IŠ LIETUVIŲ KARIŲ VEIKLOS UŽKAUKAZYJE PIRMOJO PASAULINIO KARO METU

P. GUDELIS

Prieš šešetą metų išleistame Lietuvos kariuomenės 40-ties metų sukaktuviniame KARIO numeryje tilpo K. Ališausko straipsnis “Lietuvos Kariuomenė. “Jame išvardintų Rusijoj įsteigtų lietuvių tautinių karinių dalių sąraše yra paminėta ir Karso (Kaukaze) tvirtovės artilerijos lietuvių kuopa. Toliau pasakojama apie tos kuopos žuvimą kovose su turkais.

Tikėjaus, kad Amerikoje gyvenantys dar du anų laikų darbuotojai neištvers neatitaisę šią klaidą. Tačiau, ligi šiol neužtikau spaudoje jokio jų pasisakymo. Ir aš pats buvęs lietuvių karių organizatorius Užkaukazyje, nors senai ryžausi, bet tik dabar teišsigaliu, tą gražų mitą išaiškinti.

Tačiau tai nelengvas darbas, nes nuo anų laikų praėjo arti 50 metų. Nors atmintyje yra užsilikę daug smulkmenų, bet, vargu, ar pavyks jas visas chronologinėj tvarkoj išdėstyti. Iš galvos yra išgaravę daugumas datų ir daugelio bendradarbių pavardės.

Užkaukazio lietuvių veiklą esu išsamiai aprašęs 1938 m. “Karo Archyve”, bene IX-me ir kituose tomuose. Lietuvoj stropiai surankiotos laikraščių iškarpos bei knygos, kuriose tilpo mano straipsniai, besibastant tremtyje, išsimėtė, tai dabar tenka remtis tik atmintimi ir ligi šiol išsaugotu karo tarnybos lapu. Ne geriau, matyt, yra atsitikę ir su kitų tautiečių turėtais nepriklausomos Lietuvos laikų šaltiniais. Tik tuo galima pateisinti klaidingų mitų atsiradimą.

Savo straipsniu norėčiau ne tik suteikti progos senajai kartai atnaujinti prisiminimus, bet ir naująją kartą supažindinti su anų laikų veikimo aplinkybėmis. Todėl ryžtuosi kiek plačiau papasakoti bendrai apie lietuvių visuomeninę veiklą Užkaukazyje. Reikia pabrėžti, kad ten lietuviai, kariai ir civiliniai, dažniausia veikė išvien. Išnaudoti visus galimumus santykiaujant su valdžia, buvo steigiamos įvairiais vardais organizacijos, nors jose paskiau darbavosi vis tie patys asmenys.

Mažosioms tautoms rusinti metodus sugalvojo ne darbartiniai Lietuvos pavergėjai bolševikai. Jie tik dar labiau sužiaurino buvusios caristinės vyriausybės vartotas priemones. Anais laikais kariuomenėn pašaukti lietuviai būdavo siunčiami tarnauti į tolimiausius Rusijos užkampius. Labai daug jų patekdavo į Kaukazą. Kai 1917 m. rankiojau lietuvius karius, man teko peržiūrėti vieno pasienio pulko prieškarinius sąrašus. Lietuvių pavardžių juose mirgėte mirgėjo.

Kariuomenėje atitarnavę lietuviai būdavo labai palankiai priiminėjami geležinkeliečių tarnybon, todėl daugelis jų pasilikdavo ten tarnauti. Tokiu būdu įvairiuose miestuose susidarė dideli sėslių lietuvių būriai. Mane vėliau ypač stebino, kad didžioji jų dauguma buvo vedę atsivežtas iš savų tėviškių lietuvaites. Bevažinėdamas sutikau vos kelis, armėnes bei gruzines vesti susigundžiusius, lietuvius. Kai 1918 m. buvo organizuotas lietuvių grąžinimas tėvynėn, jie pasiliko Užkaukazyje.

Didžiausias lietuvių būrys buvo susispietęs Tiflise. Ten buvo įsteigtos šios draugijos: Nukentėjusiems nuo karo šelpti d-jos skyrius, Lietuvių savišalpos d-ja, Meno d-ja ir t.t. Iš jose veikusių asmenų beatsimenu Klingą, Dievaitį, mokyt. Silv. Pašakarnį, muziką Šarką. Lietuviai turėjo savo pradžios mokyklą, kurios vedėjas buvo Silv. Pašakarnis. Jis buvo taip pat ir meno draugijos pirmininkas ir turėjo mėgėjų vaidintojų kuopelę. Šarka, vėlesnis Kauno operos choro vedėjas, vadovavo lietuvių chorui.

Kai 1916 m. lankiau Michailo artilerijos mokyklą Petrograde, dažnai užtikdavau lietuvių spaudoje korespondencijų apie Tifliso lietuvių kolonijos veiklą. O kai pabaigęs karo mokyklą, po trumpo tarnybos laikotarpio mortirų divizione, Serpuchove, buvau paskirtas į Karso tvirtovę, tai pravažiuodamas sustojau Tiflise ir aplankiau lietuvių centrą. Paskiau vis palaikiau su juo tamprius ryšius ir pravažiuodamas visuomet sustodavau aplankyti. Bene ten sužinojau ir apie Karsė gyvenančius lietuvius geležinkeliečius: Adomo Tamošiūno ir Devulių šeimas.

Karso tvirtovės artilerijos praporščikas Petras Gudelis 1916 m. pradžioje

Karse apsigyvenau viename forte atokiai nuo miesto. Prie pirmos progos nusileidau į miestą juos aplankyti. O per juos susipažinau su sanit. pusk. Aleksu Vaičkumi, gerai prasilavinusiu, aktyviu veikėju, kuris buvo vėliau susidariusios d-jos didelis ramstis. Tvirtovės artilerijoje suradau taip pat vieną lietuvį, Pakėną, kurį paskiau aprūpindavau lietuvių spauda.

Kai po 1917 m. rusų revoliucijos prasidėjo kareivių ir darbininkų tarybų organizavimas, pasireiškė ir tautinis judėjimas. Bene pirmiausia susiorganizavo ukrainiečiai ir vietiniai gruzinai su armėnais. Pradėjome ir mes, keli pažįstami lietuviai, galvoti apie draugijos steigimą. O šį sumanymą neprašyti pastūmėjo pirmyn “broliai” lenkai. Kartą užtikau įgulos įsakymuose atsišaukimą į lenkus ir lietuvius atvykti į šaukiamą susirinkimą. Skubiai nuvykau į miestą pasitarti su pažįstamais. Nutarėme su kitais sveikintojais prabilti į susirinkusius ir pakviesti lietu-

Sanitarijos puskarininkis Aleksas Vaičkus, Karso lietuvių d-jos v-bos sekretorius. Giliai susipratęs, gabus paskaitų ir pamokų suaugusiems rengėjas (artisto Vaičkaus giminaitis).

vius rinktis gretimame kambaryje. Kiek atsimenu, susirado bent dešimt lietuvių, jų tarpe kar. Budrevičius (ar Burlevičius). Besikalbant paaiškėjo, kad beveik kiekvienas iš jų pažįsta dar daugiau lietuvių. Nutarėme netrukus šaukti visuotinį susirinkimą ir tam išrinkome organizacinę komisiją. Ji parūpino įstatų projektą, išgavo Karso kareivių ir darbininkų tarybos leidimą įdėti jos leidžiamose žiniose skelbimą apie šaukiamą lietuvių susirinkimą, taip pat įgulos viršininko įsakymą, tą dieną paleisti lietuvius karius į tą susirinkimą.

Į posėdį surankiojome kiekvienas savo pažįstamus, o dar keli atvyko perskaitę mūsų skelbimus. Susirinkimas priėmė Karso lietuvių Kultūros-švietimo d-jos įstatus, nutarė steigti skaityklą, rengti paskaitas ir vakarinius kursus suaugusiems, bet jau pamiršusiems lietuviškai skaityti, nariams. Į valdybą buvo išrinkti ir pasidalino pareigomis: P. Gudelis — pirmininkas, Ad. Tamošiūnas — pirmininko pavaduotojas, Pr. Devulienė — iždininkė, Al. Vaičkus — sekretorius ir kar. Budrevičius — švietimo vadovas.

Kai 1938 m. aprašinėjau “Karo Archyve” lietuvių veiklą Užkaukazyje ir žinioms atnaujinti bei papildyti susitikinėjau buv. kaukaziečius, kilo sumanymas nusitraukti. (Pridedu buv. Karso lietuvių kultūros-švietimo d-jos v-bos ir porą senų laikų kitų nuotraukų).

Karso lietuvių d-jos v-bai teko, pirmiausia, pasirūpinti surasti nuolatinę patalpą skaityklai ir pamokoms rengti. Kadangi mūsų buvo nedaug, tai Karso kar. ir darb. tarybos, Kultūros-švietimo komisijos pirmininkas užleido vieną kambarėlį mums komisijos užimtame name. Paskiau jis dažnai užeidavo pas mus pasiįdomauti, ką mes veikiame. Ilgainiui jam susidarė įspūdis, apie kurį jis paskiau nekartą viešai pasakojo, kad lietuviai esą veikliausi iš visų tvirtovės srityje veikiančių tautinių grupių. Apie mūsų veiklą greitai sužinojo gretimųjų miestų, Aleksandropolio ir Sarykamyšo, lietuviai. Mat, Karso lietuviai geležinkeliečiai, susitikdami ten

IV Karšo lietuvių kultūros-švietimo d-jos valdyba 1938 m., minint 20-ties metų sukaktuves Kaune. Iš kairės: Petras Gudelis — pirmininkas, Pr. Devulienė — iždininkė, Adomas Tamošiūnas— vicepirm., stovi karin. Budrevičius (Burlevičius?) — švietimo vadovas ir Aleksas Vaičkus — sekretorius.

gyvenančius pažįstamus, su entuziazmu pasakodavo jiems apie rengiamas pas mus paskaitas ir gaunamus pasiskaityti lietuviškus laikraščius. Netrukus gavome jų kvietimus atvykti pas juos su paskaitomis. Ad. Tamošiūnas ir aš apsilankėme pas juos ir įsteigėme ten Karso liet. d-jos skyrius. Kiek prisimenu, Sarykamyše pirmininkavo provizorius Demikis. Aleksandropolyje veikė Stanionis, o vėliau kurį laiką kar. P. Masiulis, kai ten buvo apsistojęs pėstininkų dalinys, kuriame jis tarnavo. Apie visa tai savo laiku buvo papasakota Karso k. ir d. tar. kultūros-švietimo komisijos pirmininkui. Rašau apie tai ne dėl pasigyrimo, bet kad paaiškėtų, kodėl vėliau aš ausilaukiau didelės paramos, kai rengiausi vykti į frontą rankioti lietuvius karius.

Iš gaunamos lietuvių spaudos mes patirdavome ir apie lietuvių organizavimąsi kituose miestuose. Skaitėme korespondencijas, kad lietuviai kariai ir kitur pageidauja steigti tautinius dalinius. Tačiau tuo pačiu metu Rusijoj plito netvarka. Susisiekimas pradėjo šlubuoti. Laikraščiai ateidavo pavėluodami, o kartais ir visai dingdavo. Dėl tos tai priežasties apie šaukiamą pirmąjį Rusijos lietuvių karių suvažiavimą Petrograde mes sužinojome taip vėlai, kad nebesuspėjome pasiųsti ten savo atstovo. Tačiau vėlesni pranešimai apie suvažiavimo eigą, apie Rusijos lietuvių karių sąjungos įsisteigimą, o ypač atsišaukimas steigti tautinius dalinius, buvo mums didelis paskatinimas.

Artimiausiame d-jos v-bos posėdyje svarstėme, ką tuo reikalu galėtumėme padaryti. Mūsų manymu, Užkaukazyje buvo galima laukti vietos gyventojų armėnų bei gruzinų nepalankių žygių Rusijos kariuomenės atžvilgiu. Suirutėje galėtų nekaltai nukentėti ir joje tarnaują lietuviai. Mes neabejojome, kad plačiame Persijos ir Turkijos fronte lietuvių gali susirasti gana daug. Todėl pravartu buvo juos suburti.

Kaip žinoma, į Rusijos lietuvių karių sąjungos centro komitetą buvo išrinkti kar. J. Laurinaitis, Jurgis Elisonas ir karo vald. Al. (K.) Žilinskas. Pastarasis buvo man asmeniškai pažįstamas, tai sumaniau prašyti jį parūpinti man įgaliojimą aplankyti Užkaukazio kariuomenės dalinius tikslu išaiškinti, kiek juose esama lietuvių, kad paskiau įsteigus atitinkamą tautinį dalinį.

Atsakymą gavau bene liepos mėn. pabaigoje. Manydamas, kad tokio dalinio steigimas gali priklausyti Kaukazo armijos vyriausio vado kompetencijos, nuvažiavau į Tiflisą gauti jo sutikimą. Vyriausiu karo vadu buvo gen. Przevalskis, kuris maloniai išklausė mano pranešimą ir, dideliam mano nustebimui, papasakojo, kad jo protėviai taip pat yra kilę iš Lietuvos. Jo senelis vartojęs net dvigubą pavardę, bene Grimailo-Przevalskis. Leisti organizuoti lietuvių dalinį jis negalėjo, tai nukreipė mane į Kaukazo krašto kareivių ir darbininkų tarybą.

Kad geriau būtų derėtis su Krašto taryba, reikėjo prisitaikyti tarybiniai tvarkai. Greitomis buvo sušauktas Tifliso lietuvių karių pildomojo komiteto posėdis. Kiek prisimenu, jo pirmininku buvo Klemensas Prielgauskas. Posėdyje buvo pritarta Centro Komiteto sumanymui steigti tautinius dalinius ir mano gautam įgaliojimui steigti tokį dalinį Užkaukazyje. Delegatais derėtis tuo reikalu su Kaukazo krašto kar. ir darb. taryba buvome išrinkti Kl. Prielgauskas ir aš.

Surašę atitinkamą raštą, rytdieną nuvykome tarybon. Nors tuo metu jau organizavosi ukrainiečiai, gruzinai ir armėnai, bet krašto taryboje sėdėję rusai su baime žiūrėjo į kariuomenės skaldymąsi. Todėl mūsų reikalavimas buvo atmestas.

Savo tikslą pasiekti, t. y. surinkti ir suorganizuoti lietuvius karius, reikėjo surasti kitus motyvus. Teko suredaguoti naują raštą. Jame, prisiminėme, kad lietuviai iš seno buvo siunčiami tarnauti kariuomenėn į Kaukazą ir kad jų čionai, pavieniai išblaškytų įvairiuose daliniuose, yra gana daug. Kadangi jie rusiškai mažai temoka, tai negali sekti nei suprasti rusų kalba leidžiamos revoliucinės literatūros, nei švietimo pamokų, nei mitinguose sakomų prakalbų. Kad juos įsąmoninti, būtinai reikia kreiptis į juos lietuvių kalba ir aprūpinti juos lietuvių spauda. Toliau nurodėme, kad Tiflise, Karsė, Aleksandropolyje ir Sarykamyše jau veikia, su vietos tarybų kultūros švietimo komisijomis bendradarbiaują lietuvių būreliai. Prašėme leisti įsteigti tokius lietuvių švietimo būrelius prie visų Kaukazo armijos Kultūros-švietimo komisijų, kur tik susiras pakankamas lietuvių skaičius. Šį darbą prašėme pavesti podp. P. Gudeliui ir komandiruoti jį tuo reikalu į frontą.

(Bus daugiau)