaičiuose BDPS-dį atstovaują pulkininkai — Mačioka ir Jankauskas. Čia Arūnas praneša, kad BDPS Prezidiumo vedama linija yra griežtai priešinga buv. Lietuvos kariuomenės kapitono Žemaičio vedamai linijai, kuris save pavadinęs generolu ginkluotų dalinių pagalba, vykdydamas neleistinas operacijas, iššaukia bolševikų teroro veiksmus Lietuvos gyventojų naikinimui. Kažkokiu būdu Arūnas, jo vadinamą kpt. Žemaitį perkėlė į Pietų Lietuvą. Taip apibūdinęs „krašto rezistencijos nesutarimus", Arūnas papliumpa šmeižtais prieš ginkluotus partizanų dalinius, kuriuos apibūdina kaip paprastas gyventojus apiplėšiančias banditų gaujas, visiškai nustojusias pasitikėjimo visų gyventojų sluoksniuose. Šis provokatoriaus Arūno partizanų apibūdinimas, labai neapdairiai pareikštas, buvo tašku, jį matant tik bolševikų provokatoriumi.

Paliesdamas bendrąją krašto padėtį Arūnas sumini, kad Tarybinėje Lietuvoje per paskutinius metus žymiai pakilęs krašto ekonominis gyvenimas, kad į rinką išmesta gausiai kasdieninio vartojimo pramoninių gaminių, kad komunizmui pavyko įsišaknyti Lietuvos inteligentijos ir moksleivijos sluoksniuose. Apie kolektyvizaciją ir jos padarinius Arūnas visai nutyli.

Gale savo „pranešimo“ Arūnas nusako BDPS Prezidiumo ateičiai veikimo gaires. Jis pareiškė, kad Prezidiumas „tikįs" Lietuvos išsivadavimu, kad jis darys visa, kad kuo lankstesnėmis priemonėmis lietuvių tauta pergyventų okupaciją ir kuo daugiau sutaupytų fizinių tautos jėgų lemiamam momentui.

Išanalizavęs Arūno pranešimą ir turėdamas iš Rimvydo davinius apie Lietuvos pogrindžio vadovybės naujus patvarkymus, juo kaip provokatoriumi neabejojau. Suinteresuotiems sluoksniams — svetimųjų ir savųjų, padariau išsamius komentarus. Gerai išstudijavęs Arūno rankraštį, atpažinau, kad Arūnas buvo vienu Erelio adjutantų, užpildančių iš Erelio gaunamų dokumentų blankus.

Po kurio laiko buvo gautas papildomas pranešimas, kad Arūnas vėl atsiliepęs Lenkijoje, Varšuvoje. Atrodo, kad ten jis turėjo uždavinį galutinai sulikviduoti mano nustatytą ryšių tinklą. Tam siūlus bolševikai gavo po ryšininkės R. Našlaitės suėmimo po Rimvydo pasirodymo. 1950 metų rugsėjo mėn. gale gavau pranešimą, kad iš Lenkijos atsiliepė kažkokis neaiškus Bronius, galbūt taip pat provokatorius. Jis prisistatė, kaip Rimvydo ir jo žuvusio draugo pusbrolis, ieškąs ryšio ir pagalbos su Skirmantu.

Be stambesnių žuvų, išprovokuoti lietuviškiems veiksniams užsienyje bolševikai naudoja ir pilkus agentus. Jie daugiausiai paruošti Sokolovo instancijos, grupėmis infiltruojami į Vakarus. Apsimetę partizanais jie bando prieiti prie vilkinių ar kitų sferų, stengdamiesi klaidingais pranešimais dezorientuoti visuomenę apie padėtį krašte. Vienam iš tokių pilkųjų provokatorių — Rasiukevičiui, besidedančiam partizanu pavyko prieiti net ligi VLIKo Informacijos Tarnybos, kur jis buvo galutinai dešifruotas.

1950 m. spalio 30 d.    S. MYKOLAITIS

Gauna LLKS Tarybos nariai.

Red. pastaba. Originalo kalba netaisyta.