DAR DĖL KARIUOMENĖS ATKŪRIMO MINĖJIMŲ
Kaip žinoma, buvę Nepriklausomos Lietuvos kariai “ramovėnai”, lietuvių visuomenei talkininkaujant, kiekvienais metais ir kiek sąlygos tremtyje leidžia, rengia kariuomenės atkūrimo minėjimus. Čia būna pagerbiami žuvę kovose dėl nepriklausomybės savanoriai, kariai ir partizanai. Prisimenama Lietuvos atstatymo laikotarpis 1918-20, kuomet buvo nepaprastai sunkios sąlygos ir tik dėka karių drąsos ir pasišventimo buvo atsiektas tikslas, t.y., atstatyta nepriklausoma Lietuva, čia, prelegentas, daugiausia, įvykius padalina į dalis, būtent: karių žygius karo metais ir vėliau ištikusią Lietuvos valstybę ir kartu kariuomenę tragediją, sąryšyje su bolševikų okupacija.
Pradedama jieškoti kaltininkų ir lyg teisinti kariuomenę kodėl ji neparodė pasipriešinimo okupantui, kaip kad 1918-20 m., nors, kaip anuomet, taip ir šiuo metu, kariams nei pasišventimo, nei drąsos nestigo.
Taip, maždaug, yra kartojama metai iš metų, tačiau kiek yra tam pagrindo, tai kitas dalykas. Pagaliau, jei taip atsiliepia kaikuri mūsų visuomenės dalis, kuri nedaug bendro turėjo su kariuomene, gal tik, kad rėmė ginklų fondus, tai galima pateisinti jos nepasitenkinimą, kad, štai, kariuomenė buvo ginkluojama, daug dėmesio jai buvo skiriama, o kai priešas užpuolė — nebuvo pasipriešinta. Tačiau, kada panašiai bando aiškinti įvykius mūsų ne eiliniai kariai, bet buvę augštesnio laipsnio viršininkai, arba diplomatai, kurie sako, kad dėl visų blogybių yra kalta vyriausybė, kad nedavė įsakymo kariuomenei priešintis, arba, kad kariuomenė nebuvo dar tinkamai paruošta, tai klausimas atsiranda visai kitoje plotmėje.
Su tokiomis išvadomis, gal, šiaip taip, galėjome sutikti karo metais, arba tuojau po karo. Bet kada panašiai aiškinama jau desėtkas, kitas, metų, tai atrodo, kad mes visai atitrūkome nuo tikrovės ir jokiu būdu nepajėgiame ar nenorime plačiau pažvelgti į pokarinio pasaulio įvykius, t.y., į tikrovę.
Pirmiausia, kaip galėjo anuo metu kariuomenė laukti iš vyriausybės kokio įsakymo, kuomet pati vyriausybė užgriuvusių įvykių jau buvo, daugiau ar mažiau, suparaližuota. Toliau, nepaslaptis, kad, nepriklausomos Lietuvos likimas dar prieš tai buvo išspręstas susitarus dviems dvidešimtojo amžiaus plėšikams — Stalinui ir Hitleriui. Pagaliau, jei kas dar galėjo susidaryti iliuzijas, kad demokratinės valstybės būtų atėjusios mums į pagalbą, tai bent dabar gali įsitikinti, kad toks samprotavimas būtų tik savęs apgaudinėjimas. Demokratinės valstybės, kurios bent kiek galėjo pagelbėti mums ištiktoje nelaimėje, deja visiškai nieko nedarė, o vėliau dargi pritarė okupanto užmačioms ir dabar už tai moka labai augštą kainą. Apie tai kiekviena proga tektų priminti laisvam pasauliui, kad taika ir laisvė atsidūrė pavojuje, dėl to, kad savo laiku nieko nebuvo daroma, kad tą pavojų pašalinus.
Todėl ir dėl mūsų kariuomenės likimo, praėjus kelioms dešimtims metų, galima pasakyti, kad ištikus nelaimei, okupuojant ir griaunant valstybę, kariuomenė organizuotai, prie geriausių norų, priešintis nebegalėjo. Prie drąsos ir pasišventimo dar reikėjo ir sąlygų ir bent kiek palankesnių aplinkybių, kurių kariuomenė nebeturėjo.
Šiuo metu, atrodo, kad susidėjus ano meto aplinkybėms, teko ne galvoti apie kokį pasipriešinimą, bet karius su visais ginklais paleisti į “visas keturias pasaulio dalis”, o neversti karių drausmingai žygiuoti gatvėmis kokių tai išsigimėlių pasityčiojimui ir dėkoti už kokius tai “išlaisvinimus”. Kaip galėjome laikytis drausmės, kada nebebuvo valstybės?
Toliau, laikas nuo laiko, primenama Lietuvos vyriausybės “apsileidimas”, kad ji nedavė kariuomenei (jau karui einant) įsakymo žygiuoti į Vilnių. Tuo metu, atseit, esant palankioms sąlygoms, kad dargi vokiečiai siūlę lietuviams taip daryti. Čia, taip pat tenka pasakyti, kad jei ir buvo toks pasiūlymas, tai tik jau ne iš geraširdiškumo, o grynais savo apskaičiavimais. O lietuvių toks kariuomenės žygis nieko pakeisti nebegalėjo. Jei, nebent, karui pasibaigus demokratinės valstybės Niurenbergo teisme lietuvius būtų pasodinusios greta vokiečių, kaip karo nusikaltėlius ir kolaborantus.
Ir toliau, dėl pokarinio laikotarpio partizaninės veiklos, kur aiškinama, kad lietuviai dar kartą parodė savo drąsą ir lyg tuo, esą, atpirkę savo ankstyvesnius neryžtingumus okupantui nesipriešinti. Ir čia sunkiai galima sutikti su panašiais išvedžiojimais. Kiekvienas, bent kiek įdomaujantis kariniais veiksmais, turėtų žinoti, kad partizaninis veikimas organizuojamas vykstant karo veiksmams, arba šiaip turint tvirtą užnugarį. Gi Lietuvos partizanai tokių sąlygų neturėjo ir nežiūrint, nei drąsos, nei pasišventimo, jų veikla iš anksto buvo pasmerkta nepasisekimui. Ir dėl kažkieno neapdairumo, ar kitokių priežasčių, - partizanai sumokėjo neleistinai augštą kainą.
Vis tai praeities klausimai, šiandieną niekas nieko nepakeis, tačiau mums lietuviams, ypač buvusiems kariams, neturėtų nerūpėti, kad savęs neklaidinus ir įvykius teisingai nušvietus būsimoms kartoms, ypač kol dar yra gyvų liudininkų. Jieškoti mūsų pačių tarpe kažkokių kaltininkų dėl ištikusios Lietuvai tragedijos, nėra nei reikalo, nei tam pagrindo. Reikia tikėti, kad ateis laikas ir lietuviai, kur jie bebūtų — pavergtame, ar laisvame krašte — palikę nuošaliai asmeniškas pažiūras, ar “ambicijas”, vieningai veikdami, vėl atgaus Lietuvai nepriklausomybę.
Salietis
