Partizanai: Istorija ir dabartis

KRETINGOS APSKRITIES KOMENDANTŪRA 1944 METAIS

O. ŽADVYDAS

LVR štabas pradėjęs organizuoti Vietinę Rinktinę, didesniuose provincijos miestuose šaukė karininkų susirinkimus. 1944 m. vasario 10 d. susirinkimas įvyko Šiauliuose. Susirinkimui pirmininkavo gen. P. Plechavičius, Vietinės Rinktinės vadas. Pranešimą darė plk. O. Urbonas, štabo viršininkas. Iš susirinkime dalyvavusių augštųjų karininkų buvo paskirti apskričių komendantai. Atsižvelgiant į tų laikų gyvenimo sąlygas, komendantais buvo paskirti iš tų pačių apskričių, kur jie tuo laiku gyveno. Steigiamoms komendantūroms išdalino: instrukcijas, skelbimus, įv. blankas ir kitą reikalingą medžiagą ir paskirti pareigūnai išvyko į paskyrimo vietas.

V.R. KRETINGOS APS. KOMENDANTŪROS KŪRIMASIS.

Komendantas av. plk. J. ir raštvedys-ūkio vedėjas kpt. Ž. grįžo iš suvažiavimo ir vasario 11 d. Kretingoje pradėjo organizuoti apskrities komendantūrą. Kretingos miestas per karą buvo smarkiai nukentėjęs nuo gaisro. Sunku buvo gauti patalpas Laikinai buvo gautas vienas kambarys aps. viršininko įstaigoje, pranciškonų vienuolių name. Tą pačią dieną iš aps. viršininko įstaigos buvo “mobilizuotas” raštininkas, išleistas pirmas komendantūrai įsakymas ir pradėtas organizacinis darbas. Buvo atspausdinti atsišaukimai į savanorius ir išsiuntinėti į valsčius. Vasario 16 d. buvo sušauktas apskrityje gyvenančių karininkų susirinkimas. Apie įvykusį Šiauliuose suvažiavimą informavo kpt. Ž. Šį susirinkimą lyginant su prieškariniais laikais, dalyvių skaičius buvo žymiai sumažėjęs. Tokios tai buvo pasekmės tik vienerių metų bolševikų okupacijos. Karininkus palietė patys pirmieji areštai, pradėti 1940 m. liepos 11-12 dienomis ir masiniai vežimai bei žudynės Rainių miškelyje. 1941 m. birželio iš 24 į 25 d. naktį NKGB dalinys, vadovaujamas kpt. Jeromolajev, žiauriausiu būdu nukankino 73 politinius kalinius, jų tarpe du karininkus iš Kretingos apskrities (ats. ltn. Vladą Petronaitį, Vyčio kryžiaus kavalierių, ir ats. j. ltn. Antaną Dibisterį). Valsčiuose sparčiai didėjo savanorių skaičius. Baigus registraciją, prasidėjo ėmimo komisijos darbas. Kovo 2 d. gen. Plechavičius inspektavo komendantūrą. Siautė blogas oras. Vėjas ir sniegas su lietumi dūko be sustojimo. Tačiau nei tolimas, klampus kelias, nei žvarbus oras nesudarė kliūtį generolui pasiekti tolimą Žemaitijos kampą. LVR vadas susipažino su vykdomais organizaciniais darbais ir jų sunkumais. Jis davė nurodymus tolesnei veiklai. Kovo pradžioje komendantūra persikėlė į patogesnes patalpas, Peldės namus, prie turgaus aikštės kampo. Baldai buvo paimti iš buv. Lietuvos karo invalidų sanatorijos ir pargabenti iš Palangos.

Buvę nepriklausomos Lietuvos laikais komendantūros tarnautojai, per pirmąją bolševikų okupaciją atleisti iš tarnybos, išsivažinėjo į kitas apskritis. Komendantūrai kuriantis sunku buvo surasti senuosius tarnautojus, tai reikalingus pareigūnus teko imti iš savanorių.

SAVANORIŲ ĖMIMAS, PASKIRSTYMAS IR SIUNTIMAS.

Valsčiuose savanorių registravimas vyko tvarkingai. Beveik visi savanoriai buvo atlikę karinę prievolę. Žemaitijoje, gen. Plechavičiaus vardas jau 1918 m. kovų metų, išgarsėjęs, dabar dar labiau garsėjo visoje Lietuvoje. Ankstesni vokiečių raginimai stoti į SS legioną nedavė jokių rezultatų. Pradėjus organizuoti vietinę rinktinę gen. Plechavičiui savanorių stebėtinai daug stojo.

Atvykusiems savanoriams komendantūra parūpino patalpas. Ėmimo komisija priimtuosius savanorius siuntė komendantūron, kurie skaidiniais vyko į VR štabo nurodytas organizuojamas dalis. Daug nesklandumo ir nesusipratimų įvykdavo sudarant transportus. Stoka riedmenų buvo svarbiausia priežastis.

Išvykstančius savanorius į stotį lydėdavo orkestras sudarytas iš buvusių šaulių. Talpinant į vagonus, savanoriai greitai ir tvarkingai užimdavo nurodytas vietas. Kai vagonų vokiečiai paskirdavo mažiau negu būdavo reikalauta, siunčiamieji patys susirasdavo vietų ne jiems skirtuose vagonuose.

Kartą įvyko juokingas nuotikis. Vėlyvą vakarą, tvarkant transportą, pritrūko vietų. Tačiau vienas vagonas, rezervuotas vokiečių pareigūnams, buvo pustuštis. Pareikalavus to re-

Tėvynės Apsaugos Rinktinės l-mo lietuvių savanorių pėst. pulko vadovybė ir dalis karininkų

zervuoto klasinio vagono, vokiečių geležinkelietis sutiko užleisti tik dalį jo. Savanoriai skubiai ėmė grūstis, nes traukinys už kelių minučių turėjo išeiti. Vagonai buvo neapšviesti ir viduje buvo tamsu. Į skirtą kupę besigrūsdami, savanoriai pastebėjo kampe sėdintį vienintelį keleivį, uniformuotą vokietį. Pradėjo jį spausti ir šaukti: — Spauskim rudį! Įėjus komendantūros pareigūnui vidun ir apšvietus jį baterine lempute pamatė kas buvo tas, jų vadinamas, “rudis”. Tai buvo vietinis vokiečių pareigūnas, kuris rūpinosi atkeltais į apskritį vokiečiais repatrijantais. Jo pareiga buvo aprūpinti ūkio įrankiais atkeltuosius repatrijantus ūkininkus. Jis pats irgi buvo repatrijavęs Vokietijon bolševikų okupacijos laikais. Tas asmuo buvo nepriklausomos Lietuvos atsargos pulkininkas P. Pasiūlius pereiti į kitą kupę, jis sutiko. Kalbant su juo lietuvių kalba ir vadinant jį pulkininku, sąvanorių drąsa dingo. Mat nežinojo, kad tas “rudis” irgi lietuvis ir tik aplinkybių verčiamas buvo pasidaręs vokiečių pareigūnu.

SENIAUSIAS VIETINĖS RINKTINĖS SAVANORIS

Pirmomis komendantūros kūrimuosi dienomis atvyko užsiregistruoti Kretingoje gyvenęs grafas Aleksandras Tiškevičius. Rusų caro kariuomenėje jis tarnavo inžinerijos dalyse poručiko laipsnyje. Dabar jis buvo dimisijoje. Jo sūnus Kazimieras tarnavo Lietuvos kariuomenėje gusarų pulke. Išėjęs atsargon jis buvo šaulys. Kilus vokiečių - bolševikų karui jis žuvo, nukautas vokiečių sargybos pirmomis karo dienomis. Registruodamasi grafas pareiškė: ‘Atvykau Kazimiero vieton, duokit ginklą ir uniformą.’ Jis buvo pamaldus ir kas rytą iš dvaro eidavo į pamaldas, o iš bažnyčios komendantūron. Bolševikų okupacijos laikais jis gyveno daržininkystės patalpose. Nusavinus jo dvarą iš rūmų jį perkėlė į kumetyną. Ten jis gyveno ir vokiečių okupacijos metu. Nemėgo jis nei vieno okupanto. Todėl sužinojęs, kad organizuojama LVR stojo savanoriu. Stodamas pareiškė norą, kad būtų paskirtas į LVR štabą. Jo noras buvo patenkintas, bet tik dalinai. Reikalavo jis uniformos ir ginklo. Įkalbėjom, kad jo dydžio uniformos neturime, bet nuvykęs gaus vietoje. Jis išvyko ir neužilgo grįžo atgal nusivylęs, nes ir ten uniformos negavo. Liko todėl nuolatinis komendantūros “viršetatinis”. Kai išvykdavom kur nors tarnybiniais reikalais trumpam laikui, nuolat turėjom pavaduotoją. Jis ypač tiko, kai reikėdavo tarnybinius reikalus tvarkyti pas vietos vokiečių karo komendantą. Čia grafas išliedavo visą savo tulžį. Vokiečių komendantas buvo irgi grafas, kilęs iš Austrijos, tad vienas kitą suprasdavo, o komendantūros reikalus pasisekdavo išspręsti vis mūsų naudai.

VIETINĖS RINKTINĖS LIKVIDAVIMAS.

Gegužės 12 d. komendantūros du raštininkai su sunkvežimiu išvyko komandiruotėn Kaunan į VR štabą pargabenti komendantūrai skirtą turtą. Jiems negrįžtant, gegužės 16 d., anksti rytą, telefonu norėta susijungti su VR štabu. Iš Kauno telefono centrinės telefonistė atsiliepė, ir pranešė, kad iš VR štabo niekas neatsiliepia, šaukiamas abonentas neatsako, be to paklausė, ar pas mus ramu? Atsakėm, kad viskas vyksta sena tvarka. Tuomet ji patarė bandyti susijungti su štabo karininkų butais. Iš sujungtų keletos butų atsiliepė tik plk. G. žmona. Ji trumpai painformavo, kad visi štabe dirbę karininkai iš darbo negrįžo ir jų štabe nėra. Kol esate laisvi, patarė, vykit atostogų. Buvo aišku, kad štabe įvyko areštai.

Susirišus su Telšių ir Mažeikių komendantūromis nieko naujo nepaaiškėjo. Apie vienuoliktą valandą komendantūroje buvo gauta telefonograma iš Generalinio Tarėjo gen. Kubiliūno. Joje minima, kad jis pradėjo eiti VR vado pareigas ir todėl vykdyti jo įsakymus. O kur VR vado įsakymas, kad perduoda pareigas ir nustoja jas ėjęs? Kadangi tokio įsakymo negauta, tai aišku, kad pareigų ir neperdavė. Susijungus telefonu su Gen. Tarėjo įstaiga, buvo gautas trumpas atsakymas, kad gausit raštu ir viską sužinosit. Kitų informacijų negauta. Sulaukėm komandiruotų raštininkų. Turto jie nepargabeno, bet sužinojom apie įvykius štabe. Komendantas gyveno savo ūkyje apie 21 km. nuo Kretingos. Telefonu klausti apie išsiskirstymą, kuris turėjo būti vykdomas slaptai, buvo nesaugu. Susisiekti kitomis priemonėmis, daug užimtų laiko. Karininkai nutarė veikti savystoviai. Po pasitarimo su komendantūros karininkais, vyko greitas komendantūros persiformavimas pagal aplinkybes. Komendantūros būrys buvo paleistas su visais ginklais, šaudmenimis ir jam išduotas maisto davinys. Kiekvienas kareivis gavo atostogų liūdymą neribotam laikui. Buvo sudarytas būrio ryšys, kad reikalui esant vėl susirinktų. Mieste atsirado keli vokiečių žandarai ir pradėjo patruliuoti gatvėse. Mūsų komendantūros karių jie nelietė. Nuvykus pas vokiečių komendantą sužinoti, kodėl gatvėse patruliuoja žandarai, paaiškino, kad atsiųstieji turi tikrinti karius, nes pasitaiko nelegaliai atostogaujančių t.y. pasišalinusių iš savo dalinių. Likvidavus VR štabą, iš batalionų ir VR karo mokyklos, visi, kas galėjo, grįžo į savo nuolatines gyvenamas vietas.

Komendantūroje buvo viso apskrities įstojusių savanorių kartoteka. Pagal ją vokiečiai galėjo surasti kiekvieną savanorį, nes ten buvo jų adresai. Reikėjo ją sunaikinti. Nuvežus į saugią vietą, ji buvo sudeginta. Pašto įstaigai buvo įsakyta, vieton komendantūros, jungti apskrities viršininko įstaigą. Vienas iš tarnautojų palaikė telefoninį ryšį su komendantūros pareigūnais. Komendantūros patalpos buvo užrakintos, o raktai atiduoti savininkui. Taip VR komendantūra laikinai nustojo veikusi.

KOMENDANTŪRA ATOSTOGOSE”

Neilgai, tačiau, teko atostogauti. Ryšininkas paskambino į sutartą vietą raštvedžiui ir perskaitė gautą telefonogramą iš Šiaulių apygardos komisaro Gewecke. Komisaras įsako komendantui atvykti į Šiaulius, jo įstaigon į susirinkimą. Štabą, mat, vokiečiams pasisekė lengvai likviduoti. Komendantūras sunaikinti jie numatė kitu būdu, mums nežinomu. Žinias apie įvykius perdavus komendantui, jis nutarė, kad geriau asmeniškai nevykti, ir įsakė vykti raštvedžiui-ūkio vedėjui. Jam atsisakius, pagaliau išvyko pats komendantas. Grįžus paaiškėjo, kad visos Šiaulių apygardos komendantūros perėjo į Šiaulių apygardos komisaro žinią. Ateityje teks vykdyti jo įsakymus, o komendantūroms jokio pavojaus nėra ir visi pareigūnai turi likti savo nuolatinėse vietose. Komendantas tuoj įteikė raportą, kad paleistų iš pareigų, nes turįs tvarkyti savo ūkį. Komendanto pareigas pavedė raštvedžiui, pats pasiėmė atostogų ir išvyko į savo ūkį. Komendantūros visi kariai jau buvo išsiskirstę ir apie persitvarkymą nežinojo.

Iš ryšininko buvo sužinota, kad Šiaulių apygardos komisaras prisiuntė komendantūrai instrukcijas, terminuotų raštų ir buvo gauta telefonograma, kad komendanto pareigas eiti įsakoma raštvedžiui, o plk. J. jo prašymu iš tarnybos yra atleistas. Raštvedys nevyko tarnybon ir vengdamas, kad nebūtų jam įteikta telefonograma išvyko iš namų tęsti atostogų. Komisaras, negaudamas terminuotų raštų, įsakė, vietos policijai telefonogramą įteikti adresatui. Praėjo keletas dienų be pasekmių. Tačiau, vieną vėlyvą vakarą, vos grįžus į butą, prisistatė policijos tarnautojas ir įteikė raštvedžiui telefonogramą. Sekančią dieną raštvedys paskambino Šiaulių apygardos komisaro įstaigon ir pranešė, kad dėl ligos negali vykti tarnybon. Terminuotus raštus vykdyti galėtų policijos vadas. Visi pareigūnai tęsė atostogas ir laukė tolesnių įvykių. Plk. Birontas, po kiek laiko, atsiuntė telefonogramą, kurioje buvo nurodyta apie naujo komendanto paskyrimą. Praslinko kelios savaitės, bet komendanto nesulaukta. Antrą kartą pakartojus raštu, kad komendantas dar vis neatvyksta, paaiškėjo ir neatvykimo priežastis. Pasirodė, jog jau keli metai kai kandidatas buvo miręs ...

Apie naują kandidatą komendantūroje žinių nebuvo gauta. Netikėtai atvyko trys karininkai: ltn. G., ltn. V. ir plk. ltn. V.M., ką tik pakeltas į tą laipsnį, bet komendantūrą rado užrakintą. Gavęs iš namų savininko raktus, atsirakino ir pradėjo eiti pareigas. Tačiau ir sekančią dieną joks komendantūros pareigūnas nesirodė. Plk. J. padavus raportą atleisti iš pareigų, laikinai komendanto pareigos buvo pavestos raštvedžiui, kuris drauge su visais pasitraukė iš pareigų ir laukė atvykstant naujai paskirto. Nežinant tolesnių vokiečių užmačių buvo imtasi atsargumo.

ATŠAUKTOS “ATOSTOGOS”.

Išsiskirsčius komendantūrai, ryšiai nenustojo veikę. Ryšininkas nuolatos informavo komendantūrą ja liečiančiais reikalais. Gegužės pabaigoje buvo gautas įsakymas apskrities komendantui iš Lietuvos policijos vado gen. mjr. Hintze. Įsakoma iki birželio 10 d. grąžinti ko-mendantūron, arba policijon VR karių ginklus šaudmenis ir visą turimą valdišką turtą. Pabėgusius iš buv. V R karius, grąžinančius minėtą valdišką turtą, nesuimti. Po minėtos datos negrąžinusiems ginklų, gręsia mirties bausmė. Per ‘atostogaujančius” komendantūros kareivius buvo įsakyta pabėgusiems iš batalionų bei karo mokyklos kariams, kas iš jų nori, gali iš naujo stoti komendantūron, bus įrašyti į sąrašus ir gaus atostogų liudymus, kaip paleisti ūkio darbams. Greitu laiku komendantūra turėjo žymų skaičių kareivių virš etatų. Kadangi jie gyveno savo vietovėse, vokiečiams buvo sunku sukontroliuoti.

Pulkininkas ltn. V. M. telefonu susirišo su laikinai ėjusiu komendanto pareigas ir pareikalavo perduoti komendanto antspaudą ir turimus avansus. Asmeniškai buvo išsiaiškinta, kad “atostogaujantiems” nenumatomos ateityje jokios sankcijos ir su jais nebus pasielgta, kaip su buvusia VR. Tiems, kurie negrįš į tarnybą, vėliau teks slapstytis, jei nenorės būti išvežti Vokietijon darbams. Tokios žinios buvo perduotos buvusios VR komendantūros kareiviams. Sekančią dieną grįžo visi, net ir pabėgusieji iš batalionų.

NAUJI UŽDAVINIAI.

Komendantūros patalpos pasidarė perankštos. Komendantūros raštinei ir kareivinėms buvo paimtos pradžios mokyklos mūrinės patalpos, prie Tiškevičiaus dvaro sodo kampo ir be to, dar kaiminystėje esančios buv. Žemės Ūkio mokyklos patalpos.

Plk. Bironto raginimai stoti vokiečiams talkon nuėjo niekais. Jaunimas nestojo ir slapstėsi. Vokiečiai pradėjo medžioti jaunimą turgaus dienomis turgavietėse ir per šventes bažnyčių šventoriuose. Apsupę minėtas vietas suimdavo jaunimą ir veždavo Vokietijon darbams. Dalis jaunimo prašėsi priimami į komendantūrą, kad išvengtų išvežimo. Visų prašymų nebuvo galima patenkinti, todėl jaunimas pats orientavosi kas daryti. Vengdami pakliūti į vokiečių rankas jie masiniai pradėjo traukti į miškus. Tai buvo pradžia protesto vokiečiams ir rengimasis artėjančiai kovai prieš kitus okupantus bolševikus. Komendantūra savo paskirtį neatliko ir vokiečiams naudos nedavė. Tačiau egzistavo ir nebuvo likviduota.

SLAPTI KOMENDANTO PLANAI.

Komendantas, savo nuožiūra, perkėlė ltn. G. su dviem skyriais kareivių į Šventosios uostą ir ten persikėlė pats su savo šeima. Komendantūra liko vietoje. Tuo laiku Šventosios apylinkėje buvo daug susispietusių lietuvių, kurie norėjo bėgti nuo bolševikų Švedijon. Ltn. V. buvo perkeltas su būriu į Darbėnus. Komendantūra liko išskirstyta į tris dalis. Tokiose sąlygose komendantūra tęsė darbą iki rugpjūčio pabaigos. Vėliau būriai grįžo komendantūron.

Vieną vakarą Palangon pas raštvedį atvyko ltn. G. iš Šventosios uosto. Jis painformavo, kad rytoj nakčia komendantas su grupe piliečių ir kareivių bėgs Švedijon. Yra paruošti net šeši kuteriai. Bėgimas vykdomas slaptai, vokiečiams nežinant. Ltn. G. atrodė, jog jų bėgimo planas netinkamas. Tokia didelė grupė atkreips vokiečių dėmesį ir planas gali nepasisekti. Jis pats nutarė dar šią naktį bėgti su vienu kuteriu. Pasiūlė bėgti drauge, tačiau raštvedys nesutiko. Nenorėjo palikti kareivių vienų. Likimas turėjo būti bendras ir traukiantis iš Lietuvos reikėjo įspėti visus karius. Palinkėjęs ltn. G. sėkmingos kelionės, jis su juo atsisveikino. Iš ryto paskambinus telefonu į Šventosios uosto komendantūros būstinę ir paprašius pakviesti ltn. G. prie telefono, budėtojas pasiuntė surasti jį. Tačiau, po ilgo jieškojimo, pranešė, kad neranda ir nežino kur jis yra. Buvo aišku, kad vokiečių sargyba jo nepastebėjo ir jis nuo kranto atsipalaidavo saugiai. Galėjo tik pačioje jūroje patekti į vokiečių patruliuojančių laivų rankas.

Praslinkus parai vėl buvo skambinta, kad sužinojus kas įvyko su komendanto organizuota grupe. Iš būstinės niekas neatsiliepė. Susijungus su vokiečių muitine paaiškėjo, kad nakčia įvykęs susišaudymas. Komendantas ir dalis žmonių pabėgo, dalis gi liko krante ir išsilakstė.

Raštvedys išvyko motociklu į Šventosios uostą ištirti padėtį vietoje. Kelyje buvo sustabdytas pravažiuojančių Klaipėdos geštapo karininkų. Jiems užklausus kur ir kokiais reikalais važiuoja, atsakė, kad telefonu niekas neatsako iš Šventosios komendatūros būstinės. Yra gandų, kad komendantas pabėgęs Švedijon. Geštapo pareigūnai atsakė, kad tuo tikslu ir jie vyksta, grįždami painformuos. Tačiau, tai esą ne gandai, bet įvykęs faktas.

Apie pabėgimą jau žinojo ir Šiaulių apygardos komisaras Gewecke. Grįžus į komendantūrą, buvo rasta telefonograma, kad raštvedžiui įsakoma eiti komendanto pareigas. Pravažiuodami geštapo pareigūnai painformavo, kad jie užantspaudavo komendantūros būstinę, pastatė sargybą ir raktus paliko pas pasienio sargybos viršininką.

Tėv. Aps. Rinkt. 1 liet. sav. p.p. II bn. užuomazga 1944 m. vasarą Tryškiuose.

PERSITVARKYMAS.

Iš Šventosios uosto komendantūros turtas buvo pergabentas Kretingon. Dalis kareivių išsiskirstė į namus, kita dalis atbėgo į Darbėnus į ltn. V. būrį, ten jie liko tolesnei tarnybai. Rašvtedžiui grįžtant namo, Tiškevičiaus dvaro rugiuose pasigirdo švilpimas. Sustojus pasirodė ir žmogus. Tai buvo vienas iš bėgusių Švedijon, buvęs alaus bravoro savininkas Š. Jo daiktai buvo jau pakrauti kuteryje, o dar jam esant krante įvyko susišaudymas. Dabar jis nežinąs kokia yra padėtis. Paaiškinta buvo, kad pavojaus nėra, ir jis gali vėl bandyti laimę iš naujo, nurodžius, kad gydytojas P. dar pasiliko vietoje ir mano truputį palaukti, kol viskas aprims, ir vėl bandyti plaukti Švedijon. Ir, iš tikro, gyd. P., neužilgo, išvyko ir iš žvejų buvo sužinota, kad jis Švediją pasiekė saugiai.

Buvo sudarytas naujas būrys ir būrio vadu buvo paskirtas naujai priimtas komendantūron ltn. K.V. Komendantūros darbas vėl įėjo į senas vagas. Kas dieną komendantūron atvykdavo daugiau karininkų ir kareivių. Frontui artėjant, traukėsi įvairių komendantūrų štabai su visu turtu. Su patalpomis nebuvo sunku, bet maisto reikalai buvo blogesnėje būklėje. Ne visur vokiečiai aprūpindavo traukimosi metu. Komandantūrai reikėjo rekvizuoti maistą iš gyventojų. Prašant gyventojus, pasiturinčius ūkininkus, jie duodavo noriai. Nuvykus pas ūkininką K., jis pats pasiūlė dvi kiaules, sakydamas, — kad Lietuvos kariams niekuomet neatsakys. Ūkininkai, kurie nutarė trauktis iš Lietuvos, produktus duodavo dykai ir jokių pinigų, ar kvitų neėmė. Kareiviams, be skirtos normos, buvo pradėtas gerinti maistas.

VANAGAI

Pradėjus vokiečiams prievarta imti Lietuvos jaunimą į darbus ir siųsti Vokietijon, dalis jo patraukė į miškus. Platelių-Šateikių-Plungės miškų masyve jie rado saugią vietą. Ten atrodė lyg didelis poligonas — stovykla. Per komendantūrą jie gaudavo reikiamas žinias, ginklus ir susisiekimo priemones. Bolševikams artėjant Vanagai ruošėsi aktyviai priešintis. Reikėjo sudaryti maisto atsargas. Iš anksto buvo numatyti atsargų sudarymo planai.

Vokiečių civilinė valdžia, pasitraukusi iš Estijos ir Latvijos, sustojo Lietuvos šiaurinėje dalyje. Jai buvo pavesta vykdyti fortifikacijos darbai. Buvęs Estijos generalkomisaras pareikalavo iš komendantūros dalį patalpų savo štabui ir sandėliams. Sandėliai greitu laiku prisipildė atgabentu iš Estijos ir Latvijos turtu. Jo įsakymu, vietos gyventojai privalėjo kasti apkasus. Darbus prižiūrėjo jo pareigūnai. Tarp civilinės vokiečių valdžios ir kariuomenės vadovybės nuolat vykdavo nesutarimai. Iki priartėjo fronto zona, šeimininkais jautėsi civiliniai viršininkai, priartėjus ir perėmus karo zoną kariuomenei, rudmarškinių galia pranyko.

Mūsų komendantui nuvykus į Skuodą ir esant policijos nuovadoje, atbėgo asmuo reikalaudamas pagalbos. Vokiečių rudieji iš batų dirbtuvės nešė batus ir krovė į sunkvežimius. Su policija vokiečiai nesileido į kalbas. Tada komendantas nuvyko pas kariuomenės karo lauko žandarus ir prašė sustabdyti išvežimą, nes vyksta plėšimas. Karo lauko žandarų skyrius su sunkvežimiu nuvyko į vietą. Rudmarškinių vyresnysis parodė pažymėjimą išduotą Estijos generalkomisaro, kuriame buvo nurodyta, kad pareigūnui įsakoma iš Skuodo ir Kretingos miestų išgabenti Klaipėdon kooperatyvų visą turtą.

Karo lauko žandarų viršila įsakė, kad tuojaus visi batai būtų sunešti į sandėlį, o jie, tuojaus apleistų miestą: “Čia yra karo lauko zona ir už plėšikavimus mes vietoje šaudome”. Rudžiai, nė žodžio nesakę, vykdė kas buvo įsakyta. Tas pat laukė ir Kretingos kooperatyvo. Tačiau, dar tą pačią naktį, rekvizuotais sunkvežimiais, visos tos atsargos: miltai, cukrus, rūkalai, degtinė ir kitos prekės buvo išvežtos į mums nurodytas vietas. Iš ten jas atsiėmė Vanagai. Tą darbą atliko komendantūros skirti kareiviai, kurie vėliau perėjo į Vanagų eiles. Būrio vadas, surinkęs savanorius, drauge su jais taip pat patraukė pas Vanagus. Prie komendantūros liko dar vienas būrys.

Rudmarškiniai tačiau sužinojo, kad jų žinioje buvęs turtas išvežtas Klaipėdon “nežinomų vokiečių dalinių”.

1944 m. vasarą, Palangoje nesimatė vasarotojų, kaip buvo įprasta taikos laikais. Karo laikas, artėjantis frontas, todėl tas buvo nenuostabu. Tačiau nelauktai atvyko vienas atostogautojas, bet ir tas keistas, paslaptingas. Paplūdimyje jo niekad niekas nematė. Vietos gyventojų, retas kas jį pažino. Dažnai pėsčias jis žingsniuodavo į Kretingą ir pėsčias grįždavo atgal. Šilta ar šalta, visuomet užsivilkęs ilgą, juodą paltą. Juoda, bet jau pradėjusi žilti barzda, rodė jį esant subrendusio amžiaus.

Kai Platelių miškų tankumyne “vanagai” susuko lizdą, tarpe jų atsirado “Perkūno Dėdukas” — paslaptingasis Palangos vasarotojas. Tą vardą jis gavo dar Nepriklausomybės kovų metu. Bolševikams antrą kartą okupavus Lietuvą, sunkią ir nelygią kovą jis tęsė drauge su Žemaitijos partizanais. Tas legendinis asmuo buvo generolas M. Pečiulionis.

RAUDONIEJI BANDITAI

1939 m. du didieji ir geri draugai, Stalinas su Hitleriu, pasidalino grobiu. Lietuva, Estija ir Latvija atiteko Stalinui. Tačiau, draugai neilgai gyveno santaikoje. Tarp jų įvyko žūtbūtinė kova ir Stalino grobis atiteko Hitleriui.

Bolševikai, neturėdami pasisekimo fronte, nutarė vokiečiams duoti smūgį užnugaryje. 1942 m. lapkričio 26 d. bolševikų gynybos komitetas įsteigė partizaninio judėjimo štabą, kad antrą kartą Lietuvą okupuotų. Štabo viršininku paskyrė A. Sniečkų, Lietuvos išgamą.

Specialiose mokyklose vyrai buvo paruošiami veikti vokiečių kariuomenės užnugaryje. Ten apmokė politinius vadus ir partizaninio judėjimo organizatorius, o taip pat įvairius specialistus kautynėms vesti priešo užnugaryje.

1942 m. iki gruodžio mėnesio į vokiečių užnugarį buvo pasiųsta 200 žmonių: 107 komunistai, 61 komjaunuolis ir 32 nepartiniai aktyvistai.

Ruošiant tautinius partizanų kadrus, bolševikai paskyrė visą eilę rusų karininkų ir kitų kvalifikuotų specialistų. Pradžioje partizanų bazes bolševikai įkūrė Baltgudijos teritorijoje, Begomlio rajone, o vėliau perkėlė į Kazėnų miškus, ties Naručio ežeru. 1943 m. vasario mėn. Begomlio rajone bolševikai nuleido parašiutais grupę, kurios vadu buvo Motiejus Šumauskas, o jo pavaduotojas — Genrikas Zimanas. Toji grupė žygiavo 300 km. kol pasiekė Lietuvos teritoriją, sustodama Kazėnų miškuose.

1944 m. sausio 6 d. bolševikai nutarė įsteigti Lietuvos teritorijoje du pagrindinius sričių komitetus:

a)    Lietuvos komunistų partijos pietų srities komitetą, apimantį Vilniaus, ir Kauno miestus ir gretimas apskritis: Šakių, Kauno, Trakų, Vilniaus ir, pagaliau, visas apskritis, esančias pietuose nuo jų. To komiteto pirmuoju sekretoriumi paskyrė G. Zimaną. Vadovietė buvo parinkta Rudnikų miškuose.

b)    Šiaurės srities komitetą, apimantį Šiaulių ir Panevėžio miestus ir visas kitas Lietuvos apskritis. Komiteto sekretoriumi paskyrė M. Šumauską. Vadovietė, — Kazėnų miškuose.

1943 m. pabaigoje Lietuvos teritorijoje veikė bolševikų atsiųstų banditų 56 grupės, o vėliau jos padidėjo iki 90 įvairaus dydžio vienetų.

Bolševikai infiltravo į Lietuvą kadrą, kuris turėjo surasti gyvąją jėgą viegoje. Iš gyventojų jiems beveik nepasisekė nieko užverbuoti, nes Lietuvos gyventojai turėjo progos įsitikinti kas yra komunizmas per vienus metus jų okupacijos. Pabėgę rusų belaisviai slapstėsi miškuo-

Sovietinių partizanų gauja Lietuvoje 1944 m. pavasarį. Vienintėlis lietuvis - išdavikas, burliokų tarpe, tai Zigmas Bridikis, antras iš deš.

se, plėšė ir žudė vietos gyventojus, degino ūkius. Jie noriai jungėsi prie bolševikų atsiųstų organizatorių. Be to, plėšikai irgi rado vietą pas juos. Iš tokio elemento susidarė komunistinis pogrindis.

Vilniaus krašte susidarė dar lenkų grupės, kurios vedė kovą prieš komunistus ir prieš vokiečius. Šis elementas irgi prisidėjo prie vietos gyventojų žudymo ir lietuvių terorizavimo.

Karo metu atsiradęs svetimas elementas Lietuvos teritorijoje padarė visam kraštui medžiaginių nuostolių ir pareikalavo daug gyvybių. Kovą prieš juos vesti policijos jėgos buvo per mažos. Banditų naikinimui ir buvo įsteigta Vietinė Rinktinė.

BANDITAI KRETINGOS APSKRITYJE

1944 m. kovo mėn. Darbėnų apylinkėje pradėjo siausti plėšikų gauja pasivadinusi “Pirmyn”. Gauja, kuriai vadovavo komunistas Kazys Misiūra, susidėjo iš 8 narių. Komunistų terminu vadinant, pirmas jų “didvyriškas žygis” buvo atliktas Šukės kaime, ten plėšikai apiplėšė ūkininką J. Išaiškinus banditų slėpimosi vietą, ta gauja buvo likviduota. Susikovus, žuvo plėšikų vadas K. Misiūra ir gaujos nariai: Juozas Kupė, Jonas Strikis, Petras Paulauskas ir Jurgis Vaitkus. Likusieji trys tuo metu buvo pasišalinę. Likvidavus tą grupę, apskrityje grupinių plėšimų daugiau nebepasitaikė..

Prieš vokiečius bolševikų pogrindžio veikla buvo nežymi. Ties Tūbausių mišku, apie 7 km. nuo Kretingos, buvo nuleistas garvežys nuo bėgių. Kaip silpnai buvo apmokyti sprogdintojai matyti iš tokio įvykio: tos pačios grupės narys, Vladas Čerskis, Darbėnų stoties rajone norėjo susprogdinti geležinkelio bėgių jiešmą. Nemokėdamas, jis nenustatė minos degtuvo sprogimo laiką ir mina, vos jam pabėgus kelius žingsnius, sprogo ir nutraukė abidvi jo kojas. Likę gyvi, Vladas Paulauskas ir Kostas Šilgalis, aktyviai nesireiškė ir tūnojo pasislėpę.

Rugpjūčio mėn. pabaigoje buvo gautos žinios, kad Tubausiu miške ir Šateikių apylinkėje slankioja bolševikų numesti desantininkai. Tos grupės buvo sunaikintos. Pas juos rado slaptą kodą ryšių palaikymui su lėktuvais. Nakties metu, praskrendant lėktuvui buvo iššauta raketa, prašant ginklų. Lėktuvas padarė posūkį ir pradėjo žemėti, miške pasigirdo medžių šakų traškėjimas ir duslus smūgis. Dėžės buvo numestos be parašiuto, tačiau išliko sveikos, nesudužusios. Jose buvo rasti automatiniai pistoletai. Sekantį kartą lėktuvas išmetė šovinių. Taip Stalino ginklai pateko į Vanagų rankas. Iš visų Lietuvos apskričių Kretingos apskritį tenka laikyti buvus saugiausią.

Telšių apskrityje raduonųjų banditų veikla buvo aktyvesnė. Nuo jų šūvių žuvo komendantas plk. ltn. Budraitis, jo sūnus ir policijos vadas Kirkutis.

1944 m. gegužės 3 d. Mažeikių apskrityje Balėnų miške buvo likviduota komunistų gauja, kuriai vadovavo bolševikų leitenantas. Kautynių metu žuvo 4 ir buvo sužeisti 5 banditai. Pas juos buvo rasta gaujos programa, kurios 2 str. buvo pažymėta: naikinti gyvą jėgą a) komendantus, b) vokiečių karininkus ir c) policiją

ĮVYKIAI

Salantuose komendantas atsitiktinai susitiko su vokiečių kpt. von Koenig, divizijos II skyriaus žinių karininku. Jo uždavinys buvo išaiškinti, kas tokie yra ir koks tikslas ginkluotų vyrų kurie stovyklauja Platelių miškuose. Turimom žinioms bolševikai teikia jiems ginklus. Jo manymu, jų uždavinys buvęs kenkti vokiečių rezervams ir naikinti vokiečių transportą. Išaiškinta buvo, kad jie visi yra vietiniai lietuviai ir jų tarpe nėra bolševikų, kad jų tikslas yra kautis su bolševikais tuo atveju, jeigu šį plotą vokiečių kariuomenė užleistų bolševikams. Nuvykus į policijos būstinę, nuovados viršininkas J. irgi tą patį paaiškino. Nuvykęs į Platelius, vokiečių karininkas surinko taip pat teigiamas žinias. Tačiau, pasiūlius vykti pas Vanagus, kapitonas atsisakė. Šių žinių jam pakako, kad pakeistų anksčiau turėtą nuomonę apie Vanagus. Jo turėtos žinios, kad bolševikai numeta ginklus, kurie nepatenka į vokiečių rankas, buvo teisingos.

Komendantas pravažiuodamas sustojo Skuode ir aplankė M. Plechavičių, jis pranešė, kad ką tik telefonu kalbėjo jo brolis generolas iš Kretingos, kuris sustojo buv. Tiškevičiaus dvare. Grįžęs, komendantas užėjo pas gen. P. Plechavičių. Jis buvo išvargęs, ką tik Klaipėdos geštapo paleistas. Jų priežiūroje jis ir toliau liko ir buvo stropiai sekamas per visą likusį laiką.

FRONTUI ARTĖJANT

Žemaitijoje, artėjant frontui, vyko gyvas gynybos organizacinis darbas. Komendantūroje sustodavo įvairių pareigūnų ir dalių. Iš Tauragės telefonu paskambino komendantūron kpt. Pr. Počebutas. Jis atvyko ten su savo bataliono butininkais surasti atvykstančiam batalionui patalpų. Iki bataliono atvykimo jo apskaičiavimu galėjo užtrukti 3-4 dienos. Todėl nutarė susiži-

Gen. P. Plechavičius, grįžęs iš Salaspilio koncentracijos stovyklos, pakeliui į Skuodą. Iš deš.: p-lė M. Plechavičiūtė, gen. Plechavičius ir kpt. O. Žadvydas.

noti su kitomis komendantūromis. Pakviestas atvyko komendantūron, bet atėjus bataliono atvykimo laikui žinių negavo, nors paliko butininkus, kurie turėjo jam pranešti apie bataliono atvykimą. Jam grįžus bataliono jau nerado. Kareiviai buvo perrengti į priešlėktuvinės apsaugos uniformą ir išsiųsti Vokietijon. Karininkai išsivažinėjo. Nieko neradęs, jis grįžo Kretingon. Kpt. P. Počebutas visą karo metą tarnavo Savisaugos daliniuose. Buvo sumanus, drąsus, nepalaužiamos dvasios karys. Gindamas savo karių reikalus, vokiečių net buvo pažemintas užimamoje vietoje, tačiau niekuomet jiems nenusilenkdavo. Likęs vadas be karių, nenusiminė. Stojo į Žemaičių rinktinę, deja neilgam. Kpt. P. Počebutas žuvo kautynėse prie Sedos.

Komendantūroje susilaukėm ir Žemaičių Rinktinės vadą kpt. I. Jatulį. Žemaičių rinktinei buvo reikalingi savanoriai. Tuo reikalu kpt. Jatulis ir atvyko. Norėjo įsteigti komendantūrą, kuri priiminėtų savanorius norinčius tarnauti Žemaičių Rinktinėje. Pasiūlė komendantui pereiti jo žinion ir eiti Žemaičių Rinktinės Kretingos aps. komendanto pareigas. Komendantas nesutiko. Jaunų vyrų rezervai buvo jau išsisėmę. Nuo 1941 m. tinkami karo tarnybai vyrai tarnavo Savisaugos daliniuose, pagelbinėj policijoj, Vietinėje Rinktinėje, dalis buvo išvežta Vokietijon, likusieji gi, pasitraukė į miškus pas Vanagus.

Dalis Lietuvos teritorijos buvo užimta bolševikų ir sisteminga gynyba buvo neįmanoma. Taip pat buvo neturima sunkiųjų priemonių, kurių iš vokiečių nė nelaukta. Susitarė, pagaliau, kad atsiradus savanoriams, juos pasiųs į nurodytas vietas. Komendantūros kareiviams buvo paskelbta, kas nori gali vykti į Žemaičių Rinktinę su ginklais ir apranga. Savanorių atsirado tik keletas, kurie ir buvo pasiųsti Sedon į ten stovinčius dalinius.

Sulaukėm ir svečių biržiečių. Atvyko plk. G. su komendantūros kariais. Perdavus turtą, kareiviai drauge su juo, išvyko Vokietijon į priešlėktuvinės apsaugos dalis. Mes likome dar vis vietoje.

Komendantūroje buvo gautas iš plk. Bironto raštas, kuriame nurodoma, kad tolesnį susirašinėjimą vesti adresuojant jam raštus į Sartininkus. Iš nurodytos vietos komendantūra daugiau jokio nurodymo negavo. Netrukus buvo susirišta su, į Telšius persikėlusiu, Šiaulių apygardos komisaro policijos skyriumi. Iš ten buvo gauta žinių, kad plk. Birontas jau senai buvo davęs įsakymą komendantūrai grąžinti ginklus vietos vokiečių žandarmerijai, tas pats lietė ir kitą valdišką turtą. Komendantūra negrąžino ginklų, kurie vėliau atiteko Žemaičių Rinktinei.

Spalių mėn. 5 d. atvyko Žemaičių Rinktinės daliniai. Kretingos miestas tapo karo veiksmų ruožu. Karo lauko komendantu buvo paskirtas Žemaičių Rinktinės plk. ltn. B. Kretingos komendantūra perėjo jo žinion.

Komendantūra įjungta į kovos sudėtį pasitraukė Klaipėdos kryptimi. Spalių 10 d. Kretingą užėmė bolševikai. Vėliau nueitas kelias liks atžymėta Žemaičių Rinktinės. Kretingos komendantūros paskutinis istorijos lapas buvo užskleistas.