1940 M. LAPKRIČIO MĖN. 23 DIENA VILNIUJE
Lietuvos kariuomenės šventė. Karininkai, puskarininkiai ir kareiviai dar vis dėsi Lietuvos kariuomenės uniformas, bet su sovietiškais ženklais.
Buvo gražus sekmadienis. Vilnius, su savo kalnais, kalneliais ir bažnyčiomis, spindėjo savo didybėje.
Kariai, laisvi nuo pareigų, ir vilniečiai susirinko šv. Jono bažnyčion. Bažnyčia buvo pilnutėlė. Mišios. Susikaupimas toks, kokio dar nebuvau matęs.
Evangelija, po jos seka pamokslas. Sakyklon įlipa kun. Lipniūnas. Nebeprisimenu skaitytos Evangelijos, bet pamokslo pradžia dar ir šiandieną tebeskamba mano ausyse:
“Lakštingalėle, gražus paukšteli,
kodėl nečiulbi anksti rytelį?
Ką aš čiulbėsiu anksti rytelį,
piemens išdraskė mano lizdelį”.
Užteko šių žodžių, visi pravirko. Kun. Lipniūnas nepasakė, kad “vanags išgaudė mažus vaikelius”. Raudonasis vanagas išgaudė juos 1941 m birželio mėn.; rudasis — porą metų vėliau. Ir pats pamokslininkas vėliau nuo rudojo vanago žuvo.
Pamaldoms pasibaigus, visi išeina į šv. Jono bažnyčios aikštę.
Rusai politrukai veda lietuvius karius į pirtį. Kariai dainuoja: “Vėliavos iškeltos plakas — renkas vyrai, žygis bus”.
Minia šaukia: “Lietuvos kariai, Lietuvos kariai!” Skrybėlės, skarelės, skėčiai kyla augštyn — ašaros krinta ant grindinio.
Kariai suprato minios mintį. Stipriau sutrenkė koją ir užtraukė dar gražesnį posmą.
Enkavedistai apsupo minią; stumdymas, mušimas, areštai .. .
Tu, šiandieną, lakštingalėlės paukšteli, kurio nepagavo nei raudonasis, nei rudasis vanagas, išskridai į platųjį pasaulį. Lapkričio mėn. 23 d. proga prisimink už Tėvynę žuvusius, karius ir partizanus, ir paprašyk, kad jie išprašytų iš Augščiausiojo, kad tu ir vėl galėtumei grįžti į savo lizdelį.
Jurgis Virsnė
