PRATARMĖ
Arvydas Anušauskas
Komunistiniai režimai ypač žiauriai susidorodavo su savo priešais. Tie, kurie išgyvendavo, turėjo galimybę vegetuoti, dirbdami alinančiomis sąlygose ir lėtai mirdami nesuskaičiuojamuose GULAG’o lageriuose. Įkalintas žmogus turėdavo patirti daugybę fizinių ir moralinių kančių. Lagerių tikslas - iš žmogaus padaryti nuolankų ir paklusnų vergą, nesugebantį mąstyti ir priešintis prievartai bei savivalei. Bet pokariniu laikotarpiu už spygliuotų vielų sugrūdus aktyvaus antisovietinio pasipriešinimo dalyvius, represuotus karo belaisvius ir panašius nepriteklių bei mirties alsavimo užgrūdintus žmones pasikeitė GULAG’o lagerių gyventojų sudėtis. Tai jau nebuvo tik nuolankiai kentėti galintys žmonės.
Mirus J. Stalinui, 1953 m. kovo 27 d. L. Berijos iniciatyva buvo paskelbtas SSRS Aukščiausiosios Tarybos įsakas „Dėl amnestijos“, pagal kurį iš GULAG’o lagerių buvo paleista 1,2 mln. kalinių, daugiausia nuteistų už kriminalinius ir vadinamuosius buitinius nusikaltimus. Politiniai kaliniai tebemirė nuo ligų, sunkaus darbo ar buvo sargybos nužudomi. Nuvilti lūkesčiai ir nepasikeitusios kalinimo sąlygos priartino sukilimų pradžią. Lagerių zonose atsirado smurto nepripažįstanti opozicija. Ji ėmėsi priešintis nužmoginančiai GULAG’o sistemai: rengė kalinių mitingus, masinius badavimus, rašė skundus, prašymus, pareiškimus sovietinei vyriausybei ir t.t. Postalininio režimo tarpuvaldžio laikotarpiu (suėmus Beriją) keliuose ypatinguosiuose lageriuose vienas po kito kilo kalinių sukilimai, kurių dalyviai reikalavo elementarių teisių (lengvesnio režimo, medicinos pagalbos, ištirti kalinių nužudymo atvejus ir pan.). Šiuos sukilimus galima vertinti ir kaip kalinių protestą prieš nesiliovusį žmonių naikinimą lageriuose, ir kaip bandymus labai trumpam laikotarpiui įkurti demokratines „kalinių respublikas“. Tiesą sakant, antisovietinių šūkių buvo vengiama, kad nebūtų visuotinio kalinių naikinimo. Lietuviai, tęsdami rezistencines tradicijas, aktyviai dalyvavo visuose kalinių sukilimuose: Norilske (Gorla-ge) tebekalėjo 1339 lietuviai (tarp 19 545 kalinių), Džezkazgane (Stepla-ge) - 2637 lietuviai (tarp 20 321 kalinio), Vorkutoje (Rečlage) - 4554 lietuviai (tarp 38 642 kalinių) ir t.t.
1953 m. gegužės 26 d. Norilske beveik septyni tūkstančiai kalinių atsisakė eiti į darbą. Rugpjūčio 4 d. su MVD kariuomenės pagalba sukilimas buvo nuslopintas: keliasdešimt kalinių nušauta, apie šimtą sužeista. Tarp žuvusiųjų buvo ir lietuvių. Apie šimtas sukilimo aktyvistų buvo išvežta į Kolargono kalėjimą, pramintą jama smerti („mirties duobė“ - rus.).Tuo pačiu metu vykęs Vorkutos kalinių sukilimas taip pat buvo žiauriai numalšintas. Rečlago viršininko gen. mjr. Dereviankos vadovaujama MVD kariuomenė nužudė keliasdešimt kalinių ir daugiau kaip kelis šimtus kalinių sužeidė. Žuvo 10 lietuvių - M. Čechavičius, A. Kazanas ir kt. Apie 30 lietuvių buvo sužeista. Buvo sunaikintos ar išsklaidytos neformalios politinių kalinių grupės iš antisovietinės rezistencijos dalyvių, kurie dažniausiai prisijungdavo prie sukilimų organizatorių.
Po 1953 m. Norilsko ir Vorkutos kalinių sukilimų iš karto didesnių ar mažesnių kalinių streikų bei kitokio pobūdžio protesto akcijų kilo ir kituose lageriuose. Tai vertė bent sąlyginai peržiūrėti kalinimo režimą. Vienur kaliniai išsikovojo buities ir priverčiamojo darbo sąlygų pagerinimą (nuo barakų langų buvo nuimtos grotos, panaikinti asmeniniai numeriai, šachtose pagerinta techninio saugumo kontrolė ir pan.), kitur bruzdėjimai tęsėsi toliau.
1954 m. žymiausias sukilimas įvyko Steplage. Gegužės 17 d. viename iš šešių Steplago skyrių (Kengire) malšinant kalinių neramumus buvo nušauta 18 ir sužeista 70 kalinių. Sukilę politiniai kaliniai pareikalavo sutrumpinti bausmės laiką, paleisti šeimas iš tremties, įvesti 8 val. darbo dieną ir t.t. Kai kuriuos reikalavimus pagerinti buitį SSRS MVD GULAG’o viršininkas gen. ltn. I. Dolgichas (Dolgich) sutiko patenkinti, bet vakarų ukrainiečių ir lietuvių vadovaujami kaliniai (tarp 5597 Kengiro kalinių buvo apie 3 tūkst. ukrainiečių ir 700 lietuvių) toliau priešinosi. 1953 m. birželio mėn. sukilimas buvo malšinamas pagal visas sovietines taisykles, netgi atsižvelgiant į tariamą „daugumos kalinių prašymą“. Į lagerio zoną įsiveržę tankai ir kareiviai nužudė ne mažiau kaip 35 kalinius, o vienas sukilusių kalinių komiteto narys J. Slučenkovas (Slučenkov) buvo nubaustas mirties bausme ir sušaudytas.
Kalinių sukilimai vertė Sovietų Sąjungos teroro vykdymo struktūras atsisakyti kai kurių metodų. 1954 m. liepos 10 d. ypatingieji lageriai buvo paversti bendraisiais ir per visus kalinimo metus itin sunkiomis sąlygomis
gyvenusius kalinius buvo imta paleidinėti į „laisvę“. „Laisvė“ reiškė, kad buvę politiniai kaliniai turėjo likti gyventi nurodytose Sovietų Sąjungos vietovėse arba vykti į šeimų tremties vietas. Drąsus, susižavėjimo vertas kalinių pasipriešinimas ir kova su teroro sistema pakirto lagerinės sistemos pamatus - sovietinė sistema nebeteko daugiatūkstantinių vergų darbo rankų.
Prabėgus 50 metų po XX amžiaus totalitarinio režimo vergų sukilimų, dar kartą reikėtų prisiminti ne tik lagerių baisybes, alinantį darbą ar aukas, bet ir įvairiatautėje kalinių minioje gimusią vienybę siekiant didžiausio gyvenimo tikslo - laisvės.
