SPĄSTAI
LIKIMAI
Angelė Stučkienė
BIOGRAFIJA
Juozas Rainys gimė 1903 m., buvo antras aštuonių vaikų šeimoje.
Iš dėdės Jono (jaunesniojo brolio) užrašų: "Tėvas su vaikais ir darbininkais samdiniais niekada nekalbėjo pakeltu tonu ir nevartojo keiksmažodžių. Tiek savo vaikais, tiek samdiniais rūpinosi, kad jie būtų sotūs, aprengti, kad elgtųsi mandagiai tiek namuose, tiek svečiuose. Tėvas nerūkė, negirtavo. Mes, vaikai, jį labai gerbėm... Brolis Juozas, kol mokėsi gimnazijoje, gyveno Marijampolėje, o paskui dirbo mokytoju Rokiškyje..."
Iš tarnybinio lapo: "Nuo 1925 m. Juozas Rainys - lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas Rokiškyje, Marijampolėje, Kaune, Mažeikiuose, mylėjęs mokinius ir mylėtas mokinių. Nuo 1938 m. - Švietimo ministerijos vidurinių mokyklų inspektorius, Vidurinio mokslo departamento direktorius".
Iš Bostono "Lietuvų Enciklopedijos": "Bemokytojaudamas dirbo su skautais ir buvo tuntininku... 1941 m. Laikinojoje Lietuvos vyriausybėje buvo švietimo viceministru".
Iš dėdės Jono pasakojimo: "1954 m. Taišeto Ozerlago Novočiunkos ligoninėje sutiktas žmogus nustebo: "Man sakė, kad tu mirei!" Broliai buvo panašūs. Vėliau pasakojo, kad per pačius speigus iš lagerio ruošęsis išeiti rusų karininkas. Siūlęsis kaliniams nuvežti į Maskvą laišką - skundą dėl lagerio valdžios savavaliavimų. Rašiusių grupėje buvęs ir Juozas Rainys. Išvykdamas karininkas nunešė skundą lagerio vyriausybei. Visus rašiusius išvijo į naktinę pamainą miško kirsti. Iš kirtavietės Rainį parvežė be sąmonės.
Iš mano atsiminimų: dvi vasaras dirbo Lietuvos vyresniųjų klasių moksleivių stovyklų viršininku Giruliuose ir prie Alaušo ežero.
DIENORAŠTIS
Atsimenu:
Naktis. Miškas. Tėtė ir aš einame susikibę delnais. Mus lenkia linksmi jauni žmonės. Einame nuo šventinio laužo į palapinę miegoti. Pomiškio krūmuose pilna mažyčių žiburiukų- šviečia jonvabaliai. Giruliai. 1938 m. vasara.
39-ųjų vasara. Stovykla prie Alaušo: miškas ir smėlis ne tie. Nebuvo džiaugsmo. Po Girulius vaikščiojo vokiečiai.
1939- ųjų birželio pradžia. Tėtė - mamai: "Švietimo ministerijos delegacija eis sveikinti Smetoną su vardadieniu. Neisiu - šito lankstymosi negaliu pakęsti". Mama: "Tu pakenksi sau". Tėtė: "Gal nepastebės".
1940- ųjų birželio antra pusė. Tėtė - mamai: "Bolševikai okupavo Lietuvą". Mama: "O kur mūsų Vyriausybė, prezidentas?" - "Prezidentas pabėgo!" - "Kaip pabėgo?" - "Ogi taip!" Perbrido per upelį ir pabėgo. O mus paliko".
1940 metai. Tėtė laužtuvu stumia kieme šulinio bonią. Man 8 metai, broliui - 5. Mudu stovim netoliese. Jis stumia iš visų jėgų. Bonia sprogsta tokiu garsu, kad mudu abu kvatojam. Tai pirmas ir vienintelis kartas, kai mačiau jį įpykusį ir priekaištaujantį mamai: "Tu neišmokei jų gerbti darbą!".
Niekuomet mūsų nemušė. Vienintelis keiksmas, kurį esu iš jo girdėjusi -"bestija". Jį sakydavo nepiktai ir ne mums.
Tais pat 1940-aisiais - mamai: "Bolševikai ieško rektoriaus universitetui. Siūlo daug kam, tarp jų ir man". Mama: "Ar sutiksi?" - "Negaliu į ten eiti po Biržiškos. Nesu vertas."
1941- ieji, rudenėjant. Einam su tėte pasivaikščioti susikibę delnais. Priešais ateina dviese. Vieną iš jų pažįstu: tai Ambrazevičius. Susitinkame Žaliakalnyje, gatvėje prie aikštės (Aukštaičių? Aušros?). Antrasis paeina į šalį. Sako: "Jus nufotografuosiu". Tėtė kreipiasi į Ambrazevičių ir jo balse girdžiu tokią pagarbą, su kokia jis į nieką daugiau man girdint nesikreipė. Klausia žinių. Ambrazevičius kalba apie kabineto susitikimą su vokiečių vadovybe, mini pavardes. Tėtė klausia, ar įvyks dar vienas kabineto posėdis? Ambrazevičius: "Mes išsiskirstome". Atsisveikina, išsiskiria.
Mano albume buvo nuotrauka: du aukšti vyrai, stovintys vienas prieš kitą,ir nedidukė mergaitė šviesiu apsiaustėliu, įsikibusi į tėtės delną. Nerandu.
1942- ieji. Tėtė: "Mes eisime pas Balį Sruogą". Balse taip pat pagarba, bet kitokia negu Ambrazevičiui, joje gal yra kiek susirūpinimo. Einame į namuką netoli šv.Antano bažnyčios (darbar - Balio Sruogos gatvėje). Persimeta keliais sakiniais. Mums išėjus tarė: "Tai buvo Balys Sruoga".
Gyvename darbininkų rajone už Kauno miesto ribos. Ten pat Pakaunės ūkininkai. Žaidžiu su kaimynų vaikais. Kaimynas stalius sako man: "Tavo tėvas - ponas. Bet jis geras ponas".
1943- ieji. Man 11 metų. Tėtė dovanoja man tris tomus naujai išleisto "Lietuvos Archyvo". Jame - žuvusių per pirmą bolševikmetį pavardės. Aš nusivylusi. Klausiu: "Kam man tai?" - "Tu pakankamai didelė. Daug ką supranti. Tu turi tai žinoti".
Po šv.Antano parapiją vaikšto ponas N*. Mokytojas, dėsto vokiečių kalbą. Žvalgosi žmonos. Užeina pas mūsų kaimyną. Jo duktė Liudmila graži, gabi, baigia gimnaziją ir konservatoriją. Klausosi muzikos. Užeina pas mus. Tėvai jį mielai priima. Kai mama juokiasi iš jo senbernystės, apglėbia ranka mano petukus ir sako: "Mano nuotaka auga".
-----------
*Redakcijai pavardė žinoma. - Red. pastaba.
1944- ųjų metų ruduo. Ponas N. dirba Žemės ūkio akademijoje prodekanu. Pasakoja, kaip drąsiai jis apibūdina politinę padėtį ir kokias ovacijas jam sukelia studentai. Tėvai stebisi, perspėja. Vėliau skundžiasi turįs Akademijoje nemalonumų, turėsiąs pereiti į kitą darbą.
1945- ųjų žiema. Ateina dviese: ponas N. ir jaunas, liesas, pašlubuojantis, aukštyn sušukuotais gana šviesiais plaukais vyras. Aš jo nepažįstu. Namuose mudu su tėte. Pamatęs šlubuojantį, tėtė nustemba, jam nemalonu. Klausia: "Kodėl jūs atėjote į čia? Aš jūsų nepriimsiu. Prašau kreiptis į mane gimnazijoje". Tada įsikiša ponas N. aiškina, kad jie atėję ne tuo reikalu. Tėtė įleidžia juos į svetainę, klausia, kokiu reikalu jie atėję. Jaunasis vyras prašo išsiųsti mane iš kambario. Tėtė pasako: "Tegu lieka", ir aš prastoviu šalia jo visą vizito laiką. Tada jaunesnysis prašo prisidėti prie pogrindinio laikraščio leidimo, parodo jį. Tai maždaug sąsiuvinio formato 4 puslapių jau atspausdintas smulkiomis raidėmis laikraštėlis, kurį prašo paredaguoti. Tėtė ilgai atsisakinėja, motyvuodamas, kad laikraštėlis silpnas, kad jį platindami pražudys daug žmonių, ir šitaip kovoti netikslinga.
□ Ponas N., Juzė Rainienė ir Juozas Rainys
□ Laikinosios vyriausybės posėdis 1941 m. Pirmininkauja Švietimo ministras J.Ambrazevičius, ėjęs ministro pirmininko pareigas
Ponas N., iškėlęs prieš save laikraštėlį, jam skaito: "Du švilpukai - vienas tonas, ten Berlynas - čia Maskva...”, sako, kad kaip tik šitą supranta paprasti žmonės, antrasis vardina pavardes žmonių, prisidedančių prie jų veiklos. Pavardžių nežinau, atsimenu tik "astronomą Jušką" dėl egzotiškos man profesijos ir tėtės reakcijos ją pasakius: jis mosteli neigiamai ranka, sako: "Juška ne..." ir nukanda žodį.
Derybos vyksta apie valandą, galiausiai laikraštėlis paliekamas.
Ryte ateina ponas N. ir laikraštėlį paima.
1945-ųjų kovas. Tėvas sako mamai, kad po gimnaziją landžioja įtartini tipai, per pertraukas lenda į klases, klausia, ką jis kalbąs per pamokas, skaito mokinių rašinius. Tėvas atleidžiamas iš gimnazijos direktoriaus pareigų.
Kovo pabaiga. Tėvas neina į gimnaziją, naktį lipa miegoti į sandėliuką ant šieno. Mama klausia: "Kas bus?" Tėvas: "Mes prapulsime".
Balandžio pradžia. Ankstus rytas. Mus prikelia iš miego svetimi žmonės. Visos durys atidarytos. Šalta. Iš lauko surištom rankom ir kojom įstumia į kambarį tėvą. Susodino visus viename kambaryje, visur vaikšto svetimi žmonės, tik mamai leidžia tėvui suruošti baltinius. Tėvą išveda.
Bylos advokatė pasakė mamai teismo dienos datą. Mama grįžta vėlai po pietų. Sako mačiusi, kaip tėvas priėjęs prie lango ir uždėjęs ant stiklo dvi išskėstas plaštakas 10.
Dar pasako, kad tėtė prisipažino padėjęs skaitytam laikraštėlyje du kablelius. Laikrašėliui redagavimo nereikėję.
Ponas N. gyvena ramiai, globoja mūsų šeimą, kartais vakaroja, šnekina mamą. Siunčia pas mus nuomininkus - vyrus, kurie trumpam šmėkštelėję dingsta. 1946-ųjų žiemą labai korektiškai užsimena apie savo ranką ir širdį. Mama atsisako.
1948-ųjų gegužės 22 d. išvykstam į tolimą nemokamą kelionę.
Buvo tėtės laiškai. Iš Velsko, vėliau - Taišeto lagerių į Kauną, Krasnojarsko kraštą. "... Savo kalbos neužmiršk. Juk tu lietuvė. Tas vardas tegul būna tau pasididžiavimas..."
1950-ieji. Taišetas: "Aš toks vienišas, kad kartais užplūsta nuotaika, kokia būna pas šunį, grandine pririštą, kai jis staugia į mėnulį žiūrėdamas. Kaip sunku gyventi vienam tarp svetimų žmonių! Laiško aš laukiu, kaip Jūsų dalelės... Rašyk man, dukrele, dažnai ir daug. Iš Lietuvos šiemet man jau niekas nerašo".
Jam neperduodavo mūsų laiškų. "... Kartais man ateina į galvą, kad reikėtų visai išnykti iŠ horizonto, nekentėti pačiam ir kitus nekankinti. Bet aš dar vieno labai noriu - pamatyti Tave, dukryte..."
Po to buvo tyla. Pranešimas apie mirtį - 1954 m. sausio 23 d. Oficiali versija: smegenų insultas. Lageryje jis sirgo sunkia hipertomijos forma. Iki mirties išgyveno 51-erius metus. Nepilnus.
I.
1948-ųjų gegužis.
Kai susėdome sunkvežimyje ant ryšulių, tekėjo saulė. Aušo gaivus rytas. Žolė pievutėje priešais namą buvo rasota, jos kampuose žaliavo bijūnai. Viename krūme skleidėsi pirmas puošnus bijūno žiedas. Gatvė, namai aplink mus buvo lyg išmirę. Po daugelio metų, 1993-iais, bendradarbė Regina paklausė: "Kaip laikosi Rytų gatvė? Kai jus vežė, mama prikėlė mus, aprengė ir išvedė į slėptuvę sklypo gale. Ten prabuvome, kol įdienojo. Sakė: jie mokytojai, ir mes mokytojai. Mus taip pat gali išvežti". Jų šeima gyveno kitoje gatvės pusėje, išbėgusio į Vokietiją Vengrio name. Neseniai atsikrausčiusiųjų vaikai dar nebuvo savi gatvės vaikų tarpe.
Palemone stovėjo prekiniai traukiniai. Vagonas, prie kurio mus atvežė, buvo pradėtas krauti. Gavau gerą vietą: antrame aukšte prie langelio. Keitėmės vieta su broliu. Sakiau, kad važiuoju, kaip ekskursijoje. Stuksint per Baltarusiją užplėšiau: "Široka, strana maja rodnaja... Ja drugoj takoj strany ne znaju, gdie tak volno dyšit čeloviek". Mokėjau visą, neseniai išmokau per rusų kalbos pamoką. Buvusi šalia mamos pažįstama pasiklausė ir paprašė nustot. Ji vyko su senute motina ir dviem studentėm dukterim.
Sibire pasitiko taiga.
Važiavom per Čistoja Elanj, lljinką, Valentinovką... Lebiažje. Gyvenome trobose, kur rąstų plyšiuose knibždėjo blakės, skanu buvo bulvės, užkandamos česnaku.
Miškas buvo geras pavasarį, rudenį ir lyjant. Tada nebuvo mašalų, švietė saulė arba per lietaus dulksną plūdo toks gaivus oras, kad krūtinė savaime plėtėsi ir norėjosi dainuoti.
Kažkada tėtė padovanojo šimto dainų dainynėlį. Gal nebuvo šimto, bet daug. Liaudies dainos, Maironio, Vaičaičio posmai. Valentinovkoje dirbau su Kazlauskų šeima: dviem subrendusiais vyrais, vienoju žmona ir teta. Kai lietus suvydavo į žeminę, vyrai užkurdavo joje laužiuką, dūmai vijo lauk uodus (jie kaip antras stogas plaukė virš galvų), o aš stovėjau prie atviro žeminės galo ir dainavau "Ar aš tau, sese, nesakiau", "Pasvarscyk antela", "Bijūnėlis žalias", o gražiausiai skambėjo "Eina garsas nuo pat Vilniaus, žirgus reiks balnoti". Vis prašydavo dar...
Rudenį, kai taiga liepsnodavo raudoniu ir auksu, grįždami iš darbo uždainuodavo vyrai. Buvo gražu ir šiek tiek keista: taigoj skambėjo lietuviška daina.
Rytais išklausydavom krioklį rusiškų keiksmų. Kol išdalydavo įrankius, keikėsi brigadininkas Baranovas. Kalbėjo, kad tai paleistas kriminalinis katorgininkas. Vėliau, Rešotose, dainuodavom su broliu. Susėsdavom abipus nedažytų lentų stalo, atsiversdavom dainynėlį ir pradėdavom: žinau melodiją - dainuojam, nežinau - praverčiu. Daug dainų mokėjau. Vėliau niekuomet taip nedainavom.
Valentinovkoje mačiau miško švytėjimą. Kartą vakare pasukau namo neįprastu keliu. Perėjau daubą, priaugusią eglių, juodą nuo zyziančių uodų, išėjau į nuožulnų, kylantį aukštyn šlaitą, pilną rausvos šviesos. Taisyklingai išaugę, lyg sunkiai apglėbiamos kolonos stovėjo pušys. Šviesą spinduliavo jų rausvai rudi kamienai. Krūmų nebuvo, tik žema žolė, spygliai. Rausvai švytėjo oras. Nesuprantau, iš kur tai? Palypėjus aukščiau į kalniuką pro kamienus pamačiau besileidžiančią saulę.
Vasarą ir žiemą miškas siurbė jėgas, beveik nieko neduodamas atgal. Taip pat, kaip mes atimdavome iš jo sakus, siurbdavome "živicą", pušų gyvybės syvus. Nusakintas pušis kaliniai nupjaudavo. Nuo Rešotų į taigą, šalia geležinkelio, buvo išsidėstę Krasnojarsko lagerių punktai.
Kartais pasklisdavo gandas: "Pabėgo kaliniai". Miške juos sutikti bijojom. Einant miško keliu žiemos naktį sniego girgždėjimas po kito kojomis buvo signalas išsukti į šalikelę ir, už eglaitės užlindus, pralaukti, kol girgždantys žingsniai nutils kitoje pusėje.
1950-ųjų pavasaris. Lebiažje. Brigadininkas - vietinis rusas. Nėra keiksmų. Yra mokykla, kurioje mokėsi brolis, ambulatorija, biblioteka. Skaitau Bielinskio kritikos straipsnius, apie Nekrasovą, Ostrovskį, Dobroliubovą. Po metų perskaičiau autorių kūrinius. Bielinskio poveikis buvo didesnis: straipsniuose jaučiau aistrą.
Nebėra jėgų: krūtinę, dienai baigiantis, lyg geležinis lankas suveržia. Ambulatorijoje dirba gydytoju senukas vokietis. Man pasako: "Negaliu atleisti nuo darbo. Tai uždrausta". Mama kalba: "Jis taip pat tremtinys". Atleidžia brigadininkas. Pasakoja, kad mano dirbamo miško laukymėje su mažu upeliu stovėjo sodyba. Ūkininką išvežė, laukas mišku užžėlę...
Ketvirtais Sibiro metais, pasiekus baigiamąją dešimtmetės mokyklos klasę, direktorius pasakė: "Tu turi mokytis toliau. Tam, kad patektum į aukštąją, turi stoti į komjaunimą. Netrukus mokinių grupė važiuos į rajono komitetą. Turi vykti su jais. Rekomendaciją tau parašysiu aš".
Nuvažiavau. Priėmė. Prieš tai buvo pokalbis su mama: jeigu aplinkybės tokios, į komjaunimą stoti reikės, bet turiu nepamiršti Dievo ir kalbėdama tą, kas dera komjaunuolei, galvoti apie, tai kas būtų derėję lietuvaitei prieš keturiasdešimtus metus.
Man taip buvo skaudu, kad, nieko jai nesakiusi, parašiau laišką tėvui. Klausiau, ar galiu stoti į komjaunimą neapgaudinėdama? Atsakymo nebuvo.
Su manimi mokėsi du Lvovo apylinkių ukrainiečiai. Žvitrių akių. Nestorui matematika buvo lyg žaidimas. Guviausia, mieliausia juodaakė Zina tapo seniūne.
Tuo metu mama pasakojo, kad į Valentinovką atvežė guculus. Lietuvos moterys stebėjosi jų tautiniais apdarais, šokiais ir nenoru dirbti. Vėl atvežė lietuvius.
Per abiturientų išleistuves mama pasiūlė: "Padeklamuok eilėraštį". Sakiau Majakovskį: "Ja volkom by vygryz biurokratizm, k mandatam počtenija niety..." Tai buvo eilėraštis apie tarybinį pasą. Pabaigus direktorius krenkštelėjo. Pagyrimų nebuvo. Aš mokiausi Rešotų dešimtmetėje. Už poros kilometrų nuo mokyklos plytėjo Rešotų lagerio teritorija. Žinojau tik tiek, kad rusų merginos, ištekėjusios už išėjusių iš lagerio kriminalinių, su jais gyventi nepajėgė.
... Žiemą į Kauną pabūti atvažiuodavo močiutė. 1948-ųjų gegužį ji buvo su mumis. Jai tada buvo 78-eri. Daiktų kraustymo, svetimų žmonių vaikščiojimo sumaištyje mama prašė ją išeiti pas kaimynus. Močiutė verkė ir sakė, kad be mūsų nežinos kaip parvažiuoti į Marijampolę. Išvažiavo į Sibirą. Kai 1955 m., atlikusi bausmę lageryje, pas ją užsuko anūkė iš tėviškės, mama išleido močiutę važiuoti į Lietuvą. Po keturiasdešimties metų kartą pasakė: "Būčiau verčiau neišleidusi. Pas ją daug kartų ėjo saugumiečiai, grasindami, kad pabėgusią vėl į Sibirą išsiųs..."
Kai nedirbau miške ir nesimokiau - siuvau. Tiksliau: siuvo mama, o aš apmėtydavau siūles.
Atsimenu: mus išvežė du odiniais apsiaustais, pora kareivių ir rusas karininkas, kuris ėjo paskui pasimetusią mamą ir nurodinėjo paimti tą, kitą. Liepė įkelti į sunkvežimį siuvimo mašiną lipo ant aukšto virvių ryšuliams, įdėjo albumus su šeimos nuotraukomis. Mama ir siuvimo mašina mus maitino. Institute prisidėjo stipendija. Norėdami pavalgyti, turėjom ją gauti maksimalią.
Institutas pasitikdavo didžiuliu holu, išsiskiriančiais ir vėl susieinančiais laiptais, aukštomis lubomis. Stalino mirties dieną kai iš hole pakabinto garsiakalbio iškilmingai griaudėjo diktorius ir skambėjo gedulinga muzika, čia sausakimšai stovėjo studentai. Visi verkė. Stovėjau ant laiptų, ten buvo erdviau. Akyse - po ašarą. Matau: per holą pro visus žliumbiančius, visiškai ramus šlubuoja jaunas vyras, mūsų dėstytojas, kare kojos netekęs. Mes jį mėgom, jam negirdint vadindavome Olegu. Eidamas pro mane žvilgtelėjo: "Vy očenj dobraja". Kaip botagu šniojo. Išsyk viską prisiminiau. Akys išdžiūvo.
Institute dėstė keli profesoriai leningradiečiai. Nuo jų dvelkė žmoniškumu ir inteligencija. Šiureno gandelis, kad Leningradą profesoriai paliko ne savo noru. Visi jie buvo semitai.
Iš Pabaltijo grupėje buvome keturiese: aš ir trys latviukės, Rita - iš 1941-ųjų. Kalbėjomės rusiškai, to, kas buvo įvykę, neliesdavom. Kartą Rita pareiškė, kad ji latvė ir todėl vardą rašys su dviem "t", taip, kaip rašoma Latvijoje: "Ritta". Nuo mūsų dvelkė Baltija.
Seminarui "Tautų draugystė" vadovavo jauna juodbruvė žydė protingomis akimis. Pasisakančių buvo nedaug. Kalbėjau apie Marytę Melnikaitę, tarybinius partizanus, Lietuvos gamyklas, kultūrą. Viskas - padedant broliškai rusų tautai. Baigus stojo tyla. Dėstytoja ėjo nuo vienos auditorijos sienos prie kitos ir tylėjo. Galiausiai ištarė: "Labai įdomus pasisakymas". Pakvietė kitą.
Ketvirtame kurse paskaitas skaitė Vera Filipovna Glivenko. Tais metais pavasarėjant vežiau savo darbelį į pirmą visasąjunginę studentų konferenciją. Komendantūra išleido. Per pertrauką užkalbino kuprotas žmogus lietuviškai: "Iš kur jūs? Aš iš Kauno". Po metų radau jį katedroje Kaune. Mudu buvom geri seni pažįstami.
III.
1957-ųjų rugpjūtis. Mes Lietuvoje. Man reikia baigti šeštą universiteto kursą. Priėmimo komisija. Rektorius: "Man neteko būti Jūsų tėvo mokiniu, bet apie jį man daug pasakojo dekanas. Nuo ko jis mirė?" - "Nuo insulto". -"Jūs priimta". Dekanas: "Jūsų tėvas buvo mano mokytoju".
Po dviejų mėnesių prie instituto bibliotekos durų mane pasišaukia mokytojas, rašytojas Jonas Šukys: "Aš buvau su jūsų tėveliu lageryje. Jis mirė nuo nostalgijos".
1958-ieji. Valstybinis egzaminas. Klausanti manęs profesorė: "Jūs panaši į tėvą. Jo viršutinė lūpa buvo taip pat atsikišusi į priekį, kaip jūsų. Aš buvau jo mokinė".
1958- ųjų birželis. Diplomų įteikimas. Valstybinių egzaminų komisijos pirmininkas: "Jūs išlaikėte egzaminus geriau už kitus, ir man labai gaila, kad ne mūsų institutas jus paruošė". Šalia manęs stovėjo Tėvas.
1963-ieji. Darbovietės partinės organizacijos sekretorius: "Gal norite mokytis marksizmo-leninizmo universitete? Aš jus įrašyčiau. Aš mokiausi pas jūsų tėvą". Akimirką apstulbau. Nenorėjau.
1959- ųjų rugsėjį brolis pasakojo, kad Krasnojarske jį buvo užverbavę saugumiečiai. Kalbėdavęs apie nemėgstamą grupės vyruką. Manęs, kad Lietuvoj nebekvies. Pakvietė. Pasakė, kad serga ir netekęs sąmonės galįs juos išduoti. Bendradarbiauti atsisakė. Saugumiečiai buvę labai mandagūs.
Dingtelėjo: "Tėvas!" Paklausiau: "Kodėl tu taip padarei?" - "Mačiau, kaip jums sunku ir tikėjausi: greičiau išleis į Lietuvą". Pagalvojau: man nebuvo sunku.
Mirė bendrabutyje lapkričio antrą, per Vėlines. Skrodimo metu tiesioginės mirties priežasties nerasta. Laidojo institutas. Kapuose priėjo mergina, pakvietė pavakarot ir pernakvot. Atėjom pas profesorių Telesforą Šiurkų. Vakariniame pasėdėjime profesorius kalbėjo apie tėvą. Jaučiau užuojautą ir pagarbą- Tėvui.
Likome su mama. 59-ųjų gruodį mūsų namuose apsilankė vyras. Atvežė laišką: "... Labai skaudu, žinoma, prisiminti ir prisiminti nelaimę... Tačiau laišką rašau ne vien užuojautai pareikšti - jį perduos mano geras pažįstamas iš Šiaurės..., kuris... visada noriai Jums padės esant kokiam nors reikalui...
Jūsų M. ..."
Apie M. mama kalbėjo 55-ųjų vasarą. Sakė, kad pas ją buvo užėjęs vaikinas - tėtės bendrabylis. Pasikalbėjus sakęs, kad tėvai gyvena gretimame rajone. Mamai vaikinas patiko. Vėliau negalėjo suprasti, kaip jis atsirado Rešotų geležinkelio stotyje, kai jai rudeniop, išvykstant gyventi į Krasnojarską, reikėjo pakrauti į vagoną daiktus. Padėjo pakrauti, paklausė, į kur važiuoja, kur apsistos.
Mane jis sutiko Kaune, prie Dainavos gatvės bendrabučio per egzaminus 1958 m. Prisistatė, tris kartus pavaikščiojom po Ąžuolyną. Kalbėdavo jis. Man reikėdavo tik pritarti ar paprieštarauti. Nieko konkrečiai apie save. Saugojosi, kad grįžtant jo nepamatytų iš bendrabučio langų. Sakydavo: "Toliau aš neisiu". Minėjo Miuntės "Knygą apie San Mikelę". Paskyrė pasimatymą per svarbią man konsultaciją. Pasiūliau kitą laiką. Pasakė: "Ne. Tada. Noriu pasakyti kažką svarbaus". Nenuėjau.
"Knygą apie San Mikelę" perskaičiau kaip daugelį kitų.
Atnešęs laišką žmogus buvo keistokas. Aš jo truputį bijojau. Kartą pasakė: "Tu kaip stirna". Ateidavo pas mus. Vėliau pasipiršo. Su sąlyga: jis man nieko apie savo praėjusį gyvenimą nepasakos ir manęs neklausinės. Pagalvojau: jam sunku prisiminti lageryje pragyventus metus, ramiai pagyvenus, tai praeis. Nepraėjo. Kalbėdavomės nedaug. Žiūrėjimo akių gilumon nebuvo.
Retai ateidavo ponas M., paskutinį kartą - su žmona.
Dirbau, gimdžiau. Gyvenau per daug negalvodama. Turėjau dovaną- žmones, kurie dirbti netrukdė ir bėdoje padėjo. Du kartus sapnavau tėvą. Sapnas buvo tas pats: nematau savęs, bet žinau, kad stoviu ant gilaus griovio krašto. Griovio šlaituose nesusigulėję žemės grumstai. Už jų plynė be jokio augalėlio ir aukšta spygliuota tvora. Stovi tėvas. Jo akyse rūpestis. Supratau: jie kviečia mane. Nenuėjau. Pabudus pagalvojau: nemirsiu. Šalia miegojo vaikai.
1984-ieji. Mane išplūdo "esančia iš tų, kurie šaudė į komunistus iš už krūmų". Perskaičiau "Dievų mišką" ir pakeičiau darbo profilį, kad su anuokart plūdusiu nesusidurčiau. Padėjo žmonės, dirbę kartu.
IV.
1991 m. sausio 26 d. Į mano tėvų namus ateina dviese: ponas M. ir ponas D. Pastarasis liesas, šlubuojantis, aukštyn sušukuotais žilais plaukais. Įteikia man knygą "Gyvenimo akimirkos". Pirmame lape įrašas: "Tauraus patrioto, aktyvaus kovotojo ir bolševikinio teroro aukos Juozo Rainio žmonai ir dukrai.
Autorius..."
Dėkoju ponui D., kad nepagailėjo laiko ateiti ir paliudyti Miesto vykdomajame apie grąžintino namo priklausymą Juozui Rainiui. Prieš keletą mėnesių tai tvarkė mama, paskambino prašydama liudyti poną N., o šis pasiūlė antru liudininku poną D.
Išeidamas ponas D. atidžiai nužvelgia sieną, kurioje buvo svetainės durys. Jos panaikintos. 1945-ųjų apsilankymo su N. epizodo knygoje taip pat nėra.
1996- ųjų spalio 27-a. Skaitau pono M. knygas apie pono D. vadovautą organizaciją rankraštį, gautą, autoriui susipažint nepasiūlius. Minimas tėvas. Nieko žeminančio ar įžeidžiančio. Pagyrimai. Mano pavardė. Jausmas, beveik įsitikinimas, kad apie Tėvą skaitau falsifikatą. Šneku su autoriumi. Siūlo pavartyti bylą.
1997- ųjų sausio 14-ą susipažįstu su byla Nr. ... pilietis D. ir kiti.
Apie Juozą Rainį ponas D. prašneko pirmą suėmimo naktį (1945-ųjų balandžio 7 d., kvotos pradžia 2 val.). Painiojo vardą, nurodė pono N. gatvės adresą, bet tiksliai apibūdino mūsų namo išvaizdą. Toliau - aštuoni sakiniai, iš kurių kiekvienas tuo laiku galėjo pražudyti žmogų. Jie pakartoti rankraštyje, kaip tiesa.
Tėvas buvo suimtas 1945-ųjų balandžio 7 dienos rytą. Byloje - tik trys jo kvotų protokolai. Dalyvavimą pono D. organizacijoje neigė. Nieko neišdavė.
Skaitau nutarimą Juozo Rainio areštui, tas pats tekstas kaltinamojoje išvadoje: "Rainys J. 1945 m. kovo mėn., būdamas antitarybinių įsitikinimų, savo noru įstojo į antitarybinę nacionalistinę organizaciją "LIT" ir užsiėmė aktyvia antitarybine veikla, būdamas tuo pat metu vyriausiu redaktoriumi.
Iš D., L.P. parodymų.
Remiantis aukščiau išdėstytu areštuoti, bausti..."
1997 m. balandžio 16 d. Skaitau ponios G.Venclauskaitės laišką. Ji rašo ne apie garbę, tolygią šlovei, o apie vidinį garbingumą, kuris nepriklauso nuo to, ką apie žmogų sako vienas ar kitas asmuo. Rašo, kad neverta reaguoti į tokių žmonių nuomones, kad mano tėvas, gyvas ar miręs, yra ir bus garbingas žmogus ir niekas to negali atimti, kad mes galime juo tik didžiuotis.
Ji gynė Tėvą 1945-ųjų teisme.
1997-ųjų birželio 19-ta. Vėlus vakaras. Esu močiutė. Girdžiu: senelis telefonu referuoja ponui M. apie dienos darbus ir anūkų vasarojimo planus. Jis atsako į pono M. klausimus. Jie dirba kartu. Ponas M. yra senelio viršininkas.
Prieš porą metų senelis klausinėjo manęs apie tėvą. Pono M. rankraštyje įrašytas mano pasakojimas.
Stovi akyse:
1997-ųjų vasaris. Senelis skaito Sauliui Daumanto "Partizanus". Vakare sugulę kalbasi. Sauliui dešimt metų. Jų meilė abipusė.
Niekuomet nebuvau protinga.
1944-ųjų rudenį (gal spalį?) mūsų namuose atsirado kariškis. Ateinančio nemačiau. Gyveno svetainėje. Vėliau mus, vaikus, sukeitė su juo. Vaikų kambaryje buvo perpjautos lentos, kurias atkėlus tėtė įlįsdavo į pogrindį. Patikrindavo, ar ten nešlapia, grindys nepūva. Dabar mums kambarys tapo "uždrausta zona". Kartais, durims prasivėrus, matydavau svečią, lyg užspeistą girių žvėrį vaikščiojantį iš kampo į kampą. Driekėsi papiroso dūmai.
Kartais tėtė eidavo pas jį pakalbėti. Mačiau įeinantį: uždėjęs delną ant durų rankenos stabtelėjo, susikaupė, po to nuspaudė ir atidarė duris. Jo veidas man pasirodė paprastas ir aiškus. Galbūt tai buvo ramus suvokimas to, kas vyko ir ką jis pats tyliai privalėjo daryti.
1992-aisiais paklausiau mamą svečio pavardės. Mama buvo Gustaitytė. dėdės, Gustaičių Kazio, žmona - Staniškytė. Pas mus gyveno Sergijus Staniškis. Tai buvo vargo pradžia.
V.
1997-ųjų sausį ieškojau tiesos. 1945-ųjų bendrabylis - akis į akį: "Jūsų tėvas nebuvo D. organizacijos ekspertu". Vyras, sėdintis kabinete: "Recenzavau rankraštį, bet, supraskite, manęs ten nebuvo. Renku medžiagą apie 1941-tyų birželį. Gal galite atnešti?"
Atsiminimai užplūdo kaip galingas srautas. Jų niekuomet niekam nereikėjo. Darbar reikia. Rašiau. Rašomasis stalas stovėjo toje pat vietoje, kur tėtė skaitė laikraštėlį, atrodė, kad kambario sienos popierinės ir per jas mane užgriūva atmintis. Kabinete pasakojau. Baigus pokalbį padėkodavau: už tai, kad atėjau, kad bendradarbiavau. Pastaroji padėka priminė brolį. Padėkų tekstas būdavo toks negrabus ir ilgas, kad spėdavau susigūžti į kamuoliuką prieš čiaukšteliant pagrindinį žodį - esmę. Atsakiau: šito man reikia. Siūlė rašyti memuarus, sakė kalbėjęs su M. Na, tai kas? Aš taip pat kalbėjau. Pamokė, kad reikia turėti nors kiek patriotizmo: ne mano vienos tėvas žuvo lageryje ir ne mes vieni buvome ištremti!
Atėjo priešrinkiminiai mėnesiai. Dukra sako: "Nebalsuosiu už šitą... Jis Lietuvos žmones šunauja apšaukė! Kaip išdrįso?" Tai iš D. ir kt repertuaro. Abu su tėvu kalbame apie rinkimų svarbą, "šunaujos" kilmę, apie savigarbą, kai net pasakytas žodis neprilimpa. Galvoja.
Sėdu į sofos kampą, po nugara pagalvės, užkeltos ant sofos kojos užklotos pledu. Tiesiai į knygą šviečia sieninė lempa. Skaitau Barthes'o straipsnį apie Čarlį Čapliną. Koks malonumas! Šilta, ramu. Toks gyvenimas - tarsi burkavimas.
Šalin politiką! Esu pensininkė. Iš kur man žinot, kokiu litų kiekiu tie, iš mano atminties, įvertins savo garbę ir orumą? Kuo mokėsiu? Aš turiu tik savo atsiminimus, kuriuose nei vieno iš jaunųjų nebuvo.
1998-ųjų vasaris. Sauliui dvylika metų (beveik). Prašo duot ką nors paskaityt. Siūlau "Gyvenimą duobėj". Girdžiu: "Apie kančią skaityti nenoriu".
Gavau "Floreslit'as" katalogą. Ten - gėlės. Spalvos, kaip mūsų vėliavoj. Noriu pavasario džiaugsmo.
