Kronika
MINTYS APIE MENĄ IR ŽMONES
(Dail. J. Paukštienės meno darbų jub. parodos proga)
Kiekvienas žmogus yra sutvertas Dievo paveikslu ir jame slypi dieviškosios kibirkštėlės. Tik vienuose jos yra lyg prigęsusios ir tik retais atvejais apsireiškia jo sielos gelmių slaptuose suvirpėjimuose, tik jam pačiam nesąmoningai pajuntamuose, kada jo dvasia atsipalaiduoja nuo kasdienybės reikalų. Kituose gi — jos yra tiek stiprios, jog veržiasi, nori bet kuriuo būdu būti išreiškiamos. Ir tai yra žmogaus meno, talento jėga. Laimingi, kurie sugeba jį pilnutėliai išreikšti, nes tuo pačiu jie įrašo savo vardą, per savo tautinę kultūrą, į žmogiškosios istorijos nevystančius lapus. Tardami savo žodį, jie save įamžina.
Viena tų laimingųjų yra dail. Jadvyga Dobkevičiūtė - Paukštienė. Jos apžvalginės 25 meno darbuotės metų proga, parodą atidarant, S. Adomaitienė apie ją poetiškai taip nusakė: “Tenai, kur gluosniai palei klėtį, o beržai dangų remia, mano daina buvo pradėta — mano kelionė žemėj”. Ta nenutrūkstanti daina yra jos kūrybinis talentas.
Neužtenka turėti talentą — palinkimą kuriai nors meno šakai. Kad galėtum save stipriai mene išreikšti, reikia turėti dar ir gražią sielą ir būti kilnia asmenybe. Tuo, anot jos buvusios auklėtojos, O. Krikščiūnienės, ir pasižymi dail. J. Paukštienė. Ji, turėdama savitą meno charakterį, yra taip pat plačių ir gilių pažiūrų, augštos kultūros asmenybė. Ji yra pastovi savo nusistatymuose, nepaprastai darbšti, pareiginga ir labai kuklių būdo bruožų. Savęs daug nebodama, ji gyvena tik savo šeimai ir menui, o per tai savo tautai. Parodos atidarymo proga ją pasveikindamas konsulas P. Daužvardis palinkėjo dar ilgai ir nenuilstamai dirbti, prisidedant savo kūryba mūsų tautos labui.
Padėkime pagalbos reikalingam
Šalpos darbas yra širdies darbas. Nepamirškime, sesės, kad šiuo metu yra labai pagalbos reikalingas buvęs LšS-gos viršininkas pik. M. Kalmantas. Parinkime iš pažįstamųjų aukų ir siųskime CV kasininkui Kaziui Žilėnui, 1504 Main St., Melrose Park, Illinois.
A. a. Unė Babickaitė-Graičiūnienė
Šiais metais rugpjūčio 1 dieną sukako 2 metai, kai Vilniuje nuo kraujo užsinuodijimo mirė buvusi paskutinė Lietuvių šaulių S-gos teatro vadovė - direktorė - aktorė šaulė Unė Babickaitė - Graičiūnienė. Šaulys inž. Vytautas Graičiūnas, velionės vyras, neseniai mirusio žymaus Chicagos advokato ir didelio visuomenininko Graičiūno sūnus, tragiškai žuvo Kaune pirmosios bolševikų okupacijos metu.
Šaulė Unė Babickaitė, nors ir buvo ištekėjusi, bet visuomet visur vartojo savo mergautinę pavardę, kurią ir čia vartosiu.
Unė Babickaitė buvo labai gerai žinoma Chicagoje gyvenantiems mūsų tautiečiams. Velionė iš Lietuvos į JAV atvyko 1919 m. ir apsigyveno Chicagoje. Čia gyvendama sukūrė šeimos židinį, dalyvavo visuomeniniam gyvenime, o taip pat su savo vaidyba aktyviai buvo įsijungusi į teatralinį gyvenimą. Visuose darbuose pasireiškė gabi organizatorė ir aktorė. Po kelių metų velionė su vyru išvyko į Europą ir kurį laiką gyveno Londone ir Paryžiuje, čia irgi buvo įsijungusi į scenos darbą ir talkininkavo ten esantiems lietuviams įvairiuose organizaciniuose darbuose.
Į Lietuvą grįžo 1936 m. ir čia tuojau šaulių S-gos vadovybės buvo pakviesta vadovauti Šaulių Teatrui, kuriam tuo metu labai buvo reikalingas prityręs vadovas. Jos vadovybėje teatro kolektyvas statė sunkiausius veikalus ir pasiekė augščiausio lygio.
RAMOVĖNAI PAVERGTŲJŲ TAUTŲ SAVAITĖS DEMONSTRACIJOJE CHICAGOJE
Komunizmo pavergtų tautų atstovai Chicagoje š. m. liepos 14 d. įspūdingai paminėjo Pavergtųjų Tautų savaitę. Įvairių tautų daugtūkstantinė įvairiausių organizacijų vora, su ištisu mišku vėliavų ir plakatų, žygiuodama Grand Parko gatvėmis, darė nepaprastai gilų įspūdį. Tai buvo ne tik įspūdinga laisvės siekiančiųjų demonstracija, bet kartu buvo ir galingas protestas prieš raudonųjų užkrautą vergiją Europos ir Azijos tautoms.
Lietuviai šioje demonstracijoje sudarė didžiausią grupę. Jos priešakyje, su nešamu užrašu “Lithuania”, žygiavo trys birutininkės, pasipuošusios tautiniais rūbais. Už birutininkių J. Skeivys nešė JAV vėliavą. Po jo sekė V. Šimkus su didžiąja Lietuvos tautine vėliava. Toliau mūsų kūrėjai - savanoriai su vėliava, o po jų gausus būrys ramovėnų irgi su savo vėliava. Tai tik mažoji dalis lietuvių voros. Toliau sekė mūsų skautų, studentų, įvairių profesijų organizacijos ir kiti sambūriai su savo organizacijų bei tautinėmis vėliavomis. Sekanti savo gausumu grupė po lietuvių buvo ukrainiečiai. Be lietuvių demonstracijoje dalyvavo: albanai, armėnai, gudai, bulgarai, čekai, estai, kazokai, kubiečiai, kinai, kroatai, latviai, serbai, slovakai, slovėnai, ukrainiečiai, vengrai ir vokiečiai.
Demonstrantų masei įžygiuojant į Grand Parko vsasaros teatro aikštę, ukrainiečių dūdų orkestras atskiras tautines grupes pasitiko maršo garsais. Organizacijų vėliavoms išsirikiavus prieš estradą, o atskirų tautų tautiniais rūbais pasipuošusioms atstovėms užėmus joms skirtą vietą garbė tribūnoje, prasidėjo oficialioji Pavergtųjų Tautų savaitės minėjimo dalis. Po JAV Himno ir invokacijos, Chicagos burmistro įgaliotinis, plk. J. Reilly, perskaitė ištikimybės priesaiką JAV, taip pat Illinois gubernatoriaus ir Chicagos burmistro Pavergtųjų Tautų savaitės paskelbimą. Kalbėtojas pažymėjo, kad pavergtos tautos nebus užmirštos, jos gausiančios paramos iš laisvųjų tautų. Skatino nenustoti išsilaisvinimo vilties. Toliau kalbėjo adv. V. Knaus — ukrainietis, dr. Olivera - kubietis, L. Kutner, buvęs Guatemals konsulas, Ch. Kersten, buvęs Kongreso atstovas ir Mr. Schadelbergas — priešamerik. veiklos tyrimo k-to narys ir kongreso atstovas. Visi kalbėtojai vaizdžiai nupiešė komunistinį imperializmą ir jo kėslus pavergti likusįjį laisvąjį pasaulį. Adv. V. Knaus ir L. Kutner pasisakė prieš pataikavimo politiką santykiuose su sovietais. Kubietis dr. Olivera kalbėdamas pareiškė, kad kol bus nors vienas kubietis gyvas, jis kovojąs ne tik už Kubos laisvę, bet ir už laisvę kitų kraštų, kurie yra komunistų pavergti. Ch. Kersten be kitko pasakė: “Sovietų režimas yra tas pats, kuris žudė Katyno miške, kuris kankino ir žudė Rainių miškely, kuris tankais traiškė vengrų laisvės kovotojus... Ar su tokiu režimu galima koegzistuoti?... Reikia jieškoti koegzistavimo su pavergtomis tautomis, bet ne su pavergėju... Negali būti koegzistencijos tarp laisvės ir vergijos...”. Kalbėtojas pasisakė už išvystymą politinės ofenzyvos prieš tautų pavergėją komunizmą. Kongreso atstovas Schadelbergas ilgesnėje kalboje bendrybėmis dėstė JAV politinę filosofiją.
Minėjimo dalyviai priėmė dvi rezoliucijas, būtent:
Pirmoje — išvardintos visos komunizmo pavergtos tautos ir reikalaujama, kad JAV ryžtingai atstovautų ir gintų tautų apsisprendimo teises, kad Jungtinėse Tautose būtų iškeltas reikalavimas pravesti laisvus rinkimus, panaikinti koncentracijos stovyklas, grąžinti ištremtuosius.
Antroje — primenama sovietų koncentracijos stovyklose kalinių sukilimai, kada sovietai tūkstančius kalinių sušaudė. Prašoma todėl atsiminti tokius žiaurius žmogaus teisių mindžiojimus ir daryti kas įmanoma, kad trėmimai būtų sustabdyti.
A. R.
MŪSŲ KARIAI
Ltn. elektron. inž. Kazimieras Matonis, plk. ltn. inž. Jono Matonies sūnus, praeitais metais baigė Wor-cesterio Politechnikos institutą bakalauro (B.S.) laipsniu ir tuo pat metu 4 metų ROTC kadetų kursus. Studentaudamas buvo veiklus lietuvių skautų organizacijos narys. Pastaruoju metu buvo skautų vyčių būrelio vadu, priklausė akademikų skautų korporacijai Bostone; vasaros atostogų metu dirbo amerikiečių skautų stovyklose instruktorium ir t. t. Po pusės metų tarnybos JAV armijos Signal Corps Research and Development lab. Ft. Monmouth,N. J., baigęs papildomą karininkų ryšių tarnybos mokyklą Ft. Gordon, Ga., š. m. gegužės mėn. išvyko tolesnei Dėdės Samo tarnybai Europon.
— Kpt. Vladas Žibas šiais metais baigė chemijos mokslus bakalauro laipsniu. Jis studijavo Fairleigh Dickinson universitete, Teaneck, N. J. Pagerbti jo diplomą, jo namuose, Paterson, N.J., susirinko gausus bičiulių būrys. Jubiliatas sėdi viduryje
DARIAUS — GIRĖNO MINĖJIMAS BROOKLYNE
Liepos 14 dieną įvyko Dariaus -Girėno žygio per Atlantą minėjimas Brooklyne. Dangus apsiverkė lietumi per tų didvyrių 30-tąsias mirties metines, prie jų paminklo sustojus Lietuvos valstybės, Dariaus — Girėno Posto ir JAV vėliavoms, atstovaujamoms L.V.S-gos Ramovė, Lithuanian Memorial Post, Neo Lithuania ir Lietuvių Bendruomenės narių. Kitos grupės minėjimą įvykdė praėjusią dieną.
Trumpas kalbas pasakė kpt. V. Alksninis, plk. J. Šlepetys ir D. Klinga, iškeldami tų peratlantinių lakūnų žygio moralinę dovaną lietuvių tautai ir patirties naudą tarptautinei aviacijos pažangai. D. Klinga dar paminėjo ir kitus lietuvių kilmės vyrų peratlantinius skridimus. Galima pridėti dar Lietuvos karo aviacijos vienos eskadrilės skridimą apie Europą savo gamybos ANBO lėktuvais, nupelniusį sostinėse pagarbą mūsų to meto sparnuotam kariui.
Pamaldų metu Apreiškimo bažnyčioje kun. Pakalniškis pasakė pamokslą, vertą savo intencijos, skatinantį ryžtis kitiems ateities dariams — girėnams savo tautos ir valstybės garbei.
Po pamaldų parapijos salėje įvyko akademija su J. Valaičio paskaita, iškeliant keletą bruožų iš intymios su lakūnais pažinties ir jų besąlyginio patriotizmo. Savosios tautos garbė ir gerovė jiems buvo už viską svarbiausia. Joks darbas ar auka dėl jos nebuvo per dideli, ką jie gražiai išreiškė priešmirtiniame savo testamente. Darius ne tiktai kaip peratlantinis lakūnas, bet ir kaip Lietuvos Nepriklausomybės karų savanoris, aktyvus frontų karys, Lietuvos Karo Mokyklos, jos Aviacijos Mokyklos auklėtinis ir instruktorius, sporto kūrėjas — lieka pavyzdžiu šių dienų pasaulio lietuviui.
Aktoriai Vasiliauskas ir Daubaraitė paskaitė dailiojo žodžio apie lakūnus ne tik iš lietuvių poezijos, bet ir vienos Lietuvos lenkės, Stasio Jakšto išversta lietuviškai.
Akademijai pasibaigus, prasidėjo linksmoji dalis su “karštais skystimais” ir jumorinėm šnektom, kas visados šventą nuotaiką truputį suprofanuoja. Po keletos tostų ir šnektų, prabilo Nowy Swiat redaktorius Anthony Brenk lietuviškai ir angliškai ir tarp kitko pareiškė, kad lietuviai su lenkais buvo ir bus kaimynai, ar mes to norime, ar ne. Tiesa jau sena ir visiems aiški, bet jo lietuviškai tarti žodžiai buvo sutikti jaukiai.
Po to pasigirdo tostas “už lenkus” ir nuo stalų pasigirdo pataisa “tik už vieną lenką”. Kartais yra būtina savo principų nepamiršti. Man atrodo, kad gerai, kada lenkas prabyla lietuviškai, bet būtų geriau, jeigu anie šimtai tūkstančių sulenkintų lietuvių prabiltų savo protėvių kalba ir tą kalbą paremtų lietuviškais darbais. Deja, lig šiol kaimyno akcentuota kaimynystė mums vis neišeidavo į naudą.
Tos užuominos paraštėje telkiasi mūsų valstybės priešmirtinis vaizdas. Mūsų karo aviacija, po Dariaus-Girėno aukos, vis augo ir stiprėjo savo sparnų tvirtumu ir grakštumu. Jau skraidė ir savos oro linijos du balti dvimotoriai gulbinai “Darius” ir “Girėnas” tarp Kauno ir Palangos ir dar toliau. Jei tarptautinis kriminalistų sindikatas nebūtų Lietuvos sunaikinęs, šiandieną gal net sveikintumėm ir savo pirmuosius astronautus, o mūsų sparnai plasnotų virš visos aisčių žemės.
Tikime, kad minint mūsų tautinių šventųjų, Dariaus ir Girėno, 50-sias žygio metines, mūsų tautiniai ir valstybiniai reikalai, tiek savo dvasia, tiek ir savo pavidalu, bus pasitaisę mūsų naudai, nes visi sąmoningai to siekiame!
V. J.
A. A. Kpt. NORBERTAS GASĖNAS
Š. m. birželio mėn. 13 d. Melbourne staigiai ir netikėtai mirė buvęs 3-jo Geležinio Vilko kavalerijos pulko adjutantas kpt. Norbertas Gasėnas.
Gimė jis 1906 m. birželio mėn. 6 d. Slabadininkų kaime, Rokiškio ap., ūkininkų šeimoje. Baigęs Rokįškio valstybinę gimnaziją, po dviejų metų studentavimo Vytauto Didžiojo universitete Kaune įstoja Lietuvos Karo Mokyklon ir ją baigęs, 1929 m. spalio mėn. 7 d. buvo pakeltas į pįrmąjį karininko laipsnį ir paskirtas į 1 Kavalerijos D. L. K. Jonušo Radvilo gusarų pulką. Būdamas sumanus ir energingas, greitu laiku prasimuša į įvairiausias atsakingas pulke vietas. Jis buvo visų mėgiamas, o ypač jaunesniųjų karinįnkų tarpe. Mokėjo vokiečių ir rusų kalbas, o vėliau pramoko ir anglų kalbos. Dar būdamas kariūnu, buvo apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.
Suformavus 3-jį kavalerijos pulką, N. Gasėnas buvo paskirtas to pulko štabo adjutantu, pradžioje laikinai, vėlįau išlaikius egzaminus į kapitono laipsnį — kuopos vado teisėmis nuolatiniu adjutantu nuo 1937 gruodžio mėn. 6 d.
(Į leitenanto laipsnį buvo pakeltas 1935 m. vasario mėn. 14 d., baigęs Karo Mokyklos vienuoliktą laidą).
A. a. kpt. Norbertas Gasėnas buvo tikras patriotas ir savo meilę Tėvynei Lietuvai reiškė ne žodžiais, bet darbais, žinojo tai ir mūsų krašto okupantai ir todėl jau 1940 m. spalio mėn. 8 d., nei iš šio, nei iš to, pašalina jį iš dragūnų pulko ir perkelia į 184 š. DžvBn., tačiau po kiek laiko ir visiškai paleidžia įš kariuomenės. Paliuosavus iš kariuomenės, buvo suimtas ir kalinamas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime lįgi pat karo pradžios. Raudoniesiems be-
Kpt. Norbertas Gasėnas
sitraukiant iš Lietuvos, ištrūkęs iš kalėjimo jis perima vadovauti partizanams Kaune ir gįna Kauno Geležinkelio stotį.
Lietuvos Savisaugos daliniams įsisteigus, jis vadovauja batalionui Rytų fronte kovoje prieš komunizmą. Prie Ilmenio ežero sprogstamąja kulįpka sužeidžiamas į kairę ranką. Šis jo sužeidimas nepagijo ir jį kankino nežmoniški skausmai ligi pat mirties, nes likusios rankoje skeveldros su dideliais skausmais laiks nuo laiko išeidavo paviršiun. Sužeistas, buvo kuriam laikui nusiųstas Vokietijon pasigydyti, bet iš ten tėvynės meilės vedinas, grįžo Lietuvon; kai vokiečiai, rusų spaudžiami, traukėsi į Vakarus, tai ir a. a. Norbertas pasitraukė į Vokietiją.
Būdamas vakaruose, jis apsigyveno ilgesniam laikuį Insbruke, Austrijoje. Čia studijuoja techniką ir žemės ūkio mokslus Insbruko universitete. Vėliau įstoja į kpt. Lasto inžinerijos kuopą braižytoju. Vėliau drauge su savo artimįausiu bičiuliu Lastu išvyko į Australiją. Beveik visą laiką gyveno Melbourne. Turėdamas meniškų gabumų, dirbo australų kariuomenės viename štabe kaip taktinių žaidimų, karinių modelių ir taktinių karo pratimų reljefinių lentų gamintojas. Šioje srityje tiek ištobulėjo, kad dažnai būdavo pagiriamas. Šiaip dirbo techniniu braižytoju australų valdiškose įstaigose. Už stropų darbo atlikimą buvo tarnyboje pakeltas į augštesnio atlyginimo kategoriją, tačiau ja neilgaį teko pasidžiaugti. Pradėjo šlubuoti širdis. Turėjo porą priepuolių, o trečią sykį užmerkė akis amžinu miegu. Australijoje gimįnių neturėjo. Lietuvoje tėvai seniai mirę, o likęs vienas brolis buvo išvežtas į Sibirą.
Palaidotas Melbourno katalikų kapinėse Broadmeadows - Fowkner priemiestyje birželio 17 d.
Lietuviams skirtoje katalikų šv. Jono bažnyčioje gedulingas pamaldas atliko kun. ramovėnas Dauknys, o jam asistavo kun. dr. Bačinskas. Savo kalboje kun. Dauknys pabrėžė kpt. Gasėno nuopelnus savo tautai, iškeldamas a. a. Norberto švelnaus būdo žymes. Viso dalyvavo apįe šimtas nuliūdusių tautiečių. Prie kapo paskutinį atsisveikinimo žodi tarė dr. kun. Bačinskas ir L.V.S-gos Melbourno skyriaus pirm. N. Cininas.
Vainikų buvo padėta net dešimt. Jų tarpe matėsi Ramovės, Lietuvos Jaunimo, Tautinio Sąjūdžio, Lietuvos Socialinės Moterų globos draugijos, Melburno lietuvių klubo, p. Lasto ir kitų. Tegul būna Australijos žemelė tau, Norbertai, lengvai
N. C.
A. A. KAPELMEISTERIS VLADAS OBALIS
Š.m. pavasarį Rochesterio skyrius neteko veiklaus nario a.a. Vlado Obalio - Obalevičiaus, kuris, jau senokai skundęsis širdimi, mirė staiga savo darbovietėje. Velionis buvo gimęs 1904.10.5. Į Lietuvos kariuomenę įstojo 1920 m. ir pradžioje tarnavo 7 L.K. Butageidžio pulke. Vėliau, trumpesnį laiką pabuvęs gusarų ir dragūnų pulkuose, vėl grįžo į savo pirmąjį pulką su kuriuo bolševikmečio metu buvo įjungtas į tuometinį lietuvišką korpą. Tie metai daugiausia ir pakenkė velionio sveikatai. Vokiečių okupacijos metais jis tarnavo Savisaugos daliniuose Vilniuje. Įstojęs į kariuomenę beveik visą laiką grojo dalinių orkestruose, vėliau iškilo iki kapelmeisterio viršilos laipsnio. Tremtyje gyveno Viesbadeno ir Kasselio stovyklose, kur vadovavo vietiniams orkestrams, kuriuos daugiausia sudarė lietuviai. Atvykęs į JAV velionis su šeima apsigyveno Rochesteryje, N. Y., kur greitai įsijungė į vietinį lietuvišką veikimą, būdamas vienu laiku ir ramovėnų valdyboje. Paskutiniu laiku buvo ALRKSA pirmininku. Vladas Obalis buvo nuoširdus visų lietuviškų reikalų rėmėjas, jį buvo galima sutikti visuose parengimuose ir kiek jo sveikata leido, jis uoliai dalyvavo bendruomeneje ir choro veikloje.
Velionį į kapus palydėjo gausus būrys ramovėnų bei pažįstamų. Atsisveikinimo žodį prie kapo tarė skyriaus garbės pirmininkas plk. Pr. Saladžius. Liko liūdinti našlė Sofija ir sūnus Raimundas, kuris žengia tėvo pėdomis, jau spėjęs pasižymėti muzikos srityje.
Rochesterio ramovėnai liūdi kartu su šeima taip anksti netekę tauraus lietuvio ir buvusio ginklo draugo.
Kūr.-Sav. A. Raubertas
A.A. AUGUSTINĄ RAUBERTĄ PRISIMINUS
Kai piktas mūsų rytų kaimynas — bolševikas, sulaužęs su Lietuva gerus kaimyninius santykius ir draugingumo ryšius, panūdo Lietuvai laisvę ir nepriklausomybę atimti, daliai mūsų per pirmąjį bolševikmetį pavyko nuo to siaubo pasitraukti į vakarus. Su didele širdgėla čia minimas už Lietuvos laisvę ir jos nepriklausomybę 1918-20 metų laikotarpio kovotojas, savanoris Augustinas Raubertas ir jo gausi šeima, apleido tėvų kraštą, kurio jau daugiau nebematė. Tai įvyko 1941 m. kovo mėn. pirmoje pusėje. Išgyvenus baisingąjį karo laikotarpį Vokietijoje šeimos galvai buvo nelengva pakelti visus gyvenimo rūpesčius ir grumtis už egzistencijos išlaikymą su šeima iš 10 asmenų: 6 sūnumis ir 2 dukterimis. Tokiais atvejais tik tvirto būdo ir darbščių rankų žmogus sutiktas gyvenimo kliūtis pralaužia, tačiau toki vargai palieka ir savo pėdsakus.
Išgyvenęs tremtyje dvidešimt du metus, Augustinas ėmė negaluoti ir 1963 m. gegužės mėn. 18 d., svetingame JAV krašte, šv. Kryžiaus kapinėse, Philadelphijoje, rado sau amžino poilsio vietą.
Gyvendamas Philadelphijoje, velionis daugiau prisilaikė uždarumo, viešame bendruomeniniame gyvenime mažai rodėsi ir kai kurie tautiečiai net nežinojo jį buvus Lietuvos laisvės kovų savanoriu. Jis daugiau buvo žinomas per pinigų rinkimą, šv. Andriejaus bažnyčioje, kur ilgus metus talkino. Augindamas 6 sūnus ir 2 dukteris, nemažai rūpinosi jų šviesesne ateitimi — kiek piniginiai ištekliai leido, vaikus mokė. Vyresnįjį sūnų Stasį išmokslino meniško amato. Jis dabar gyvena Los Angeles mieste, Kalifornijoje. Petrą išleido inžinierium, Valentiną — mechaniku, Vytautą — spaustuvininku, o Kazys ir Zenonas taipgi siekia geresnių ir pelningesnių darbo postų. Dukterys: Liuda ir Regina irgi yra pramokslintos, viena jų dėl lėšų stokos nutraukė mokslą universitete ir dirba vieno stambaus pramonininko raštinėje, o antroji vėl kitur dar augštesnėmis raštinės tarnybos pakopomis eina. žodžiu, nedaug rasime tokių šeimų, kurios savo prieaugliu taip rūpinosi, kad jų gyvenimo ateitis būtų šviesesnė, negu jų tėvai turėjo. Be abejo, gal didžiausius nuopelnus tam tektų skirti motinėlei-sengalvėlei, kurios mergautinė pavardė yra Elena Petkutė.
Velionis buvo gimęs Žemaitijoje, Veviržėnų miestelyje, Kretingos aps. 1897 m. rugpiūčio 29 d. grytelninkų šeimoje. Kadangi buvo Lietuvos Laisvės kovų savanoris, tai tokiam krašto valdžia nuo Garbiškės palivarko, Švėkšnos valsč., Tauragės aps., skyrė apie 13 ha .žemės plotą ir jis ilgesnį laiką ten ūkininkavo. Auginant gausią šeimą, taikstėsi prie miesto gyvenimo, kad lengviau būtų vaikams kokį mokslą duoti, o taip pat lygiu būdu lavinosi ir siekė pašto valdininko tarnybą gauti. Tarnavo Tauragėje, Šiauliuose ir Kaune, gaudamas žemos valdininko kategorijos atlyginimą pagal jo turėtą išsilavinimo ir mokslo laipsnį. Buvo stropus, drausmingas, uolus ir sąžiningas pašto tarnautojas, kaip ir Laisvės kovų kietas karys. Tie bruožai būdingi pas žemaičius ir jais tik galime pasididžiuoti.
A. a. Augustino paskutinioji žemiška kelionė į Anapus buvo graudinanti. Jo šeši sūnus, kaip gražiausi rinktiniai miško ąžuolai, buvo tėvo karstnešiai. Gedulingos mišios buvo atlaikytos asistuojant. Jas atnašavo kleb. J. Čepukaitis. Jis ir patį velionį palydėjo į amžinojo poilsio vietą, dalyvaujant nedideliam vietos lietuvių būreliui ir iš tolėliau atvykusiem mirusiojo šeimos nariams ir kitiems artimiesiems.
Ir taip dar vienas Lietuvos laisvės kūrėjas - savanoris, praretindamas tokių pat dar gyvųjų gretas, iškeliavo į amžinastį, palikdamas nuliūdusią žmoną Eleną, brolį Matą, šešis sūnus, dvi dukteris ir žentą, artimuosius ir ginklo draugus.
Tebūnie lengva, Lietuvos Savanori, ši svetingo krašto Tavo palaikus priglaudusi šaltoji žemelė!
J. B-elis
MIRĖ LEONAS ŠEŠTOKAITIS
1963 m. liepos mėn. 25 d. 18 val. Waterburio (Conn.) ligoninėje po sunkios ligos mirė Leonas Šeštokaitis.
Liepos 29 d. velionies palaikai buvo atlydėti į šv. Juozapo parapijos bažnyčią ir atlaikytos penkerios šv. mišios. Mišių metu giedojo solistas K. Seliokas. Po mišių dalyviai sugiedojo Lietuvos Himną. Karstas buvo pridengtas Lietuvos trispalve.
Prie kapo, Waterburio kapinėse, atsisveikinimo kalbas pasakė: K. Bagdonas — Liet. Bendruomenės vardu, M. Gureckas — Tautinės Sąjungos ir K. Urbšaitis — ats. karių sąjung. Ramovės vardu. Ant kapo sudėta daug gėlių.
Leonas Šeštokaitis buvo gimęs 1902 m. birželio mėn. 28 d. Mockavoj kaime, Būdviečio valsč., Seinų apskr. Būdamas vos 17 metų, 1919 m. sausio mėn. 17 d., savanoriu įstoja į Karo mokyklą Kaune ir tų pačių metų liepos mėn. 6 d. sėkmingai baigė II laidą.
Dalyvavo karuose su bolševikais, bermontininkais ir lenkais 1919, 1920 ir 1923 metais. Į civilinį gyvenimą pasitraukė 1921 m. ir ėjo augštas ir atsakingas valstybinės tarnybos pareigas Ukmergėje ir Marijampolėje. Buvo apdovanotas Vyties Kryžiaus I laipsnio ordenu su kardais ir Savanorio Kūrėjo medaliu.
1910 m. liepos mėn. jis buvo bolševikų suimtas ir kalintas. Iš kalėjimo du kartus buvo išvežtas į Maskvą tardymams. Iš Lietuvos buvo perkeltas į Minsko kalėjimą, o iš čia buvo varomas į Červenės miškus sušaudymui. Masinio šaudymo ir žudymo metu Leoną lydėjo laimė ir vaizduodamas nušautą, keletą valandų išgulėjęs po draugų lavonais, žudikams pasitraukus, besislapstydamas grįžo į Lietuvą.
Antrą kartą bolševikams artinantis į Lietuvą, Leonas pasitraukia į Vokietiją. Rytprūsiuose buvo mobilizuotas į Kaizerio batalioną. Nuo 1944 m. lapkričio mėn. vidurio iki 1945 m. vasario mėn. pabaigos teko patirti daug skurdo vokiečių pereinamuose lageriuose. Vėliau gyveno DP stovyklose: Hanau, Memmingene, Fuldoje, Bamberge ir k.
1950 m. rugsėjo 6 d. atvyko į JAV
Ltn. L. Šeštokaitis
ir apsigyveno Waterburyje, Conn. čia įsijungė į organizacinį darbą, dažniausiai būdamas valdybų nariu: Lietuvių Bendruom., Tautinėje Sąjungoje ir Ats. Karių Sąjung. Ramovėje.
Velionis paliko Lietuvoje žmoną Eleną ir dukrą Vidą, o JAV pusbrolį Joną Pakalnį.
V. N.
A. A. AVIACIJOS KAPITONAS INŽ. V. S. ŽIŽYS
Vytautas Simanas Žižys gimė 1911 m. sausio mėn. 13 d. Siesikuose, Ukmergės apskr, susipratusių lietuvių ūkininkų šeimoje. Tėvas jaunystėje buvęs knygnešiu, vertino šviesius žmones, todėl dideliu pasiaukojimu iš leido visus savo vaikus į mokslą.
Vytautas 1929 m., baigęs Ukmergės gimnaziją, įstojo į Karo mokyklą, kurią 1931 m. baigęs jaunesniuoju leitenantu, pasirinko aviacijos specialybę. Tarnaudamas Šiaulių (III-je) aviacijos grupėje oro žvalgu, ėjo grupės foto ir radijo sekcijos vadovo pareigas. 1938 m. jis buvo pakeltas į aviacijos kapitono laipsnį. Savo gabumus, pareigingumą ir drausmingumą suderindamas su draugiškumu ir sąmojumi, buvo visų mėgiamas. Iš karo aviacijos jis pasitraukė bolševikams okupavus Lietuvą.
1940 m. V. Žižys vedė Šiaulių gimnazijos mokytoją E. Kabailaitę. 1944 m. jie iš Lietuvos pasitraukė Vokietijon, o 1949 m. emigravo su šeima Australijon, kur dirbdamas
Kpt. V. S. Žižys
studijavo komunikacijos inžineriją Technologijos institute Melbourne. 1959 m. baigęs mokslus dirbo Patentų įstaigoje inžinierium.
Jau šių metų pradžioje Vytautas kartais pasijusdavo nuvargęs, o nuo gegužės mėn., nustojęs dirbti, sunkios kaulų vėžio ligos kankinamas, lovos neapleido iki rugsėjo 1 d., kai atsiskyrė su šia ašarų pakalne.
Rugsėjo 4 d. savo artimųjų, žmonos Elenos, sūnaus mokytojo Arūno (B. A.), dukrelių: archit. stud. Rasos ir Eglutės (10), buvusių ginklo draugų ir gausaus būrio tautiečių, po gedulingų šv. Mišių, buvo palydėtas į Carlton kapines Melbourne amžinam poilsiui. Kapuose organizacijų atstovai tarė atsisveikinimo žodį. Ramovėnų vardu kalbėjo gen. štab kpt. J. Janulaitis, išreikšdamas užuojautą velionio šeimai. Tarp keletos dešimčių vainikų velionio kapą papuošė ir L.K.V. “Ramovės” Melbour-no skyriaus vainikas.
Velionis su meile šeimai, tėvų žemei, lietuviškai knygai, lietuviškom kultūrinėm organizacijom, kuriose skaitydavo paskaitas, išliko iki savo mirties kario dvasioje, pavyzdžiu likusiems.
V. Š.
A. A. AVIACIJOS KAPITONAS VACLOVAS ŽUKAS
Lietuvos karo aviacijos kapitonas V. Žukas staiga mirė š. m. birželio 22 d. Čikagoje.
Velionis gimė 1908 m. sausio 26 d. Kaune. Tuo metu jo tėvas buvo rusų valstybinio banko tarnautojas. 1909 m. jis buvo perkeltas į Rusiją — Orlo miestą, tolesnei tarnybai. Išvykdamas iš Kauno išsivežė ir visą šeimą. Tai a. a. Vaclovas savo vaikystę praleido Rusijoje, kur ir pradėjo mokslus eiti. 1921 m. drauge su tėvais grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Kaune. Lankė ir 1929 m. baigė “Aušros” gimnaziją. Baigęs ją, įstojo į Karo mokyklą, kurią baigė 1932 m. jaunesnio leitenanto laipsniu. Žinomas pulkininkas Kostas Žukas buvo Vaclovo dėdė, tėvo brolis, ir a. a. Vaclovą labai mylėjo.
Baigęs karo mokyklą Vaclovas tarnavo artilerijoje, 3-čiame art. pulke. Bet jį visą laiką viliojo aviacija, todėl ir persikėlė į karo aviaciją. Baigęs atitinkamus kursus, tapo karo lakūnu — žvalgu. Lietuvos karo aviacijos tarnyboje išbuvo iki pirmosios bolševikų okupacijos, kai mūsų aviaciją bolševikai panaikino. Vokiečių - rusų karui prasidėjus, jis partizanavo. Vėliau, vokiečių okupacijos metais, gyveno Kaune, dirbo
Kpt. V. Žukas
žemės ūkio rūmuose ir zoologijos sode. Antrąjai bolševikų okupacijai artėjant, drauge su šeima jis pasitraukė į vakarus — Austrijon. Pradžioje gyveno Vienoje, vėliau persikėlė į Passau. Sulaukęs karo pabaigos, apsigyveno Augsburgo ištremtųjų stovykloje. Trumpą laiką dirbo darbo kuopose, vėliau Augsburgo stovykloje spaudos platintoju. Prasidėjus emigracijai jis atvyko į JAV ir apsigyveno New Yorke, kur sunkiai sekėsi įsikurti. Vėliau persikėlė į Čikagą, kur gavo pastovų ir gan gerą darbą.
Visą savo gyvenimą tremtyje a. a. Vaclovas sielojosi pavergtos Tėvynės reikalais, dalyvaudavo visuomeninėje veikloje. Buvo aktyvus “Ramovės” narys. Kartais pasiskųsdavo sveikatos negalavimais, bet niekada nesiskundė širdimi, nuo kurios sutrikimų jis mirė.
Tenka pastebėti, kad velionis išaugo gausioje šeimoje, kuri labai gražiai tarpusavyje sugyveno ir bendravo, vienas kitą paremdami. Tėvų rūpestingumu jų dauguma baigė augštąją mokyklą. Dvi seserys, Česlava Abaravičienė ir Galina Gliaudelienė yra medicinos gydytojos, Jadvyga Gaudušienė — juristė ir brolis Vytautas — inžinierius, ats. karininkas. Kitos dvi seserys taipogi lankė universitetą Lietuvoje, bet karas sukliudė baigti.
Paliko liūdinčią žmoną Teklę, bebaigiantį universitetą sūnų Kęstutį ir antro kurso studentę dukrą Kristiną.
Tebūna lengva jam ši svetima žemelė. Jo šeimai: žmonai, sūnui, dukrai, seserims ir broliui reiškiu nuoširdžią užuojautą.
Kazys Ališauskas
CHICAGOS RAMOVĖNŲ IŠVYKA P.P. AMBUTŲ VASARVIETĖJE POTTAWATTAMIE
Lietuvių eisena Pavergtųjų Tautų minėjime Čikagoje 1963. VII.14. Priešaky trys birutininkės, tautiniais rūbais pasipuošusios. Iš kairės: Z. Toliušienė, O Gradinskienė ir G. Mieželienė. Nuotr. V. Noreikos
