KARIUOMENĖS ATKŪRIMO AUKSINĮ JUBILEJŲ MININT
Inž. plk. ltn. ANTANAS NOVICKIS
Iškentėjusi virš šimto dvidešimt metų pavergime, 1918 metais Lietuva vėl kėlėsi nepriklausomam gyvenimui. Sunkus tai buvo prisikėlimas. Iš nieko teko kurtis, tvarkytis, ištverti.
Tauta, per savo įgaliotus atstovus, Vilniuje, 1918 metais vasario 16 dieną, paskelbė aktą, kuris tapo įkūnytas Karių Savanorių pasiryžimo ir aukų dėka. Stebuklas įvyko: Lietuva stojo į nepriklausomų valstybių eiles.
IŠ KUR ATSIRADO SAVANORIAI?
Lietuvių karinių dalinių organizavimo idėja savanoriniu pagrindu buvo pradėta įgyvendinti Rusijoj, kai 1917 m. buvo nuversta caro valdžia. Laikinoji demokratinė vyriausybė leido atskiroms tautybėms kurti savo dalinius, kad sėkmingiau galėtų tęsti karą prieš vokiečius. Lietuviai kariai, tarnavę išblaškyti rusų armijoje, susiorganizavo ir sudarė Komitetą savo daliniams steigti. Vadovaujamoji mintis — organizuotai grįžti į Lietuvą. Pirmas užsimojimas buvo: ištraukti iš lenkų Dovbor-Musnickio korpo lietuvius, kurių nemažą skaičių lenkai buvo priėmę į savo eiles. Lenkai tą korpą buvo suorganizavę dar carui valdant.
Iš tų karių susikūrė Atskiras Lietuvių Batalionas, Vitebske. Po to sekė kitų vienetų organizavimai: Lietuvių Atskiras Batalionas — Smolenske, Lietuvių Batalionas — Romne, Raitelių -Dragūnų Divizionas — Valke, Vytauto Didžiojo Batalionas — Sibire.
Kai rusų daliniai, bolševikams užgrobus valdžią 1917 m. spalio mėn., galutinai pairo, tai lietuvių daliniai vietose, kur jie stovėjo, buvo vieninteliai tvarkos ir rimties dabotojai. Bolševikams tatai nepatiko, ir jie tuos dalinius išformavo.
Tuose daliniuose tarnavę kariai, daugumoje buvę rusų armijos aficieriai, pavieniai grįžę į Lietuvą 1918 m. pavasarį ir vasarą, ir sudarė mūsų būsimos kariuomenės užuomazgą. Jie telkėsi Vilniuje, registravosi Lietuvių Tarybos Apsaugos Komisijoje, su tikslu tarnauti Lietuvos kariuomenėje.
IŠ KUR LIETUVIAI-AFICIERIAI ATSIRADO RUSŲ ARMIJOJE? KAS JIE BUVO IR KO JIE TROŠKO?
Dauguma jų buvo studentai ir kiti inteligentai, kilę iš valstiečių, kuriuos rusai mobilizavo ir pasiuntė į karo mokyklas, karininkų kadro nuostoliams karo lauke papildyti. Tik mažuma lietuvių karininkų buvo tarnavę taikos meto caro armijoje ir buvo pasiekę augštesnį laipsnį.
Jauni karininkai-lietuviai, ir keli vyresnieji, matė rusų armijos sugriuvimą ir buvo išgyvenę bolševikinio rojaus baisenybes. Jie nenorėjo matyti panašių apraiškų atsikuriančiame savo krašte. Todėl, jie siūlėsi stoti į organizuojamą savo krašto apsaugą, rizikuodami viskuo, iki savo gyvybės imtinai. Stojo savanoriais, niekeno nespaudžiami. Lietuvos Taryba tada nė neturėjo jokios galios, vokiečiams kraštą valdant, ką nors raginti ar priversti stoti į karinius dalinius. Jie tai ir buvo tikrieji savanoriai kūrėjai — pirmūnai.
Registravimo periodas, pusiau slaptas, tęsėsi nuo 1918 m. balandžio mėn. iki spalio 10 d., kada Lietuvos Taryba įsakė Apsaugos Komisijai pradėti organizuoti kariuomenę. O iki tos datos dar nebuvo tikro nusistatymo, ką daryti — kurti kariuomenę, ar organizuoti vidaus apsaugą milicijos pagrindu?
1918 metų spalio 11 dieną, be užsiregistravusių ir laukiančių sprendimo karininkų, į Vilnių atvyko ir pirmieji kareiviai savanoriai — 11 vyrų. Vargais negalais vokiečiai užleido lietuviams Šnipiškių senas kareivines. Savaitei praslinkus, spalio 17 d., įvyko pirmas kareivių patikrinimas ir sugiedotas Lietuvos Himnas (Ši data gal net labiau pritiktų skaityti kariuomenės atkūrimo data.)
Praėjo dar dvi savaitės. Lapkričio 1 dieną pradėtas kurti Pirmasis Pėstininkų Pulkas. Šnipiškių kareivinėse jau buvo susitelkęs savanorių būrelis — 30 vyrų, nors be aprangos ir be ginklų. Jie ir sudarė pulko užuomazgą. Kaip matome, per tris savaites padaryta pažanga buvo nežymi.
Po revoliucijos Vokietijoje lapkričio 5-9 d.d., okupanto varžtai šiek tiek atsileidžia. Lapkričio 11 d. buvo sudarytas Pirmasis Ministerių Kabinetas su prof. Voldemaru priešakyje. Jis, gi, ir Krašto Apsaugos ministeris. Lapkričio 23 d. buvo įsteigtas Krašto Apsaugos ministerijos štabas iš išleistas pirmasis įsakymas kariuomenei. Žinios apie atgimstančios Lietuvos pastangas organizuoti krašto apsaugą pradėjo pasiekti provinciją.
Vilniuje, mišrios tautinės visuomenės aplinkoje, nuotaikos buvo nepalankios mūsų valdžiai ir kariuomenės organizavimo pastangoms. Debesys iš rytų slinko Lietuvos link. Reikėjo ką nors skubiai daryti. Todėl Pirmojo Pėstininkų Pulko užuomazga: 25 karininkai, 3 karo valdininkai ir 32 kareiviai savanoriai — viso 60 vyrų, buvo perkelta į Alytų, kur sąlygos organizuotis buvo palankesnės.
Nenoriu ilgiau sustoti ties nesklandumais, kurie reiškėsi tuo laiku Viršūnėse dėl kariuomenės vadovybės, jos organizavimo, jos pobūdžio ir vietos. Reikia tik paminėti, kad Vilniuje, be lietuvių, po mūsų vėliava organizavosi ir baltgudžiai, kurie norėjo politinį centrą matyti Gardine, tuo tarpu mes linkome Kauno pusėn. Nesutarimai tęsėsi kelias dienas, buvo sugaišintas labai brangus laikas, tuo tarpu, kai pavojus vis didėjo.
Vokiečiai rengėsi pasitraukti, palikdami Vilnių be apsaugos. Gruodžio 19 d. ministeris pirmininkas išvyko į užsienius, palikęs kariuomenės organizavimo klausimą neišspręstą. Įvyko ministerių kabineto krizis. Gruodžio 26 d. buvo sudarytas naujas Koalicinis ministerių kabinetas, pirmininkaujant teisininkui M. Sleževičiui. Nuo to momento valstybės aparato ir ypač kariuomenės organizavimo, darbas pajudėjo iš vietos. Pirmutinis naujojo kabineto veiksmas buvo Atsišaukimas į Lietuvos Piliečius, raginantis stoti Lietuvos valstybę ginti. To istorinio atsišaukimo tekstas buvo priimtas gruodžio 29 d. Vilniuje. Pats, gi, atsišaukimas paskleistas jau iš Kauno po visą Lietuvą. Jo pasekmėje, kaip pagal burtininko lazdelę, pavieniai vyrai ir būrių būriai pradėjo plaukti iš kaimų, viensėdijų, miestų ir miestelių savo tėvynės ginti. Ėjo mokytojai ir moksleiviai, ėjo ūkininkaičiai ir mažažemiai valstiečiai, ėjo darbininkai. Ėjo pėsti, jojo raiti su savo arkliais, važiavo tėvų ar giminių palydimi. Ėjo iš neužgrobtų sričių savanoriai, ėjo slaptai ir iš okupuotų apskričių. Visi, kaip broliai, rinkosi ne pyragų valgyti. Ne. Jie rinkosi lemtingam žygiui. Jie rinkosi istorinėn Tautos Talkon — Tėvynės gelbėti.
Pradžioje savanorių telkimo vietos buvo nustatytos Kaunas ir Alytus — lietuviams; Gardinas — baltgudžiams, t.y., pirmųjų trijų pulkų organizavimo vietos. Vėliau savanoriai buvo telkiami Kėdainiuose, Panevėžyje, Marijampolėje, Skuode, Kretingoje ir Joniškėlyje, t.y., ten, kur atsirado iniciatoriai, kur susiorganizavo karininkų vadovaujami punktai.
KO TIKĖJOSI SAVANORIAI?
O ko gi jie galėjo tikėtis? Valdžia nieko neturėjo. Tai ko gi iš beturčio galėjo laukti? Ne materialiai turtai juos traukė. Valdžia žadėjo mokėti algos — po 100 markių mėnesiui, kai bolševikai siūlė 300 markių. Vienok jie ėjo ne pas anuos, jiems svetimus. Juos vedė tikėjimas į laisvą, nepriklausomą nuo svetimųjų globos, savą Lietuvą! Jie stojo į pavojingą kovą ryžtingai, be baimės, su jaunatvišku užsidegimu. Visi buvome tada jauni. Mūsų ministeris pirmininkas buvo vos 36 metų amžiaus! Visa tauta taip buvo nusiteikusi. Kad ir buvo tėvų, seselių ir mergelių ašarų, išlydint savanorius, bet jos buvo kitokios negu seniau, kai jaunuoliai turėjo eiti į rusų kariuomenę, į tolimą Kaukazą ar į Sibirą. Dabar jaunuoliai ėjo į garbingą žygį, dėl savo krašto laisvės kariauti.
Grįžkime į Vilnių. Laikas — 1918 m. gruodžio pabaiga. Čia matėme vokiečius, besirengiančius Vilnių apleisti; matėme lenkus—legionierius, besišvaistančius gatvėse; matėme vietinius komunistus, belaukiančius slenkančios Vilniaus linkui rusų, viską naikinančios, raudonosios armijos. Mes patys buvome vos pradėję organizuoti savo kariuomenę... Netikrumas dėl rytojaus gaubė Vilniaus padangę!
Vilniaus Karo Komendantūra buvo įsteigta tik 1918 metų gruodžio 27 d. Komendantas L. Gira su savo padėjėju K. Škirpa pradėjo darbą be jokių priemonių. Tiesa, pačiai pradžiai, jie susilaukė 25 vyrų savanorių iš Alytaus, perkeltų iš Pirmojo pėst. pulko.
Gruodžio 29 dieną Komendantūra, sekdama Naujosios Vyriausybės priimto atsišaukimo į piliečius turinį, kreipėsi su savo atsišaukimu į Vilniaus gyventojus, kviesdama stoti Vilnių ginti. Kreipimasis buvo sėkmingas: kitą dieną pasipylė savanoriai, ir iki 1919 m. sausio 1 d. jų įsiregistravo virš 200.
Deja, net tai saujelei vyrų Komendantūra neturėjo nei aprangos juos aprengti, nei ginklų juos apginkluoti, kad jie galėtų apsaugoti vyriausybę, nekalbant apie Vilniaus gynimą nuo gręsiančios naujos okupacijos.
Vyriausybė, esant tokiai pavojingai būklei, 1919 m. sausio 2 d. rytą pasitraukė į Kauną, palikdama savo Įgaliotinį ir silpnutę Komendantūrą.
Čia tenka prisiminti istorinį momentą, kurį įspūdingai aprašė savanoris, velionis Stasys Butkus, knygoje “Vyrai Gedimino Kalne”.
Komendanto padėjėjas kar. Škirpa, sausio 1 d. rytą, pastebėjęs, kad Gedimino pilies bokšte vokiečiai nuėmė savo vėliavą, su savo palydovais ir apsaugos būriu nuvyko į Gedimino kalną ir iškėlė Lietuvos vėliavą, simbolizuojančią, kad Vilnius yra mūsų, ir pastatė savo sargybą vėliavai saugoti. Deja, ta vėliava neilgai plevėsavo. Sausio 1 d. pavakarėje Vilniuje pradėjo šeimininkauti lenkai. Tačiau vėliavos jie nelietė. Mūsų komendantūra išsilaikė Vilniuje iki sausio 5 d. Tą dieną raudonieji užėmė Vilnių. Lenkai išsisklaidė, nė nebandydami laikytis pačiame mieste.
Dabar Kaunas pasidarė valdžios būstinė — laikinoji sostinė. Kauno Komendantūra buvo į-kurta sausio 6 d. Į ją įsiliejo iš Vilniaus atžygiavę vyrai. Kaune telkėsi dauguma savanorių. Komendantūra jungė juos į savo kuopas arba skirstė į kitus, čia organizuojamus, vienetus: Antrą pėst. pulką, artilerijos pulką, gusarų eskadronus, technikos ir kitus specialius dalinius. Kasdieną matėsi vis daugiau ir daugiau Lietuvos kariuomenės būrių Kauno gatvėse. Vyriausybė kaskart vis stipriau į juos galėjo atsiremti, o jai tokia atrama buvo gyvybinga.
Kaune, kaip ir Vilniuje, reiškėsi tos pačios, priešingos mums, jėgos, būtent, vokiečiai, kurių štabas ir komendantūra tvirtai laikėsi Kaune ir neplanavo trauktis iš Lietuvos. Tiesa, su štabu mes bendradarbiavome, bet kaikurie vokiečių batalionų kareiviai buvo demoralizuoti spartakininkai, mums pavojingi. Vietiniai bolševikai plėšė mūsų vyriausybės skelbimus, šaukiančius savanorius, ir jų vietoje lipdė savuosius, viliodami jaunimą trigubai didesne alga.
Lenkai, kurie visoje Lietuvoje turėjo tinklą POW, vadinamos, Polska Organizacja Wojskowa, planavo užgrobti visą kraštą. Be to, siautė banditų gaujos.
Kad vyriausybė galėtų tvarkytis reikėjo karinės jėgos, kuri ją remtų. Tai ir buvo Kauno Karo Komendantūros uždavinys.
Kai savanorių gretos kariuomenės daliniuose pasiekė arti trijų tūkstančių skaičių, vyriausybė galėjo jau skelbti mobilizaciją ir šaukti naujokus. Pirmoje eilėje buvo" paskelbta atsargos karininkų, puskarininkių ir karo valdininkų iki 45 m.
Inž. plk. Itn. Antanas Novickis kalba Lietuvos kariuomenės atkūrimo 50 metų jubilėjų švenčiant, lapkričio 23 d., Brooklyne. L. Tamošaičio nuotr.
amžiaus mobilizacija, o vasario 13 d. — dviejų metų naujokų ėmimas. Tie vyrai papildė ir žymiai sustiprino savanorių gretas.
Gegužės 26 d. karininkų kadrams paruošti buvo paskelbta mobilizacija vyrų, išėjusių 4 klasių mokslą, ir studentų, gimusių 1894-1900 metais. Jie daugumoje buvo paskirti į ką tik įsteigtą Karo mokyklą.
Vėliau sekė gydytojų ir medicinos bei veterinarijos studentų mobilizacija.
Dar nesuspėjome kaip reikiant apsitvarkyti, kai jau reikėjo stoti į kruviną kovą: bolševikai, pastebėję, kad Lietuvos ginkluotos jėgos tvarkosi ir stiprėja, pasiuntė savo dalinius tikslu sugriauti Lietuvos atsikūrimo darbą. Du trečdaliai Lietuvos teritorijos buvo jų užimta.
Vasario 8 d. kautynėse ties Kėdainiais žuvo savanoris Povilas Lukšys, o vasario 13 d., Alytuje — karininkas Antanas Juozapavičius, Pirmojo pulko vadas. Čia, mūsų tarpe, matome pirmąjį sužeistąjį savanorį Jurgį Kiaunę, kautynėse ties Kėdainiais.
Kovos su bolševikais tęsėsi iki 1919 m. rugpjūčio 31 d. Joms užsibaigus — išvijus raudonuosius už Dauguvos, netrukus teko susiremti su baltaisiais, vadinamais, bermontininkais, kurie, nesiskaitytdami su mumis, pradėjo šeimininkauti Šiaurės Lietuvoje.
1919 m. lapkričio 21-22 dienomis Šiaulių -Radviliškio rajone įvyko lemiamos kautynės, kurios baigėsi mūsų pergale.
Nuo Pirmojo Pulko įsikūrimo pradžios, 1918 m. lapkričio 1 d., kada Šnipiškių kareivinėse buvo vos 30 savanorių, iki Radviliškio kautynių 1919 m. lapkričio 21-22 d.d., mūsų kariuomenės eilės išaugo šimteriopai. Šiose kautynėse jau dalyvavo du pėstininkų pulkai, 5 atskiri batalionai, kelios komendantūros kuopos, 3 artilerijos baterijos, 2 gusarų eskadronai. Tai buvo jau didelio masto karo operacija. Kariuomenės vadai ir kareiviai buvo nebe naujokai.
Ilgiausiai užsitęsė kovos su lenkais, būtent, iki 1920 m. lapkričio 29 dienos. Iš kovų su lenkais ypatingai reikšminga buvo Seinų-Augustavo operacija, kurią mes pralaimėjome su skaudžiais nuostoliais, ir neužilgo sekęs Vilniaus klastingas užgrobimas, po to, kai Suvalkuose su lenkais buvo pasirašyta sutartis!
Lenkų gen. Želigovskis, vaidindamas sukilėlį prieš savo vyriausybę, 1920 m. spalio 9 d. užgrobė Vilnių, ir jo divizijos brovėsi vis gilyn ir gilyn į Lietuvos teritoriją, o kavalerija, prasiveržusį į priekį, pasiekė net Kėdainių rajoną. Lietuvos likimas kabojo ant plauko.
Šiuo kritišku momentu ir vėl visa tauta vieningai ir ryžtingai stojo į žūtbūtinę kovą su įsibrovėliais! Vyriausybės pašaukti, vėl rinkosi nauji savanoriai. Formavosi nauji savanorių pulkai, skubiai tvarkėsi pėstininkų ir artilerijos daliniai, nukentėję Seinų-Augustavo operacijoje. Į kovą įsijungė šauliai. Steigiamasis Seimas išsiskirstė sudaręs Mažąjį seimą ir Vyriausį Krašto Gynimo Komitetą. Seimo nariai, karininkai, grįžo į kariuomenę. Mūsų teatralai, su Kipru Petrausku priešaky, stojo savanoriais, kad karių nuotaiką pakeltų.
Tų nepaprastų pastangų pasėkoje — Želigovskio įsibrovėliai buvo sustabdyti ir pagaliau, jų pėstininkų brigados buvo sumuštos kautynėse ties Širvintomis lapkričio 19 d. ir ties Giedraičiais — lapkričio 21 d., o jų, toli į priekį prasiveržusi kavalerijos brigada, buvo priversta pasitraukti lapkričio 24 d.
1920 m. lapkričio 29 d. Tautų Sąjungos Kontrolės Komisija sustabdė karo operacijas ir nustatė tarp mūsų ir lenkų kariuomenių neutralią zoną. Vėliau toje vietoje buvo nustatyta demarkacinė linija, kuri išsilaikė iki 1939 m.
Lenkų pastangos užgrobti visą Lietuvą buvo sustabdytos, bet mes netekome Vilniaus.
Nuo 1921 m. mūsų kariuomenė, nepaisant neišspręsto konflikto su lenkais dėl Vilniaus, pradėjo tvarkytis taikos meto sąlygose.
Greta vyrų, Nepriklausomybės kovų metu dalyvavo ir moterys. Kaikurios net norėjo dalyvauti Apsaugos Komisijoje, dar prieš pradedant Pirmą pėst. pulką organizuoti. Jos buvo savanorių tarpe, juos inspiruodamos kovos žygiams. Jos dirbo kaip gailestingos seserys, ligoninėse ir fronte, ėjo ryšininkių pareigas, sekė priešų veiklą, dalyvavo partizaniniuose veiksmuose (Šiaulių rajone — prieš bermontininkus, pasienio zonoje — prieš lenkus) ir atliko didelės svarbos kitus uždavinius. Devynios moterys buvo apdovanotos Vyčio Kryžiumi. Tai būdinga lietuvei moteriai. Mes iš istorijos žinome Gražinos, Živilės, Platerytės ir kitų legendinių moterų vardus.
Taikos meto mūsų kariuomenės būklė bei darbai niekuo nesiskyrė nuo kitų valstybių kariuomenių: kadrų tobulinimas, kareivių apmokymas, pratimai, manevrai, dislokacijos, apginklavimo ir aprūpinimo darbai. Na — pramogos ir įsivėlimas į politiką . ..
Tiesa, taikos meto kariuomenė tautos gyvenime suvaidino svarbų jaunimo auklėtojo ir mokytojo vaidmenį.
Atėjo tragiškasis valstybės gyvenimo momentas — priešo ultimatumas. Reikėjo greito ir ryžtingo sprendimo, kaip Pilėnų kunigaikščio Margio — “žūsime, bet nepasiduosime!” Vadovybė supasavo, nors daliniuose pasipriešinimo dvasia buvo augštumoje, o 9-sis pėst. pulkas net buvo pasiryžęs pasitraukti į Vakarus, bet nepasiduoti, tačiau nuo pusiaukelio buvo sugrąžintas į kareivines. Netrukus pulkas buvo išformuotas. Iš pulko karininkų ir kareivių 31 vyras dingo be žinios ... Taip šauni kariuomenė be šūvio kapituliavo. Pasiteisinimas — kariuomenės nepasiruošimas ... O kaip buvo pasiruošę pirmieji savanoriai 1919 m., kai reikėjo pastoti kelią įsibrovėliams komunistams ties Kėdainiais ir Alytum?!
Kariuomenės auklėjimo ir mokymo išdavos atsiliepė vėliau: visų pirma, 1941 m. spontanišku sukilimu prieš sovietus. Antra, vokiečių okupacijos metu visuotiniu pasipriešinimu mobilizuoti mūsų jaunimą beviltiškai kovai su rusais Reicho naudai. Trečia — dramatiškame Vietinės Rinktinės organizavimo laikotarpyje, kai atrodė, kad mes patys galėsime savo kraštą apsaugoti; per trumpą laiką Rinktinės batalionuose susitelkė virš 14,000 vyrų. Vien Marijampolėje, greitomis, atkurtoje Karo mokykloje, buvo susibūrę apie 1000 jaunuolių.
Deja, Rinktinės viltis baigėsi mūsų vyrams tragiškai dėl vokiečių klastos. Tačiau pats faktas dar kartą parodė mūsuose ryžtą ir sugebėjimą organizuotis kovai už savo kraštą ir Tautos laisvę..
Antrajai bolševikų okupacijai užgriuvus, visu atkaklumu ir ištverme kovoti su priešu pasižymėjo neužmirštami Miško Broliai, didvyriai — partizanai. Ši kova tęsėsi nuo 1944 iki 1955 metų.
Grįžkime prie savanorių. Kaip Vyriausybė atsidėkojo jiems? Savanoriai gavo žemės ir miško medžiagos trobesiams pasistatyti. Tačiau visuomenės atmintyje jų žygiai buvo pradėję blėsti, ir tik 1928 m. vasario 27 d. buvo sudaryta komisija suregistruoti buvusius savanorius ir apdovanoti kiekvieną savanorių medaliu, ir tuo įamžinti jų nuopelnus Tėvynei.
Suprantama, kad ne visi buvę savanoriai užsiregistravo, nepaisant pakartotino priminimo. Vieni registracijos metu jau buvo mirę, kiti — emigravę į kitus kraštus, dar kiti — neprisiruošė registraciją atlikti, arba net nežinojo apie jos tikslus.
1938 m. rugsėjo 7-8 dienomis Kaune įvyko savanorių suvažiavimas. Jame dalyvavo apie 5000 vyrų. Tai buvo įspūdingas savanorių pasirodymas.
Savanorių sąrašo likimas šiandien yra nežinomas.
Savanoris majoras Petras Ruseckas surinko savanorių atsiminimų pluoštą ir sudėjo į du tomus. Garbė jam už tai.
Kaip bevertintume mūsų kariuomenės vaidmenį vistiek ryškiausias momentas jos gyvenime buvo savanorių žygiai 1918-1920 metais. Jų darbai neišdils iš Lietuvos istorijos lapų.
KOKIOS PERSPEKTYVOS ATEIČIAI?
Iš netolimos praeities pavyzdžių yra rimto pagrindo prileisti, kad Lietuvos jaunimas, susiklosčius sąlygoms, ir vėl spontaniškai sukils ir kovos dėl Lietuvos laisvės, kaip kovojo Nepriklausomybės pirmųjų metų savanoriai, kaip 1941 metų sukilėliai, pagaliau, kaip Miško Broliai — partizanai. Atsiras ir išeivių tarpe jiems talkininkų. Šią prielaidą puoselėja dramatiški įvykiai Čekoslovakijoje, kur jaunimas, jau išaugęs bolševikinėje aplinkoje, drąsiai priešinasi rusų okupanto priespaudai, siekdamas visiškos nepriklausomybės.
Pagerbdamas savanorius - kūrėjus už ryžtą lemtingoje Tautos valandoje, baigiu savo pranešimą poeto Greičiūno žodžiais:
“Niekur niekad nerasi,
ką parnešė Tau savanoriai basi!”
(Šį pranešimą plk. A. Novickis skaitė iškilmingame Lietuvos kariuomenės atsikūrimo jubilėjaus minėjime Brooklyne, lapkričio 30 d.)
Lietuvos Karo mokyklos III laidos, I būrio kariūnai po naktinių taktinių pratimų, ankstų rytą, Kauno apylinkėse. Stovi, iš k.: Tamulaitis, Banaitis, Kurpius, Voisiūnas, K. Žilinskas, Krivickas, I. E. Krau-naitis, Ugianskis, Apyrubis, Liorentas, Kaveckas; klūpo, iš k.: A. Sperauskas, V. Šliogeris, Baleišis, Šimulynas, Miniotas, Avižienis, Kučinskas-Kučingis, Marcinkus, Vaitkevičius, Sauka, A. Kirkyla; guli, iš k.: Biknaitis, Lapšys, būrininkas Buragas, jaun. instruktorius Itn. Skirpstūnas, vrš. Paura, Morkus.
