Partizanai: Istorija ir dabartis

PARTIZANAI BROLIAI IR SESERYS LISIAI

Antanas Gintautas Bružas

Kėdainių apskrities Krakių valsčiaus Šmotiškėlių kaime gyveno Lisių šeima. Tėvas Jonas Lisius ir motina Antanina Rybelytė-Lisienė buvo mirę. 1945 m. našlaičiai jų vaikai - 22 metų Ona, 21 metų Adolfas, 19 metų Elena ir 18 metų Jonas gyveno ir dirbo savo 4 ha ūkelyje. Ona namuose ausdavo audeklus, o kiti dar dirbdavo pas ūkininkus.

□Elena Lisiūtė-Paulauskienė

Tuo metu šiose apylinkėse veikė Antano Kielės-Paukščio partizanų būrys. Gruodžio 31 d. NKVD aptiko būrio stovyklą Ruseinių miške. Po to šis 16 žmonių būrys išsiskirstė ir slapstėsi pas ūkininkus. 1946 m. sausio 9 d. vakare partizanų būrelis - Antanas Kielė-Paukštis, Juozas Račys-Krapavickas, Petras Baltrušaitis-Jaunuolis, Kairys iš Švenčionių aps. ir Antanas Žiužnys-Plaktukas atėjo į Lisių namus ir jau norėjo eiti į kluoną ilsėtis, kai staiga pasirodė enkavedistai¹.

Šiuo metu Mažeikiuose gyvenanti Elena Lisiūtė-Paulauskienė pasakojo²: "Namuose buvome visi: Ona, Adolfas, Jonas ir aš. Naktį pasibeldė partizanai. Mes juos įleidome, paruošėme vakarienę. Jie norėjopas mus likti iki ryto, nes negalėjo pereiti per Šušvę, kadangi ją buvo apsupę enkavedistai. Netrukus vėl pasibeldė į duris. Brolis Adolfas pažiūrėjo per langelį ir pasakė, kad čia ne mūsiškiai, ką daryti? Partizanai liepė įleisti juos, kaip bus - taip. Kai enkavedistai ėjo į kambarį, kuriame slėpėsi partizanai, šie pradėjo šaudyti. Enkavedistai atsišaudė. Mes blaškėmės po kambarį, ieškodami kur pasislėpti. Aš palindau po krosnimi. Šaudė ilgai. Visi langai išbyrėjo. Kaip mes likome gyvi - nežinau, tai buvo Dievo malonė. Sesutę Oną sužeidė į galvą. Partizanas Kazys Rybelis, mūsų pusbrolis, įbėgo į kambarį ir liepė bėgti. Vienas partizanas buvo nušautas, jį draugai pasiėmė. Visiems iš namų pasitraukus, išėjau į sodą. Ten gulėjo negyvi 3 enkavedistai: seržantas, milicininkas Kairys ir dar vienas. Ketvirtas enkavedistas buvo pabėgęs. Aš surinkau ginklus, sudėjau į enkavedistų vežimą ir nuvežusi į mišką sutartoje vietoje sutartu ženklu (trys smūgiai į medį) iškviečiau partizanus ir jiems atidaviau ginklus, o arklį su vežimu paleidau ir pati pasileidau bėgti kur kojos nešė".

NKVD Kėdainių skyriaus pranešime³ parašyta: "1946 m. sausio 10 d. NKVD Krakių valsčiaus operatyvinė grupė, vadovaujama leitenanto Kobylino, atvyko į Smotiškėlių kaimą suimti partizanų pagalbininkės Onos Lisiūtės. Apsupę namą, beldė į duris. Į beldimą niekas neatsiliepė, bet pradėjo šaudyti iš automatinių ginklų ir nušovė milicininką Adolfą Kairį, o liaudies gynėjų būrio vadą seržantą Murašovą sunkiai sužeidė. Jis vėliau mirė. Partizanai pagrobė rankinį kulkosvaidį. Vienas partizanas buvo užmuštas. Partizanų pagalbininkė Ona Lisiūtė pabėgo drauge su jais".

Susišaudymo metu partizanas Antanas Žiužnys šautuvo buože išmušė langą su rėmais ir iššoko į lauką. Jam peršovė koją, bet jis dar nubėgo kokį kilometrą, dviejų draugų prilaikomas. Žiužnį paguldė kluone. Naktį pas jį atėjo Kielė, Krapavickas ir Kairys ir pasakė, kad Lisių namuose žuvo Petras Baltrušaitis-Jaunuolis. Jie A.Žiužnį pervežė į Pernaravos valsčiaus Juodžių kaimą pas Vladą Banį, kur paguldė atskirame kambarėlyje. Po trijų dienų ten jį suėmė enkavedistai⁴, mat, pasirodo, V.Banys buvo NKVD informatorius⁴.

Pabėgę iš namų broliai Adolfas ir Jonas Lisiai atėjo į partizanų Kukučio (Vlado Juškevičiaus) būrį, o seserys Ona ir Elena Lisiūtės išėjo pas žmones. Vienoje vietoje jos ilgai nebūdavo, nes žmonės bijojo pas save laikyti. Ilgiau pabuvo pas Ferdinandą Dziką Grašvos kaime ir pas Antaną Venclauską Šmotiškių kaime įrengtoje slėptuvėje.

1945 m. liepos 8 d. slaptas informatorius pranešė NKVD, kad Dotnuvos vls. Venzgolų kaime pas Eleonorą Žemaitienę slapstosi dvi partizanų pagalbininkės. NKVD jas sulaikė. Tai buvo seserys Lisiūtės, turėjusios dokumentus kita pavarde.

Elena Lisiūtė-Paulauskienė papasakojo ⁶: "Būnant pas Venclauskus, pamatėme per lauką ateinant didelį būrį enkavedistų. Venclauskienė mane nuvedė į slėptuvę kluone po šiaudais, o enkavedistai suėję į kluoną ėmė badyti durtuvais šiaudus. Aš buvau kaip negyva ir laukiau, kada

□Antanas Kavaliauskas-Dobilas, Elena Lisiūtė-Saulutė, Alfonsas Kavaliauskas-Uraganas, Janina Brazauskaitė, Adolfas Lisius-Aušra, Jadzė, Teresė Butkevičiūtė, Vincas Butkevičius-Aras. 1947 m. vasara. Nuotrauka iš E.Lisiūtės asmeninio archyvo

durtuvas man įsmigs į galvą, bet manęs neperdūrė, matyt, Marija globojo.

Kai mus su seserimi pas Žemaitienę suėmė, nuvežė į Kėdainių kalėjimą. Kalėjime buvau vienoje kameroje su Vale Arlauskaite iš Radviliškio. Parėjusios naktį iš tardymo primuštos, nupešiotais plaukais, dėl sumušimų negalėdamos atsisėsti, nutarėme bėgti. Kieme rastais mažais geležiukais kameros sienoje krapštėme skylę. Kad lengviau būtų krapštyti, mūrą šlapinome arbata ar sriuba. Bet kameroje buvusi šnipė mus išdavė ir enkavedistai tą skylę rado. Tada mus abi išvarė į kiemą ir sukėlė tokį triukšmą, kad visas kalėjimas girdėjo. Kol kameros sieną remontavo, mus pasodino į karcerį. Kalėjime su Ona išbuvome 5 mėnesius, bet taip ir nesudarę kaltinimų mus paleido, liepę brolius prikalbėti legalizuotis.

Kai per 1946 m. Kalėdas Labūnavoje buvo suimtas to rajono partizanų vadas Aloyzas Dalbokas, jo paraginti Kukučio būrio nariai legalizavosi. Kai broliai legalizavosi, grįžome visi į savo namus, bet ir toliau palaikėme ryšį su partizanais ir jiems padėjome. NKVD mus sekė, klausinėjo apie mus kaimynų. Ir pradėjo geri žmonės mums sakyti, kad paliktume savo bakūžę ir važiuotume kur nors toliau. O partizanai mums sakė, kad NKVD visur mus atras".

Vincas Butkevičius, drauge su broliais Lisiais kovojęs partizanų Kukučio būryje ir drauge legalizavęsis, 1947 m. liepos 16 d. buvo MGB sulaikytas, atvežtas į Vilnių ir užverbuotas į Sokolovo "specgrupę". Jis parašė laišką seseriai Teresei, kad Vilniuje dirba prie geležinkelio, bet dar neturi dokumentų, todėl negali parvažiuoti.

Sužinoję, kad Butkevičius sulaikytas, Adolfas ir Jonas Lisiai suprato, kad namuose neišgyvens, ir vėl išėjo į mišką, o jų seserys - pas žmones.

Agentas Aras (Vincas Butkevičius) MGB mjr.Sokolovui pranešė⁷: "1947 m. sausio 11d. legalizavausi drauge su Adolfu Lisium, Jonu Lisium, Kaziu Venckum, Jonu Babičiu ir Kraujeliu iš Kukučio būrio, buvusio Ruseinių-Paliepių miškuose. Gegužės mėnesį užėjau pas Lisius ir mes visi trys dviračiais nuvažiavome į Šilainių kaimą pas Feliksą Brazauską. Ten gėrėme alų ir šnekučiavomės. Sutemus atėjo Povilo Lukšio rinktinės vadas Ragelis drauge su Stirna, Vairu, Šernu ir dar dviem vyrais. Su mumis kalbėdamasis Ragelis domėjosi, ar legalizuodamiesi neišdavėme ryšininkų, kokius ginklus neatidavėme ar nebandė mūsų verbuoti. Ragelis sakė, kad jei mus užverbuos, bet mes jiems nedirbsime, NKVD vis tiek mus privers jiems išdavinėti žmones. Tad reikia išvengti verbavimo, o jei neduoda ramiai gyventi -vėl eiti į mišką. Beveik visi buvę partizanai, su kuriais drauge legalizavausi, palaiko ryšius su partizanais, tik Venckus ryšius su partizanais nutraukė".

Į Boleso Bartkaus-Albino ir Juozo Mingilo-Vilko partizanų būrį, kuriame buvo partizanai⁸ Adolfas ir Jonas Lisiai, Feliksas Brazauskas, Lokys, Slyva, Vėjas ir Povilo Lukšio rinktinės vadas Antanas Ragauskas-Ragelis, 1947 m. rugsėjo 8 d. atėjo du vyrai. Įtikinamai papasakoję apie savo partizanišką praeitį, priverstinį legalizavimąsi ir naujus MGB persekiojimus, jie buvo priimti į būrį. Jiems buvo duoti slapyvardžiai Klajūnas ir Gegutė⁹. Tai buvo MGB užverbuoti agentai Sizak ir Grom, buvę partizanai Kazys Venckus ir Jonas Venckus¹⁰. Jie buvo gavę užduotį sunaikinti to būrio aktyviausius narius.

Elena ir Ona Lisiūtės lankydavosi tame būryje pas brolius ir buvo ryšininkės. Kėdainiuose jos turėjo pažįstamą medicinos sesutę, iš kurios partizanams gaudavo medikamentų bei tvarsčių, pranešdavo jiems, kur pastebėta kariuomenė. Jos atkreipė dėmesį, kad naujieji būrio nariai jas daug ko klausinėja, stengiasi sužinoti, pas ką jos gyvena, pas ką užeina, pas kokius žmones būtų galima užeiti išsimiegoti ir pan., taip pat ir tai, kad jie kai kada išeina iš būrio niekam nepranešę. Apie savo pastebėjimus jos pasakė broliams ir būrio vadams, tačiau jie atsakė, kad reikia tikrai įsitikinti, kad tie įtarimai yra pagrįsti¹¹.

1947 m. rugsėjo 16 d. Klajūnas ir Gegutė pranešė Kėdainių MGB, kad Ragelis išvažiavo į Vilnių likviduoti išdaviko Aloyzo Dalboko-Imperatoriaus, kuris tuomet jau buvo Sokolovo smogikų grupės vadas. Kėdainių MGB telegrafavo Vilniaus MGB, kad Ragelis atvažiuoja¹². Sokolovo smogikų grupės nariai rugsėjo 18 d. Vilniuje gatvėje atpažino Ragelį ir jį suėmė¹³.

1947 m. rugsėjo 29 d. partizanų būrio vadas Juozas Mingilas-Vilkas pakvietė Klajūną drauge nueiti į Surviliškio valsčių pas būrio vadą Karbočių. Pakeliui Grašvos miške Klajūnas užmušė Vilką¹⁴. Elena Lisiūtė, tai sužinojusi iš Ruseinėlių kaimo gyventojo Antano Mažeikos, rašteliu pranešė partizanams, kad Klajūnas užmušė Vilką ir kad jie likviduotų Gegutę¹⁵. Partizanai nuginklavo Gegutę, bet nutarė dar patikrinti, ar tikrai jis yra išdavikas. Spalio 7 d. partizanai išėjo, o Gegutę saugoti liko naujasis būrio vadas Slyva (Jakutis). Gegutė staiga pagriebė pagalį, trenkė Slyvai per galvą ir stvėręs šautuvą jį nušovė. 1947 m. spalio mėnesį Štuikio sodyboje Grašvos kaime enkavedistai sulaikė Oną Lisiūtę ir vertė ją parodyti, kur gyvena partizanų rėmėjai. Vedama naktį Ona Lisiūtė bandė pabėgti, bet agentas Gegutė ją nušovė¹⁶.

Elena Lisiūtė-Paulauskienė papasakojo: "Mano seserį Oną stribai nušovė Jono Mažeikos sodyboje. Ji ten išgulėjo 5 dienas, nes stribai laukė manęs ateinant, bet aš buvau įspėta ir ten nėjau.

Mano brolis Jonas ir mano draugės Janinos Brazauskaitės brolis Feliksas žuvo Paliepių miške 1947 m. lapkričio 26 d. Tą rytą mes juos išleidome į mišką, o miškas jau buvo apsuptas enkavedistų. Abu jie žuvo. Mes nuėjome į Krakes, kur jie buvo paguldyti ant grindinio, verkėm, bet mūsų nepagavo.

1948    m. vasarą mus su Janina Brazauskaite enkavedistai sulaikė tik išėjusias iš Ruseinių miško. Tada teko jiems pažadėti, kad surasime partizanus ir jiems parodysime. Susitikę su partizanais viską jiems papasakojome ir visi nusprendėme, kad mudviem reikia pasitraukti iš Kėdainių apskrities. Partizanai davė adresą, pas ką nueiti Kaune. Kitą dieną rengėmės važiuoti, bet einant į stotį mus pagavo stribai ir tas pats majoras, kuriam pažadėjome parodyti partizanus. Tada jiems pasakėme, kad eitų iš paskos ir mes nuvesime juos pas partizanus. Kai jie atsiliko, nubėgome prie Šušvės, numėtėme paltus ir nubėgome pašlaičiais į Preikapių stotelę. Jie vijosi, šaudė, bet mums pavyko pabėgti. Ant kelio susistabdę sunkvežimį atvažiavome į Kauną. Apsistojome Šančiuose pas Kilčiauskienę. Ji mus suvedė su Vyšniausku, kuris parūpino pasus svetimomis pavardėmis¹⁷". Pasai buvo tikrai geri, nes Vyšniauskas buvo NKVD agentas Savkin, ir jis už 400 rb. parūpindavo tikrą pasą¹⁸.

1949    m. liepos 22 d. Ruseinių miško 12-ame kvartale išdavikas užvedė enkavedistus bei stribus - iš viso 300 ginkluotų žmonių į Vlado Čalkio -Paukštelio partizanų būrio stovyklą. Žuvo visi 5 ten buvę partizanai, tarp jų Adolfas Lisius-Aušra ir Alfonsas Kavaliauskas-Uraganas¹⁹. Antanas Kavaliauskas-Dobilas žuvo vėliau.

1951 m. Eleną Lisiūtę suėmė Žiežmariuose. Raseiniuose ji buvo nuteista 25-eriems metams lagerio. Kalėjo Intos lageryje, grįžo 1956 m.

¹²LYA. F.K-1. A.3. B.1799. L.141: MGB Kėdainių sk. 1947 m. rugsėjo mėn. pranešimas.

¹³Ten pat. B.266. L.14-18: Agento Aido pranešimas.

^l4Ten pat. B.1799. L.142: MGB Kėdainių sk. 1947 m. rugsėjo mėn. pranešimas.

¹⁵   Elenos Lisiūtės-Paulauskienės liudijimas. Mažeikiai, 1999 m.

¹⁶   LYA. F.K-1. A.3. B.1799. L.204: MGB Kėdainių sk. pažyma.

¹⁷   Elenos Lisiūtės-Paulauskienės liudijimas. Mažeikiai, 1999 m.

¹⁸   LYA. F.K-1. A.58. B.42351/3. L.193-23,25: Pažymos.

¹⁹   Ten pat. A.3. B.1803. L.95: MGB Kėdainių sk. 1949 m. rugpjūčio mėn. pranešimas.