MANO JAUNYSTĖS VARGAI
Leonas Čelutka-Nemunėlis
1948 m. prasidėjo mano jaunystės vargai. Šeimoje buvome 5 asmenys: tėvai, sesuo, brolis ir aš - aštuoniolikmetis. Tėvas 1946 m. buvo suimtas ir nuteistas 10 metų kalėti. Brolis Aleksas, kad nebūtų paimtas i kariuomene, 1947 m. gruodžio mėn. pradėjo dirbti Radviliškio geležinkelyje. Mama, sesuo ir aš likome ūkininkauti.
1948 m. gegužės 22 d. buvome apsupti garnizono. Ryte, pradėjus aušti, jo vyresnysis mums perskaitė raštą, kad esame ištremiami kaip partizanų slėpėjai (buvome šelpėjai ir ryšininkai nuo 1944 m.). Liepė greitai rengtis. Ką spėjome pasiimti - susidėjome į vežimą ir išvažiavome Šeduvos link. Buvo suimtos 5 kaimyninės šeimos. Pagalvojęs, kad veža iš Tėvynės, atsisveikinęs su mama ir seserimi, nusprendžiau bėgti. Pavyko. Antrą dieną pabėgo ir kaimynas Julius Gaubas. Jei žūti - tai savoje žemėje. Su Gaubu nuėjome pažiūrėti, kas darosi mano namuose, bet mus užklupo stribai. Julius Gaubas žuvo, o aš likau gyvas.
Įstojau į partizanų gretas. Buvau priimtas į Žaliosios rinktinės būrį, kuria m vadovavo Petras Masiulaitis-Virpša. Daviau priesaiką. Gavau Nemunėlio slapyvardį. Mane paskyrė prie štabo. Teko daug apkeliauti su štabo viršininku Juozu Rudžioniu-Čemberlenu, kuris vėliau pasirodė besąs saugumo agentas.
1949 m. pradžioje partizanavau Jono Bulzgio-Klevo kuopoje. Mūsų kuopoje buvo 13-15 vyrų. 1948 m. Prisikėlimo apygardos vadu paskirtas Leonas Grigonis-Žvainys, spaudos viršininku - Vytautas Šniuolis-Vytenis. Radvilonių miške buvo suorganizuotas Žaliosios rinktinės sąskrydis, o stovykla prie Radvilonių dvaro pavadinta "Baltaisiais rūmais". Į sąskrydį susirinko partizanai bei būrių vadai. Viso pokalbio negirdėjau. Atsimenu paskutinius vado Žvainio atsisveikinimo žodžius: "Kovokime iki paskutinio kraujo lašo, nepasiduokime. Nors mes žūsime - mūsų tauta bus laisva".
Spauda į būrį buvo teikiama ir platinama per ryšininkus, bet ryšininke buvusi saugumo agento J.Rudžionio-Čemberleno žmona, daugumą spaudos sunaikindavo, todėl jos į būrį labai mažai pakliūdavo.
Nutarėme laikytis mažomis grupelėmis, nes buvo sunku gauti maisto. Prasidėjo išdavystės ir suėmimai, verbuojami nauji agentai. 1949 m. pradžioje buvo išduotas būrio vadas Petras Masiulaitis-Virpša, laikęsis Radviliškio aps., Raginėnuose. Žuvo septyni partizanai: būrio vadas Petras Masiulaitis-Virpša, Antanas Brazauskas-Žaibas, Onutė Brazauskaitė-Vaikutis, Petras Paluckas-Čukas, Juozas Montvilas, Venslovas, Baltramijūnas.
1948 m. pabaigoje Prano Palucko sodyboje Kadagio grupėje žuvo šie partizanai: kuopos vadas Pranas Paluckas-Kadagys, Algis Gabenis-Puodas, Aleksas Gabcnis-Puodelis, Petras Mickus-Zubrys, Brazas-Klebonas. Pabėgo Razgaitis-Saulėka, Juozas Kudokas-Ilgūnas. Išdavė eigulys Labunskis, gyvenęs Radviliškio aps., Juodupiu k. 1949 m. Čemberlenas sušaudė keturis partizanus: Moniką Mingėlaitę-Gražiną, Joną Mančiauską-Valstietį, Liudviką Buivį-Karvelį, Teodorą Mierkį-Sakalą. Tai įvyko Radviliškio aps. Gaubių k., Mataičio sodyboje. Po to Čemberlenas su saugumo pagalba, pasivadinę "klevais", "beržais, "matrosais", buvo užėję pas ryšininkę Kazimierą Laucytę-Butkuvienę, gyvenančią Radviliškio aps. Šibartų k. Penki ar šeši Čemberleno pagalbininkai rinko partizanus į Radvilonių mišką. Taip buvo sunaikinta vado Stepono Rimaičio-Strazdo kuopa: Apolonija Vaičiulienė-Pušaitė, Alfonsas Mikšys-Laisvė, Zenonas Jakimavičius-Putinas ir du ryšininkai Antanas Valys-Algis ir Adolis Žvigaitis.
Man teko daug kartų dalyvauti kautynėse. Mirtis slinko iš paskos. 1949 m. vasario 22 d. apsistojome sodyboje ir buvome išduoti. Ryte apsupo stribai, prasidėjo kautynės, vykusios pusę dienos. Nukautas vienas stribas ir keli sužeisti, paimtas automatas ir šautuvas, sugadintas kulkosvaidis. Netekome partizano Petro Mečionio-Lapo. Kautynėse dalyvavo kuopos vadas Jonas Bulzgys-Klevas, Steponas Vaišvila-Uodas, Antanas Šimuolis-Driuteika ir aš. Buvo sužeisti Driuteika ir Klevas.
1949 m. spalio 4 d. kautynės vyko Radviliškio aps., Mažaičių miške. Išdavė partizano Stankaus-Tigro sesuo, kuri visą laiką mus šelpė, palaikė ryšius, paskui, matyt, buvo saugumo užverbuota. Mūsų kuopoje buvo 8 vyrai ir dvi merginos: ryšininkė Emilija Gegetskaitė ir mergina nuo Raseinių, pasivadinusi Dana, kuri vėliau buvo suimta ir teista. Per kautynes buvome kareivių apsupti keliais žiedais. Žuvo du partizanai: Antanas
Šimuolis-Driuteika ir Alfonsas Simansonas-Karpis, labai stambus vyras, vaikščiojęs basas, nes buvo labai sudėtinga gauti jam batus. Vėliau žuvo dar trys partizanai: Vincas Tarbūnas-Dagys, Steponas Vaišvila-Uodas ir Bolesas Sabeckas-Uosis. Dana buvo sužeista, bet man pavyko išvesti ją iš kautynių vietos. Sužeistą suėmė ir Emiliją Gegetskaitę. Sveiki liko tik Jonas Bulzgys-Klevas ir Stasys Banilis-Smidra. Aš taip pat buvau sužeistas. Garnizonas irgi turėjo nuostolių: sužeistų ir nukautų. Besiveržiant pats nukoviau du kareivius.
1949 m. gruodžio mėn. Pakruojo aps., Jasaičių k. pas ryšininkus Šumskius mane stribai pastebėjo ir apsupo. Per šeimininkę reikalavo pasiduoti. Atsisakiau. Pastebėję, kuriame kambaryje esu, per langą įmetė granatą, bet išgelbėjo spinta. Po sprogimo puolė žiūrėti, bet aš turėjau pistoletą, ir vieną stribą sužeidęs, išbėgau į lauką. Pavyko pabėgti, nors ir sužeidė, persekiojo beveik kilometrą. Priglaudė ir gydė Tribulų šeima Radviliškio aps., Miškadvario k. Šeimoje buvo motina ir 7 vaikai, o tėvas miręs. Man suteikė reikiamą medicininę pagalbą. Ta pati šeima priglaudė Petrą Mečionį-Lapą ir kitus. Atiduodami mums paskutinį lašą pieno, nuskriausdavo savo vaikus. Tribulų namuose buvo slėptuvė.
Jonas Bulzgys-Klevas ir Stasys Banilis-Smidra nusigavo pas ryšininkus Venclovus į Noreikonių k. Pakruojo aps. ieškoti man medicininės pagalbos. Ten buvo išduoti ir žuvo, o sodybą stribai sudegino. Likau vienas ir turėjau ieškoti gerų žmonių, kurie mane priglaustų.
1951 m. įsigijau dokumentus svetima pavarde, o 1952 m. išvažiavau į Kaliningrado sritį, kur apsigyvenau ir pradėjau dirbti. 1965 m. saugumo buvau išaiškintas.
