"ŽALIOSIOS" GIMIMAS IR ŽŪTIS

ATSIMINIMAI, LIUDIJIMAI, SVARSTYMAI

VAKARŲ LIETUVA

Balys Juknevičius

Ėjo 1944m. vasara. "Išlaisvintojai" traukėsi į vakarus, "išvaduotojai" artėjo iš rytų, Rozalimo apylinkės liko niekieno žemė. Ir tada miestelyje

□ Adolis Skačkauskas ir Balys Juknevičius Karagandos srities Spasko lageryje. 1956 m.

pasirodė pirmieji būsimos rinktinės vyrai. Nedaug jų buvo. Vieni vilkėjo plechavičiukų uniforma, kiti įvairių uniformų mišiniu. Ginklai, kaip ir uniformos, margi, tačiau tai buvo jau ginkluoti vyrai. Sunaikino visų įstaigų dokumentus, išdalijo žmonėms sandėliuose užsilikusi cukrų ir kitas prekes, palaikė tvarką.

Prieš pat pasirodant okupantams, vieni vyrai pasitraukė Liepojos link, kiti (Miknevičius-Bombonešis, buvęs baltaraištis, Korosas) ir keletas kitų kažkur dingo. Daugiausia liko kaimo jaunimas, buvę plechavičiukai. Tai ir buvo "Žaliosios" rinktinės užuomazga. Prasidėjo mažylės tautos didelė kova už laisve. Tik niekas tada nežinojo, kad ji bus tokia knivina ir daugumai paskutinė.

Pasirodė okupantai. Po pirmųjų linijų paplūdo NKVD daliniai - supo ištisus kaimus, gaudė jaunus vyrus ir varė i frontą. Tie, kurie spėjo pasprukti iš apsupimo, slėpėsi krūmuose, pamiškėse, daržinėse. Vieni iš jų taip ir liko slapstytis beginkliai, kiti prisidėjo prie ginkluotos kovos. Ta kova darėsi vis aršesnė. Sunku buvo partizanams - neturėjo įgūdžių, nebuvo vadovaujančio centro, apylinkes užplūdo įvairaus plauko plėšikai ir dezertyrai. Reikėjo užmegzti ryšį tarp atskirų partizanų grupių, surasti ginklų, sudaryti kažkokią bendrą vadovybe, apraminti plėšikus. Pasirodė pirmieji stribai, atsirado pirmosios aukos.

Viena iš tokių aukų buvo Rozalimo gyventojas Bogužas, nušautas prie savo namų slenksčio. Nušautas šiaip sau, be jokios priežasties. Naujos laidos tarybinis seniūnas vienoje sodyboje aptiko besislapstantį buvusį baltaraištį Petrą Vaišvilą. Seniūnas buvo ginkluotas. Vaišvilą areštavo ir išvarė į valsčių, teisė, išgabeno į Vorkutą, iš kur šis nebegrįžo. Netrukus "starastai" buvo įvykdyta mirties bausmė. (Jo pavardė berods buvo Savickas.) Nepasisekė ir kitam seniūnui Steponavičiui. Jis buvo įsitvirtinęs Maldžiūnų dvare ir tik dieną teišlįsdavo iš tvirtovės. Kartą pamatė kieme nepažįstamus ginkluotus vyrus. Bėgo slėptis, ir buvo nušautas. Sudorojo jį Šeduvos stribai, kažko atvažiavę į Maldžiūnų kaimą. Gyveno kaime ir poros stribų šeimos. Buvo surengta pasala. Vienas stribas žuvo, o kitas -Račkauskas - pabėgo.

Artėjo žiema. Reikėjo pasirūpinti maistu, rūbais, prieglobsčiu. Be to, vyrai norėjo prieiti kalėdinės išpažinties ir duoti priesaiką. Medikonių k. ūkininkas Štaras gyveno pačioje pamiškėje. Sodyba apaugusi eglėm, o jauja beveik miške. Medikonių ūkininkai: Kairys, Jurgis Dumšė, Devėnas parūpino maisto, Štaras iškūreno jaują, atvažiavo Rozalimo bažnyčios klebonas Juozas Matulevičius. Susirinko apie 70 vyrų. Katalikai suėjo į vidų, nekrikštai liko sargyboje. Sargybų patikrinimo metu paaiškėjo, kad vienas sargybinis (Podkovyrin?) pabėgęs. Vyrai spėjo pasitraukti į Šukionių-Vaigailių miškus, kunigas pabėgo. Jaują garnizonas sudegino. Ūkininkus areštavo ir teisė. Šiuo metu tarp gyvųjų nebėra nė vieno. Kunigą J.Matulevičių areštavo 1956m. Teisė tik už dokumentų klastojimą. Jis buvo pasikeitęs pavardę. Kalėjo Lietuvoje. Prieš keletą metų mirė Lapėse(Kauno aps.).

1994 m. "Tremtinio" Nr.13 V.Vaitiekūnas rašo, kad "Žaliosios" rinktinės pavadinimas ir priesaika įforminta 1945 m. balandžio mėn. Aš nežinau, kada formaliai rinktinės pavadinimas buvo įformintas, bet priesaiką minėti partizanai davė anksčiau, dar 1944 m. Galbūt tik ne visi suspėjo.*

------------
*Priesaikų istorija, matyt, yra tokia. 1944 m. pabaigoje partizanai galėjo prisiekti LLA priesaika, o 1945 m. pavasarį buvo sudaryta jau sava, rinktinės. Kadangi laisvės kovų pradžioje rinktinės veikė kaip mikroorganizacijos, todėl buvo būtinas visapusiškas juridinis įteisinimas - nuo priesaikos iki statutų. Analogija -LLA Didžiosios Kovos rinktinės Vanagų 1944 m. priesaika, šiek tiek besiskirianti nuo bendrosios LLA nustatytos fomios. - Red. pastaba.

1945 m. pavasarį miestelio aikštėje buvo išniekintas pirmasis lietuvio kūnas. Tai buvo Miškadvario gyventojas Baika. Nebuvo jis partizanas. Neturėjo ginklo, neturėjo slapyvardžio. Kaip ir daugelis kitų, slapstėsi namuose nuo kariuomenės. Pamatęs garnizoną supant namus, bandė bėgti. Buvo sunkiai sužeistas, o paskui pribaigtas. Miestelio aikštėje prieš šventorių išniekintas. Ne partizanai buvo ir Petras Gaščiūnas su dviem savo draugais (pavardžių nepamenu). Vienas iš jų slapstėsi nuo kariuomenės, o kiti du nuėjo aplankyti. Vetrovo baudėjai apsupo kluoną, vaikinus išvarė į kiemą. Artimųjų akyse įrėmę ginklus į galvas, sušaudė. Kaip ir Baika, buvo numesti miestelio aikštėje ir išniekinti. Baisu buvo žiūrėti į parako nuplikytus ir ištinusius veidus. O Petrui tuomet ėjo septynioliktieji... Šiuo metu Petro brolis monsinjoras Kazimieras Gaščiūnas eina aukštas pareigas Telšių kunigų seminarijoje.

<- Partizanų grupė, veikusi Liaudiškių-Baisogalos-Šeduvos-Sidabravo apylinkėse. Pirmoje eilėje iš kairės: Sabeckis-Uosis, Povilas Medvaras-Dobilas, Dūda-Labutis. Antroje eilėje: Vytautas Motiekaitis-Papartis, Semėžys-Dulkė, Simonavičius-Varnas, Rulys, Vladas Rulys-Garbenius. Trečioje eilėje: Kazimieras Motiekaitis-Banga, neatpažintas, Savičius, Adolis Motiekaitis-Klevas.

1945 m. vasaros pradžioje (liepos 8d.) apie 70-80 partizanų užpuolė Rozalimo miestelį. Vadovavo kpt. Izidorius Pucevičius-Radvila. Partizanams suvėlavus nutraukti telefono ryšį, apsuptieji iškvietė garnizoną iš Panevėžio. Prie Padubysio tilto, įvažiuojant į miestelį, įvyko susišaudymas. Pirmosios dvi karinės mašinos buvo tiesiog sukapotos, bet jėgos buvo perdaug nelygios. Partizanai paryčiui atsitraukė. Šeši partizanai žuvo ir vienas sunkiai sužeistas. Šeši išniekinti kūnai buvo numesti miestelio aikštėje, prie jų atitemptas ir sužeistasis. Kad nedejuotų, kažkuris iš stribų sutrupino jam galvų, o smegenys ištiško ant atsilapojusio švarko. Septyni išniekinti kūnai ir ištaškyti smegenys! Tarp žuvusiųjų trys broliai Morkūnai, Jonas Jonaitis-Paukštė, Rušplaukis-Perkūnas. Kitų neprisimenu. Visvaldo "Žaliosios" istorijoje rašoma, kad rinktinė "nedideliais" nuostoliais pasitraukė (LKA, Nr.8). Aš nežinau, kaip pavadinti 10 proc. žuvusiųjų. Argi tai jau tokie nedideli nuostoliai? Ten pat rašoma, kad buvo nukauta virš 27 stribų. Tai netiesa. Tuo metu Rozalime galbūt iš viso nebuvo tiek stribų. Faktiškai nukauti tik 4 stribai: Vytautas Budrys, Petras Petraitis, Žižas, ketvirto neprisimenu. Gatvėje nušauta (netyčia) Mykolaitytė, dingo vaistininkas. Vienas iš stribų buvo suimtas, bet, varant per kapines, pabėgo (nušautas vėliau). Kiek nukauta čekistų-kareivių, sunku pasakyti, bet iš tikro daug. Partizanai pasitraukė į Radvilonių, Liaudiškių-Mažuolių miškus.

Niekas tuomet nežinojo, kad už poros mėnesių čia bus paguldytas ir "Žaliosios" vadas kpt. I.Pucevičius-Radvila. Paprasta kaimiška skranda, basos kojos, iškreiptos lūpos tartum paskutiniam šypsniui, tartum priekaištui. Kaip toje dainoje - "stribokų daugybė, o tu vienas, vietoj rožių panertas purve". Užkastas buvo pelkėje, prie pat miestelio. Žmona sužinojo, kur užkastas jos vyras. Su artimu žmogumi atkasė vado palaikus ir išgabeno. Ir dar dabar Radvila ilsisi Radviliškio kapinėse, svetimame kape, svetima pavarde prisidengęs.

1945 m. rugpjūčio 25 d. vadas kėlėsi iš vienos bazės į kitą. Kaip bebūtų keista, bet vadų lydėjo tik vienas palydovas. Jų kelionė ir maršrutas saugumui iš anksto buvo žinomi. Prie Rozalimo-Smilgių vieškelio buvo toks Mediniškių kaimas. Viena pusė kaimo priklausė Smilgių - kita pusė

← Partizanų grupė, veikusi Liaudiškiu-Baisogalos-Šeduvos-Sidabravo apylinkėse. Pirmoje eilėje iš kairės, guli: A.Mingėla-Kęstutis, Pleckavičius, Jonas Skačkauskas-Jaunutis, Petras Mickus-Zubrys. Antroje eilėje: Mickus-Riešutas, Razgaitis, Juozas Skačkauskas-Strausas, J.Manšauskas-Valstietis. Trečioje eilėje stovi: Verbliugevičius-ŽiIvitis, Vladas Jurgaitis-Dagilis, Vacys Brazauskas-Vairas, Stepas Rymaitis-Strazdas, Jonas Rymaitis-Garnys, Kazys Laužikas-Briedis, Antanas Brazauskas-Žaibas, Pranas Gulbinas-Darius, Vincas Tarbūnas-Dagys

Rozalimo valsčiams. Šiame kaime, Stankūnų sodyboje, žmona ir dukros laukė vyro ir tėvo, o kitame gryčios gale partizanai laukė savo vado. Nepriėjus apie pusę kilometro iki susitikimo vietos, vado laukė mirtis. Niekas neištarė "stok", niekas nepaklausė, kas eina. Pasala buvo neatsitiktinė, ir auka taip pat buvo neatsitiktinė. Į eilinę pasalą apskrities saugumo viršininkas nevažinėja. Kapitonas krito vietoje, palydovas pasitraukė nesužeistas. Laukiančių vado partizanų sargybinis girdėjo šūvius, suprato, kad įvyko nepataisoma nelaimė. Dar kiek pabuvę, partizanai pasitraukė, o ryte pasirodė stribai.

Išdavyste nieko nekaltinu, nežinau, kas išdavė, bet tai buvo išdavystė ir skaudus smūgis "Žaliajai". Dar tebėra gyvas žmogus, kuris stribus vežė į Rozalimą, prisimena, ką jie kalbėjo. Galbūt netoli tas laikas, kai apie šią žūtį bus papasakota plačiau. Matyt, apie šią kelionę žinojo daugiau žmonių negu reikėjo.

Buvo išdavysčių ir kitokių. Tie kaimo vaikinai tikriausiai ne visi būtų paėmę ginklą, jei jų į kovą nebūtų kvietę Tautos autoritetai. Šie vaikinai veik visi žuvo ar patys nusišovė, tuo tarpu dalis buvusių vadų pabėgo. Galbūt kai kuriems Lietuvos gynėjams moralinė vyresniųjų išdavystė buvo skaudesnė už fizinę. Jų nebėra, ir jie niekam nepasiskųs.

Tais pačiais metais žuvo ir daugiau partizanų. Birutės kaime, Šeduvos vls. , žuvo partizanai Jonas ir Vladas Puodžiūnai iš Šalaikonių k.

1945 12 31 Rozalimo vls., Plaučiškių k., grupė partizanų laukė atvykstant antrojo būrio. Pamatę atvykstančius, sargybiniai nutarė juos pagąsdinti. Pasigirdo rusiškas "stok, kas eina". Atsakymas buvo lietuviškas - du partizanai žuvo nuo savųjų rankos. Abu plaučiškiečiai: Dominykas Montvilas-Pilėnas ir Vytautas Merkelis-Maželis. Dėl jų palaidojimo yra dvi versijos. Pirmoji - partizanai buvo nuvežti maždaug už 20 km ir palaidoti Radvilonių miške 21-ame kvartale, Grigaliūno ūkio teritorijoje. Dabar šios vietos nebeatranda. Antroji versija - partizanai buvo palaidoti Plaučiškių k. senose kapinaitėse, nes toli vežti buvo pavojinga. Nežinau, kuri versija yra teisinga.

Žūtys ir išdavystės lydėjo ir 1946 metus. Aukštalkų k. pas Kizevičius buvo apsupta Vlado Masilaičio-Kerpės grupė, kuri laikėsi Užuožerių, Karčiamų, Garžionių, Aukštalkų apylinkėse. Grupei priklausė trys broliai Godeliai, Misius-Dragūnas, V. Masilaitis-Kerpė, Simonavičius-Balandis ir Vincas Tarbūnas-Dagys. Visi Kerpės vyrai, išskyrus Dagį, žuvo. Netoli Stačiūnų žuvo Klemas Jaraminas-špokas ir Šlėga(sl.). Rozalimo vls. , Brijagalos k., agronomo Adolio Skačkausko sodyboje, bunkeryje po spinta, slėpėsi pats A.Skačkauskas ir partizanas Laimutis(sl). Bunkerį kažkas išdavė. Kareiviai pravėrė spintos duris ir įmetė granatą. Laimutis buvo sprogimo sudraskytas ir išniekintas miestelio aikštėje. A.Skačkauskui buvo nutraukta ranka. Bausmę atliko Karagandos srities Spasko invalidų lageryje. Mirė Lietuvoje, palaidotas Radviliškio kapinėse.

□ Dominykas Montvilas-Pilėnas

□ Izidorius Pucevičius. I923m.

□ Petras Mickus-Zubrys, Bronius Burnys-Mauras ir Vladas Jurgaitis Dagilis prie savo bunkerio Kamariškėse (pas Janutę Barkauskaitę). 1947 m.

□ Jonas Puodžiūnas

□ Vladas Puodžiūnas

□ Alfonsas Puodžiūnas-Kiaunė

Broliai Jonas (g. 1916 m.) ir Vladas (g. 1925 m.) iš Šilaikonių k., Šeduvos vls. žuvo 1 945 09 1 4 Navagrudsko sodyboje Birutės k., Šeduvos vls.

Alfonsas (g. 1921 m.) partizanavo nuo 1944 m., garsėjo kaip narsus kovotojas ir puikus dainininkas. 1947 m. spalio mėn. žuvo kartu su Žaliosios rinktinės vadu J. Skačkausku-Strausu Birutės k. Plungės sodyboje

Tais pačiais metais, berods kovo pradžioje, nelaimė įvyko Rozalimo vls. Litkūnų k. Ten buvo išduoti ir suimti keturi partizanai. Tarp jų du broliai Ferensai, Rimas Savickas. Šiuo metu tarp gyvųjų nebėra nė vieno. Kiek vėliau buvo suimtas buvęs Rozalimo gyventojas Vytautas Ūselis (vokiečių laikais dėvėjo juodą uniformą).

Metams bėgant vis labiau retėjo partizanų gretos - atsirado smogikai, kurie veikė partizanų vardu, pradėjo kiršinti žmones, su MGB pradėjo bendrauti atskiri rėmėjai-ryšininkai. Nuolatinės pasalos. 1947 m. vasarą dalis "Žaliosios" vyrų apsistojo poilsiui Baisogalos vls., Vabalių k. Buvo išduoti. Besiverždami iš apsupimo, žuvo Uosis(sl.), Beržinis(sl.), Vanagėlis(sl.), Dulkė(sl). Prasiveržė tik Vladas Jurgaitis-Dagilis ir Albertas Bernotas-Maiskis. Dagilis tvirtino, kad apie partizanų apsilankymą težinojo tik šeimininkų dukros Jarašiūnaitės. Likus pusvalandžiui iki puolimo pradžios, šeimininkai išvažiavo į Baisogalą. Išbėgęs iš apsupimo Maiskis apsistojo Gražionių k. Tais pačiais metais jį atpažino į šias apylinkes atsibastę Rozalimo stribai ir nušovė. Buvo nuvežtas į Rozalimą. Nežinia kur užkastas. 1947 m. rudeniop netoli Amalijos kryžkelės, Birutės kaime, Juozas Skačkauskas-Strausas, laikinai ėjęs "Žaliosios" vado pareigas, su keliais savo vyrais buvo apsuptas. Strausas buvo sužeistas ir nusišovė, Alfonsas Puodžiūnas-Kiaunė žuvo, kiti pasitraukė. Buvęs partizanas Vladas Vyšniūnas-Aušrelė tvirtina, kad Strausą 1961 m. matęs Rozalime gyvą. Nebent buvo du Strausai, nes vienas tikrai žuvo.

Rozalimo-Smilgių sankirtoje veikė Kazimiero Tamašausko-Kovo grupė. 1947 m. įsigijo tarybinius dokumentus ir pora metų laisvai gyveno. Vieni mokytojavo, kiti glaudėsi prie bažnyčios ir t.t. K.Tamašauskas laikėsi pas brolį kunigą Leonardą. 1949 m. visi buvo surinkti, tarp jų ir brolis kunigas. Bausmę atliko Džezkazgano lageriuose.

Po Vabalių išdavystės 1947 m. trys "Žaliosios" partizanai -Petras Mickus-Zubrys, Bronius Burnys-Mauras ir Vladas Jurgaitis-Dagilis apsistojo Baisogalos vls., Kamariškėse. Petras Mickus pasipriešinimo pradžioje laikėsi Mažuolių miške. Gyveno drauge su Juozu Paliūnu-Rytu, Juozu Mingėla-Vilku (taip rašoma paminklinėje lentoje prie buvusio bunkerio Mažuolių miške).

□ Stasys Banilis-Smidras ir Stepas Vaišvila-Uodas

Zubrys žuvo 1948 m. Radvilonių miške. Kartu žuvo Pranas Paluckas-Kadagys, Algis Gabenis-Puodas, Aleksas Gabenis-Puodukas, Brazas-Klebonas, Valerijonas Umbrasas. Iš apsupimo prasiveržė Razgaitis-Sauleka, Juozas Kudaba-Ilgūnas ir Julija Pukylė-Širšė. Leono Čelutkos-Nemunėlio tvirtinimu, grupę išdavė eigulys, tuo metu gyvenęs Juodupio k., Radviliškio vls. Kautynėse netoli Baisogalos žuvo Adolis Motiekaitis-Klevas ir Dūda-Labutis. Partizanai juos paslėpė, vėliau palaidojo Sidabravo miškuose. Partizanai, kurie dalyvavo perlaidojime, žuvo, miškų takai užžėlę. Niekas nebežino, kur ilsisi Klevas ir Labutis.

Įvairiu metu Baisogalos-Radviliškio apylinkėse už Lietuvos laisvę žuvo penki broliai ir jų tėvas Motiekaičiai: Vytautas-Papartis, Adolis-Klevas, Aleksas-Lašas, Kazimieras-Banga, jauniausias - Leonas - be slapyvardžio. Mirties valandą jam tebuvo 14 pavasarių. Tėvas 1945 m. išvežtas į Komiją mirė. Šiandien tėra likusi viena sesuo Vanda ir jos skausmas. Mažai kas užeina, mažai kas aplanko. Grąžino valdžia žemelę, sodriai brolių krauju palietą. Norėtųsi ją išlaikyti, bet nėra kuo ją įdirbti.

Radviliškyje tebegyvena seserys Petrė ir Adelė Stasiliūnaitės, kurios anais metais išdavė Papartį. Nors seserys kiekvieną dieną eina i bažnyčią, bet rankos tebėra kruvinos. Duok Dieve, kad pas Dievą taip pat nebūtų senaties termino. Stribas, kuris nušovė Papartį, taip pat gyvena Radviliškyje. Tais "gerais laikais", susitikęs Paparčio seserį Vandą su pasigardžiavimu pasakodavo, kaip šaudė Paparčiui į pilvą tol, kol žarnos išlindo.

□ Kazytė Lauciūtė-Butkuvienė ir Julija Pukytė-Širšė. 1955 m., Mordovija

Antras iš Kamariškių slėptuvės - Bronius Burnys-Mauras iš Radviliškio žuvo Legečių miškuose. Vladas Jurgailis-Dagilis iš Linelių k., Rozalimo vls., su ginklu rankoje nuo 1941 m. Vokiečių okupacijos metu taip pat buvo persekiojamas. Su broliu Vytautu kalėjo Kauno gestape. Vytautas žuvo, Vladas grįžo.

1944 m. jau partizanas.

Tai vienas iš nedaugelio per ketverius metus nepakeitęs slapyvardžio. Neapsakomai drąsus. Rinktinėje buvo rikiuotės skyriaus viršininku. Ne kartą dalyvavo kautynėse. Rūbai sukapoti, o pats sveikas. Kartas nuo karto aplankydavo Vai-gailių miškuose Daminausko-Kęstučio grupę. Grįžę girdavosi, jog buvę "Baltuosiuose rūmuose". 1948 m. Dagilis gavo užduotį Vilniaus katedroje sutartu laiku susitikti su ryšininke Ra-mune(sl.). Netoli katedros susitiko Rozalimo aktyvistą Plungę ir buvo išduotas. Ryšininkę perspėjo, pats pateko į MGB rūsius. Nieko neišdavė. Netgi Kamariškių bunkeris liko neišaiškintas. Katorgos jungą tempė Kolymoje. Paskutiniu laiku gyveno Kaune, be sveikatos ir be apdovanojimų. Mirė 1994 06 22. Palaidotas Karmėlavos kapinėse.

1948 m. vasario mėn. Rozalimo vls., Paežerių k., žuvo Aukštalkų partizanas Bronius Kižauskas-Kotas ir Dervelių vaikinas Vincas Jonaitis-Dobilas. Kadangi rogėse nebuvo vietos, partizanus pririšo prie rogių ir tempė iki miestelio. Stribas, nušovęs partizaną, turėjo teisę pasiimti jo

□ Paminklinė lenta prie bunkerio Mažuolių miške

ginklą. Iš to buvo galima spręsti, kas "dienos didvyris".

Tuo pačiu laiku netoli Amalijos kryžkelės kautynėse su stribais buvo sunkiai sužeisti būrio kulkosvaidininkai Ignas Kurliandskas-Mėnulis iš Rozalimo vls., Jamantonių k. ir Jonas Skačkauskas-Jaunutis. Sužeistą Mėnulį išnešė Petras Mečionis-Lapas. Mėnulis išgijo, bet liko invalidas ir aktyvioje kovoje nebedalyvavo. Suimtas 1950 ar 1951 m. Tolimesnis likimas nežinomas. Jaunutį taip pat dar gyvą stribai nuvežė į Šeduvą. Jam tada dar nebuvo ir 20 metų. Niekas nesuteikė medicininės pagalbos.

□ Vladas Jurgaitis-Dagilis ir Genutė Žvygaitytė

Miręs buvo pasodintas prie parduotuvės sandėlio sienos.

Tais pačiais 1948 m. netoli Amalijos, Birutės kaime, Navagrudskių sodyboje, buvo apsuptas Verbliugevičius-Žilvytis. Sunaikinęs dokumentus, Žilvytis susisprogdino. Buvusi "Žaliosios" ryšininkė tvirtino, kad Žilvytį išdavė Juozas Uogintas. Raginėnų k. buvo suimta ryšininkė Barbora Urbaitytė. Ji išdavė apie 100 žmonių. Kai nebeturėjo ką išdavinėti, jai pačiai 15 metų atseikėjo. Grįžusi iš lagerio Raginėnuose nebepasirodė.

Janutė Kižauskaitė-Nijolė, eidama į susitikimą, pateko į pasalą. Bandydama pabėgti, žuvo. Jos brolis Antanas-Kominternas žuvo Vismantų k., Radviliškio vls.

1948 m. į rinktinę atvyko Rudžionis-Čemberlenas, Radviliškio gyventojas. Rekomendavo jį Minelgų šeima ir Leonas Gylys-Agnieška. Vokiečių okupacijos metu Rudžionis dirbo Radviliškio geležinkelio policijoje. 1947 m. įsidarbino Radviliškyje NKVD vairuotoju. Tikriausiai jau tada buvo išgama. Būdamas vairuotoju "padėjo" pabėgti partizanui Šliandariui. Tarp partizanų tapo "savu", sudarė savo atskirą grupę, į kurią įėjo pats Rudžionis-Čemberlenas, Monika Mingėlaitė-Gražina, Jonas Manšauskas-Valstietis, Liudvikas Buivys-Karvelis,Teodoras Morkus-Sakalas.

Laikėsi Legečiuose, Mataičio sodyboje. 1949 03 19 partizanai žuvo. Liko tik Čemberlenas. Manoma, kad jis suprato, jog yra iššifruotas: partizanus

□ Janutė Kižauskaitė-Nijolė iš Aukštalkų. Žuvusi 1948 m. prie Miškadvario. Kitoje pusėje nuotraukos buvo užrašyta: "Petriuk! Prisimink nors kada šį neaiškų atvaizdą. Jonė". 1947 07 22

nušovė, iškvietė rusus ir imitavo kautynes, nes į rytą pasigirdo šaudymas, visur vien čekistai. Į kompaniją pasikvietė tokius, kaip jis pats "arus", "kelmus", "matrosus", ir prasidėjo "Žaliosios" naikinimas. Per ryšininkus pasikvietė Rymaičio-Strazdo grupe ir ją sunaikino. Žuvo Apolonija Vaičiulienė-Pušaitė, Alfonsas Mikšys-Laisvė, Zenonas Jakimavičius-Putinas, ryšininkas Antanas Valys-Algis. Vėliau buvo išviliotas į mišką ir nušautas Adolis Žvygaitis. Po metų jo kūnas buvo surastas ir palaidotas Kriaukėnų kapeliuose. Tai buvo "Žaliosios" fotografas, dainininkas, draugas. Tarytum nujausdamas savo likimą, labai mėgo dainą... "Kada jie ilsėjos po žygio nakties, vienas iš jų tarpo išdavikas rados, -

žuvo bernužėliai pavergtos šalies". Oficialiai Žvygaitis nebuvo partizanas, bet daugiau gyveno miške. Truputi vėliau Čemberlenas Jasaičių miške su savo sėbrais išprievartavo merginą ir pasmaugė. Dar vieną šiurpų nusikaltimą aprašė N.Gaškaitė. Čemberlenas dviese su Chamantausku išsivedė Rozalimo vls., Dulkiškių k. vaikiną Vaclovą Dveilį ir labai žiauriai kankino tol, kol šis išprotėjo. Vėliau pribaigė ir užkasė. Ir tai tik jo nusikaltimų atskiri epizodai. Manoma, kad Rudžionis tebėra gyvas.

□ Apolonija Vaičiulienė-Pušaitė, Poviliukas. Žuvo 1949 m. Mažaičių miške

1949 01 25 Padauguvenės k., Smilgių vls., buvo apsupta Petro Masilaičio-Virpšos grupė. Ilgai priešinosi partizanai, ilgai kovojo, bet jėga nugalėjo. Visi žuvo. Tai Antanas Brazauskas-Žaibas, Onutė Brazauskaitė-Vaikutis, Petras Paluckas-Žukas iš Šnikonių k., Juozas Montvila iš Šalaikonių k., Kazys Venslova iš Raginėnų, Baltramijūnas iš Jabutonių k. ir pats Virpša iš Sedūnų k. Išniekinti buvo Šeduvos miestelyje. Žmonės sužinojo, kur išniekinti kūnai buvo užkasti, tiksliai nustatė vietų. Prasidėjus Atgimimui, buvo palaidoti Šeduvos naujose kapinėse. Dar vienas - Vaclovas Brazauskas-Vairas žuvo Arimaičiuose, perlaidotas Radviliškio kapinėse.

Sesuo Jadvyga dienas leido Gulago salyne, o likusi paskutinė - stepių platybes matavo.

Kitas to paties kamieno Brazauskas "vargo" CK.

1949 m. vasario 22 d. Jasaičių k. buvo apsupta Jono Bulzgio-Klevo grupė. Kautynės truko pusę dienos.

Žuvo Petras Mečionis-Lapas iš Draumėnų k.

Apie nukautus stribus ir čekistus nekalbu -daug. Iš apsupimo išsiveržė Klevas, Stepas Vaišvila-Uodas iš Linelių k., Antanas Samuolis-Druteika ir Leonas

Čelutka-Nemunėlis. Druteika ir Klevas buvo sužeisti.

1949 m. gegužės mėn. Preičiūnų k., Pakruojo vis., Glebo kluone, buvo apsupti keturi "Žaliosios" partizanai: Leonas Areima-Tarzanas iš Jamantonių k., Adolis Nauronis, Švilpaitė irStoškus(?). Prasiveržti buvo neįmanoma. Neišsiveržė ir šie partizanai. Kovojo iki galo ir žuvo ugnyje. Stribai terado tik suanglėjusius lavonus. Ilgai negalėjo nustatyti, kas gi ten žuvo.

□ Vacys Brazauskas-Vairas

Šiurpi išdavystė įvyko 1949 m. spalio mėn. Mažaičių miške, Radviliškio rajone. Partizanus išdavė žuvusio draugo Stankaus-Tigro sesuo Emilija. Ji visą laiką buvo partizanų globėja, šelpė, nuolat palaikė ryšį. Matyt, vieną kartą į jos "dūšią" saugumas surado kelią. Būryje buvo 8 partizanai ir dvi merginos. Partizanų stovykla buvo apsupta keliais žiedais ir netikėtai paleista ugnis. Žuvo Antanas Samuolis-Druteika ir Alfonsas Samsonas-Karpis. Kautynių metu žuvo dar trys partizanai -Vincas Tarbūnas-Dagys, Stepas Vaišvila-Uodas, Bolesas Sabeckis-Uosis. Emilija Gegeckaitė buvo sužeista ir suimta. Prasiveržė Jonas Bulzgys-Klevas, Stasys Banilis-Smidras, sužeistas Leonas Čelutka-Nemunėlis, kuris išvedė partizane Daną, atvykusią nuo Raseinių. Dana gydėsi Preičiūnų k. pas Venslovus. Vėliau buvo su-

imta. Tardoma Šiaulių saugumo rūsiuose ir Šiaulių kalėjime. Tolimesnio likimo nežinau.

□ Onutė Brazauskaitė-Vaikutis

Vietoj sunaikintos Kęstučio grupės Lygumų, Pakruojo, Linkuvos ruože laikėsi Antano Miškūno-Žirnio būrys. Būriui priklausė trys broliai Trinkos, Vladas Vaitiekūnas-Paleckis, jo brolis Balandis, Morkūnas-Gegužis. Vienas Trinka žuvo 1949 m. spalio mėn. Pakruojo vls., Paškėčių k., antrasis Trinka buvo suimtas. Po ilgos katorgos grįžo į Lietuvą. Atidavęs viską Tėvynei, pats mirė senelių prieglaudoje. Palaidotas Šiaulių miesto Ginkūnų kapinėse. Trečiojo Trinkos likimo nežinau. Nebesvetingi partizanams pasidarė Lietuvos miškai. Likęs būrys susirado "gerą draugelį", kuris parūpino ir "tikrus" dokumentus. 1949 m. spalio mėn. partizanai "pasiskolino" Impolių tarybinio ūkio kasą ir išvažiavo į Kauną. Nuo pirmos minutės buvo saugumo akiratyje. Nepasiekę Kauno, kaip "spekuliantai" buvo suimti ir perduoti Šiaulių saugumui. Nepaprastai žiauriai buvo kankinami. Trys iš keturių buvo nuteisti mirties bausme. Buvo suimta ir daugiau žmonių.

Išsiveržę iš Mažaičių miško apsupimo Klevas, Smidras ir sužeistas Nemunėlis rado prieglobstį Miškadvario k. vargingoje Tribulų šeimoje - 7 vaikai ir motina, tačiau savo meilės ji nepagailėjo ir partizanams. Mylėjo

ir maitino kaip savuosius vaikus. Truputį pasveikęs su užduotimi Nemunėlis nuvyko į Šumskių sodybą Valainių k. Sodyba buvo sekama ir partizanas vėl pateko į pasalą. Per sodybos šeimininkę buvo pareikalauta pasiduoti. Nemunėliui atsisakius, per langą buvo įmesta granata, bet jis liko sveikas. Paguldęs vieną iš užpuolikų, puolė į lauką ir besitraukdamas dar kartą buvo sužeistas. Ir sužeistam pasisekė ištrūkti. Ir vėl jį priglaudė Lietuvos Motina. Jos jau nebėra gyvos, bet Jai reikėtų pastatyti gražiausią paminklą. Dėl svetimų žmonių rizikavo savo ir savo vaikų gyvybėmis, tačiau vargu ar kas Ją prisimins. Nemunėlis buvo netekęs daug kraujo, reikėjo medicininės pagalbos. Likę gyvi draugai Smidras ir Klevas išėjo ieškoti vaistų, tačiau surado mirtį. Preičiūnų k., Venslovų sodyboje,

□ Antanas Brazauskas-Žaibas

1949 m. gruodžio mėn. buvo apsupti. Ugnyje žuvo Smidras ir Liuda Venslovaitė. Dūmais prisidengęs Klevas bandė trauktis, bet žuvo. Nemunėlis nebesulaukė savo paskutiniųjų draugų. Liko vienas su savo žaizdom ir bendra kova.

Nemunėlis į rinktinę atėjo 1948 m. gegužės mėn. po pavykusio pabėgimo iš trėmimo. Davė priesaiką ir buvo paskirtas į Virpšos būrį, vėliau prisijungė prie Klevo grupės. Kovojo, kol liko vienas. Čemberlenas žinojo, kad Nemunėlis dar gyvas ir labai norėjo jį sunaikin-

□ 1949 m. žuvusiųjų iš Virpšos grupės partizanų palaikai (tarp jų antri iš dešines - Onutės Brazauskaitės)

□Pirmoje eilėje, sėdi: Ignas Kurlianskas-Mėnulis - kiti nežinomi. Stovi: Vladas Jurgaitis-Dagilis, Leonas Areima-Tarzanas, nežinomas, Janina Kižauskaitė-Nijolė, Jonaitis-Dobilas, nežinomas

Ii. Tačiau mažai kas bežinojo, kur laikosi partizanas, o tie, kurie žinojo - tylėjo. Surinko rinktinės archyvą ir jį paslėpė. 1992 m. archyvas buvo surastas ir atkastas. Apie 90 proc. dokumentų geroje būklėje. 1951 m. geri žmonės parūpino dokumentus svetima pavarde, ir didvyris partizanas, atsisveikinęs su savo žuvusiais draugais, iškeliavo kur akys veda, kur kojos neša. Laimingai pasiekė Kaliningrado sritį, įsidarbino.

□ Jonas Bulzgys-Klevas iš Aukštalkų, karininkas (partizanų Itn.)

1965 m. buvo išaiškintas ir suimtas. Po ilgų ir sunkių tardymų paleistas. Susigrąžino savo pavardę. Dabar gyvena Šilutės rajone, be sveikatos ir be lengvatų.

Kitoje Rozalimo valsčiaus pusėje, Litkūnų apylinkėse, nė su kuo nepalaikydami ryšio, slapstėsi penki partizanai, vienokiu ar kitokiu būdu išvengę Čemberleno išdavystės ar kulkos. 1950-1951 m. žiemą susidarė dvi grupės. Vienai iš jų vadovavo Jonas Rymaitis-Garnys, kitai - Razgaitis-Sauleka. Garnio grupei priklausė Vincas Butkus ir Vaclovas Šukys-Berželis. Visi trys apsigyveno Šukių sodyboje. Dėl išdavystės buvo surastas bunkeris Šukių sodyboje, paimti gyvi visi trys partizanai. Kažkuris iš jų prasitarė, kur apsistojo Sauleka ir Širšė. Visi buvo areštuoti 1951 m. kovo mėn. LKA Nr. 8 rašoma, kad visi šie partizanai sušaudyti. Kiek žinau, Širšė dar gyva. Šiuo metu gyvena Radviliškio raj., Radvilonių k.. tik kurčia. Kitus sušaudė.

Tai jau buvo rinktinės mirtis, nors 1964 m. Pakruojo rajono laikraštis "Auksinė Varpa" rašė, kad paskutinis partizanas nusišovė Draumėnų miške 1954 m.

Radviliškio mieste buvo išniekinti 75 partizanai - perlaidota 23, Šeduvos kapinėse iškaltos 62 partizanų pavardės - perlaidota 22. Rozalime iš 42 perlaidota tik 8. Kiti ilsisi pelkėse ar po asfalto danga ir laukia savo dienos. Kada ji ateis?

Kas liko iš "Žaliosios" rinktinės - tegul ilsisi ramybėje!

□ Leonas Čelutka-Nemunėlis ir Petras Mečionis-Lapas

Rašydamas nesinaudojau archyvine medžiaga, nesustojau ties atskiromis kautynėmis, neminėjau stambesnių įvykių. Apie juos ir taip daug rašyta. Aš tik dar kartą norėjau priminti tuos. kurie gyveno, už laisvę kovojo ir žuvo laisvi. Parašiau tik tai, ką pats prisiminiau, ką papasakojo dar gyvi tų įvykių dalyviai. Viskas buvo prieš 50 metų. Kas prisiminsit tiksliau -pataisykit. Ačiū tiems, kurie padėjo prikelti iš užmaršties vieną ar kitą partizaną. Tai buvusi ryšininkė Kazytė Lauciūtė-Butkuvienė,

Aleksytė Skačkauskaitė-Kudzevičienė, Vandutė Motiekaitytė-Ste-ponavičienė, Radvilos dukra Aldona, A+A Vladas Jurgaitis-Dagilis, Leonas Čelutka-Nemunėlis, Onutė ir Vincas Venslovos.

Noriu trumpam priminti ir tuos, kurie ruošė pasalas, šaudė ar trėmė į Sibirą, Paminėsiu kai kuriuos Rozalimo stribus. Dalis jų nebuvo praradę žmoniškumo jausmo. Progai pasitaikius, atsisakė "garbingos" tarnybos ir toliau ramiai gyveno. Iš tokių paminėtinas Juška, broliai Budriai. Vienas iš Budrių žuvo Rozalimo užpuolimo metu, kiti du Stasys ir Vladas išsikėlė į kaimą. Vienas mirė džiova, kitas galbūt ir šiandien gyvena. Stribo Baltramijūno šeima gyveno Bunčių k. Už teisę lankyti šeimą Baltramijūnas partizanams atnešdavo šovinių, suteikdavo kitokių žinių. Budrys, Petraitis, Čižas, Laurinaitis, Grigaliūnas nukauti. Danauskas ir Vaitiekūnas tu-

□ Vincas Jonaitis-Dobilas, Stepas Vaišvila-Uodas (ar Stoškus) ir Petras Mečionis-Lapas

rejo ir antraeiles pareigas - buvo NKVD samdomi liudytojai. Taip 1950 m. "liudijo", jog girdėjo, kaip Rozalimo klebonas Leopoldas Pratkelis kalbėjo "prieš valdžią". Klebonas buvo nuteistas kaip "liaudies priešas". Grižo 1956 m. Mirė Linkuvoje. Stribas Čirvinskas kažkuo nusikalto valdžiai, nes 1948 05 buvo nuginkluotas ir įsodintas į ešeloną, kuris riedėjo Igarkos link. Karininkai iš stribų buvo Stepas Mockus, Pusvaškis, Jefirovas, Filimonovas. Pastarieji du buvo vedę lietuvaites. Galbūt ir dabar Lietuvoje gyvena. Šiaip dauguma stribų seniai po

□Paminklinę lentą prie Petrėčių namo atidengia buvusios partizanų ryšininkės seserys Teresė Mikniūtė-Grigaliūnienė ir Julija Mikniūtė-Petrėnienė. Pirmas iš dešinės stovi Leonas Čelutka

velėna.

1948 m. gegužės mėn drauge su kitomis šeimomis buvo tremiama Dulkiškių k. Montvilų šeima - motina, dvi dukros ir sūnus. Sūnus Stasys bandė bėgti. Buvo mirtinai sužeistas. Ir sužeidė ji tie patys lietuviai, su kuriais kartu augo. Motinai su sūnumi neleido atsisveikinti. Ar galėtų kas suprasti motinos skausmą!?

1949 m. kovo mėn. buvo tremiama Medikonių Jaraminų šeima. Niekur nebėgo Jaraminas, kelionei jau buvo pasiruošęs, tačiau jis turėjo pilną burną auksinių dantų. Jaraminas buvo nušautas "bandant pabėgti".

Neišvengė klaidų ir partizanai, ypač kai nutrūko ryšys su keliais būriais. 1947 m. kažkas paskundė partizanams, kad Maldžiūnų k. gyvenančios seserys Marytė ir Agota Petronaitytės dirba saugumui. Vieną vakarą buvo išvestos už kaimo ir sušaudytos (viena liko gyva). Vargais negalais nusigavo iki miestelio. Prasidėjo suėmimai. Atrodo, kad nekaltai buvo sušaudyti miestelio gyventojai - vyras ir žmona Tipikai.

Priedas 1

APIE TĖVĄ

Pasakoja Aldona Pucevičiūtė

Kapitono Izidoriaus Pucevičiaus kūnas buvo užkastas Rozalimo durpyne. Maldininke moterėlė iš Rozalimo parodė tą vietą jo žmonai, mano mamai Stasei Pucevičienei. Ant supilto kauburėlio moterėlė kasmet per Visų Šventųjų dieną ir Vėlines uždegdavo žvakelę.

Bėgo metai. Pelkę ėmė melioruoti. Žmona pasirūpino perkelti vyro

□ Kpt. Izidorius Pucevičius su mama ir žmona

palaikus. Vieną naktį su mamos seserėčios vyru Algiu Korsaku iškasė palaikus ir motociklu pervežė į Radviliškio miesto Laukų gyvenvietę. Jie buvo užkasti Bronės ir Stasio Mikncvičių sodyboje po kryžiumi prie namo. 1975 metais, mirus Kaziui Baltrušaičiui iš Sadūnų, susitarus su artimaisiais, laidotuvių rytą, niekam nematant, J.Pucevičiaus palaikai buvo įdėti į duobę. Jie ir dabar tenai.

Leonas Gylys - Stasės Pucevičienės brolis. Gylių ir Rudžionių šeimos gyveno Radvilišky je, kaimynystėje, vaikai kartu žaisdavo pievoje

futbolą, taigi vienas kitą gerai pažinojo.

Po tėvo žūties su mama turėjome slapstytis. Vieną vakarą būnant pas Užuožerių Plungės, užėjo partizanai. Būryje buvo Rudžionis. Jis primygtinai siūlė mamai pasą. Mama atsisakė pasiūlymo. Išėjus partizanams, tą pati vakarą mama pervedė mus į kitą vietą. Ryte Plungės sodyba buvo stribų apsupta.

1949 m. sausio 27 d. Leonas Gylys keliavo šešiese su kitais partizanais iš vienos vietos į kitą. Visi buvo nušauti. Maršrutą žinojo Rudžionis, kuris vėliau buvo Šiaulių saugumo viršininkas (karinis komisaras ?). Dabar ramiai gyvena Vilniuje...