MŪSŲ ŠEIMOS LIKIMAS
Stasė Gedvilaitė-Andriulienė
Jau seniai svajojau parašyti apie savo ir savo šeimos gyvenimą atsiminimus arba dienoraštį. Tačiau sovietiniais laikais su tais dienoraščiais daug kas "degė": būdavo komentuojami ir įvairiai interpretuojami laikraščiuose, o autorius svarstomas darbo kolektyvuose, tampomas po saugumo įstaigas ir pagaliau išvaromas iš darbo, mokyklos ir t.t. Rašyti, nuslepiant kai kuriuos faktus, nebuvo prasmės. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, vėl atgijo noras atgaivinti atmintį ir aprašyti savo šeimos išgyvenimus, kančias gulagų lageriuose ir tremtyje. Buvusio partizano ir "Laisvės kovų archyvo" straipsnių autoriaus Jono Žičkaus buvau paskatinta palikti atsiminimus ne tik savo vaikams, bet ir Lietuvos žmonėms.
Gimiau Žemaitijoje, "dūnininkų krašte", Skaudvilės vls., Pušų kaime, gausioje Gedvilų šeimoje. Mano tėvelis Antanas Gedvilas, baigęs mokslus Sankt-Peterburge, dirbo Skaudvilės valsčiaus "staršina", kuris atitiko lyg ir viršaičio pareigas. Turėjo 35 ha ir jau buvo našlys. Kai pasipiršo mano mamai, Joanai Jokubauskaitei iš Skaudvilės, tėveliui buvo daugiau kaip 40 metų, o mamai tik 18. Ji buvo žvitri, ilgakasė, choristė, šokėja ir audėja. Taip susižavėjo inteligentišku, dar gražiu vyru, kad net neišsigando, jog jis jau turėjo 5 vaikus. Ėjo 1918 metai - pirmieji Nepriklausomybės metai. Jie greitai susituokė. Statėsi didelį, erdvų namą, kuris ir dabar tebestovi sveikas ir gražus. Mama su Gedvilu susilaukė 4 dukterų: Joanos, Bronės, Stasės ir Kazytės.
Tėvą prisimenu mažai: tik jo vešlius, žilus plaukus, pakirptus ežiuku, tamsų kostiumą, kišeninį paauksuotą laikrodį su grandinėle, visada baltus baltinius. Juodo darbo tėvelis nedirbo. Vyresnieji jo vaikai suaugo, o mes pradėjome eiti į Skaudvilės mokyklą. Su didžiausiu dėkingumu ir meile prisimenu mokytojus: Eleną Kulviecaitę, Bronę Steponavičiūtę ir Balį Vilčinską. Tai buvo be galo taurūs žmonės, daug davę kaimo vaikams. Mokė ne tik skaityti, rašyti, geografijos ir kitų dalykų, bet ir auklėjo patriotine dvasia, mokė ir buitinių dalykų, kaip priimti svečius, tvarkos, mandagumo ir t.t. Visa tai išliko visam gyvenimui.
Į mokyklą ėjome prastai apsirengę, su klumpikėmis, tačiau mokėmės gerai, ir mokytojas Vilčinskas, dažnai po gero atsakinėjimo, paglostydavo galvutę sakydamas: "Čia ne kopūsto galva!" Mokytojas B.Vilčinskas už savo patriotinę-visuomeninę veiklą buvo ištremtas 1941 m. birželio 14 d. į Sibirą. Dingo be žinios.
1934 m. pradžioje mirė mūsų tėvelis. Mama liko viena su keturiais vaikais. Tiesa, dalis ūkio buvo užrašyta. Bet argi viena moteris gali pajėgti tvarkytis, kurtis? Tų pačių metų pavasarį pas mus kažkokiais reikalais atvažiavo jaunas, garbanotas, šviesiaplaukis iš Lybiškių kaimo Jonas Macijauskas. Mama žvitriai sukinėjasi virtuvėje, verda cepelinus. Dengia baltą lininę staltiesę, neša į stalą vaišes, kviečia svečią. Nedrąsiai į gražų svečią dilbčioja ir mamos podukros, kurios jau irgi nuotakos. Bet vaikinas įsispitrijo tik į mamą, akių nenuleidžia, net valgyti negali. Po metų juodu susituokė iš didelės meilės. Mama su Macijausku susilaukė dar dviejų vaikų: Algiuko ir Alytės.
1939 m. Macijauskas miršta nuo plaučių tuberkuliozės. Mama vėl lieka viena, tačiau nenuleidžia rankų. Pasisamdo darbininką Nikodimą Putvinską iš Taubučių kaimo lauko darbams. Susitvarko ūkį, leidžia vaikus mokytis. Vyresnioji duktė Joana išteka, išsikelia gyventi į Kauną, vėliau į Jonavą. Aš, keturiolikmetė, norėdama ištrūkti iš kaimo, nuvykstu pas vyresniąją seserį Joaną ir patenku pas prezidento Antano Smetonos tarnautoją saugumo departamento direktorių, Albiną Čioderį, kuris turėjo Kaune gražų namelį Basanavičiaus alėjoje. Šis namukas ir dabar tebestovi. Čioderiai turėjo dvi dukras: Nijolę ir Elvyrą. Mažoji Elvyrutė sakydavo: "Aš gimiau, kai Darius ir Girėnas skrido per Atlantą". Gyvendama pas juos, turėjau nedidelį jaukų kambarėlį, žaisdavau su mergaitėmis (jų dukrelėmis), padėdavau ruošos darbuose. Tai buvo be galo geri ir humaniški žmonės. Ten aš išmokau gero elgesio, gražiai serviruoti stalus. Buvo didelė biblioteka, pilna vertingų knygų. Čioderiai su pasigėrėjimu ir pritarimu žiūrėjo, kaip su užsidegimu puoliau jas skaityti. Tas laimingas mano gyvenimas truko vos keletą mėnesių.
Vieną karštą 1940 m. birželio popietę Albinas Čioderis grįžo labai susirūpinęs, užsidaręs su žmona kalbėjosi ir po to dingo. Ponia man paaiškino, kad Lietuvą okupuoja rusai ir, kad Čioderis pasitraukė kartu su prezidentu A.Smetona į Vakarus. Apėmė labai slogi nuotaika. Ponia Čioderienė pradėjo pakuoti daiktus ir sakė, kad reikės išvažiuoti iš namų, nes čia ateis sovietai, konfiskuos turtą, namą užkals. Mane su vaikais išvežė į Raguolių kaimą už Panemunės, į kapitono Petravičiaus sodybą. Dar prieš išvažiuojant, Basanavičiaus alėjoje pasigirdo baisus tankų traškėjimas, atrodė, kad visas dangus aptems. Iš tankų kišdavo galvas pajuodavusiais veidais rusų kareiviai. Kai kur stovėjo grupelės žmonių, daugiausia žydų, kurie sveikino okupantus šūkiais ir gėlėmis.
□ Seserys Stasė Gedvilaitė (straipsnio autorė) ir Alytė Macijauskaitė (sugrįžusi iš tremties) Kuršėnuose
□ Prie paminklo žuvusiems partizanams Jonui Strainiui-Saturnui ir Antanui Norkui Macijauskų sodyboje, Lybiškių kaime: kairėje Saturno brolis Steponas Strainys, sūnus Steponas, Stasė Andriulienė, Bronė Bekerienė, Saturno marti (Stepuko žmona) ir Algirdas Macijauskas
Raguolių kaime nebuvo nuobodu. Kapitono sūnus gimnazistas, geras ir doras jaunuolis, Petravičiaus brolis iš Lenkijos, internuotas kaip karo belaisvis. Dar du vaikinukai statė kažkokį statinį: tvartą ar daržinę. Ponia Čioderienė kartą per savaitę mus aplankydavo. Matyt, slapstėsi. Prašė nepasakoti kaimynams, iš kur atvykę ir kas tokie esame. Kartą išėjau į Panemunę ir grįžusi neradau Čioderių dukterų, motina jas perkėlė kitur. Galėjau pasilikti gyventi toje sodyboje, bet nemačiau prasmės. Kažkas pasakė, kad Panemunėje, Karininkų ramovės valgykloje reikalingos darbininkės. Nuėjau ir pasisiūliau. Ramovės šeimininkė priėmė iš karto.
Iki 1940 m. rudens dar buvo Lietuvos kariuomenė ir karininkai. Prisimenu Lietuvos karininkus visada mandagius, malonius, labai švariai ir tvarkingai apsirengusius. Negalėdavau atsistebėti, kad 100 karininkų pavalgius, ant staltiesės nelikdavo jokio trupinėlio ar dėmelės. Po kelių mėnesių mūsų kariuomenę kažkur iškėlė, privažiavo raudonarmiečių. Dieve, kokie jie buvo suvargę! Išduotos naujos kortinės uniformos ne pagal ūgį, juokingai dideli apdribę kiteliai, suvargę prasčiokai - ir tai buvo karininkai. O jau prie stalo elgėsi blogiau nei paršiukai: aplietos staltiesės, cukraus (neištirpusio) artipilniai puodukai, sviestas išbarstytas ant staltiesių. O moterys kapitonės ir pulkininkės reiškė pretenzijas, kad šeimininkė nemoka gaminti maisto. Šeimininkė senu papročiu patiekdavo skaidrius buljonus su prancūziškais pyragaičiais, įvairius karbonadus, pjausnius ir kitus patiekalus iš aukščiausios rūšies produktų. "Ponios" karininkės pareiškė, kad viskas turi būti sumaišyta: mėsa, bulvės, daržovės ir dar kai kas. Pagaliau pareiškė: "Mes turime savo valgyklą". Taip ir baigėsi mano karjera Kaune.
Grįžau į Varlaukį pas mamą. Blankiai atrodė kaimas po Kauno, net apsiverkiau. Pradėjau lankyti mokyklą, vaikščiojau į šokius. Bet staiga, lyg perkūnas iš giedro dangaus, atsikėlę birželio 14-osios rytą, sužinome, kad šią naktį išvežė mūsų mokytojus, felčerius, kurie per pusnynus brisdavo gelbėti gimdyvių gyvybių, geriausius, darbščiausius ūkininkus. Supratome, kas ištiko mūsų tėvynę. Ir, žinoma, kai prasidėjo karas, džiaugsmui nebuvo ribų. Nors vokiečiai irgi buvo neprašyti svečiai, bet nors negrėsė kalėjimas ir Sibiras. Vokiečiai nelandžiojo po stalu, nedarė kratų, o kai rinko pyliavą, tai net juokas ėmė.
Mama, iš seniūno sužinojusi, kad atvyks komisija tikrinti, iš vakaro išsėmė grūdus iš svirno, supylė į maišus ir paslėpė daržinėje po šiaudais. Rytojaus dieną atvažiuoja karieta, prisėdusi vokiečių. Mama nuvedė juos į svirną, parodo tuščius aruodus, ir šie, pasakę "gut, gut!" sėdo į karietą ir išvažiavo savais keliais. Rusai būtų išvertę visus šiaudus, išbadę žemę ir atėmę iki paskutinio grūdo.
Stebiuosi mamos gerumu, kuris mums, vaikams, darė didžiulį įspūdį. 1941 m. birželio 22 d. rytą, pirmąją karo dieną, apie 11 valandą į mūsų kiemą atėjo du rusų kareivukai, atrodo, seržantai, jauni, gražūs, Švariai apsirengę. Prašo duonos. Mama paklausė, kiek jų yra. Jie atsakė, kad 35 vyrai. Mama dar juokais paklausė "Kodėl nemušate vokiečių?" Šie atsakė: "Zavtra budem v Berlyne!" Mama pridėjo maišą duonos ir, pasakiusi "negi sausą duoną valgysite", įdėjo paltelę lašinių. Kareiviai greitai dingo krūmuose. Gal po 5 minučių atlekia vieškeliu du vokiečiai. Iššokę iš motociklo, atkišo automatus, šaukdami krūmų link "Rus! Rus!" Mama gražia vokiečių kalba pasakė, kad čia jokių rusų nėra. Mačiau, koks buvo išblyškęs nuo išgąsčio mamos veidas. Tada vokiečiai paprašė gerti. Mūsų kieme buvo du šuliniai: vienas senas medinis, jame šaldydavo pieną. Mama ištraukė iš šulinio bidonėlį, liepė atnešti dvi stiklines. Nupylė iš bidonėlio paviršiaus nusistovėjusią grietinėlę ir duoda vokiečiui. Šis neima, sako: "Pirma gerk pati!" Mama nugėrė, po to ir vokietis išdrįso. Išgėrę pagyrė "gut milch", prisipylė dvi ar tris "gertuves" ir nudūmė atgal vieškelio link. Net apsiverkėme iš džiaugsmo, kad praėjo toks baisus pavojus.
Pro mūsų sodybą tekėjo keli maži upeliai: Upyna, Upynėlė, Trišiūkštė ir kt. Upelių krantai aukštais krūmais apžėlę. Dažnai iš ten pasirodydavo alkanų rusų kareivių. Mama visada jiems įduodavo pusę kepalo duonos, o vieną, peršauta krūtine, sutvarstė.
Vokiečių kareiviai elgėsi kultūringai, neplėšikavo, nesididžiavo. Už maistą stengdavosi atsilyginti. Visada turėjo gerų kvepalų, muilo, romo ir kitų dalykų. Tiesa, valdžia uždraudė be kontrolės pjauti veršelius, kiaules ir kitus gyvulius, tačiau į tai nekreipėme dėmesio. Linksmi buvome todėl, kad vokiečiai neėmė vyrų į karą, neatiminėjo gyvulių, pagaliau negrėsė Sibiras. Dauguma jaunų vyrų išėjo dirbti prie geležinkelio. Ten reikėjo daug darbininkų ir tarnautojų.
Tuoj po karo pradžios sužinojome apie Rainių, Panevėžio ir Pravieniškių žudynes, kurias, mūsų kolaborantams padedant, įvykdė rusų kareiviai.
□ Joana Gedvilaitė-Sabinskienė, grįžusi iš lagerio 1955 m.
□ Stasė Gedvilaitė, 1949 m.
□ Joana Gedvilienė-Macijauskienė (centre), Joana Gedvilaitė (dešinėje), lagerio draugė Ksavera Stankevičiūtė (kairėje) ir Vladas Stankevičius (stovi), Vorkutos kalinys (buvęs Lietuvos karininkas), vėliau komunistų sušaudytas
Greitai prabėgo trys metai. Pas mus priaugo daug gyvulių: 4 karvės, veršių, avių, 12 bekonų. Atsirado daug prekeivių vokiečių ir iš miestų, kurie mainydavo į maisto produktus daug gražių rūbų, medžiagų, indų ir kitų dalykų. Mat miestuose buvo kortelių sistema. Produktų normos, buvo mažos, tačiau, kas priklausė pagal maisto kortelę, atiduodavo viską ir eilių nebūdavo.
Po trijų metų vėl pradėjome girdėti pabūklų griausmą: grįžta rusai. Žmonės pradėjo panikuoti. Vokiečių karių veiduose matėsi liūdesys, tačiau ir tada jie elgėsi santūriai ir tik retkarčiais pasitaikydavo nesusipratimų. Mūsų kaime atsirado daug pabėgėlių, daugiausia iš Kauno. Apsigyvendavo pas ūkininkus Elvikius, Bruožius ir kitus. Tai labai inteligentiški žmonės su žmonomis ir vaikais. Jie, matyt, tikėjosi kažkokio stebuklo ir neskubėjo bėgti iš savo tėvynės. Vokiečių siena nuo mūsų buvo už 27 km. Mama pjovė bekonus, virė grūdų ir gilių kavą, maitino pabėgėlius beveik kas antrą dieną. Labai jų gailėjosi, o mums, vaikams, tai buvo gražus pavyzdys. Mes džiaugėmės, kad turėjome tokią mamą. Ji buvo ne tik gera, bet ir labai šviesaus proto, iškalbinga, gerai mokėjo rusų, vokiečų ir latvių kalbas.
Ir štai vieną dieną dingo visi pabėgėliai, vokiečiai. Gal pusdienį buvo tyla, o paskui pamatėme pilnus vežimus rusų kareivių. Buvo ruduo, kepėme bulvinius blynus. Pasiūlėme jiems, bet jie mandagiai atsisakė, sakydami, kad mūsų didelė šeima ir t.t. Išvažiavo, bet vakarop atvažiavo tie patys kareiviai, tik jau girti. Išsigandome. Gerai, kad buvo atėję kaimynų vyrai. Juos pristatėme kaip savo vyrus. Kareiviai pareiškė, kad pas mus nakvosiu. Daržinėje buvo daug šiaudų, pasiūlėme atsinešti ir pasikloti ant grindų, bet jie atsisakė, ir sugulė ant nešvarių grindų. Vienas išgėręs pradėjo kibti prie sesers Bronės. Ši pabėgo ir palindo po lova pas senukus, kurie pas mus gyveno. Kareivis visą naktį triukšmavo, grasino nušausiąs, niekas negalėjo jo nuraminti, išnaršė visus pakampius, ieškojo daržinėje šiauduose. Tik paryčiais išsidangino.
1945 m.* rusai ėmė rinkti vyrus į karą. Gudrūs žemaičiai "sulindo į geležinkelį" - įsidarbino. Iš ten neimdavo, bet mūsų Joanos vyrą iš Jonavos paėmė į 16-ąją diviziją dar 1944 m. rudenį, ir jau 1945 m. žiemą jis žuvo Liepojos "katile". Liko sesuo Jonavoje su dviem mažais vaikais. Dukrelei Irenai buvo tik pusė metų, sūnui Vladui treji. Niekas ja nesirūpino, nei maisto kortelės, nei pašalpos, nei į darbą galėjo išeiti. Nuvažiavo mama su Bronike į Jonavą ir parsivežė seserį su dviem mažyliais. Greitai gavo telegramą apie vyro žuvimą "didvyriška" mirtimi.
-------------
*Žemaitija buvo okupuota vėliausiai, tik 1944 m. spalio mėn. - Red.pastaba.
Lietuvos vyrai, taip pat ir mūsų kaimynai: Juozas, Antanas, Jonas Norkai, jų seserys, kitų Norkų vaikai Albertas ir Albina, broliai Vladas ir Petras Šauliai ir aplinkinių kaimų jaunimas išėjo į miškus ginti savo tėvynės nuo nuožmaus priešo. Visų pavardžių ir neprisimenu.
Pas mus lankydavosi partizanai. Mes jiems skalbdavome, aprūpindavome šiltomis kojinėmis ir pirštinėmis ir viskuo, kuo tik galėjome. Ne mes vieni taip elgėmės, taip darė visi kaimynai: Elvikiai, Bruožiai, Miniotai, Gedvilai (netikras mūsų brolis Stasys). Dar nebuvo kolchozų, žmonės turėjo maisto, vilnų, naminių audeklų baltiniams. Su didžiausia meile dalijosi su partizanais lyg su savo vaikais ir broliais. Didelę moralinę pagalbą teikė Varlaukio klebonas Jocys, vėliau klebonas Ignas Šiaučiūnas. Meldėmės, tikėjome, kad pasaulio politikai neleis įsigalėti raudonajam tvanui. Tada dar nežinojome, kiek metų reikės iškentėti jų žiaurumus ir melą. Baigėsi karas, tik ne mums. Prasidėjo kvietimai į saugumą, dantų ir šonkaulių daužymai.
Atsimenu Izidorių Survilą, mūsų artimiausią kaimyną ir giminaitį. Kiekvieną savaitę kviesdavo jį Skaudvilės saugumas, o iki ten dvylika kilometrų. Pėsčias eidavo žmogus ir važiuotas. Jis pasakojo: "Vaikšto aplink saugumietis, panardinęs akis, ir rėkia: "Pasakyk, kur banditų ginklai, sandėliai, bunkeriai ir t.t." O tas žmogus tikrai nieko nežinojo, nes gyveno prie didelio vieškelio, kuriuo dažnai važiuodavo kariuomenė, ir partizanai ten beveik neužeidavo. Išdaužė žmogui dantis, sulaužė šonkaulius ir nuvarė jį į kapus, vos 50-ies sulaukusį. Izidorius Survilas jiems rūpėjo dar ir todėl, kad buvo išgyvenęs 20 metų Amerikoje, susirašinėjo su Amerikoje gyvenančiais broliais, buvo pasistatęs gražius namus. Mat, reikėjo viską pragerti, apšiukšlinti: tik tada būtum geras sovietų draugas.
Varlaukiškių garbei galiu pasakyti, kad iš vietinių gyventojų nebuvo nei vieno stribo. Visi jie atvykdavo iš kitur, atrodo, iš Skaudvilės, Adakavo* ir kt. Gyvenimas ėjo taip: dieną žaliakepuriai - rusų pasieniečiai, naktį partizanai. Laikėmės drąsiai, nors žinojome, jeigu ateis kareiviai, kai pilna troba partizanų - žūsime. Visiškai tam buvome pasiryžę. Pasitaikydavo ir jaunatviško neatsargumo. Prisimenu, siuvome trispalves ant rankovių ir trispalves pynes ant kepurių. Paslėpdavome jas daržinėje šiauduose. Jei būtų krata, tai iš karto būtų radę! Vladas Šaulys iš Ožnugario kaimo išėjo į mišką ir po savaitės žuvo. Bronė išeinančiam prisiuvo trispalvę ant rankovės.
□ Justina Gudaitė-Gedvilienė, su savo vyru Stasiu šelpė partizanus
□ Kazytė Gedvilaitė-Karbauskienė rėmė ir globojo partizanus
□ Vorkutos kalinys Vytautas Svilas 1954 m.
□ Plk.Svilas, Vytauto tėvas, bolševikų sušaudytas 1941 m.
---------------
*Rusų sentikių gyvenamas kaimas. Red.pastaba.
Noriu paminėti leitenantą Juozą Babilių, kuris su žmona mokytojavo Varlaukyje. Turėjo jie kokių 3 metų sūnelį, rodos, Algiuką. Iš "Laisvės kovų archyvo" sužinojau, kad J.Babilius buvo suimtas NKVD ir nukankintas kalėjime. Mokytoja Babilienė rengdavo labai puikius vakarus su programomis ir šokiais, į kuriuos kviesdavo apylinkių jaunimą. Ypač įsimintinas vienas mokytojos surežisuotas taip vadinimas "Gyvasis paveikslas". Aš, apvilkta mokytojos tautiniais drabužiais, vaizdavau Lietuvą, surakintomis (sunertomis) rankomis. Aplinkui stovėjo vaidilutės baltais drabužiais, rūtų vainikėliais ir, laikydamos rankose ilgą bruknių vainiką, dainavo:
O Lietuva motinėle,
Ko taip gailiai verki?
Kas tau slegia širdužėlę,
Ar dalelė tau sunki?
Ir čia atsiliepia "Lietuva":
Oi sunku man ant krūtinės,
Lyg peiliai širdy,
Kad lietuvis pirmutinis
Žūsta karo ugny.
Toliau dainuoja vaidilutės:
Oi nurimk, brangi tėvyne,
Tu kentėtoja rami!
Aušta jau nauja gadynė
Pasipuošus lytimi.
Tau vainiką laisvės rengia
Tave mylintys vaikai.
Ir taip gražiai padabinsim,
Kad žaliuotum amžinai.
Balsai mūsų skambūs ir tyri, mergaitės labai gražios, pasipylė plojimai, žmonės, Lietuvos karininkai puolė sveikinti ir bučiuoti mokytoją Babilienę, gyrė ją už drąsą. Mat vokiečiams turbūt irgi nelabai būtų patikę, kad dainuojama apie Lietuvą Vytį.
Atėjo 1945 m. ruduo. Partizanų pilni miškai ir krūmai. Nemažiau ir rusų pasieniečių. Rugpjūčio mėnesį su mama išvykome į Klaipėdos kraštą pas gimines. Bronė liko viena namuose su mamos vaikais. Atėjo Jadvyga Norkutė iš Lybiškių geležinkelio stoties: reikia gelbėti iš apsupties Gaurėje sužeistą brolį Antaną Norkų.
Bronė Gedvilaitėprisimena: "Nebuvo kada dvejoti: kinkiau arklius, ir abi išvažiavome į Gaurę. Gaurėje pasieniečių kaip amaro. Buvo pavakarys. Antaną Norkų paėmėme iš bunkerio. Ryšininkas perkėlė per Šešuvės upę į kitą krantą, ir vakare važiavome į mūsų namus. A.Norkus buvo apsiginklavęs automatu ir granatomis, sakė: "Aš gyvas nepasiduosiu!" Stebuklas, kad nesusidūrėme su kareiviais. Grįžome laimingai. Slėptuvę paruošė kaimynas ir giminaitis Antanas Macijauskas ir mūsų samdinys 50-metis Nikodimas Putvinskas. Rytojaus dieną atėjo partizanų vado Saturno žmona Zosė Strainienė ir pranešė, kad jos vyras sužeistas gretimo kaimo lankoje. Ten niekas negali prieiti, nes ant kranto įsikūręs kariškių štabas. Vis dėlto su Norkute surizikavome ir nuėjome parsivesti sužeistojo. Nuo namų buvo apie du kilometrus. Prie mūsų prisidėjo Bronius Ridulis (ryšininkas), kuris žadėjo sušvilpti kaip paukštis, jei pamatys sargybinį. Jis vos nesusidūrė su jais: gerai, kad buvo tankūs krūmai, naktis ir sargybiniai jo nepamatė. Jeigu būtų sučiulbėjęs, būtų iš karto nušovę. Pasinaudojusios tuo, kad dar nenupjauti javai, praėjome nepastebėtos ir radome sužeistąjį bulvių duobėje, labai karščiuojantį. Pasisekė laimingai parvesti į savo sodybą.
Bunkeryje jau turėjome du sunkiai sužeistus partizanus. Reikėjo vaistų, tvarsliavos. Su Albina Norkute nuėjome pas Joną Žičkų, slapyvardžiu Daktariukas. Jis aprūpindavo partizanus vaistais ir tvarstomąja medžiaga. Greitai atvyko J.Žičkus su medikamentais. Pernešėme sužeistuosius iš slėptuvės (padarytos šiene) ir sutvarkėme žaizdas. Tai darydavome kiekvieną naktį. Sutemus Nikodimas su Antanu Macijausku ant nugarų pernešdavo sužeistuosius į kambarį, į švarias lovas, kad pailsėtų, pakvėpuotų, ir perrištume žaizdas. A.Norkaus žaizdų buvo daug, bet jos paviršutinės, ir jis greitai sveiko. Su Saturnu buvo blogiau: jam peršauti plaučiai, prasidėjo uždegimas. Netekęs vilties pasveikti, Saturnas paprašė iš Batakių parvežti felčerį akušerį Rirnšelį. Tikroji jo pavardė buvo Rimša, bet Batakių miestelio ir apylinkių gyventojai jį vadino Rimšeliu arba Rimšiuku. Saturnas sakė: "Mes juo pasitikime!"
Kaip tik buvo grįžusi Joana iš Jonavos, ir mes, pasikinkiusios arklius, nuvažiavome į Batakius pas tą Rimšelį. Arklius su vežimu pasistatėme toliau, Joana nuėjo į daktaro namus. Ji buvo apsirengusi juodais gedulo rūbais, apsiavusi aukštakulniais, elegantiškais batukais. Tokiame bažnytkaimyje, kaip Batakiai, galėjo atkreipti pastabių saugumiečių ir jų parankinių dėmesį. Rimšelis apžiūrėjo ligonį ir pasakė, kad jis nepasveiks, nes plaučiai supūliavę. Rimšelis buvo labai išsigandęs ir išblyškęs".
1945 m. rugpjūčio 25 d. iš ryto nulijo ir apie dešimtą ar vienuoliktą valandą pamačiau, kad mūsų sodybą supa kareiviai, apsigaubę palatkėmis, su automatais rankose. Tuoj privirto jų visi kambariai. Sugrįžusi iš Klaipėdos, virtuvėje viriau pusryčius. Man sustingo kraujas. Rusai klausia: "Banditi jest?" Purtau galvą ir sakau lietuviškai "nesuprantu". Girdėjau, kaip mama jiems atsakė rusiškai: "Ni kakich banditov u nas net!" Bėgdama pro šalį, Bronė spėjo pasakyti: "Aš buvau viena, viską padariau viena, o jūs grįžote tik šią naktį!" Pasigirdo kieme trys šūviai. Vienas šūvis teko karininkui į petį, kitais dviem partizanai patys nusišovė. Pasigirdo riksmai, keiksmai kieme. Mus su visais vaikais suvarė į pievą prie namų, apsupo, atkišo šautuvų vamzdžius, užvedė spynas. Metalo šaltis perėjo per širdį, ėmėme klykti. Šį klyksmą išgirdo ir kaimynai. Gal būtų mus ir sušaudę, bet jie galvojo, kad žinome, kur partizanų bunkeriai, kas juos remia ir t.t. Bet iš mūsų nieko neišgavo. Paskui užvožė šautuvų buožėmis per galvas ir nugaras ir nuvarė prie žuvusių, kuriuos liepė sukelti į ratus. Kažkas buvo pakinkęs arklius. Išvertė visus namus, rado bintų, vaistų, švirkštų ir kitų dalykų. Surinko viską, ką rado: drabužius, patalynę rišo į ryšulius ir krovė į vežimą šalia žuvusiųjų. Atrodo, nebuvome turtingi, bet jiems atrodė kitaip. Kalbėjo: "Vot skolko banditi priniesli!" Lavonus ir ryšulius vežė arkliais, o mus varė pėsčiomis (buvome vienos moterys), paskatindami šautuvų buožėmis ir keiksmais. Atėjome prie Šešuvės upės, kuri po lietaus buvo patvinusi. Arkliai plaukdami traukė per upę vežėčias su kūnais ir ryšuliais. Nuo srovės ryšuliai pakilo ir nuplaukė upe. Taip jiems neteko mamos austų lovatiesių, drobių.
Žuvusiųjų kūnus vanduo gražiai nuprausė. Graudu buvo žiūrėti į jų jaunus, gražius veidus. Vienam kulkos įėjimo anga kaktoje, antram - smilkinyje. Už brastos buvo sunkvežimis, į kurį sukėlėme savo didvyrius. Su jais tyliai atsisveikinome ir sukalbėjome Amžiną atilsį. Toliau vežė sunkvežimiu į Batakius.
Kūnus, žinoma, numetė ant gatvės išniekinimui, o mus suvarė į gyvenamo namo rūsius. Dabar batakiškiai sako, kad tai buvo felčerio Rimšelio namas. Tą pačią dieną pradėjo tardyti. Aš ir toliau apsimečiau, kad nemoku rusų kalbos, nors supratau viską. Mano vertėjas buvo kariškai apsirengęs žydų tautybės žmogus, kuris ne tik vertė, bet ir smagiai darbavosi su lazda. Tardydavo dviese arba trise. Buvo padėtas suolas viduryje kambario. Vienas laikydavo prispaudęs galvą ir užčiaupęs burną, kad mažiau rėkčiau. Vertėjas mušė kieta, storoka lazda, jau, matyt, nublizginta nuo "darbo". Laikiausi savo: "Naktį su mama grįžome. Užmigau ir nieko nežinojau apie partizanus". Vertėjas sako: "Kaip tu galėjai nežinoti, kai kitame namo gale buvo tvarstoma medžiaga, švirkštai, vaistai ir kiti dalykai. Nejaugi tau seserys nepasakojo?" Aš užsispyrusiai tvirtinau, kad grįžome naktį, kitame namo gale nebuvau, su seserimis nekalbėjau, nes norėjau miego, be to, ir seserys miegojo. Daužė mane lazda per sėdmenis, nugarą, o rankomis per veidą, rovė plaukus. Taip kankindavo, kol nualpdavau. Po to perpildavo šaltu vandeniu, atgaivindavo ir įmesdavo į mažą sandėliuką, kuriame ant grindų buvo truputis sutrūnijusių šiaudų. Po kelių valandų kankinimai vėl prasidėdavo. Mano išsigelbėjimas - nualpimas. Prieš nualpstant skausmai ima mažėti, atrodo, visai dingsta, o paskui pasidaro saldu ir netenku sąmonės. Vertėjas man rėkdavo: "Ne už tai vylką mūša, kad jis pylkas, bet už tai, kad jis avę suėdė. Mes tave mušame ne už tai, kad laikėte banditus, bet už tai, kad tu sakai nežinojusi!" Ant sienų kabojo šventųjų paveikslai. Kadangi jie tardė gyvenamose patalpose, tardytojams tie šventieji, matyt, nerūpėjo. Atvesta tardyti melsdavausi, nukreipusi akis į šventuosius, ir prašydavau Dievo, kad nualpusį daugiau neatsibusčiau. Buvau pasiryžusi savo parodymų nekeisti, nors jie mane ir užmuštų, ko ir norėjau. Kalėjimas, Sibiras atrodė baisiau už mirtį.
Išlaikiau... Kantrybė išgelbėjo. Visas kūnas, sėdmenys, nugara buvo juoda. Grįžusi į namus, ant sėdmenų suskaičiavau virš 30 sudaužytų guzų, o vienas kiaušinio dydžio tebėra ir dabar. Baisu, kai mane tardė, dar baisiau buvo girdėti kankinamos mamos ir seserų klyksmą. Mamą nuteisė 5 metams kaip namų šeimininkę, pritaikę straipsnį "žinojo ir nepranešė". Girdėjau artimos kaimynės ir patėvio giminaitės Salomėjos Macijauskienės klyksmus ir verksmus. O ją suėmė todėl, kad tą lemtingą rytą Zosė Strainienė atėjo aplankyti savo vyro. Buvo nėščia, tačiau, kad nesukeltų įtarimo, ji pas mus mažai rodėsi, laikėsi pas Antaną ir Salomėją Macijauskus, kurių trobesiai buvo gal už 150 m nuo mūsų. Tą rytą Macijauskas buvo kažkur išvažiavęs. Kariškiai apsupo abi sodybas. Zosė Strainienė buvo pas Salomėją. Kariškiams paklausus, kas ši moteris, Salomėja atsakė: "Mano vyro sesuo!" Sargyba neleido nei vienai išeiti. Zosę Strainienę uždarė į kamaraitę, kurios langas vietoj stiklo buvo užkaltas lentomis. Naktį kareiviams užmigus, ji tyliai atplėšė lentas, išlindo ir pabėgo nepastebėta, nes prie namo buvo krūmai ir griovys. Tada suėmė Salomėją ir, kai pradėjo žiauriai kankinti, ji prisipažino. Ją nuteisė 10 metų. Kalėjo su mūsų mama lageriuose prie Pečioros. Grįžo po 10 metų. Grįžusi iš lagerio, Salomėja Ridulytė-Macijauskienė irgi neturėjo ramybės. Vyras jau gyveno su kita moterimi, nors paskui juodu vėl suėjo, o netrukus ir Antanas, jos vyras, numirė. Tačiau laikėsi tvirtai, buvo giliai tikinti, ir tai padėjo jai išgyventi visas negandas.
Mus areštavus, seserį Joaną paliko namuose su vaikais, kai ji parodė kapitonui pranešimą apie vyro žuvimą 16-oje divizijoje. Tačiau felčeris Rimšelis, slapčia apžiūrėjęs mus visas, pasakė, kad tos, kuri buvo atėjusi kviesti pas ligonį, nėra. Rytojaus dieną suėmė ir Joaną, o keturis mažus vaikus (du mamos ir du Joanos) nuvedė pas Survilus, kurių namai nuo mūsų matėsi per lauką. Jie negalėjo žinoti, kad tai mūsų giminaičiai, bet taip jau pasitaikė (Survilienė, buvo mūsų patėvio Jono Macijausko sesuo). Vaikus, sakė, palieka laikinai. Aišku, Survilienė juos ir augino.
Bronė Gedvilaitėprisimena: "Palaikę penkias dienas Batakiuose išvežė į Tauragę, į "Šubartinės" kalėjimą. Ten vėl tardymai, klausinėjimai apie partizanus, ryšininkus, rėmėjus, vėl kankinimai, bet visos buvome susitarę neprasitarti nei žodeliu apie tai, ką žinojome. Nieko neišgavę, išvežė į Šilutės kalėjimą. Šilutėje paprašėme prižiūrėtojų, kad leistų skalbti kaliniams baltinius. Rinkdamos baltinius, vienoje kameroje radome Edvardą Laugalį iš Pužų (Skaudvilės vls.), kuris buvo ir mūsų giminaitis. Laugalys buvo labai nusiminęs, iškankintas, apžėlęs barzda ir ilgais plaukais. Kiek galėdamos, stengėmės pakelti jo ir kitų politinių kalinių dvasią. Mes jau buvome nusiraminusios, tardymai ėjo į pabaigą, laukėme teismo. Spalio mėnesį buvo teismas. Teisė karo tribunolas.
□ Stasys Bekeris jaunystėje
□ Bronė ir Stasys Bekeriai su sūneliu Edvarduku prie pirmosios eglutės Vorkutoje 1957 m.
□ Henrikas Bekeris-Kepalas (1925-1951). Dirbo spaustuvėje Kaune, spausdino atsišaukimus
□ Vladas Bekeris, 1941 m. sukilimo dalyvis. 1944 m. pasitraukė į Vakarus
Koks ten teismas! Viskas iš anksto nuspręsta. Taip mes jiems ir pasakėme, kai suteikė paskutinį žodį. Visos laikėmės tvirtai, neverkšlenome, neprašėme pasigailėjimo. Pasakėme, kad darėme taip, kaip liepė sąžinė - negalėjome atstumti sužeistų žmonių, kurie buvo dar ir artimi kaimynai. Bausmės: mamai - penkeri metai, Joanai - 10 m., o man - 15 m. katorgos. Iki teismo visos buvome kartu, tai mus šildė ir guodė. Po teismo mane uždarė vienutėje. Tai buvo baisiau už kankinimus. Niekada nepamiršiu 1945 m. Kūčių vakaro. Vienutėje buvo labai šalta. Ėmiau šokinėti, kad nesušalčiau. Taip pamatęs, seržantas nuvedė į nekūrenamą tualetą ir panardino mano galvą į unitazą. Mirtinai sušalau, bet jauna, stipri, viską ištvėriau. Greitai mus išvežė į Lukiškių kalėjimą. Baisiausia buvo, kad atskyrė nuo namiškių, uždarė vieną į rūsį mirtininkų kameroje. Grindys buvo cementinės, nei čiužinio, nei užsikloti. Maistas - supuvusių burokų ir taip pat supuvusių, neskustų bulvių sriuba. Juoda kaip srutos. Prarydavau viską užsimerkusi, kad nematyčiau. Labai norėjau gyventi, nes tada dar tikėjausi sulaukti laisvos Lietuvos.
Iš Lukiškių vežė į Vorkutą. Buvo labai šalta žiema, plaukai prišalo prie vagono sienos. Susirgau. Jokios medicininės pagalbos nebuvo. Pečioros stotyje mamą išlaipino, o mane pervedė į kitą vagoną, kuriame važiavo vieni katorgininkai. Joaną išvežė į Salechardą, o vėliau į Sachaliną. Vorkutoje patekau į moterų koloniją, paskyrė į antrą anglies šachtą. Vyrų kolonija buvo atskirai, tačiau valgykla bendra. Buvo baisu žiūrėti, kaip valgant aplink mus ratu stovėjo išsekę, pajuodę, išbadėję vyrai su dideliais baltais numeriais ant kepurių. Prisimenu, kaip viena medicinos seselė iš Šiaulių savo menką davinį išdalydavo išsekusiems lietuviams kaliniams. Dėl to pati taip išseko, kad visą kūną išbėrė votimis. Tačiau temperatūros neturėjo ir nuo darbo neatleido. Kartą visai nusilpusi gulėjo. Prižiūrėtojas ją vienmarškinę prie vartų išmetė 40 laipsnių šaltyje, ten jinai tuoj ir numirė. Žemė įšalusi, lietuviai truputį prakasė, atkapojo ir palaidojo nuogą, nes valdiškus marškinius atėmė. O ir giliau iškasti duobę nebuvo jėgų. Nieko labiau nebijojau, kaip būti palaidotai toje šaltoje, nesvetingoje žemėje.
Dirbau anglių kasykloje kilometras gylio po žeme. Tai buvo tikra katorga. Trys merginos turėdavome per pamainą prikasti 80 tonų anglies. O po pamainos dar pritempti šachtos sutvirtinimui medienos. Iš viršaus, kaip iš dušo, tekėjo rudas vanduo. Per kelias minutes permirksta ne tik rūbai, bet ir oda, stingsta kūnas, negali dirbti. Pradedi verkti, tada prasideda baisiausi keiksmai ir prakeiksmai, stumdymai, grasinimai, sumažina ir taip mažą duonos davinį, gresia bado mirtis. Į darbą nuleisdavo liftu, o grįžti reikėjo pėsčiomis nuožulniu keliu į kalną. Šliauždavome, kol išlįsdavome į viršų. Anglis vyrai kirto kirkomis, moterys kastuvais pildavo anglį į vagonėlius, kuriuos traukė arklys. Tai toks buvo jų "mechanizmas”, kuriuo taip girdavosi komunistėliai. Nuo tų "mechanizmų" susižeidžiau ranką, buvo perplėšta sausgyslė. Apgydžius su dar skaudančia ranka vėl buvau nusiųsta į tą pačią kasyklą. Ranka tino, skaudėjo, tačiau jokios medicininės pagalbos negavome. Pagaliau susirgau plaučių uždegimu. Ligoninėje vaistų nebuvo, maistas prastas, išsekau, buvau jau prie mirties.
Išgelbėjo atsitiktinumas. Į tą rajoną atvažiavo Petras Trijonis, kilęs iš Šilalės rajono. Jis, nuteistas pagal lengvesnį straipsnį, turėjo teisę iš namų gauti laiškus ir siuntinius, buvo geriau įsikūręs, atrodo, dirbo virėju. Trijonis pradėjo teirautis, ar nėra lietuvaičių, kurioms reikėtų pagalbos. Kažkas pasakė apie mane. Jis pradėjo siuntinėti man cukraus, aliejaus, apdovanodavo mano daktarę, ši pradėjo geriau rūpintis. Petro dėka pagerėjo maistas, atsirado ir vaistų. Pradėjau palengva sveikti ir pagaliau visiškai išgijau. Stebėjausi, iš kur atsirado toks geras ir taurus žmogus. Juk ir pačiam nebuvo perdaug.
Su Petru Trijoniu susirašinėjome, bet susipažinome daug vėliau - po Stalino mirties, kai jis atvažiavo į moterų lagerį koncertuoti. Mat, buvo smuikininkas. Vėliau susitikome su juo Kaune ir jo namuose, Šilalės r., Dryžių kaime. Susipažinau su puikia jo šeima. Nepaprastai kilnūs žmonės. Kieme stovi gražus kryžius, žuvusiam Petro broliui partizanui atminti.
Po ligos mane išvežė į kitą koloniją, kurioje buvo recidyvistai ir kitokie kriminaliniai nusikaltėliai. Nusigandau pamačiusi krauju išrašinėtas sienas. Miegojome ant maišų. Nebuvo nei pečiaus, nei vandens. Neturėjome indų, į kuriuos būtų galima įsipilti "balandos". Reikėjo laukti, kol nuo kitų atliks dubenėlis. į darbą ėjome 15 kilometrų, tiesėme geležinkelį. Susirgau ausų uždegimu. Baisus skausmas, o temperatūros nėra, nuo darbo neatleidžia. Beje, man neleido ketverius ar penkerius metus susirašinėti ir gauti siuntinių. Nors seserys Lietuvoje sunkiai gyveno, vis tiek puodelį, šaukštą ar kokią skarelę būtų atsiuntusios. Katorgininkai iki Stalino mirties keturis metus neturėjo teisės rašyti laiškus ir gauti siuntinių. Mano seserys net nežinojo, kur aš esu, ar iš viso gyva. Po Stalino mirties leido susirašinėti, nuėmė lopus nuo vatinukų ir kelnių. Lopai su numeriais nebuvo užsiūti ant vatinukų, o iškirpti kvadratai ir įsiūti drobės gabalai. Per tas vietas labai eidavo šaltis, todėl kaliniai susirgdavo plaučių uždegimu ir masiškai mirdavo.
Apie 1949 m. jau pradėjau gauti siuntinius iš sesers Stasės, o 1954 m. po Stalino mirties Stasė ir Joana buvo atvažiavusios manęs aplankyti. Aš tada dirbau lagerio valgykloje. Kiek galėjau, stengiausi geriau pagaminti kaliniams maistą, švariau išplauti indus. Po Stalino mirties jau netrūko duonos, nes kaliniai gaudavo siuntinius.
Ir štai atėjo ta laimingoji diena. Po dešimties su puse metų išbūtų lageryje iškviečia lagerio viršininkai ir pasako: "Tu laisva! Rytoj išeini į laisvę, bet į Lietuvą neturi teisės važiuoti!" Dar paklausė, ar neturiu giminių ar namiškių Sibire. Pasakiau: "Ne!" Jeigu būtų ištremtos mano seserys, ir mane po lagerio ten būtų ištrėmę.
Išėjau kaip stoviu: nei drabužių, nai kapeikos, nei pastogės. Nuėjau pas pažįstamas lietuvaites, jau anksčiau paleistas iš lagerio. Barake gyveno Apolonija Liekytė (iš Užšešuvių k. Batakių vls.), Julija Kučytė ir kt. Įsidarbinau ORSO valgykloje virėja. Man teismo nuosprendį sumažino ketveriais su puse metų. Paleido beveik visus politinius kalinius. Kai kuriuos "pavojingus", kaip Edvardą Laugalį, Vytautą Svilą ir kitus, išsiuntė į Bratsko miškus. Kadangi į Lietuvą neleido, tai lietuviai pradėjo kurti lietuviškas šeimas, tuoktis. Pasipiršo ir man šaunus kaunietis Stasys Bekeris, augalotas, grakštus. Labiausiai mane žavėjo, kad jis 1941 m. birželyje dalyvavo Kauno radijo stoties išvadavime, Noreikiškėse buvo sužeistas į koją. Stasys jau buvo įsidarbinęs tekintoju šachtoje. Netrukus susituokėme, gavome kambarėlį barake, kuriame gyveno ir daugiau lietuvių, buvusių kalinių: Jonas Sadauskas, gyvenantis Rumšiškėse, ir kiti. Visi gražiai, draugiškai gyvenome. Susilaukėme sūnelio Edvardo. Vorkutos saugumiečiai, kurie mus rūpestingai "šefavo", pasikvietė ir pasakė: "Tai ką - sūnų pakrikštijai Edvardu Laugalio garbei?" Vorkutoje mane aplankė mano mama. Tai buvo neužmirštamos akimirkos.
Kaune Bekerio tėvas turėjo dvejus namus, bet juose gyveno svetimi. Namai buvo konfiskuoti, tik dalis palikta Stasio motinai Anastazijai Bekerienei. Pas ją ir atvažiavome iš Vorkutos, bet prisistatęs rajoninis milicininkas įsakė per 24 valandas išsikraustyti. Nuvažiavome į Kuršėnus su visa šeima pas mano mamą. Ten pakrikštijome Edvarduką. Kūmais buvo mano sesuo Kazytė ir Edvardas Laugalys. Po to vėl grįžome į Vorkutą ir išgyvenome ten dar trejus metus.
Noriu papasakoti apie Stasio (mano vyro) tėvuką Kazimierą Bekerį, kilusį iš Rokiškio. Nepriklausomybės metais dirbo Kaune garvežio mašinistu. Išaugino 5 sūnus, trys iš jų - Stasys, Albertas, Henrikas - buvo lageryje. Jauniausias Henrikas 1951 m. sausio 21 d. žuvo Permės lageriuose. Vladas gyvena Vokietijoje. Tėvukas Kazimieras pasistatė Kaune du namus. Užėjus sovietams, kaip senas geležinkelininkas ir toliau dirbo geležinkelyje. Po karo nedidelėje kompanijoje prie taurės pasakė: "Aš dirbau garvežio mašinistu, užauginau ir išmokiau 5 sūnus, pastačiau Kaune du namus. Jei nebūtų užėję rusai, visiems vaikams būčiau pastatęs po namą". Po kelių dienų tėvukas Kazimieras buvo areštuotas ir nuteistas aštuonerius metus kalėti su turto konfiskavimu, apkaltintas antitarybine agitacija ir propaganda.
Atsėdėjo Kazimieras Bekeris aštuonerius metus. O jo namuose gyveno svetimi. Juos nuniokojo, apšiukšlino ir, tik atėjus Chruščiovui į valdžią, jis buvo reabilituotas. Namai sugrąžinti su gyventojais. Jiems pamokėjęs ir su teisėjais iškeldinęs, nuniokotame name pradėjo kurtis pats. Namo likę tik sienos, grindys išdegintos, krosnių vietoje buvo geležiniai bakai su išvestais vamzdžiais per langą. Klaiku žiūrėti. Prisiregistruoti galėjo tik už didelius kyšius, darbą gavo irgi ne už dyką. Bet lietuvis būtų ne lietuvis, jei jis nenugalėtų kliūčių. Lankstumas, darbštumas, geri santykiai su žmonėmis padėjo susitvarkyti. Daug statybos ir remonto darbų jis atliko savomis rankomis".
Joanos Gedvilaitės-Sabinskienės likimas irgi klostėsi nelengvai. Kaip turėjo būti skaudu moteriai, gavus pranešimą apie beprasmę vyro žūtį. Mums ir rusai, ir vokiečiai buvo vienodi okupantai, ir mums nereikėjo kovoti nei už tuos, nei su tais. Bet jau taip likimas lėmė... Staiga antras smūgis: areštas, 10 metų išsiskyrimas su mažamečiais vaikais, kuriuos ne tik našlaičiais paliko, bet ir į Sibirą ištrėmė.
Išvežė Joaną į Salechardą už Uralo. Ten kaip ir vorkutiečius varydavo 10-15 km į darbą per žiemos šaltį, pūgą, sniegą. Kasdavo kažkokias duobes lyg statinių pamatams. Kam jų reikėjo, kas juos ten žino! Kirkuodavo įšąlusią kaip kaulas žemę, mesdavo ją iš duobės kastuvais aukščiau galvos. Joana mokėjo rusiškai, buvo lyg vertėja brigadininkei, kuri negalėjo susikalbėti su kitomis lietuvaitėmis. Brigadininke buvo rusė, ji ne tik stumdė ir įžeidinėjo kalines, bet pamačiusi, kad kalinė turi gražesnį šalikėlį ar pirštines, reikalaudavo, kad jai atiduotų. Joana buvo karingai nusiteikusi prieš tokį plėšikavimą ir neteisybę. Pasakojo, kaip kelis kartus padrąsino mergaites nenusileisti tai plėšikei ir neatiduoti paskutinio savo daiktelio iš namų, net kelis kartus "susikibo" su brigadininke.
Joanai geriau pasisekė nei Bronei. Jai ilgai nereikėjo dirbti tų vergiškų darbų - pateko į siuvyklą, išmoko siūti. Iš pradžių siuvo spec.drabužius, o vėliau, pastebėjusios jos gabumus, viršininkų žmonos puikiai pasinaudojo. Ji siuvo joms sukneles, paltus. Lageryje buvo laimingi, kurie pasilikdavo kūrenti pečius, tvarkyti barakus, o jau siuvyklos buvo kaip rojus. Vėliau Joaną atvežė į pietų Sachaliną ir ten siuvo viršininkų žmonoms sukneles, kitokius drabužius, kūrė visokias grožybes. Siūdavo ir vyrams Švarkus, kelnes, paltus arba atnaujindavo drabužius.
Paleista iš Sachalino 1954 m., grįždama į namus, užsuko į Zimą (Irkutsko sr.) paimti savo dukrelės Irenos, kuriai jau buvo 10 metų. Survilienė, neturėdama savo vaikų, mylėjo ją kaip savo. Duktė savo tikros motinos nepripažįsta, rodo į Survilienę ir sako: "Ji yra mano mamytė!" Kiek ten buvo ašarų... Viena verkia, kad jos nepripažįsta, kita, kad iš jos kėsinasi atimti mylimą dukrelę. Tuoj prisistato milicijos įgaliotinis komendantas ir pasako: "Jei per 24 valandas iš čia nedingsi, įtrauksime į tremtinių sąrašus". Su didžiausiu skausmu palieka savo dukrelę, brolį Algiuką, seserį Alytę ir išvyksta į Lietuvą pas mamą į Kuršėnus, kur su močiute ir teta Stase gyvena jos sūnus Vladas.
Grįžus nėra kur gyventi, mama pati sunkiai verčiasi. Apsigyveno pas seserį Kazytę Šiauliuose. Vėliau samdėsi butą, gyveno atskirai. Laimė, kad mokėjo siūti, tai šiaip taip vertėsi. Vėliau išsikėlė į Kauną, prisiglaudė prie sesers Bronės, kuri pati su vyru ir vaiku nuomojo kambarėlį. Joana miegodavo virtuvėlėje. Šeimininkė niurzgėjo, kam čia sesuo maišosi. Bet gyvenimas ėjo pirmyn. Vaikai paaugo, Vladas pas močiutę baigė vidurinę, pradėjo savarankiškai gyventi. Mūsų šeimoje vieni kitiems padėdavome. Tai padėjo išbristi iš vargo ir keblių padėčių. Vėliau Joana ištekėjo.
Antaninos Survilienės gyvenimas glaudžiai susijęs su mūsų šeima. Izidorius Survila 1948 m. žiemą mirė širdies liga. Praėjus mėnesiui po vyro mirties, Antaniną išvežė į Sibirą su mūsų broliu Algiuku ir sesute Alyte, ir Joanos dukrele Irena Sabinskaite. Pas Survilus gyvenantys žmonės sakė, kad tai ne jos vaikai, kad juos paliktų, surasią gimines ir t.t. Bet kareiviai tvirtino, kad tai banditų vaikai, yra sąrašuose, ir jie negali palikti. Antanina negalėjo patikėti, kad ją visai nekaltą galėtų išvežti. Ji nepolitikavo, net laikraščių neskaitė. Survilienė labai sutriko, kad net nesugebėjo daiktų susikrauti. Teko kareiviams padėti. Kolchozų dar nebuvo, ūkis stiprus, daug karvių, lašinių, naujai iškepta duona. Kareiviai patys kišo į maišus duoną ir lašinius, į didelį bidoną supylė kelis kibirus pieno, grietinės ir viską įkėlė į vežimą. Survilienė manė, kad ją paskundė rusiukas, kurį našlaitį ji priglaudė, užaugino, o jis paskui pradėjo jai pavydėti, kad gražiai gyvena, vadino buože išnaudotoja.
Algis Macijauskas, tada turėjęs 12 metų, prisimena: "Sugrūdo mus į krovininius vagonus su dviejų aukštų gultais ir užkaltais langeliais. Daug dienų nedavė vandens. Apie duoną ir kalbos nebuvo. Kas turėjo savo maisto, dalijosi su neturinčiais. Mes turėjome porą bidonų pieno, kuris pavirto rūgpieniu. Tai buvo geri vaistai nuo troškulio ir vidurių užkietėjimo. Daug mirė per mėnesį trukusią kelionę dvokiančiame vagone. Nuvežė į Irkutsko sr. į mišką, kuriame nebuvo jokios gyvenvietės 40 km spinduliu. Miške puolė uodai, maisto nebuvo, žmonės pradėjo silpti ir mirti. Kurioje šeimoje buvo vyrų, jie kirto eglių šakas ir įsirengė šiokias tokias užuovėjas. Mūsų teta nebuvo laikiusi kirvio rankose. Mes visi susirgome - trys vaikai ir teta. Komendantas pasigailėjo tokių bejėgių našlaičių: iš kažkur atvežė į taigą gydytoją, davė vaistų, netrukus išvežė mus į Žinios miestą, kur apgyvendino sename, apipuvusiame barake.
Zimoje buvo didelis medžio apdirbimo fabrikas. Išėjo ten dirbti vargšė mano teta. Ji buvo smulki, trapi, o čia reikėjo tampyti lentas, rąstus ir už tai gaudavo tokį menką atlyginimą, kad pradėjome badauti. Nuėjau pas viršininką, pradėjau verkti, prašyti, kad priimtų į darbą. Bet į darbą priėmė tik nuo keturiolikos metų, o man tik dvylika. Jam sakiau, kad neturiu nei tėtės, nei mamos-tai ką man daryti?! Mirti badu? Pasigailėjo, priėmė. Pradžioje kroviau lentas į rietuves, net moterims pradėjau vadovauti. Iš bėdos atsirado ir sumanumas. Brigadininkas stebėjo, kaip dirbu, pagirdavo. Vadino Olegu. Per pietus visi valgydavo savo skurdžius sumuštinius, o aš nieko neatsinešdavau. Kartą brigadininkas paklausė, kodėl nevalgau. Pasakiau, kad nieko neturiu. Tada jis pradėjo per pietus mane vestis į savo namus ir duodavo valgyti tą patį, ką valgydavo ir jo vaikai. O valgis buvo skurdus: mėsos beveik neturėdavo, kopūstai, duona, bulvės ir viskas. Bet širdis jų buvo gera, ir gera buvo jų draugijoje. Vėliau mane išmokė galąsti įrankius. Taip ir dirbau, kol po Stalino mirties mus, kaip mažamečius, paleido į namus. Tetos Survilienės dar neišleido.
Man jau ėjo septynioliktieji, sesei Alytei penkioliktieji, o Irutei buvo 9 metukai. Visi trys leidomės į ilgą kelionę, į nežinomą Lietuvą pas mamą į Kuršėnus. Mama buvo prisiglaudusi pas mano seserį Stasę. Jos nuomojo dviejų kambarių butą Kuršėnų miestelyje. Mama mažai uždirbdavo, pasidarė ankšta, seseriai Staselei teko pasiieškoti atskiro buto, nes ji negalėjo išvaryti mamos su vaikais. Iki kariuomenės mokiausi Kuršėnų vidurinėje mokykloje, įsigijau vairuotojo specialybę. Teta Survilienė vėliau irgi grįžo į Lietuvą, ištekėjo už Juozo Januševičiaus. Dabar jau mirusi, guli Varlaukio kapinėse, šalia brolio Jono Macijausko ir vyro Izidoriaus Survilo.
Kaip pati ištrūkau iš Batakių? Parvažiavau visa juoda, sudaužyta, oda sukosi apie kaulus. Kaip žmogus per savaitę gali sunykti! Nuėjau pas Survilus, kuriuos laikiau artimiausiais žmonėmis. Survilienė persigando pamačiusi mane, panašią į šmėklą. Reikėjo grįžti į namus, melžti karves, kulti javus, kurie buvo suvežti į daržinę, vestis vaikus į namus. Su baime laukiau, kad gali atvykti ir mane areštuoti. Todėl paprašiau Survilienę prižiūrėti vaikus, o namus ir karves palikau kaimyno berniuko Vytuko Adomaičio priežiūrai. Ten buvo daug vaikų, jie skurdokai gyveno, tai mielai sutiko. Trijų karvių pieną išsinešdavo namo. Išvykau dirbti ir gyventi į Tauragę. įsidarbinau Tauragės mėsos kombinate paukščių supirkėja. Darbas patiko ir sekėsi.
Kartą mergaitės pasakė, kad po kaimus vaikšto partizanais persirengę saugumiečiai, reikia būti atsargiems. Vieną šeštadienį parvykusi, kaip visada nuėjau pas Survilienę, grįžau ir sutemus atsiguliau. Durys buvo neužrakintos, nes tais laikais užraktų nebuvo. Buvo tik skląsčiai, bet ir jie neužkišti. Vidury nakties pabudau ir pamačiau, kad aplinkui mano lovą vaikšto vyrai su šautuvais. Pašokau ir puoliau degti lempą. Jie mane sulaikė, sakydami: "Pirma uždangstykit langus!" Suėjome į didįjį kambarį, kuriame buvo trys langai. Su paklodėmis juos uždengiau. Uždegusi lempą, pamačiau apie 15 vyrų, labai gražiai apsirengusių kariškomis uniformomis, su trispalve ant rankovių ir kepurių. Visų veidai švarūs, gražūs, dailiai įdegę. Pagalvojau: "Čia tai jau tikrai saugumiečiai". Jie pasakė, kad čia nakvos ir dienos ir tik kitą naktį išeis, ir aš niekur negaliu iš namų išeiti. Manydama, jog tai saugumiečiai, piktai atrėžiau: "Nenakvosite ir nedienosite! Argi mažai paliko našlaičių?!" Vyrai susižvalgė. Jiems neaiškinau, kas neseniai nutiko mūsų namuose, nes galvojau, kad tai saugumiečiai.
Ant grindų stovėjo pilnas kibiras pieno. Mačiau, kad jie godžiai į jį žiūri.
Net pagailo jų. O gal čia tikri partizanai, gal aš apsirinku? Pasakiau: "Jei norite, gerkite tą pieną!" Jie su sarkazmu atsakė: "Tebūnie našlaičiams!" Ir išėjo. Vėliau sužinojau, kad jie nuėjo pas kaimyną Leonardą Miniotą ir pasakė: "Radome labai mandrą paną, žadėjome užpakalį ištarkuoti ir druskos užpilti". Tada Miniotas jiems papasakojo, kokia drama neseniai įvyko mūsų namuose. Per jį atsiprašiau partizanų, pakviečiau ateiti kitą kartą. Be paramos partizanai nebūtų galėję išsilaikyti. Visus juos sutikdavau su didžiausiu nuoširdumu ir šiluma. Visa tai jie matė, jautė ir tai jiems teikė daug stiprybės. Po dviejų ar trijų savaičių vėl apsilankė tas pats būrys. Visi juokėmės iš to nuotykio, džiaugėmės susitikę, draugiškai apsikabinome. Vyrų tada buvo 16. Reikėjo jiems paruošti valgyti, o aš nieko neturėjau, tik bulvių, pieno, varškės ir grietinės. Ką žemaitis geriau besugalvos: ėmiau skusti, tarkuoti bulves, virti cepelinus su varške ir tarkuotų bulvių pienišką kukulių sriubą. Vadas pasakė, kad yra du ligoniai skrandininkai ir jie negali valgyti tarkuotų bulvių. Net apsiverkiau. Ką daryti? Daugiau nieko neturiu. Išsigelbėjimas - nelauktai atėjo Survilienė. Kai ji ruošėsi išeiti, partizanai nenorėjo išleisti, bet užtikrinau, kad ji yra patikima. Po valandos pusantros ji atėjo nešdama keturias dideles nuvalytas vištas ir pasakė: "Išvirk partizanams!" Štai kokie buvo santykiai tarp žmonių ir partizanų.
Kartą pasišaukė Mėsos kombinato direktoriaus pavaduotojas: "Gedvilaite, yra skundas, kad jūs esate iš banditų šeimos. Aš privalau jus atleisti ir patariu toliau laikytis nuo įstaigų!" Supratau, kad įspėjo geranoriškai. Išėjau. Įsidarbinau valgyklų sandėlininke. Valgyklų Tauragėje viso labo trys. Be to, dar produktus imdavo kalėjimai ir areštinės. Darbas čia sekėsi gerai. Buvau labai skrupulinga sandėlininkė, net riekę duonos suvalgiusi su sviestu, bijodavau, kad gali būti trūkumų. Bet budri akis ir čia stebėjo ir sekė. Kartą iškvietė į saugumą ir pradėjo puldinėti, kad neva prokuroras sriuboje radęs kirminą. Atseit esu tarybų valdžios kenkėja, nes nuodiju žmones sukirmijusiomis kruopomis. Iš tikrųjų sandėlys buvo valgyklos rūsyje, o valgykloje valgė prokurorai. Gal ir rado kirminą bet ar už tai turėjo tampyti virėją? Dar paklausė: "Ar tavo sesuo yra Bronė Gedvilaitė?" Atsakiau: "Taip" Negi neigsi, tai dar labiau sudominsi.
Su virėjomis ir kitais sutarėme labai gerai. Todėl, kai virėjos pamatė, kad valgyklos vedėjas, komunistėlis ir girtuoklis, iš mano sandėlio vagia sviestą dėžėmis (sviestas buvo lydytas ir labai didelėse dėžėse), supratau, kad jis nori man užtaisyti ekonominę bylą. Suradau savo vietoje merginą ir dingau iš Tauragės.
Prisimenu iš Tauragės laikų dar vieną įvykį. Sukinėjosi apie mane toks berniukas, dar jaunas, nesubrendęs. Gaudėmės po šeimininko sodą. Jis ir nepastebėjo, kaip iš kišenės iškrito blanknotėlis. Jam išėjus, aš paėmiau ir apžiūrėjau. Jis buvo plono popieriaus, pailgo formato, lengvai perlenkiamas ir skiltys: "Kas ir ką kalbėjo", "Kur ir kada", "Kas buvo kartu", "Kitos pastabos". Supratau, kuo tas vaikinas užsiiminėjo: jis buvo užverbuotas ir prie manęs pristatytas. Blanknotą įmečiau į krosnį ir sudeginau. Atėjęs rytojaus dieną tas vyrukas keliais iššliaužiojo sodą, sakė pametęs svarbų dokumentą, klausė manęs, ar neradau. Atsakiau: "Nieko neradau!" Tada supratau, kokiai reikia būti atsargiai kalbant su žmonėmis ir su pretendentais į kavalierius.
Tauragėje gyvenau su seseria Kazyte. Abi išvykome iš Tauragės. Nuvykome į Gaurę pas zakristijoną. Šis papasakojo, kad Vadžgirio klebonas Povilas Pranckūnas neturi Šeimininkės. Kazytė pradėjo mane kurstyti: "Eik, juk tu dirbai Kaune karininkų ramovėje, moki virti, kepti, sugebėsi būti ir klebono šeimininke". Man buvo 20 metų ir labai bijojau tokios atsakomybės. Tai buvo 1946 ar 1947 metų vasara. Zakristijonas sakė rytoj važiuosiąs į Vadžgirį ir galįs klebono paklausti. Parvykęs pasakė, kad kitą sekmadienį prisistatyčiau į Eržvilko kleboniją, nes Eržvilke bus atlaidai. Ten jį susirasčiau. Aš taip ir padariau.
Klebonas Povilas Pranckūnas tuoj paklausė, iš kur aš, kur mano tėvai? Pasakiau, kad mama ir seserys kalėjime. Tai buvo didžiausia rekomendacija. Jis iš karto pajuto man užuojautą ir simpatiją. Klebonas buvo labai simpatiškas, virš 50-ies metų, kilęs iš Dusetų. Pakvietė apsilankyti į Vadžgirį prieš atlaidus bandomajam laikotarpiui.
Nuvykau į Vadžgirį. Maniau, kad patekau į rojų. Labai graži, aukšta bažnyčia blizgančiu skardiniu stogu, apsupta gražiais, senais medžiais. O jau klebonija - nėra žodžių. Didelė, erdvi, daug kambarių ir langų. Langinės akinančiai baltos. Gėlynai apie kleboniją nepaprasto grožio. Juos prižiūrėjo prie špitolės gyvenančios keturios maldingos moterėlės. Tai nepaprastai švarios, kultūringos Dievo ir bažnyčios mylėtojos. Jos man labai daug padėjo. Klebonijoje tais laikais dar buvo viskas labai iškilminga. Dažnai būdavo dideli atlaidai, į kuriuos sukviesdavo apie 15 kunigų iš aplinkinių parapijų. Reikėdavo labai iškilmingai paruošti pietus, aptarnauti su visom ceremonijom. Kunigas P.Pranckūnas dažnai kviesdavo į vaišes Vadžgirio gimnazijos direktorių su mokytojais. Tai dažniausiai darydavo atlaidų dieną, kai išvažiuodavo kunigai. Maisto buvo daug. Žmonės labai mylėjo kleboną, kuris tikrai buvo pamaldus, doras, gerai prižiūrėjo bažnyčią.
Ten išbuvau iki 1949 m. pavasario. Prieš tai grįžo (pabėgo) iš Sibiro klebono sesuo Elena Pranckūnaitė-Gruodienė, su vyru išvežta 1941 m. Aš jau laukiau mamos grįžtant iš Komijos lagerių. Reikėjo kažkur įsikurti, kad mama turėtų namus. Apsigyvenau Kuršėnuose, įsidarbinau. Išsinuomavau dviejų kambarių butą miestelio centre. Pradėjau mokytis vakarinėje gimnazijoje. Mokytis man sekėsi, todėl pradėjau eiti po dvi klases per metus. 1954 m. baigiau vidurinę mokyklą ir ištekėjau už MTS buhalterio Dionizo Andriulio iš Akmenės. Išvykome gyventi į Šiaulius. Sunku buvo įsidarbinti, susirasti butą ir t.t. Blogiausia, kad vyras sveikatą prarado sovietinėje armijoje. Po devynerių metų palikau našlė su sūneliu Albinu. 1962 m. įstojau į Vilniaus universiteto Teisės fakulteto neakivaizdinį skyrių. Gerai, kad, atėjus Chruščiovui į valdžią, buvo politinis "atšilimas". Universitetą baigiau su pertraukomis, jau persikėlusi į Vilnių 1972 m. Baigė aukštuosius mokslus (automatiką) ir mano sūnus Albinas.
Sesuo Kazytė Gedvilaitė-Karbauskienė į tą verpetą nepakliuvo. Ištekėjo už Intos ir Vorkutos lagerių politinio kalinio Romo Karbausko, kuris buvo suimtas už politinę veiklą Šiaulių gimnazijoje.
Kita sesuo Alytė labai skaudžiai prisimena Zimoje praleistas bado ir vargo dienas. Dar maža tarnavo pas rusus už pavalgymą. Net elgetavo, nes reikėjo prižiūrėti mažąją Irutę, kuri buvo silpnos sveikatos. Alytė prisimena, kaip jiems atvykus į Zimą, teta Antanina parodė žiburį lange ir pasiuntė su arbatinuku pas Miniotienę Leonardienę (taip ją vadindavo) parnešti karšto vandens. Ši pasiklydusi nuėjo į kitą pusę. Įėjusi į kažkokius barakus, pamatė išbadėjusius vokiečius. Sakė - buvo klaikus vaizdas. Jų veidai taip išsekę, kad atrodė kaip kaukolės. Išsigandusi bėgo atgal, išlindo per kažkokią tvorą. Stebuklas, kad jos nenušovė sargybiniai. Grįžusi iš Zimos, Alytė baigė vidurinę mokyklą, išmoko kirpėjos amato. Ištekėjo už kražiečio Algirdo Bytauto. Gyveno Šiauliuose, dabar Kaune, turi du sūnus. Skaudūs išgyvenimai, badas, skurdas užtemdė jos vaikystę, bet nenusimena, džiaugiasi atgimusia laisva Lietuva, tik piktinasi, kad yra daug sugedusių žmonių, kuriems nereikia tėvynės, užtenka lovio...
Jonas Žičkus supažindino mūsų šeimą su Jono Strainio-Saturno broliu Steponu, gyvenančiu Tauragėje. Jis taip pat buvo politinis kalinys, kalėjo Vorkutos lageriuose. Steponas Strainys 1996 m. pastatė paminklą brolio Jono ir Antano Norkaus žuvimo vietoje Macijauskų sodyboje. Paminklą iškilmingai pašventino Batakiuose laikinai ėjęs klebono pareigas Stasys Liatukas. Stovi akmuo su partizanų pavardėmis ir žuvimo datomis prie gražių šermukšnių. Gal ateities vaikai ateis čia aplankyti žuvusiųjų, uždegs žvakutę, ko ir tikimės.
