Tremties Trimitas

Redaguoja — 4. P. Petrušaitis, 1561 Holmes Av„ Racine, Wise.

Mirė prof. Jonas Šimoliūnas

LŠST garbės narys prof. dr. inž. Jonas Šimoliūnas mirė 1965 m. vasario mėn. 11 d., šv. Marijos ligoninėje, Racine, Wisc. Palaidotas vasario mėn. 15 d. šv. Kazimiero kapinėse Čikagoje. Velionis buvo eilės organizacijų garbės narys ir daugelio organizacijų narys. Plačiau apie jo veiklą bus parašyta sekančiame “T. T.” numeryje.

LŠST leidinys “Nepriklausomai Lietuvai” vasario mėn. pradžioje išėjo iš spaudos ir išsiuntinėjamas prenumeratoriams. Jis yra 500 psl. dydžio, kietais viršeliais ir gausiai iliustruotas. Kaina — 5 dol. Galima įsigyti: Mr. Kazys Žilėnas, 1920 — 51st Avė., Cicero, UI. 60650.

LŠST CV narys kun. J. Borevičius, S.J., išvyko pastoraciniam darbui tarp Australijos lietuvių. Tėvui Borevičiui linkime sėkmės, tikėdamiesi, kad jis Mėlynojo Kryžiaus kontinento padangėje ugdys ir stiprins šauliškąją idėją mūsų brolių lietuvių tarpe.

Šauliai paraduoja 1958 m. Čikagoje

Ilsėkis ramybėje, Garbingas Lietuvi!

“Iš senų laikų esame pratę tik ginklo karžygius laikyti didvyriais. Laikai pasikeitė. Šviesuolis J. Šimoliūnas buvo savanoriškas darbo didvyris. Nuveikė daug. Mirė brandžiam amžiuj. Paliko gausų darbų derlių. Ir vis ne sau, o tautos labui” ...

Prof. gen. Stasys Dirmantas,

1965 vasario 14, prie velionies karsto.

TRUMPI GYVENIMO BRUOŽAI

1965 m. vasario 11 d. šv. Marijos ligoninėje, Racine, Wis., mirė š. prof. dr. inž. Jonas Šimoliūnas, sulaukęs senyvo amžiaus. Buvo gimęs 1878 m. gegužės 21 d. Jusėnų km. Panevėžio aps. Lankė Joniškėlio dviklasę mokyklą, Panevėžio, vėliau Velikije Luky, gimnaziją, Rygos politechnikos institutą, kurį baigė statybos inžinierium 1909 m. Studentavimo laikais gyvai reiškėsi lietuvių, o ypač studentų, tautiniame veikime. Rygos lietuvių atstovu dalyvavo 1905 m. Vilniaus seime. Dirbo savo srityje Petrapily, Suomijoje, Sibire ir I-jo Pas. karo pabaigoje vėl Suomijoje. 1917 m. dalyvavo Petrapilio lietuvių seime Suomijos nepartinių lietuvių atstovu, atvirai remdamas nepriklausomos Lietuvos atstatymo idėją. Suorganizavo Suomijos liet. komitetą, kuris rūpinosi pargabenti lietuvius iš Suomijos; buvo pargabenta apie 2000 lietuvių. Pats, būdamas komiteto pirmininkas, parvyko su paskutiniu transportu į Lietuvą.

Pabuvęs porą mėnesių tėviškėje, kur su vokiečių pareigūnais sutvarkė lietuvių pradžios mokyklos reikalus, išvyko į Vilnių prisidėti prie Lietuvos valstybės oganizacinio atstatymo.

Vilniuje A. Voldemaro vyriausybėje jam buvo pavesta susisiekimo ministerijoje suorganizuoti geležinkelių, telefono - telegrafo ir pašto bei plentų — vandens kelių — uostų valdybas. Ėjo susisiekimo ministerio pareigas. Vedė įvairias derybas su vokiečių įstaigomis, perimdamas geležinkelius, laivus ir remonto dirbtuves. Steigė, kartu su kitais, technines ir visuomenines organizacijas, kurios buvo būtinos jaunos valstybės gyvenimui. Jų neįmanoma išvardinti šiame trumpame rašinyje.

Per visą nepriklausomybės laikotarpį dirbo valstybinėse pareigose ir buvo pedagogas-profesorius universitete. Pradėjo pedagoginį darbą Lietuvos Augštuosiuose kursuose 1920 m. ir tęsė iki pasitraukimo iš Lietuvos 1944 m., eidamas technikos skyriaus vedėjo, ūkvedžio, statybos katedros vedėjo ir kit. pareigas. Tuo pačiu metu buvo plentų - vandens kelių - uostų valdybos direktorius, Klaipėdos uosto darbų valdybos viršininkas, Šventosios uosto statybos viršininkas, vadovavo Juodkrantės ir Nidos žvejų uostų perstatymui. Dirbdamas Lietuvos pajūryje, rūpinosi jo pagražinimu, kopų apsauga.

Pasitraukęs į Vokietiją, dėstė Kempteno Augštesniuose technikos kursuose, UNRRA universitete Miunchene ir Pabaltijo unversitete Hamburge - Pinneberge.

Paruošė pagrindinį Statybos kursą keturiuose tomuose ir parašė daugiau knygų.

Per visą savo gražų amžių ypač aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime. Savo paskutiniais saulėleidžio metais, tremtyje, visada buvo judrus, dalyvavo susirinkimuose, posėdžiuose ir lietuviškuose subuvimuose.

Priklausė eilei organizacijų, o sekančiųjų buvo išrinktas garbės nariu: Pasaulio Lietuvių Inžinierių ir Architektų S-gos, Lietuvių Profesorių D-jos Amerikoje, Lietuvos Šaulių Sąjungos Tremtyje, Korp. Fraternitas Baltiensis, inž. Korp! Vyrija Plienas ir DLK Kęstučio š. kuopos garbės šauliu.

Už nuopelnus Lietuvai apdovanotas: DLK Gedimino ir Vytauto Didžiojo III laipsnio ordinais ir LŠST žvaigžde.

VISUOMENĖS PAGARBA RACINE WIS.

(Prof. J. Šimoliūnas atvyko į Detroitą pas savo giminaičius Joną ir Mariją Šimoliūnus (Sims), tačiau greitai persikėlė į Racine, Wis., kur išgyveno iki mirties. Jis nuolatos lankydavosi netoli esančioje Čikagoje, Amerikos lietuvių sostinėje, kur gyveno daug jo draugų ir buvusių bendradarbių bei studentų. Aplamai, velionis savo darbais ir nuopelnais buvo pasidaręs visos lietuviškos bendruomenės narys, o ne vienos kurios nors lietuvių kolonijos gyventojas, todėl jo artimieji, gerbdami jo šviesią praeitį, pasistengė, kad su velioniu būtų atsisveikinta jo gyvenamojoje ir jo mėgstamojoje Čikagoje, o jo palaikai palaidoti šv. Kazimiero kapinėse, kur amžinam poilsiui gulė tūkstančiai lietuvių.

Atsisveikinimo akademiją Racine, Wis. globojo DLK Kęstučio šaulių kuopa. Pravedė š. M. Tamulėnas. Kalbėjo š. V. Kažemėkaitis, š. J. Giedrikas — DLK Kęstučio š. kp., š. M. Kasparaitis — ALT sk., teis. Z. Gura — TMD 121 kp., š. Vl. Skirmuntas —ALB apyl. ir š. dr. A. Palaitis— lietuvių visuomenės vardu. Prie karsto garbės sargyboje stovėjo šauliai. Po rožinio, visuomenė atsisveikino su velioniu ir palydėjo į laidotuvių vežimą, kuris jo palaikus išvežė į Čikagą.

“Jo populiarumas čia buvo labai didelis. Visa lietuviškoji visuomenė buvo prie jo prisirišusi ir jį mylėjo. Kai vasario 13 d. jo kūnas buvo pašarvotas . . . Racine, Wis., visi čionykščiai lietuviai susirinkoir sausakimšai užpildė visas koplyčios gana erdvias patalpas . . . Taip Racine visuomenė išlydėjo mieląjį savo profesorių, siųsdama savo maldas, atodūsius ir mintis į Augščiau-siąjį, kad priimtų ir priglaustų jo sielą”. — A. Palaitis —“Draugas” 1965 kovo 6.

ČIKAGA

Vasario 14 dienos popietėje velionis buvo pašarvotas Petkaus laidojimo koplyčioje Čikagoje. Vakare įvyko atsisveikinimo akademija, kurią pravedė inž. K. Burba, atstovavęs ALIAS-gos centro valdybą ir Čikagos skyrių bei Korp! Fraternitas Baltiensis. Prof. gen. St. Dirmantas pasakė pagrindinę kalbą, įvertindamas velionies darbus ir papasakodamas apie jo gyvenimą tremtyje. Jis kalbėjo Amerikos Lietuvių Profesorių d-jos ir ramovėnų vardu.

Inž. V. Izbickas. atvykęs iš Bostono, atsisveikino Bostono kolegų vardu. Atsisveikinimo žodžius tarė: inž. Br. Nainys — Čikagos LB apygardos, inž. P. Narutis — Korp.! Grandies, inž. St. Jakubauskas — Korp! Vyrijos Plieno, inž. V. Mažeika — Korp! Neo-Lituanijos ir š. Alf. Valatkaitis — LŠST centro valdybos vardu.

Garbės sargybą prie velionies karsto ėjo jo buvę studentai - inžinieriai architektai, šauliai ir jūrų šauliai.

Atsisveikinimą su garbinguoju velioniu maldomis užbaigė kan. V. Zakarauskas. Paskutiniam pagerbimui visa koplyčia, graudingai, su ašaromis akyse, sugiedojo giesmę Marija, Marija . . .

Karstas buvo pridengtas lietuviška trispalve, o šalia stovėjo šaulių vėliava, atvežta iš Lietuvos. Buvo daug gražių gėlių vainikų, ypač nuo įvairių organizacijų.

Vasario 15 d. velionies palaikai buvo palydėti į Marquette Parko bažnyčią, kur iškilmingas bažnytines apeigas atlaikė kun. kleb. Vyšniauskas, asistuojamas kun. P. Dambrausko ir kun. J. Juozevičiaus.

Šv. Kazimiero kapinėse paskutinį atsisveikinimo žodį tarė sūnėnas Vl. Šimoliūnas, užpildamas ant karsto saują lietuviškos žemės.

Svetinga Amerikos žemė priglaudė pavargusį kūną, tačiau jo siela ir atlikti darbai liko su mumis, skatinti mus eiti garbingu lietuvio keliu, kurį pramynė taurus lietuvis Jonas Šimoliūnas.

DLK Kęstučio š. kp. šauliai stovi garbės sargyboje prie garbės nario prof. dr. inž. Jono Šimoliūno karsto; k. — š. Ant. Mikus, deš. — š. Stp. Dumbra

V. Paukštelio nuotr.