Partizanai: Istorija ir dabartis

KOVOJE SU NUSIKALTIMAIS

Lietuvos Policijos šventės proga

KALPAS UOGINIUS

. . .“Nedėk į kišenių — į maišą netilps”...

— Liaudies patarlė

Pagrindinis Lietuvos policijos uždavinys buvo kova su nusikaltimais — saugoti piliečių asmens ir turto nepavojumą ir teises. Svarbiausioji iš gausybės policijos pareigų buvo sekti ir tirti visų rūšių kriminalinius nusikaltimus.

Augštesniojoje policijos mokykloje valdininkams buvo skaitoma kriminalistikos, t.y., nusikaltimų aiškinimo teorinis kursas ir praktiškos to “meno” pratybos: pirštų nuospaudų, plaukų, kraujo dėmių tyrimas ir t.t. Reikalavimai to darbo srityje buvo dideli ir griežti. Nuovadų viršininkai, ilgesnį laiką neišaiškinę kelių iš eilės nusikaltimų, buvo laikomi neveiklūs, einamoms pareigoms netinkami ir neretai būdavo degraduojami arba visai iš tarnybos atleidžiami. Kiekvieną mėnesį Piliečių Apsaugos departamentui reikėdavo pranešti kiek mėnesio bėgyje nuovados ribose nusikaltimų įvykdavo ir koks jų procentas buvo išaiškintas. Suprantama, kiekviena taisyklė turi išimčių: būna ir pateisinamų neišaiškinimo priežasčių. Kaip visose gyvenimo srityse dirbą žmonės būna nevienodų sugebėjimų, nevienodai stropūs, rūpestingi ir sąžiningi, bei laimingi, taip buvo ir policijos tarnyboje. Vienam gerai sekdavosi nusikaltimus aiškinti, kitam silpniau. O juk ir nusikaltimai nevisada vienodi ir ne visur vienodai daug jų pasitaiko. Dažnai ir labai stropiam ir laimingam sekliui, nesisekdavo išaiškinti ir piktadarius suimti. Toji laimė priklausė nuo daugelio įvairių sąlygų ir aplinkybių. Apie tokias “nelabas” sąlygas — apsunkinančias nusikaltimų išaiškinimus, čia ir kalbėsiu.

1926 m. pabaigoje, teikdamas pirmąsias tos rūšies žinias iš naujos tarnybos vietos, stropiai patikrinau kelių mėnesių įvykių registrą ir radau nemaža iš praeities neišaiškintų nusikaltimų, o nauji nusikaltimai, savo eile, įvykdavo. Mano pirmtakas nuovados viršininkas buvo degraduotas ir iškeltas. Padėjėją turėjau dar caro laikais buvusį Irkutsko “ispravninką”, jau seną, silpnai mokėjusį lietuvių kalbą, taigi ir silpną seklį. Nukentėję vis būdavo ūkininkai. Dauguma vagysčių buvo įvykdytos vis panašiu būdu: nulaužtos spynos, pragręžtos po aruodais grindys, praplėšti stogai ir, kaip užburta, niekur šunų nelota. Buvo aišku, kad to paties prityrusio asmens, arba tos pat gaujos darbas, bet reikėjo išaiškinti kas jie ir iš kur! . . . Vagiama būdavo labiausiai vilnos, linai, grūdai, smulkieji gyvuliai, paukščiai, kailiai ir kt. Teorinės žinios ir praktikos patirtis rodo, jog piktadariai dažniausiai būna, ne iš kaž kur toli atvykę, bet dažniausiai, vietiniai, arba kada nors čia buvę žmonės. Todėl visada gerai “uostomi” ir “čiupinėjami” vietiniai įtariamieji. Paprastai nukentėję ką nors įtaria, tačiau minimuose įvykiuose nukentėję net nesiorientuodavo ką būtų galima įtarti. Darbas būdavo “švariai” atliktas, niekada jokių pėdsakų, jokio daikto (net arklio mėšlo nepalikta), šunys niekur nepalodyti. Tekdavo krėsti ir kvosti įvairiausius žmones, kartais net prieš kelis metus nukentėjusiuose ūkiuose tarnavusius, ar dirbusius. Piktadariai kaip kiaurai žemę prasmegdavo. Visos pastangos ir darbas buvo veltui! . ..

Kartą po tokių nesėkmingų tyrimų grįždamas, prisiminiau Augštesniosios Policijos mokyklos kriminalistikos lektoriaus (K. B-čius) patarimą, esą, kriminalinėje darbo srityje policijos valdininkui reikalinga turėti “konfidentus”—patikėtinius, nors tas ir kainuoja . .. Nesgi, pasak jį, kriminalistas — ne kepta dešra su kopūstais — neužuosi, o, dantys, gi, visų balti . . .

1937 m. vasario mėnesio 12 d., ankstyvą rytmetį, jodamas Klovainių link, susitikau beeinantį mažo ūgio, apdryžusia ruda sermėga, “baronine” kepure dėvintį, gelsvais nedideliais ūsiukais, žvitriom mažom akytėm, sermėgos rankogaliu panosę bebraukiantį, labai kažkaip į vagį panašų, vyrelį, kurio labai jau “pakarnas” pasisveikinimas, įžiebė man įtarimą. Tad, sustabdęs savo “Princą”, užkalbinau sutiktąjį. Paklausinėjau: kas, kur, kodėl, iš kur?; patikrinau pasą — viskas atrodė tvarkoje. Tik jo pasipasakojimas, kad grįžtąs iš N vienkiemio, kur iki vėlumos padėjęs kulti, o po geros pabaigtuvių vakarienės ten kiek nusnūdęs ir dabar grįžtąs namo, į Pakruojaus miestą, man pasirodė truputį įtartinas. Betgi, iš balno visko reikiamai neištirsi, o vagis nenutvertas — nevagis. Išsiskyrėme ir kiekvienas vykome savu keliu.

Per visą dieną tą subjektą dažnai prisimindavau ir nusprendžiau, sugrįžęs, arčiau su juo susipažinti. Man knietėjo įsigyti “konfidentą”, o šis žmogelis kaž kaip įstrigo man dėmesin, kaip galįs tikti tokiam darbui. Taip galvodamas, neapsirikau. Paminėtojo pavardė čia nesvarbu, o pagal pasą jo vardas — Antanas, tai ateityje čia aš jį An;anu ir vadinsiu. Nors gabalas man buvo iš kelio, tačiau, grįždamas užsukau į Antano minėtąjį vienkiemi pasiteirauti. Nieko panašaus! Niekas čia nieko nekūlė ir niekas “nesnaudė”. Besikalbant, ūkininkas man pasakė, kad iš kaimyninio ūkio, praėjusią naktį, iš jaujos pavogta linų, o iš klėties keli avikailiai. Nuvykęs įvykio vieton, apžiūrėjau trobas, iškvočiau nukentėjusį. Faktas — vagystė įvykdyta, bet niekas nesugautas ir niekas neįtariamas. Abu stebėjomės, kad pasak ūkininką — geras sargas “Sabas” nė neamtelėjęs ir dabar tebesąs lyg apsiblausęs. Apie įvykį nuovadon dar nebuvo pranešta, todėl nukentėjęs buvo labai patenkintas mano vizitu, nes jam susitaupė laiko ir žygis nuovadon, kuri buvo ne čia pat. Vietoje besidairant atrodė, kad piktadariams nebuvo kito kelio važiuoti, kaip tik keleliu į vieškelį, bet kas iš to, jei jokių ypatingų pėdsakų neliko, o vieškeliu — vagiui vienas kelias, o nukentėjusiam daug, — kuriuo gi vysies, kalbėjo nukentėjęs.

Sugrįžęs nuovadon liepiau surasti Antaną ir iškviesti pas mane. Netrukus labai nedrąsiai jis pas mane įėjo ir, besiartindamas prie mano darbo stalo, traukdamas iš užančio krapylą, paklausė manęs: “Ar ponas lietuvis?” “Aišku, ir dar katalikas” — atsakiau, nes supratau, kad lietuvybę jis tapatina su religija — katalikybe. Taip pasisveikinę padarėme “biznį”: jis gavo litą, aš — krapylą. Kuogražiausiai, kaip “vožną asabą”, pasodinau jį priešais, pavaišinau cigarete ir pasišnekučiavome. Buvo jau vėlyvas vakaras ir niekas mums netrukdė. Tas pasikalbėjimas patvirtino pirmykštį mano įspūdį. Pasakęs jam porą komplimentų, neva atsižvelgdamas į menkas iš krapylų jo pajamas, pasiūliau jam darbą — prižiūrėti mano arklius. Sutiko. Intuityviai jaučiau, jog jis ne vien tik krapylais verčiasi, bet puoselėdamas viltį “prisijaukinus” jį, įsigyti “konfidentą”, buvau atsargus ir apie praėjusios nakties “kūliavą” ir “snūdimą” neužsiminiau. Po poros dienų vėl pasikalbėjęs su juo, “paveikęs į jo protą” (pagal APM lektorių), pasiūliau bendradarbiauti aiškinant nusikaltimus. Už honorarą, žinoma. Pasireivęs, rankogaliu nosį patrynęs, pasikasęs pakaušį, jis sutiko. Painstruktuotas kaip turi elgtis, ką sekti ir kada, bei kur žinias man teikti, su cigarete dantyse išėjo.

Vasario iš 16 į 17 d., apie 11 val. naktį, Antanas pranešė man kada ir kur bus įvykdyta stambi vagystė. Žinojau, kad piktadariai gerai pažįsta ir uoliau seka policiją negu patys būna jos sekami. Suplanavę kur įvykdyti vagystę (ar kokį kitą nusikaltimą), saugumo dėliai, jie painformuoja policiją, kad neva įvyksiąs nusikaltimas visai priešingoje, jų pačių numatytoje plėšti, kryptyje ir seka policijos “judėjimą”. Policijai jų nurodyta kryptimi išvykus — drąsiai savo planus vykdo, nes dėl atstumų, kelių ir policijos susisiekimo priemonių kokybės bent tą naktį — jie būna saugūs. Todėl, ta prasme Antaną rimtai įspėjau dėl melagingo pranešimo pasekmių. Prisiekė žmogus, jog sakąs teisybę, bet man jau besiruošiant žygin, jis savo pranešimą atšaukė. Jų “pravadyrius” atsisakęs vykti, nepaaiškinęs jam priežasties. Sunerimau, manydamas, kad Antanas galėjo būti bandomas ir net išaiškintas. Vagys stropiai viens kitą seka. Kiekvienas savo kailiu rūpinasi. Tik vasario 20 naktį jis vėl pranešė man, kad tą pačią naktį apie 1 val bus apvogtas barono Roppo dvaras. Arkliai jau esą pakaustyti, rogės ir darbininkai paruošti. Važiuosią penkiese, trimis vienkinkėmis rogėmis: trys tikrieji vagys, o du jų samdyti darbininkai, bet įpaslaptinti, gauną už tai ekstra “honorarą”, jų skaičiuje ir jis pats, Antanas. Nors tas ypatingai sudomino mane, tačiau jau nebebuvo kada kvosti —    turėjau ruoštis žygin. Laikrodžio rodyklei artėjant prie 12 val., pats ketvirtasis, išėjau nurodyton busimojo įvykio vieton.

Naktis buvo graži: nešalta, mėnulis pro debesis kaip per filtrą prieblandžiai švietė, vėjelis —    nė krust, dideliais dribsniais snigo, padengiant sniege įminamus pėdsakus. Iš vienos pusės tas buvo gerai: piktadariam apsunkino sekti jų seklius, iš kitos — blogiau ir sekliams, nes piktadarių pėdsakų nesimatė. Šį kartą man tas nebuvo svarbu, nes tikėjausi piktadarius susemti nusikaltimo vietoje. Apvogsima daržinė buvo ant Kruojos upės kranto. Aš su savo vyrais ėjau upe, vietomis augštų ir krūmuotų jos krantų pridengiami. Atvykę vieton, planingai išsidėstėme pozicijose ir tylutėliai laukėme atvykstančiųjų.

Kaip visada, belaukiant laikas prailgsta. Buvome tik milinėmis apsivilkę, taigi, nešilta. Policininkai pradėjo nervuotis, o gal neatvyks?... Pagaliau, nuo upės pasigirdo: “ček, ček, ček, ček” . . . šviežiai kaustyti arkliai pasagomis kirto ledą. Mat, jų irgi upe važiuota, taip saugiau. Įtempiau dėmesį. Privažiavo. Trejos vienkinkės rogės, penki vyrai (jų tarpe pažinau ir Antaną), visi gerai “susipratę” — dirbo vikriai ir nesikalbėdami. Vienas roges pastatė prie daržinės durų ir pasiėmęs iš rogių ilgoką geležgalį tuojau nulaužė nuo durų spyną ir pradėjo iš daržinės nešti ir krauti linus į vežimą. Kiti, tuo metu sutvarkę kitus arklius, nuėjo pirmiesiems pagalbon. Kadangi snigti jau buvo beveik nustoję, tai jų aplink bevaikštant įminamiems pėdsakams panaikinti, trys vyrai, paėmę iš rogių po storą kūliošiaudų saują, virvėgaliais prisirišo juos sau užnugaryje taip, kad šiaudai siekdami žemę sniegą užšluotų ir užlygintų pėdsakus. Apie tokį praktišką pėdsakų naikinimo būdą nei iš kriminalogi-jos paskaitų, nei iš lektoriaus, ar kitų policijos valdininkų, nebuvau girdėjęs, tad buvo įdomu ir naudinga tą matyti. Tas jų toks praktiškas veiksmas tik patvirtino, kad reikalą turime su gerai prityrusiais “kupčiais”.

Netrukus, vienas vežimas buvo pakrautas, prislėgtas, suraišiotas ir nuo daržinės pavažiuotas link vieškelio Pakruojus-Linkuva. Bežiūrint ir antras vežimas buvo sutvarkytas ir pastatytas eilėn, paskui pirmąjį. Policininkams buvo nurodyta nieko nedaryti, kol visi vežimai bus paruošti ir piktadariai su jais pajudės į vieškelį.

Tretįjį vežimą įpusėjus, policininkas S.M., bečiupinėdamas kišeniuje užtaisytą pistoletą, netyčia iššovė. Įdomus buvo momentas! . . . Nelyginant elektros srovės paliesti, vagys sujudo, sukruto, bet nepasimetė — nė žodžio neištarę, pirmieji šoko ant vežimų, užkirto arkliams ir iš vietos zovada pasileido vieškelio link, o paskui juos ir trečiasis, nors dar ir nebaigtas krauti, nesuraišiotas vežimas. Netoli tenušoliavo: užšoko ant policijos užtvaros, prie išvažiavimo į vieškelį. Nors bėgančiųjų užpakalyje likau aš vienas (peršovęs sau šlaunį policininkas išėjo iš rikiuotės), tačiau, visi keturi gaujos dalyviai, su visu grobiu, buvo sulaikyti. Tiktai kaž kur dingo Antanas, kurio ne taip jau uoliai ir jieškojau, nes žinojau, kad jis atsiras.

Turėdamas susižeidusį, skubėjau miestelin suteikti jam pirmąją pagalbą. Jeigu ne tas nelemtas šūvis — ekspedicija laikytina puikiai nusisekusi: keturi piktadariai su grobiu suimti “in flagranti”. Triumfavau, nes tikėjausi nuo šiol pataikęs į visų įsisenėjusių nusikaltimų išaiškinimo kelią.

Areštuotojų, pasirodė, visų būta vietinių Pakruojaus miestelio nuolatinių gyventojų: trys žydai ir vienas čigonų kilmės lenkas-žydbernis ir Antanas.

Sugrįžęs nuovadon su imtiniais, nors buvo 3 val. ryto, bet ilsėtis nebuvo kada — ėmiausi kvotos darbo. Žinia apie įvykį žaibo greičiu pasklido miestelyje. O, koks tai buvo sujudimas!. .. Prie arešto namų turėjau sustiprinti sargybą. Areštuotųjų šeimų nariai, kaimynai ir prieteliai veržte veržėsi pasimatyti ir pasišnekėti — pasiinformuoti kas darytina, kad iš šios nešvarios bylos “švariai” išsikaparnuoti. Patys “herštai” kalti neprisipažino. Bandė aiškintis — neva linus buvo iš anksto nusipirkę, o ėmė juos naktį todėl, kad taip patogiau, nes anksti rytą turėjo su jais būti Šiauliuose. Jų buvo tikėtasi, per saviškius, susižinoti su dvaro užvaizdą, sumokėti kiek reikalaus, kad tik jis liudytų taip, kaip jiems naudinga, kad išvengtų kalėjimo ir gėdos. Planas neišdegė. Kol kvotą baigiau prie areštuotųjų niekas prileistas nebuvo.

Kaip nustebo ir nudžiugo dvaro užvaizdą, rytą atvykęs nuovadon pranešti apie naktį dvare įvykusią vagystę, radęs čia ir vagis ir savo turtą. Atsirado, pagaliau, ir Antanas. Jis kvočiamas prisipažino ir kaip ant delno viską aiškiai išdėstė, papasakodamas visas tos gaujos, jau prieš kelis metus apylinkėje (keturiuose valsčiuose) įvykdytas vagystes. Tik dabar įsitikinau, kad nujautimas man nemelavo. Mano “konfidentas” ne vien tik krapylų pramone vertėsi. . ., bet jis ir man labai, labai pasitarnavo.

Kvotos duomenimis pasiremdamas, patikrinau protokolų registracijos knygas ir nuovadon buvo iškviesta apie 30 nukentėjusių ūkininkų. Šioje procedūroje, vyriausiu liudininku buvo Antanas, kuris parodė labai gerą atmintį, drąsą ir sąžiningumą, nes nesvyruodamas sakėsi pats kartu visur dalyvavęs, kaip žydų samdinys-darbininkas, nevisada net gaudamas iš jų sutartą atlyginimą.

Kadangi 24 valandų būvyje su taip komplikuota byla susidoroti buvo neįmanoma, išsirūpinau leidimą areštuotuosius laikyti teismo žinioje, kol reikės, o baigęs kvotą, kartu su areštuotais ir visais kitais bylai reikalingais dalyviais (nukentėjusiais ir liudininkais) pristatyti viską teisman, kur byla tuojau turėjo būti nagrinėjama. Taip ir padariau.

Pakruojus niekada iki tol nebuvo matęs tokios triukšmingos, kartu ir įdomios, įspūdingos “procesijos”, kokia žygiavo 1927 m. vasario 23 d. vakare (iš sekmadienio į pirmadienį), po savaitę trukusio tardymo, pajudėjus man iš nuovados būstinės Pakruojaus gelžkelio stotin. Suimtuosius lydėjo penki policininkai, juos sekė minia žydų su rabinu ir kantorium priešakyje. Giminės, trys advokatai ir bičiuliai ne tiek iš baimės (juk ne į kartuves buvo lydimi), bei nusiminimo, kiek iš gėdos, kurią areštuotieji padarė visai apskrities žydų bendruomenei, rėkte rėkė: ...“Ai vei, ai, gevalt, gevalt!”... Šiame būryje kartu žygiavo apie 15 nukentėjusių (kiti tiesiog teisman nuvyko) ir apie 200, man nereikalingų “savanorių” palydovų.

Teisė vasario 24 d. Radviliškio apylinkės teisėjas Č. Milvydas. Kaltinau aš. Gynė jau minėtieji trys Šiaulių advokatai, žydai. Įvairiais būdais jie stengėsi kaltinamuosius išteisinti, arba nors bausmę sušvelninti. To uoliai siekdami, puolė mane, pareikšdami teismui, kad jų ginamieji policijai prisipažino mušami. Teisman buvo iškviestas gydytojas, kuris apžiūrėjęs teisiamuosius jokių mušimo žymių nekonstatavo. Betrukdydami man kvotos vedimą, tie patys advokatai, iš Pakruojaus telefonu skundė mane Apygardos teismo prokurorui, neva tardomieji buvę mušami ir sirgo. Kviečiau gydytoją, kuris apžiūrėjęs kvočiamuosius, kaip ir teisme apžiūrint, jokių mušimo žymių niekur nekonstatavo. Pakrojuje ir gydytojas buvo žydas.

Teistųjų kaltė buvo pilnai įrodyta. Kaltinimas motyvuotas tuo, kad teisiamieji “žydeliai” (taip mažybiniais vardais juos ūkininkai vadino), visą savo amžių prekiaudami su lietuviais ūkininkais, visus gerai pažino ir turėdami jų pasitikėjimą, važinėdami po kaimus ir vienkiemius, ne pirko, o tik besiderėdami apžiūrinėjo ūkininkų parduoti turimas gėrybes ir jų sandėliavimo’ vietas, kaip lygiai apžiūrinėjo ir priėjimus bei privažiavimus prie jų, patirdavo kaip vadinami šunys ir t.t. Naktimis, gi, atvykęs su samdiniais-darbininkais, šunis užšerdavo kotletais su kažkokiais narkotikais nuo kurių šunys apsnūsdavę, o patys įsilaužę į trobas, pasikasę po klėčių aruodais, praplėšę šiaudinius stogus, prisiplėšdavo turto ir prisikrovę vežimus, tiesiai iš nusikaltimų vietų važiuodavę į apylinkės miestus (Šiaulius, Radviliškį, Linkuvą) prekes parduodavo savo tautiečiams ir pilnomis kišenėmis lengvai įgytų pinigų, grįždavo namo, dažnai net savo bendrams -samdiniams sutarto “honoraro” nesumokėdami. Nukentėję, nei policija, negalėdavo jų įtarti, nes prekyba jie viešai ir visada vertėsi. Net pilnais vogtų gėrybių vežimais policijos kelyje sutikti, negalėjo būti įtarti ir suimti. Tokiu būdu apsidraudę nuo įtarimų ir arešto, jie, kaip alkani vilkai, siautėjo apylinkėje skriausdami darbščiuosius lietuvius ūkininkus.

Jokių švelninančių aplinkybių teismas jiems nepritaikė. Visus nubaudė augščiausia apylinkės teismo taikinta bausme: visus tris “žydelius” po vienerius metus kalėjimo, jų bendrininką-samdinį, čigonų kilmės lenką — 6 mėnesius, o Antaną, kurs pats uoliai beliudydamas sau pakenkė, nuodugniausiai viską pasakodamas, nuteisė švelniau. Jis labai sudomino teisėją, kursai jį paklausė: “O iš kur tu taip gerai visą žinai, ar mačei”?. . . (Teisėjas Č. Milvydas visada sakydavo “mačei”.) “Mačiau, nes kartu, kaip jų samdinys, visur vagiant dalyvavau ir pačius pavojingiausius darbus dirbau,” atsakė Antanas. Už tai jis gavo tik tris mėnesius kalėjimo, nes teismas atsižvelgė į mano jam suteiktą atestaciją ir įvertino jo nuopelnus išaiškinant tiek iki šiol neišaiškintų nusikaltimų. Tik vienas Antanas, iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, nebuvo suimtas. Kiti visi nuo suėmimo momento iki bausmės atlikimo nė valandai nebuvo iš arešto paleisti. Po šitokio teismo sprendimo nuteistieji žydai net neapeliavo. Jie tikėjosi ir atėjus terminui, prašė teismą už gerą kalėjime elgesį trečdalį bausmės dovanoti, bet ir šis jų prašymas buvo atmestas. Teisėjas pats buvo ūkininkas todėl labai gerai suprato kokiu įžulumu jie nuskriaudė ūkininkus ir, todėl jokio pasigailėjimo jiems neparodė, nes nebuvo verti. Antano vardu parašiau Apygardos teismui apeliaciją, pagal kurią bausmė jam buvo sumažinta iki trijų savaičių arešto.

Po šios bylos, kaip po audros, lengvai atsikvėpė ūkininkai ir žymiai palengvėjo policijai darbas, nes tokių “kombinuotų” vagysčių daugiau, kol aš toje nuovadoje tarnavau, nebepasitaikė.

Tuo metu Šiauliuose ėję savaitinukai “Šiaulietis” ir “Šiaulių Naujienos” plačiai tą bylą aprašė, nesišykštėdami nuovados viršininkui komplimentų.

Kaltininkai, atlikę kalėjimo bausmę, į savo gimtąjį Pakruojų iš gėdos nebegrįžo. Apsigyvenę Šiauliuose, nepoilgo, bendrapavardžių savo tautiečių vardu išgavę iš vietos policijos reikalingus užsienin vykstant ištikimybės liudymus, emigravo Pietų Afrikon, į Johannesburgą.