Partizanai: Istorija ir dabartis

Šaulė Tremtyje

MAŽOJI VALSTYBĖ

Šeima tai maža valstybė — gyvybingoji ląstelė didžiajame tautos organizme, kaip išsireiškė vienas mąstytojas. Dėl to ji, kuriama ant stiprių krikščioniškai - tautinių pagrindų, iš tėvų ir prosenolių paveldi savo tradicijas ir turi savo nerašytus įstatymus. Kadangi toje “valstybėje” sueina du asmenys kartais ir iš labai, savo papročiais bei charakteriu, skirtingų šeimų, o neretai ir visai kitoniškų (kada šeima kuriama nevienodų tautybių asmenų), tai dažnai ir tų šeimų kuriami įstatai turi susirasti naujas formas ir išlyginti abiejų pusių papročius. Kur pagrinde randasi nuoširdus sugyvenimo noras bei gera valia, tas išsilyginimas įvyksta be didelių komplikacijų, nors ir pareikalauja abipusio pasiaukojimo. Jei to visa trūksta, tai labai dažnai toji dirbtinai sudaryta “valstybė”, nesuradusi tarpusavy nieko bendra, lengvai išįra, arba tampa abiem pusėm sunkia našta. Tada tokios šeimos nariai, kaip tie vargo tremtiniai, išsisklaido savais keliais. Mat, tokioje šeimoje nebelieka tos natūralios šilimos bei traukos, kuri jungtų jos narius darnion krūvon.

Kokia būna tos mažos valstybės valdymosi forma — demokratiška ar diktatūriška, patriarchalinė ar matriarchalinė — pareina nuo to, kiek stiprūs šeimą sudarančių abiejų pusių charakteriai bei į vienas kitą įtakos galia. Gyvenime pastebime, jog šeimai besikuriant ji yra darniausia, jei kuriama demokratiškai žmoniškais pagrindais, tai yra, abipusiai laisvu susitarimu ir pastangomis vienas kito asmens savybių neslopinti, bet taikiai jas suderinti.

Atsiradus smulkesnių šeimos narių, natūraliai vidinė namų valdžia pereina daugiau į motinos rankas, nes ji šeimos reikalus tada labiau nujaučia ir perpranta, o tos šeimos reikalų išorinis tvarkymas su šeimos aplinka, lyg ir daugiau atitenka tėvui, kaip vyriausiam šeimos išlaikytojui ir globėjui. Taip darniai pareigomis pasidalinus ir stengiantis vienas kitam nekliudyti, bet kiek galint padėti, ir susidaro toji idealioji šeimos santvarka bei jos darnus augimas.

Vėliau, vaikams subrendus ir įgijus pakankamo: gyvenimo patyrimo bei savistovumo, šeimos valdymosi forma palaipsniui kitėja demokratiškesne kryptimi. Čia jau tėvams išlengvo tenka atsisakyti savo monarchiškų polinkių vaikų atžvilgiu, daugiau įsigilinant ir į jų asmeniškus reikalus bei aplinkos gyvenimo sąlygų pakitėjimus. To nepadarant ir laiku savo vaikų nesuprantant, šeimoje gali atsirasti bereikalingo trynimosi ir mažesnių ar didesnių nesusipratimų. Čia, pagaliau, neretai nukenčia ir patys tėvai, nesulaukdami iš savo vaikų norimo dėkingumo, o kartais patirdami net užtarnautų priekaištų.

Iš tikrųjų, tai tėvai senatvėje sulaukia savo pačių sukurtų vaisių. Jeigu jų šeimoje buvo reikiama darna ir vaikų auklėjime nebuvo didelių spragų, o jų charakteriai brendo tarpusavio meilės šilumoje, tai jokios gyvenimo audros tų meilės ir prisirišimo ryšių jų šeimos narių širdyse nenutrauks.

Jaunavedžiai šauliai Vida ir Antanas Kivėnai. Kairėje — kun. A. Šeštokas.

IŠ ČIKAGOS ŠAULIŲ GYVENIMO

Šaulių vestuvės

Šių metų birželio 12 d. susituokė šaulė Vida Skrubutonytė su šauliu Antanu Kivėnu. Abu jaunieji buvo veiklūs šaulių meno kuopelės nariai ir taut. šokių grupės dalyviai. Prie altoriaus juodu palydėjo tautiškais drabužiais pasipuošusios jaunosios Čikagos šaulės. Vestuvių apeigas atliko ilgametis Čikagos šaulių pirmininkas šaulys kun. A. Šeštokas. Vėliau Vyčių salėje įvyko linksma vestuvių puota.

2.    Rugpjūčio 7 d. įvyko šaulių: Nijolės Janušytės, šiais metais apdovanotos už pavyzdingą veiklą šaulio pasižymėjimo ženklu, su Virgiu Smilgių vestuvės. Abu yra šaulių statomų scenos veikalų artistai, o taip pat ir taut. šokių šokėjai.

3.    Žinomų šaulių veikėjų Viktoro ir Eugenijos Izokaičių sūnus Vincas Izokaitis š. m. rugsėjo 11 d. susituokia su Julija Gepneraite.

Jaunosioms poroms nuoširdūs šauliški linkėjimai šeimyninės laimės!

Garbingos sukaktuvės

Sesė Olga Vyšniauskienė šiais metais švenčia garbingą 70 metų amžiaus sukaktį. Kaip jau mūsų skiltyse prieš kiek laiko buvo rašyta, sesė Vyšniauskienė iš pat savo jaunystės dienų buvo jautri patriotė ir veikli šaulė. Nežiūrint, kad didžiąją savo gyvenimo dalį praleido JAV-se, naujai tremtyje šauliams atsikūrus, ji nuoširdžiai vėl prie jų veiklos prisidėjo ir šiuo metu dar pasižymi savo uolumu.

Sesę Olgą Vyšniauskienę nuoširdžiai sveikiname ir linkime dar daug sveikų ir laimingų metų!

Pobūvis

Gegužės mėn. 30 d. šaulių Balsevičių namuose įvyko Čikagos šaulių pobūvis — arbatėlė, kur buvo pasidalinta šauliškos veiklos įspūdžiais, nuveiktų darbų -— pavykusio vaidinimo, vakaro ir kit. apžvalga ir lyg apmestos gairės ateities planams.

IŠ MOTERŲ PASAULIO

įdomus romano konkursas

Jau antri metai kaip giedrininkės skelbia romano konkursą, premijai skirdamos net 1,000 dol., bet su viena sąlyga, kad būtų tikrai lietuviškas vertingas kūrinys ir kad romano pagrindinė veikėja būtų stipraus charakterio lietuvė moteris.

Kažkodėl šios sąlygos lys ir suvaržo rašytojus ir jie, bent pernai, nerado šiai temai įkvėpimo ... Iš tikrųjų, ir istorijos lapuose, ir netolimoje praeityje, esame turėję, ir dabar dar rastume, nemaža garbingų, giliai savo tautai pasiaukojusių lietuvių moterų, nepaprastu veržlumu siekusių, kad ir vargingiausiomis sąlygomis, mokslo ir gabiai išėjusių į plačius gyvenimo vieškelius. Jei tik mūsų rašytojai atydžiau jas pastudijuotų, tikrai jų asmenybėse ir jų gyvenimo vingių sūkuriuose rastų tikro meniško užsidegimo ir įkvėpimo.

Kaip gražius pavyzdžius galima suminėti kad ir šiuos vardus: Emilija Pliateraitė, istorinio sukilimo karžygė, Emilija Pūtvienė, tarpe sulenkėjusių bajorų lizdų sugebėjusi išugdyti grynai lietuviškos dvasios židinį ir būti savo vyro didžia įkvėpėja patriotiniams žygiams, Sofija Čiurlionienė, pilnutiniai išsivysčiusi įdomi inteligentiška asmenybė, visuomenės veikėja, auklėtoja ir rašytoja, daug prisidėjusi auklėjant mūsų vyresniąją moterų inteligenčių intelektualių kartą. Taip pat labai įdomus gyvenimas dr. P. Kalvaitytės, jau suaugusios pradėjusios siekti mokslo ir sėkmingai gyvenime prasimušusios. Atydžiau pajieškant, galima atrasti ir dar įdomesnių pavyzdžių, jau neminint įžymiųjų mūsų rašytojų, kaip Žemaitės, Pečkauskaitės ir kt., pasišventusių veikėjų, globojusių mūsų studentus, taip vargingai siekusių mokslo. O kur mūsų garbingosios močiutės — ūkininkės, per vargus ir kančias išlaikiusios ir skaisčiai įžiebusios lietuvybės švyturius? Juk vis tai dar taip mažai mūsų pačių iškeltos ir neatžymėtos mūsų tautos didžiosios moterys, kaip ir didvyriai, kuriais pasižymi mūsų tauta. Labai džiugu, jog atsirado, ir tai organizuotos, moterys, mūsų kūrėjams apie jas realiai užsimenančios.

Petronėlė Orintaitė

Latvė ir lietuvė

Dvi lelijos baltažiedės glaudžias vidur kelio,
žvelk į Baltijos žydrynę— laimės žiedas žalias!

Jūra plauna, jūra vėto kasą gintarinę,
sėjam rūtą, sėjam mėtą ir— žibuoklę skinam . . .

Žalio kraičio— vasarojų raibaruožėj juostoj
žvanga dainą šianapiūtė, vyturėlis gieda!

— Kas tau širdį meile vertų, sopuly paguostų?
Panamėj meirūno dvelksmas, vėdrynėlio žiedas.

Vėjai siautė, vėjai šėlo— draskė jurai širdį,
daužė vieškelį maskoliai — sesules nuvirkdė ..

Pakelėj bijūnai rausta ten, kur broliai žuvo—
liūdesiu nutvilko veidas latvei ir lietuvei. . .

Volungė sučiulbo rytą diemedžio daržely—
ar išsuoksi mūsų šaliai laisvės šaką žalią?

DIDŽIOJI GERADARĖ STASĖ VENCLAUSKIENĖ

Kam teko gyventi ar bent būti Šiauliuose nepriklausomybės laikais, tas negali nežinoti ar bent nebūti girdėjęs apie Venclauskų šeimą, o ypač apie savitaus būdo veikliąją labdarę Stasę Venclauskienę - Jakševičiūtę. Jeigu kas ant svarstyklių sudėtų visus šios garbingos šeimos nuopelnus, tai tur būt neatrastų jiems varžovų į pirmąją to miesto gyventojų garbės vietą. Jos vyras — Kazys Venclauskas, buvo gabus ir labai taurus advokatas, savo profesijoje vienas iš geriausiųjų. Apie jį yra žinoma, kad jie niekados nesiėmė ginti negarbingos bylos, o ką gynė, visados laimėdavo. Dėl to ir pasisekimo, o ypač pajamų nestigo. Pati Stasė Venclauskienė iš savo šeimos paveldėjo Šiaulių mieste nemažus sklypus. Dėl to ši šeima buvo viena turtingųjų.

Tačiau Venclauskai buvo populiarūs ir gerbiami ne dėl jų turtų. Turtas ir gera socialinė padėtis Stasei Venclauskienei tarnavo tik kaip priemonė siekti augštesnių tikslų. Gerai, kada turtai papuola į doras ir labdaringas rankas. Šiose rankose turtai buvo išnaudoti taip idealiai gerai, kaip maža pasaulyje pasitaiko. Kad tai nėra tik lengvi liaupsinimo žodžiai, užtenka paminėti šiuos skaičius: Venclauskienė Lietuvai užaugino, išauklėjo ir paruošė gyvenimui apie 200 vaikų, jų tarpe 25 išėjo augštuosius mokslus, o kiti baigė amatų ar viduriniąsias mokyklas.

Iš kur ponia Venclauskienė tiek vaikų surinko? Vienus paimdavo kur pripuolamai užtikusi, nelaimingus, o dažnai net luošus. Vėliau, priglaudusi, juos gydydavo, operuodavo, kol galutinai pastatydavo ant kojų ir atiduodavo į kurią nors mokyklą. Tokioms operacijoms neretai tekdavo paaukoti kokį sklypą — jį parduoti. Už tai būdavo išgelbėtas žmogus. Ji džiaugdavosi, kad iš jos vaikų “tikrai neišaugs Lietuvai valkatų. Esu patenkinta, kad man Dievas leido iš pasmerktų blogam likimui vaikų išauginti tėvynei labai daug gerų žmonių, kurie dirbo jos naudai. Juk tai irgi didelė Dievo dovana”. Kitus vaikus jai ir prie namų atnešę palikdavo, nes buvo žinoma, kad jie pateks į geras rankas.

Nuolatos jos namuose augo po keliolika vaikų, o kiti būdavo atiduoti į augštąsias mokyklas — universitetus. Atostogoms jie visi suvažiuodavo. Pati Venclauskienė jiems siųsdavo ne tik pinigus, bet ir maisto siuntinius. Visi jos vaikai buvo auklėjami giliai krikščioniškoje dvasioje. Šio straipsnio autorė pati prisimena, kaip ponia Venclauskienė atsivesdavo jų pulką į gegužines ar kitokias mokinių pamaldas. Na, ir namuose turėjo būti drausmė. Visi (jos pačios, berods, dvi mergaitės) buvo vienodai jaukiai šeimyniškoj nuotaikoj traktuojami, o, reikalui esant, ir nubaudžiami. Jaunesnieji globodavo mažesniuosius, o visi tuos, kurie kuo nors gamtos buvo nuskriausti. Pavyzdžiui, aklas ar nebylys. Vaikai išmoko su tokiu susikalbėti, o jam buvo pasamdytas aklųjų rašto mokytojas.

Be medžiaginių išteklių, kuriuos Venclauskienė sugebėjo praktiškai tvarkyti, svarbiausia, reikėjo turėti neišsemiamos energijos, pasiryžimo, apsukrumo ir, be abejonės, didelės kantrybės. Šių visų savybių S. Venclauskienei kaip tik netrūko. Turėdama tokią didelę šeimą, turėjo mokėti bendradarbiauti su aplinka. Ji buvo giliai visuomeniškas žmogus. Iš namų gavusi labai gerą išauklėjimą ir net iš motinos paveldėjusi labdaringumą (jos motina taip pat imdavo auginti svetimus vaikus), ji mokėjo gražiai sugyventi su žmonėmis ir juos palenkti saviems tikslams. Ji pati dalyvaudavo įvairiose organizacijose, įeidavo į tėvų komitetus, o taip pat veikė ir savivaldybėje. Visam kam ji surasdavo laiko. Ypačiai veikliai dalyvavo skautuose. Karo metu daug padėjo žydų vaikams.

A. a. Stasė Venclauskienė mirė tremtyje, Detroite, 1959 m. sausio 16 d. Mirė ilgėdamosi savosios žemės, dėl kurios tiek buvo pasidarbavusi, atsisakydama paprasčiausių patogumų dėl to, “kad ten mūsų žmonės daug daugiau kenčia”. Trumpam rašiny yra neįmanoma išsamiau išnagrinėti tos didžios asmenybės labai šakotą veiklą ir jos turtingos dvasios bruožus. Apie ją būtų galima prirašyti knygas. Tokie žmonės ne veltui gyvena pasaulyje, nes jų pėdsakai įsiamžina jų kilniuose darbuose. Tai mūsų tautos pažibos, tai paveikslai, kurie patraukia dėmesį, kuriais negalima nesižavėti.

Pasinaudota St. Ylos knyga Dievas sutemose E. P.

IŠ ŠAULIŲ GYVENIMO

Dešimtmečio minėjimas

Čikagos D.L.K. Kęstučio šaulių kuopos meno ratelis Aušra š. m. rugsėjo 18 d. minėjo savo veiklos dešimtmetį. šiai progai atžymėti suruošė gražų meno vakarą, kurio programoje dalyvavo Čikagos Vyčių choras, diriguojamas F. Strolios, šauniai pasirodė ratelio tautinių šokių grupė ir buvo kita įdomi programa. Vakaro pasisekimui daug lėmė kuopos šaulių, vadovaujant š. S. Petrauskienei, turtingas bufetas ir š. Baškauskienės suruošta graži loterija. Joms nuoširdžiai talkininkavo kuopos šaulės.

MIRĖ ŠAULĖ ONA LUKAUSKIENĖ

A. a. Ona Lukauskienė mirė 1965 m. rugpjūčio 17 d. Buvo gimusi 1889 m. spalio 10 d. Raseinių apskrity. Tėvai, Rozalija Labanauskaitė ir Viktoras Zdankai, turėjo nedidelį ūkį. Tėvui išvykus Amerikon, o jai esant vyriausiai gausioje šeimoje, jaunystė buvo gana sunki. 1908 m. ištekėjo už Juozo Kaspučio, apsigyveno Raseinių mieste, kur gyvendami susilaukė dviejų dukterų ir sūnaus. Vyrui Juozui 1928 m. mirus, vėl teko nemažai vargo patirti, norint vaikams duoti mokslo. Bet jos energija ir žemaitiškas užsispyrimas buvo nepalaužiami: abi dukterys baigė mokytojų seminariją ir tapo mokytojos, o sūnus baigė gyvulininkystės mokyklą — gyvulių techniku.

Augindama ir mokslindama šeimą, neužmiršo ir kultūrinių reikalų. Priklausė L. K. Moterų Draugijai; jos energijos dėka Raseiniuose buvo kasmet surengta po kelis vakarus su vaidinimais, kas anais laikais buvo labai svarbus kultūrinis dalykas. Vėliau ir iki išvykimo tremtin, priklausė Šaulių Sąjungai.

1939 m. ištekėjo už Prano Lukausko. Tremtyje gyveno Ambergo ir Rothenburgo O.T, stovyklose, o 1949 m. persikėlė gyventi į Ameriką ir visą laiką gyveno Wauhegane. Gyvendama Amerikoje, išsiuntė daug siuntinių į Lietuvą, o ir čia, vietoje, visuomet gausiomis aukomis rėmė betkokį lietuvišką reikalą. Šiluvos koplyčios Vašingtone įrengimui paaukojo 500 dolerių. Taip pat buvo Lietuvių Fondo narė.

Abu su vyru Pranu priklausė D. L.K. Kęstučio šaulių kuopai.

APIE ASMENYBĘ

“Asmenybė yra dvasinio gyvenimo druska”, — rašo P. Razminas savo straipsnyje Asmenybės, Autoritetai ir Tremtis; “asmenybė, iš esmės, yra gėris”. Ten jis ryškina asmenybės ir autoriteto sąvokas. Sako, tos dvi sąvokos pasigendančios viena antros. Jei jos eina drauge, tada yra idealus derinys. Mat, autoritetas gali būti laikinas ir dalinas. Pavyzdžiui, žmogus savo mokslo žiniomis ar užimama vieta gali būti kitiems autoritetas, bet asmenybė gali ir nebūti labai vertinama. Tuo tarpu kitas gali ir netapti autoritetu, tačiau savo dvasios augšta galia patraukia kitų dėmesį, spinduliuoja į tuos, su kuriais bendrauja. Toliau tas pats autorius rašo: “Asmenybių platus ir gilus žvilgis į pasaulį ir žmones dažnai nesuprantamas egoistinių nuotaikų žmonių. Asmenybės dažnai spinduliuoja tik iš istorijos puslapių” (Draugas, 1965.9.7).

Asmenybė pasireiškia savo būdu, elgsena ir savo nuveiktais darbais. Ji kaip šviesa — mums tarnauja, šildo, bet mes su ja taip apsiprantame, jog užmirštame jos esimą, o jos pasiilgstame tada, kada ji užgęsta.