PAUPIO BŪRIO IR RINKTINĖS ŠTABO APSAUGOS GRANDIES VADAS JONAS STARKUS-MAŽELIS
Petras Girdzijauskas
Jonas Starkus gimė 1917 m. Eržvilko vls., Būdų dvare kumečio šeimoje. Baigė vietinę pradžios mokyklą. Vaikystėje ir paauglystėje dirbo ūkio darbus, o užaugęs mokėsi kalvystės pas Openiškių k. kalvį-meistrą Steponą Bružą. 1939 m. išėjo į Lietuvos kariuomenę. Tarnavo Tauragės apskrityje. Po 1940 m. sovietinės okupacijos Tauragės pulką perrengė rusiškomis uniformomis ir išvežė iš Lietuvos. Jonas Adutiškio geležinkelio stotyje pasišalino iš sovietinės armijos ir, grįžęs į tėviškę, slapstėsi nuo bolševikų. Jis susisiekė su Lietuvos Aktyvistų Frontu (LAF) ir įsijungė į jo veiklą. Jonas Starkus dalyvavo birželio 23-26 d. sukilime Kaune, vėliau - savivaldos atkūrime savo tėviškėje ir valsčiuje. Vokiečių okupacijos metais užbaigė kalvystės mokslus, dirbo savarankiškai ir pats turėjo mokinių. Buvęs jo mokinys A.Striaukas atsiliepia apie jį kaip apie gerą meistrą ir nuoširdų žmogų, gerbusį kitus. 1942 m. vedė Petronėlę Tamošaitytę iš Pagirių k. ir apsigyveno jos namuose. 1944 m. pradžioje įstojo į LLA Eržvilko kuopą.
1944 m. sovietinei kariuomenei pralaužus fronto liniją ties Raseiniais ir antrą kartą okupavus vakarinę Lietuvos dalį, Jonas pasitraukė į partizaninį pogrindį: prisiekė Lydžio rinktinės vadovybei, pasirinkdamas Maželio slapyvardį. Jo karinė patirtis, įgyta Lietuvos kariuomenėje ir birželio sukilimo dienomis, netruko išryškėti. Rinktinės vadovybė tai įvertino. 1945 m. rugpjūtyje susirgus pirmajam Paupio būrio vadui K.Tamuliui-Kulkiui, Lydžio rinktinės vadovybė būriui vadovauti paskyrė Joną Starkų-Maželį.
Susirėmimai su čekistais buvo partizanų kasdienybė, todėl sunku atsekti Maželio trejų su puse metų partizaninę veiklą. Aišku viena: buvo tvirtos valios, sąžiningas. 1945 m. per smeršininkų siautimą Pagirių-Openiškių k. Preilauskų ūkio bunkeryje buvo kartu su V.Ivanausku-Vyteniu -busimuoju Vakarų Lietuvos Jūros srities vadu. Tai ypač paminėtina, nes nei Preilauskienė, nežmoniškai kankinama kambaryje šalia slėptuvės, nei jos dukra, tylėjusi iki paskutinio atodūsio, šių dviejų partizanų neišdavė: Maželis iki 1948 m. gegužės, Vytenis iki 1951 m. vasario didvyriškai grūmėsi su okupantais.
Maželis tiek su Paupio būriu, tiek būdamas Rolando pavaduotoju, tiek Lydžio rinktinės štabo apsaugos grandies vadu narsiai kovėsi su čekistais. Vienas pirmųjų susidūrimų įvyko Kalniškių k., kai jie su Rolandu ir Žiliu buvo apsupti svečiuojantis pas Rolando tėvus. Sumaniai kaudamiesi išblaškė čekistų žiedą ir pasitraukė. Priešas turėjo nuostolių. Keletas būrių Paupinėje susidūrė su čekistais. Maželis pasižymėjo mūšyje sumanumu ir narsa, tuo atkreipdamas Kadagio kuopos vado Bitino dėmesį. Kartu su Kadagio kuopos kariais pasižymėjo Gaurės, Girdžių miestelių užėmimuose.
1948 m. kovo 17 d. Jonas Maželis-Starkus žuvo prie Šaltuonos, Kleopo Žičkaus lankoje: grįžtant iš pasitarimo su partizanų vadovybe pateko į čekistų ir stribų pasalą-slėpynę. Sunkiai sužeistas kovėsi ir, silpstant jėgoms, nusišovė. Kūnas buvo išniekintas Eržvilko miestelio aikštėje. Užkasimo vieta nežinoma. Spėjama, kad Balandinės miške šalia Eržvilko.
