Partizanai: Istorija ir dabartis

KAPITONAS ALEKSANDRAS BIELASKI - BELECKIS

LIETUVIS, AMERIKOS PILIETINIO KARO KARŽYGYS

1811.VIII.1 — 1861.XI.7

DR. KOSTAS R. JURGĖLA

VIETON PRATARMĖS

Prieš 20 metų rašydamas mėnesiniame žurnale (“Kapit. A. Beleckas-Bieliauskas”, studentų Žodis, Brooklyn, N.Y. Thompson, Conn., t. IX, Nr. 8, 1941 m. spalių m., pp. 172-174), nebuvau tikras dėl kai kurių biografinių duomenų, tačiau teisingai spėliojau šio karžygio pavardę buvus Beleckis (Bielacki), o ne Bieliauskas (Bielawski). Šių metų rudeniop iš jo palikuonių pavyko gauti papildomų duomenų, kurie kiek tiksliau nušvietė pavardės klausimą ir jo gyvenimo Amerikoje eigą. Deja, visvien nepavyko nustatyti jo kilmės vietą ir gyvenimą jaunystėje.

Šiame rašinyje patieksiu kelis dokumentus — pirmąjį pranešimą apie Bielaskio žuvimą, paties redaktoriaus paskelbtą sostinės laikraštyje The Evening Star; pirmą šio karžygio biografiją, Dr. John Gilmary Shea parašytą 1862 m. pradžioje ir tik po 10 metų paskelbtą jo veikale apie Amerikos didvyrius; ir JAV kariuomenės archyvų duomenimis pagrįstą oficialų pažymėjimą apie kpt. Bielaskio karinę tarnybą bei žuvimo aplinkybes. Po to panagrinėsiu kitus duomenis ir mėginsiu padaryti bendrąjį įvertinimą.

NEKROLOGAS SOSTINĖS LAIKRAŠTYJE

The Evening Star,Washington City, antradienio 1861 m. lapkričio 12 dienos laidoje, vedamųjų puslapyje (kur, tarp kitko, Baltieji Rūmai pranešė: “Prezidentas vėl prašo, kad lankytojai nelankytų jo kitu laiku, kaip tik tarp 10 val. ryto ir 12 pietų”) rašė:

“Kapitonas Bielaski.

Didelis ratelis žmonių čia su skausmu patyrė, kad kpt. Bielaski, brigados generolo McClernand’o štabo karininkas, buvo sviedinio šūvio nukautas neseniai įvykusiose kautynėse prie Belmont’o. Per aštuonioliką ar dvidešimt metų jisai buvo vyriausiuoju braižytoju Vyriausioje Žemės įstaigoje šiame mieste.

“1833 ar ‘34 metais, kai mes buvome jaunuoliai Bostono geležinkelio įstaigoje, kpt. Bielaskis atvyko šion šalin kaip pabėgėlis iš Lenkijos, turėdamas rekomendacinius laiškus iš generolo Lafayette, ir gavo darbo prie vieno stalo su manim. Jisai tada nei žodžio nemokėjo mūsų kalbos, tačiau jo elgsena ir našumas darbe netrukus visus jo bendradarbius padarė jo asmeniniais bičiuliais. Jisai anuomet tebeturėjo žymes baisių žaizdų, neseniai prieš tai gautų per garsųjį Varšuvos kritimą, kuriame, kaip rašė gen. Lafayette, jisai buvo visų to įvykio lenkų herojų tarpe herojus. (. ..he was a hero among all the Polish heroes of that occasion.)

“Mes buvome jo asmeninis bičiulis nuo tos dienos, ligi pat tos valandos kai jisai neseniai išvyko iš Washingtono (atsistatydindamas iš savo pareigų Vyriausioje Žemės Įstaigoje) užimti savo pastarąjį postą gen. McClernando štabe.

“Apgailestaujame turi pridėti, jog jis palieka gerbiamą našlę ir stambią mažų vaikų šeimą.”

Šį straipsnį parašė Washingtono dienraščio The Evening Star ilgametis leidėjas ir redaktorius William Douglass Wallach.

JOHN GILMARY SHEA APIE BIELASKĮ

Teisės daktaras John Gilmary Shea savo dviejų tomų veikale, A Child’s History of the United States, kuriame aprašė gyvenimą Washingtono, Jeffersono, Lafayette ir kitų didvyrių, skyrė aštuonis stambius puslapius mūsų tautiečiui ir įsidėjo jo nuotrauką, kurios sumažintą reprodukciją matote šiame “Kario” puslapyje. Savo straipsnį Dr. Shea rašė 1862 m. pradžioje, bet patsai veikalas (New York, McMenamy, Hess and Co. — metai nenurodyti) išėjo tik 1872 metais, kaip aiškėja iš Copyright registracijos Kongreso Knygyne. Straipsnis “Kapitonas Alexander Bielaski Nukautas prie Belmont 1861 m. lapkričio 7”, tilpo antrajame tome, pp. 408-415. Čia skelbiame veik ištisą vertimą, praleidžiant tik filosofinius išvedžiojimus. Dr. Shea rašė:

“Kai tenka rašyti vieno mūsų tautiečių biografiją, darbas yra lengvas palyginti su nupasakojimu incidentų svetimšalio gyvenime, arba aprašant charakterio bruožus, kurie sudaro žmogų. . . .

“Kaip skirtingas yra darbas, prireikus rašyti atsiminimą apie asmenį, kuris jau subrendęs vyras atvyko iš svetimos šalies. Po ranka besama tik nedaugelio šykščių duomenų, ir pas ką gi daugiau teirautis? Visi giminės ir pirmykščiai draugai gyvena tolimose šalyse. Ar prašysime duomenų iš jo brolių? Jie yra kaž kur Rusijos imperijoje — kur, niekas šiame kontinente nežino. Tėvas, motina, seserys, kur jie? Irgi nieko negalima iš jų patirti? Ne; tėvas miega nepertraukiamoje ramybėje po velėna to krašto, kurį jisai veltui stengėsi savo kardu ginti — po velėna, dažnai raudonavusia jaunųjų Bielaskių krauju. Motina ir seserys, jei jos dar gyvos, yra Lenkijoj. Prieš šešerius mėnesius jisai (pabraukimai paties autoriaus. — KBJ) būtų galėjęs patsai mums pasakyti, kur, tačiau dabar tasai liežuvis, visada pasiruošęs sakyti tiesą, nebegali pasakoti apie draugus ar savo kraštą. Kiek sumišę, kreipiamės į jo žmoną ir vaikus, tačiau jie yra amerikiečiai ir žino tik jo gyvenimo nuotrupas — jie tegali nupiešti neryškų brėžinį. Amerikoje jo gyventos dienos buvo vieninteliai svarbios šiems jauniems vaikams, ir žmonai, kuri apie jį galvojo tik kaip apie savo vyrą, o ne kaip apie asmenį, turėjusį istorinės reikšmės čia arba jo gimtoje šalyje.

“Turėdamas visus šiuos sunkumus dėmesy,

Kpt. Aleksandras Bielaskis

biografas negali mėginti sukurti tikslų atpasakojimą; jis tegali drįsti kiek palaidžiai atpasakoti tokius faktus, kokius jam patsai kapitonas Bielaskis pasakojo. Neabejotinai tai buvo faktai; kadangi niekas jį pažinojęs niekad neabejojo jo pareiškimo teisingumu.

“Aleksandras Bielaskis gimė 1811 m. rugpiūčio 1 dieną Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje prie mažo ežero krantų. Sulaukęs atitinkamo amžiaus, jis buvo pasiųstas į karinę akademiją, kurioje jis buvo mokomas topografijos inžinierium rusų kariuomenei. 1831 metais Lenkija nutarė nusikratyti Rusijos priklausomybės jungo ir sukilo. Bielaskis, tada maždaug 20 metų vyras, dideliu įkarščiu stojo savo tėvynės ginti ir narsiai kovojo kruvinuose, bet nelygiuose mūšiuose, kurie trumpame aštuonerių mėnesių laikotarpyje rusams kainavo stebėtinų nuostolių žmonėmis, šimtą aštuoniasdešimt tūkstančių vyrų; ir laimėjo visų sekančiųjų amžių pagarbą lenkų narsai bei patriotingumui.

“Kai lenkų generolas Denbrinski (Dembinski — KR J) traukėsi iš Rusijos (veikiausiai 1831 m. liepos mėn. po nepavykusio bandymo paimti Vilnių, kai po Panerių mūšio jisai traukėsi pro Ukmergę Panevėžio pusėn — KRJ), sunkiai spaudžiamas žymiai pranašesnių priešo pajėgų, jam reikėjo pražygiuoti prie kaimo Owanta (Bronius Kviklys teigia, kad rusai ir lenkai taip vadindavo Aluntą. — KRJ) pro ežerą, per kurį ėjo medinis tiltas. Čia jam reikėjo rusų kariuomenę sulaikyti pakankamai ilgai, kad galėtų persikelti ir su savim nusinešti tilto grindinio lentas. Jisai įsakė savo mėgiamam trijų šimtų rinktinių vyrų batalionui, kuriame Bielaskis buvo leitenantu (Jo kūmas Ka-lusauskis rašė “puskarininkiu” — KRJ), užimti pozicijas miške prieš tiltą ir saugoti jį, ligi visa jo kariuomenė bus persikėlusi. Denbrinskis apsikabino savo bičiulį, rinktinės vadą, pamojo ranka ir visiems tarė sudiev amžinai, ir nuskubėjo pirmyn gelbėti savo kariuomenės. Taip palikti trys šimtai vyrų narsiausiai ir veiksmingiausiai įvykdė jiems pavestą pareigą, laikydami savo pozicijas, ligi Denbrinskis ir lenkų kariuomenė atliko pasitraukimą. Apie savo tikrą skaičių jie rusus suvedžiojo, prailgindami savo linijas, po to palaipsniui susitelkė prieštiltyje, sunkiai spaudžiami nelygioje kovoje. Galop juos apniko ištisa rusų divizija, puolė juos durtuvais, žudė, sužeidinėjo ir nelaisvėn paėmė visus — išskyrus trisdešimt vyrų. Bielaskio vadovaujami, pastarieji nusekė paskui jį į tankiai miškuotą raistą ežero pašonėje. Netrukus visa rusų kariuomenė, vydamasi Denbrinskį, atsidūrė priešaky Bielaskio ir jo narsių karių saujelės, tuo būdu atkirsdama juos nuo draugų. Nenusiminę, narsaus bataliono likučiai sekė iš paskos, keliaudami naktimis ir slėpdamies dienomis. Vieną kartą, jieškodamas maisto savo išbadėjusiems vyrams, jis patsai vienas nuvyko į miestelį prie miško, kuriame gulsti slapstėsi jo vyrai. Įžengęs į miestelį, jis ten pamatė esant pilna rusų pėstininkų. Netrukus susitikęs būrelį karininkų, jisai drąsiai prašneko į juos rusų kalba, kurią jis gerai mokėjo. Jie žvelgė į jį su įtarimu; tačiau jis žingsniavo toliau tiesiai į miestelį, ir pasiekęs kryžkelę, iš kur vedė gatvė į pamiškę, kur slapstėsi jo dalinys, jisai neskubėdamas pražygiavo išilgai visa gatve nuolat sutikdamas praeinančius rusų karius. Gatvės gale buvo tvora; jisai staiga peršoko per tvorą ir bėgte nėrė į mišką. Jo vyrai, pamatę jį taip atskubant, teiravosi — kame dalykas. O, niekis, — atsakė Bielaskis, ‘niekis, tiktai rusų pėstininkų pulkas man ant kulnų mina! Tokia žinia paskatino jo vyrus bėgti kaip stirnų bandą, tačiau, nepaisant greito traukimosi, keli jų buvo rusų nukauti.

“Galop, vos su vienu vyru, Bielaskis pasiekė lenkų kariuomenę prie Varšuvos ir prisistatė generolui. Denbrinskio paklaustas apie jo dalinį, jisai nurodė į vienintelį savo palydovą ir įsakė jam ‘ginklu gerbt!’ Senis vadas nusisuko ir apsiverkė. Kitą dieną Bielaskis ir jo palydovas gavo pakėlimus.

“Čia negaliu susilaikyti nepapasakojęs vienos aplinkybės, įvykusios rytą prieš kautynes Varšuvos gatvėse. Vienas augštesnio laipsnio karininkas, keliais atvejais praeityje buvo parodęs Bielaskio atžvilgiu tironiškiausios dvasios, tolygios sąmoningam įžeidimui. Tą rytą jisai pakartojo savo provokuojantį elgesį, ir su Bielaskiu užvedė ginčą, kuris galbūt būtų privedęs prie rimtų pasekmių, kai nuskambėjo aliarmas, kad rusai puola Varšuvą. Abudu karininkai išsiskyrė pasiruošti kautynėms. Deja, Bielaskis savo pulko uniformines kelnes buvo pasiuntęs taisyti pas siuvėją, ir buvo priverstas stoti rikiuotėn baltomis kelnėmis. Karininkas, su kuriuo neseniai prieš tai jis kivirčijosi, pamatęs jį paradiniam pražygiavimui, taip nepaprastai apsirengusį, šiurkščiai subarė už tokį nekarišką pasirodymą. Po kelių valandų, tasai pats karininkas pamatė Bielaskį, kurį jis atpažino iš tokio nepaprasto apsirengimo, gulintį gatvėje, regimai, negyvą. Vėl po kelių mėnesių jis netikėtai sutiko jį Paryžiaus gatvėse, tarsi žuvusio kolegos karininko šmėklą, prisikėlusią iš mirusių jį subarti. Kai jis įsitikino, jog Bielaskis tebepriklausė šiai žemei, prašė atleisti praeityje parodytą šiurkštumą, ir geraširdis lenkas jam atleido.

“Šiose kautynėse (Mečislovas Haimanas teigia, kad tai buvo kautynėse prie Grochowo, ne prie Varšuvos. — KRJ) jisai gavo žaizdą gerklėje nuo muškietos kulkos, kuri vienoje žando pusėje išnešė jam visus dantis ir už ausies, per kaklą, išėjo lauk. Jisai krito žemėn, bet tebesigynė ir buvo durtuvu sužeistas į petį. Tada jis pasiliko ramiai gulėti apsimesdamas negyvas, ligi visi rusai pro jį praėjo. Po to, atsikėlė, svyruodamas nuėjo prie arti buvusio suolo, ir prisėdo. Alpdamas ir jausdamas troškulį, kitoje gatvės pusėje jis pamatė kelias moteris, kurios atrodė stebėjo jį su užuojauta, ir jis ženklais paprašė iš jų vandens. Netrukus viena mergaitė priėjo prie jo, atsinešdama stiklą grynos skaidrios degtinės; manydamas, kad tai vanduo, ir aitriai besistengdamas nuraminti nepakenčiamą troškulį, jis griebė stiklinę ir vienu gurkšniu išgėrė. Degtinės sužadintas šviežioje žaizdoje skausmas buvo nepakeliamas, tačiau skausmas išblaškė alpimą ir jis pajėgė pasiekti ligoninę, kurią lenkai buvo įsirengę priemiestyje. Ten jis neišbuvo nei valandos laiko, kai ligoninę užėmė rusai, sumušę lenkus. Jo padėtis dabar buvo kritiška, nes jei jis būtų atpažintas buvęs rusų karinės mokyklos kariūnas, sužeistas bekovojant Lenkijos pusėje, be abejonės būtų buvęs ištremtas Sibiran, arba nuteistas sušaudyti. Laimei, įtarimo jis išvengė, kadangi jo žaizda taip labai sužalojo ir pakeitė jį, kad — jo žodžiais tariant — pati motina nebūtų atpažinusi savo Aleksandro. Pakankamai atsigavęs, jis išėjo iš ligoninės ir pėsčias iš Varšuvos nuėjo iki Paryžiaus. Čia jisai pasisiūlė tarnauti prancūzų vyriausybei ir buvo priimtas kariuomenėn. Jis ir jo tremties draugai buvo prancūzų traktuojami gražiai, jiems mokėjo algas ir davė karių maisto davinius, nereikalaujant įprastinės karinės tarnybos. (Haimanas rašo, kad Bielaskis buvo tremtinių stovykloje prie Bourges. — KRJ).

“1832 metais jis paliko Prancūziją ir atvyko Amerikon. Išlipęs Portlande, Maine, netrukus gavo darbą geležinkelio inžinierium.

“Šiuo metu jis visiškai nemokėjo anglų kalbos, tačiau kiek mokėjo prancūziškai ir tos kalbos pagalba susišnekėdavo, ligi iš klausos pramoko angliškai susikalbėti paprastais gyvenimo reikalais. Vėliau jis visai laisvai kalbėjo angliškai.

“1835 metais jis nukeliavo Floridon su matavimo ekspedicija, kurios metu pergyveno įvairių pavojų ir sunkumų. Visada pasiruošęs drąsiai sutikti pavojų, jis imdavosi vadovauti kada tiktai atrodydavo reikėtų baimintis, ir su tuo pačiu šūkiu, kurį jis šaukė per paskutinį savo puolimą, “Paskui mane!”, verždavosi į raistus, kur buvo pilna aligatorių, o pakrūmėse knibždėjo indėnų-seminolų, ir baimės nejautimas, atrodė, parūpindavo jam saugumą.

“1837 metais jisai iš Floridos nuvyko į Illinojų ir buvo pasamdytas Illinois Central geležinkelio inžinierių, gerai žinomo inžinieriaus ir rangovo Arthur Hoyt tarnyboje. Čia jisai dirbo pačius sunkiausius savo profesijos darbus. Jo energija ir patvarumas buvo toks didelis, kad dažnai, kai jo išvargę padėjėjai nebegalėdavo paeiti, jis ant savęs pasikraudavo jų bagažą, pridėdamas dar grandinę ir kompasą, taip apsikrovęs grįždavo stovyklon ir pasiųsdavo arklius savo išsekusiems draugams pargabenti. Tokiu darbu užsiėmęs, jisai susirgo drugiu ir karšlige, dažna to krašto liga. Jis jautėsi, kad laikas buvo perbrangus laukti lėto pagijimo įprastiniu būdu, taigi nurijo visą dėžutę piliulių iš karto ir, kai užėjo drebulys, išgėrė visą stiklinę grynos degtinės. Jisai prisipažino, kad tokie vaistai kitą žmogų būtų galėję numarinti, tačiau drugio jis daugiau nebeturėjo.

“Jungtinių Valstybių piliečiu jis tapo 1841 m. birželio mėnesį, ir 1842 m. liepos 17 d. vedė panelę Mary Ann Carey, iš Springfield, Illinois. Sekantį lapkričio mėnesį jisai nuvyko į Meksikos miestą, kur tuojaus gavo inžineriaus darbą. Toje šalyje gyvendamas, visą laiką darbavosi tai vyriausybei, tai privatiems asmenims, bet visada labai gražiai atlyginamas. 1843 m. kovo mėn. jis gavo iš Santa Annos natūralizacijos (įpilietinimo) dokumentus, drauge su augšto laipsnio pasiūlymu Meksikos kariuomenėje. Tačiau, išmintingai nepriėmė šio siūlymo, ir išgyvenęs 18 mėnesių Meksikoje, grįžo į Illinojų, kur du metu ūkininkavo. 1845 m. rugsėjo 1 d. jis buvo generolo Shields paskirtas raštininku Vyriausioje Žemės Įstaigoje, kuriai Shields vadovavo. Šiose pareigose dažnai prireikdavo jo gabumų kaip braižytojo, ir po kiek laiko jis tapo braižytojo padėjėju.

“Daugiau kaip aštuonerius metus praleidus ištikimai atliekant šias taikias pareigas, vėl buvo sužadinta Bielaskio kario dvasia. Prezidentas Lincolnas intymiai jį pažinojo gyvendamas Illinojuj ir augštai vertino jo karinius sugebėjimus. Netrukus po to, kai prasidėjo dabartinis karas, Prezidentas pasiūlė jam kapitono laipsnį reguliarioje kariuomenėje, ir Bielaskis tučtuojau sutiko. Pradėjęs eiti tarnybą, jisai buvo priskirtas generolo McClernando štaban ir jam buvo įsakyta vykti į Cairo. Jis užtruko kol nugabeno savo šeimą atgal į jos seną sodybą Springfielde, Illinois, ir tada nuskubėjo divizijon, kurion jis buvo paskirtas. Pirmosios kovos, kuriose ta divizija dalyvavo, buvo Belmonto mūšis 1861 m. lapkričio 7 d. Bielaskio žirgas buvo po juo nušautas; pėsčias verždamasis pirmyn su savo prisiimtos šalies vėliava rankoje, šaukdamas į karius sekti paskui jį, jisai krito, nukautas patrankos sviedinio. Generolas McClernand dėjo daug pastangų surasti jo kūną, bet, kadangi jis buvo palaidotas su mase kitų žuvusių, todėl negalėjo būti atpažintas.

“Kapitonas Bielaskis buvo maždaug penkių pėdų aštuonių colių ūgio, plačiais pečiais, stipraus sudėjimo patvarumui, o ne grakštumui ar judrumui. Jo veidas, nors ir šūvio sužalotas, buvo malonus, ypač kai jis pasakodavo apie sunkiai iškovotas kautynes. Tada jo pilkos akys spindėdavo aitrumu, ir gyslos jo augštoje plačioje kaktoje tvindavo, kautynėms einant įkarštin. Jis visada būdavo atviras ir geros širdies, kartais stačiokiškas, bet niekad neužgaulus. Jis buvo tikra tiesos siela. Jo pažadas ką nors padaryti, visiems, kurie jį pažinojo, buvo užtikrinimas, kad dalykas bus padarytas.

“Jis krito už savo prisiimtą šalį — lai ta šalis niekad jo neužmirš. (He had fallen for his adopted country — may that country never forget him.)” (Mrs. Shipley man pranešė, kad “Congressional Record”, vol. 107, Nr. 168,1961. IX.22 pp. 19617-8, kongresmanas Derwinski, lenkų komiteto prašomas, su savo prierašu, perspausdino Dr. Shea rašinį.)

KARINĖS TARNYBOS PAŽYMĖJIMAS

Karo Departamento Dokumentų ir Pensijų įstaiga Washingtone, įstaigos viršininko, tūlo brigados generolo parašu, 1903 m. balandžio 20 d., šiais žodžiais metodistų kunigui Aleksandrui Bielaskiui, kapitono sūnui, Catonsville, Maryland, pažymėjo jo karinę tarnybą:

“Byla R. & P. 72251

Kapitono ir pagalbinio Savanorių adjutanto

A L E K S A N D R O   B I E L A S K I O

karinės tarnybos pažymėjimas.

“Dokumentai rodo, kad Aleksandras Bielaskis buvo paskirtas kapitonu ir pagalbiniu savanorių (dalinių) adjutantu 1861 m. rugpiūčio 10 d.; kad jis paskyrimą priėmė 1861 m. rugpiūčio 12 d.; ir kad jis buvo 1861 m. lapkričio 7 d. nukautas mūšyje prie Belmont, Missouri, kai jisai tarnavo Jungtinių Valstybių Savanorių brigados generolo John A. McClernand štabe (Ranka prirašyta: “Tai buvo Grant’o štabo būstinė . ,.”KRJ)

“Jungtinių Valstybių Savanorių (kariuomenės) generolo John A. McClernand, kuris vadovavo 1-jai brigadai, Pietryčių Missouri Apygardai, pranešime apie Belmont, Missouri, Mūšį, apie kapitoną Bielaskį pareiškiama kas seka: xxx “Vykdant šį judesį, kpt. Aleksandras Bielaskis, vienas mano adjutantų, kuris lydėjo pulkininką Bufordą dvidešimt septintojo pulko žygyje, atskirai nuo vyriausiųjų jėgų, nulipęs nuo žirgo, kelis kartus sužeisto, besiverždamas pirmyn su jo prisiimtos šalies vėliava rankoje ir šaukdamas į vyrus jo užnugary sekti paskui jį, buvo nukautas. Jo narsumui prilygo tiktai jo kario ir patrioto ištikimumas. Jis mirė gaubiamas žvaigždžių ir Juostų. Garbė jo atminimui!” (His bravery was only equaled by his fidelity as a soldier and patriot. He died, making the Stars and Stripes his winding-sheet. Honored be his memory!”)

“Kapitonas Bielaskis taipgi minimas 27-jo Illinois pėstininkų savanorių pulko vado, pulkininko N.B. Buford’o pranešime apie tą patį mūšį, kaip seka:

“Kai artėjome dešiniuoju sparnu, pirm negu galėjome išsirikiuoti kautynių linijon statmenai, mus pasitiko smarki muškietų ugnis, kuri nukovė ir sužeidė kiek mano vyrų. Ugnyje besirikiuojant, narsusis kapitonas Bielaskis buvo matomas raitas ant žirgo bedrąsinant vyrus ir gelbstint jiems sudaryti liniją. Jo herojiškas elgesys buvo mūsų visų stebimas. Kai jo žirgas buvo po juo pašautas, jisai griebė vėliavą ir, verždamasis pirmyn su šūkiais, krito mirtinai sužeistas.” (His heroic bearing was observed by us all. After having his horse shot under him he seized a flag, and, advancing with shouts, he fell mortally wounded.)

“31-jo Illinois pėstininkų savanorių pulko vadas, pulkininkas John A. Logan, savo pranešime apie tą patį mūšį, irgi mini kapitoną Bielaskį

“Šiuo metu aš pamačiau kapitoną Bielaskį imant Amerikos vėliavą ir veržiantis pirmyn, remiamą A kuopos, kapitono Rees’o kuopos, ir dviejų Septintojo Iowos pulko kuopų, kurios priešaky mūsų pulko, visą kelią vykdė priedangos kautynes. Kapitonas Bielaskis buvo po to nukautas kai jisai smeigė mūsų Unijos vėliavą į priešo įtvirtinimus. Niekad mūšio lauke nėra kritęs narsesnis vyras.’ (Captain Bielaski was then killen while planting the flag of our Union in their encampment. A braver man never fell on a field of battle.)

“Šis oficialus pažymėjimas parūpintas kunigui Aleksandrui Bielaskiui, Catonsville, Baltimore apskrity, Marylande.

Karo Ministerio pavedimu,

(pas.) Brigados Generolas, J.A.V.P Dokumentų ir Pensijų Įstaigos Viršininkas

1903 m. balandžio 20 d.”

Tai nepaprastai retas atvejis — susilaukti tokių reikšmingų ir tiek daugelio įvertinimų! Pulkininkas Logan vėliau tapo įžymiu generolu. Gi 1911 m. lapkričio 11 d. Arlingtono, Va, kapinėse, laidojant šio karžygio sūnų, Oskarą Bielaskį, ginklo draugų vardu kalbėdamas George F. Davis, G.A.R. (Grand Army of the Republic — pilietinio karo JAV pusės karo veteranų organizacijos) vardu, pareiškė, kad Oskaras, “Vos paaugliu būdamas, pasiūlė savo patarnavimus savo tėvynei ir tapo Unijos kariuomenės kariu . . . G.A.R. nariu. Ne tik tai, bet jis dargi turėjo garbės būti vertingiausio veterano sūnumi. Jo tėvas, kapitonas Bielaskis, buvo narsus karys, kuris tarnaudamas generolo Granto štabe, buvo nukautas mūšyje prie Belmont, Mo., karo pradžioje. Grantas labai augštai jį vertino, augštai gerbė jo karinius gabumus ir pajėgumą, ir gedėjo didelio nuostolio jam ir jo kraštui dėl jo ankstyvo žuvimo. Jo išmokslinimas ir kvalifikacijos buvo tokios augštos kokybės, kad galima teigti, jog, jei jis būtų gyvenęs, laikui bėgant būtų vadovavęs armijos korpui didžiojoje Unijos armijoje, vadovaujamoje vadų vado, Granto.” (Kalbos nuorašas šeimos archyve.)

Iš kitų šaltinių yra žinoma, kad tai buvo divizijos vado, busimojo vyriausiojo JV pajėgų vado ir karo laimėtojo, generolo Ulysses S. Granto pirmosios kautynės pilietiniame kare, ir kad generolas Grantas tikrai gerbė seną savo bičiulį Aleksandrą Bielaskį..

LIETUVIO BIČIULIO SUTEIKTI DUOMENYS

Henrikas Korvinas Kalusauskis (Kalussowski), gimęs 1806 m. Kazimieravos dvare, Utenos (tada Ukmergės) apskr., 1823-7 metais mokęsis Vilniaus universitete su Mickevičium,

Stanevičia ir Daukantu, 1831 m. sukilimo metu, kovo mėn. nuskubėjęs į Žemaitiją, paskirtas Telšių pavieto policijos vadu, gegužės gale pasitikęs Marijampolėje gen. Ant. Gelgaudo lenkų korpą, buvęs lietuvių kalba vertėju ir atlikęs misiją Palangon, vėliau paskirtas leitenantu raitelių pulkan, internuotas Allenburge, vėliau lietuvių karinio komiteto Besancono stovykloje narys, Amerikon atvykęs 1838 m. su sūnum Vytautu ir žmona, vėliau Washingtone apsigyvenęs, nuo 1850 m. dirbęs Žemės Įstaigoje drauge su Bielaskiu, — 1853 m. rugsėjo 4 d. šv. Mato bažnyčioje (dabar Washingtono katedra) drauge su savo antraja žmona Marija Jozefina (šveicare) tapo Bielaskiu kūmais: juodu buvo krikštatėviais Aleksandrui, gimusiam 1851 m. gegužės 15 d. 1863 m. Kalusauskis buvo Lietuvos ir Lenkijos sukilėlių pogrindžio vyriausybės įgaliotiniu Amerikoje “su teise naudoti antspaudą su trim herbais: Lietuvos, Koronos ir Rusijos” (žr. mano str. “Amerikoje”, 1946 m. vasario 8d. 2 p.). Kai mirė jo kūma, ,kpt. Aleksandro našlė, Kalusauskis 1887 m. liepos 20 d., lenkiško laikraščio “Zgoda” (Milwaukee, Wis.) skiltyse parašė sekantį nekrologą:

“A. a. Maria A. Bielacka.

Washington, 1887 m. liepos 12 d.

Šio mėn. 8 d. Washingtone mirė Maria A. Bielacka (čia vadinta Bielaski), 68 metų amžiaus, našlė Jungt. Valst. kapitono, 1861 m. žuvusio mūšyje prie Belmont Missouri’je, 1831 m. lenko išeivio. Aleksandras Bielacki kilęs iš Minsko (vaivadijos —z Minskiego na Litwie) Lietuvoje, dirbdamas prie valstybinių matavimų Vilniaus gubernijoje, 1831 m. prisidėjo prie Vilniaus akademikų ir, su jais dalindamasis įvairiu likimu, atsirado prie Varšuvos, kur buvo sunkiai sužeistas šautuvo kulkos kliudžiusios burną ir išėjusios skersai per kaklą už ausies, už savo išgijimą turėjęs būti dėkingas savo tvirtam sudėjimui. Pagydytas, išspruko iš maskolių nagų ir su kitais pasiekė Varmiją (Ermlandą), iš kur vienas iš pirmųjų su savo kolega ir tautiečiu S. Jankevičium atvyko Amerikon ir neilgai užtrukęs New Yorke, išvyko į anuomet menkai apgyventą Illinojų su geležinkelių bendrove, leisdamasis žvalgytis į laukinį anais laikais kraštą (1833). — Ten neilgai pasiliko, nes jame buvo atpažinti ir inžinieriaus gabumai, ir nepalenkiamas teisumas bei sumanumas. — Ta pati bendrovė pasiuntė jį kaip inžinierių, kuriuo galėjo pasikliauti — į Meksiką, padaryti paruošiamuosius apskaičiavimus ir planus geležinkeliui, kuris buvo pastatytas tik 40 metų vėliau, Bieliackiui seniai jau mirus. — Per 12 metų jis buvo vyriausiu braižytoju valstybinių žemių biure Washingtone 1861 metais ir buvęs senatorius Lune (turbūt gen. Logan) prikalbino jį tarnauti jo štabe — kaipo inžinierių, kurių pilietinio karo metais būta didelio pareikalavimo. Kaip štabo karininkas, kaip savanoris, vedąs dalinį prieš priešo bateriją, žuvo ten sudraskytas patrankų sviedinių, kad buvo sunku surasti ir atpažinti jo kūną.

“Paliko našlę su 6 vaikais, visi paaugliai ir valdžios dosniai aprūpinti.

“Motina gimusi Illinojuj, amerikietė, buvo žinoma savo dorybėmis ir labai veikliu bei su privalumais charakteriu.

“Ilgėliau čia prisiminti a.a. Aleksandrą Bieliackį, Marijos A. Bieliackienės mirimo proga— leidome sau — kadangi savo laiku — nebuvo Jungtinėse Valstybėse lenkiškų laikraščių — ir nebuvome arti šeimos — kuri gerbdavo mus savo palankumu.

Henryk Kalussowski.”

JAV KARIUOMENĖN ĮSTOJIMO APLINKYBĖS

Kpt. Bielaskio anūkės, Washingtone gyvenančios Mrs. Ruth B(ielaski) Shipley, šeimos archyve yra mašinraščiu rašytas pareiškimas, veikiausiai padarytas jos brolio Frank B. Bielaskio,, mirusio New Yorke š.m. balandžio 4 d. Pareiškime minima “Mano teta Agnes” — Mrs. Sprague, gimusi apie 1849 m.; gi mano turimame 1958 m. birželio 26 d. Franko rašyto laiško nuoraše kalbama apie “mano senutę tetą” — ir vienu, ir kitu atveju pasakojimo turinys atitinka, bet dėl visa ko abidvi versijas čia pacituosime. Taigi pareiškime be datos sakoma:

“Federalinėms jėgoms taip pražūtingas Bull Run mūšis įvyko 1861 m. liepos 21. Krašto sostinėje vyravo beveik panika, tačiau Prezidentas Lincolnas šaltai ir metodiškai tebetiesė pagrindus, ant kurių turėjo įvykti galutinoji Unijos pergalė. 1961 m. rugpiūčio 5 d. (Kongreso priimtas įstatymas) Aktas įgalino Prezidentą paskirti daugiau karininkų reguliarion armijom

“Aleksandras Bielaskis su savo žmona ir šeima gyveno Nr. 259 Virginia Ave., tarp 10 tos ir 11 tos gatvių Washington, D.C., pietvakarių dalyje, aną ankstyvą 1861 m. rugpiūčio mėnesį, kai Abraomas Lincolnas pėsčias atėjo iš Baltųjų Rūmų jį aplankyti ir įtikinti, kad jis priimtų paskyrimą reguliarion armijon karo metui.

“Aleksandras dvejojo vėl imtis karinio gyvenimo, nes jam reikėjo dėmesy turėti žmoną ir septynerius vaikus, kurių jauniausias, Arthuras, buvo vos vienerių metų amžiaus. Mano teta Agnes, tada buvusi dvylikos metų amžiaus,

kuri prieš kelis metus mirė sulaukusi devyniasdešimt metų amžiaus, pasakojo man gerai atsimenanti tą vakarą, kai Lincolnas atėjo ir ilgą laiką sėdėjo salone, šnekėdamas apie senas dienas Springfield’e III., kur jisai buvo advokatu, kai Aleksandras vertėsi inžinierystės ir matavimo verslu. Lincolnas ragino Aleksandrą eiti ir kovoti už savo prisiimtą kraštą, ir galop įtikino jį, taip kad 1861 m. rugpiūčio 10 d. Aleksandras įrašė savo pavardę šiame klerko parašytame prašyme; jis buvo pristatytas generolo John A. McClernand; rekomenduotas Štabo Viršininko generolo leitenanto Winfield Scott’o ir patvirtintas Prezidento Lincolno — viskas tą pačią dieną.

“Mažiau kaip 90 parų praslinkus, 1861 m. lapkričio 7 dieną, mūšyje prie Belmont, Missouri, kapitonas Aleksandras Bielaskis buvo nukautas, kai asmeniškai vadovavo 27-jo Illinojaus ir 7-jo Iowos savanorių pulkų puolimui, kuris nubloškė priešą ir paėmė konfederatų įtvirtinimus. Už narsumą kautynėse jis buvo oficialiuose pranešimuose pagirtas gen. John A. McClernand, pulkininko (vėliau generolo) JohnA.    Logan, ir pulkininko N.B. Buford. Jis yra palaidotas atskirame kape, pažymėtame ‘Nežinomas’ (Unknown), Mound City Nacionalinėse Kapinėse, Illinois.”

Jau minėtame laiške, rašytame 1958 m. birželio 26 d., kapitono Aleksandro anūkas, FrankB.    Bielaski, beaiškindamas, kad jisai kaž kur nudėjo Lincolno rašytą laišką jo seneliui, rašė:

“Aš galiu šiek tiek paaiškinti, kodėl tas laiškas buvo parašytas, kadangi mano senutė teta, mirusi prieš 10 ar 15 metų, vyresnė už mano tėvą (Aleksandrą — kapitono sūnų. KRJ), man pasakojo apie tai, kai aš ją lankiau metai ar du prieš jos mirtį.

“Ji pasakojo gerai atsimenanti, kad Lincolnas pėsčias ėjo skersai paminklo aikštę iš Baltųjų Rūmų į Kapitono Bielaskio namus Virginia Ave., S.W., įtikinti jį stoti į ginkluotąsias jėgas.

“Prezidentas Lincolnas paprašė iš Kongreso įgaliojimo padidinti reguliarios armijos karininkų skaičių ir 1861 m. rugpiūčio 5 d. Kongresas priėmė įstatymą, kuris suteikė jam jo pageidautą galią. Lincolnas atėjo į mano senelio namus netrukus po to, kai šis įstatymas buvo priimtas prieš rugpiūčio 10 d.; mano teta, kuri anuomet buvo žydinti mergytė, pasakojo labai gerai atsimenanti poną Lincolną, kad jisai sėdėjo salone ir ilgą laiką šnekėjo su Aleksandru Bielaskiu, mėgindamas įtikinti jį priimti paskyrimą.

“Mano senelis kiek dvejojo, kadangi jisai pažinojo karo baisumus ir turėjo septynerius vaikus bei žmoną, kurie buvo jo didžioji ir pirmoji prievolė. Tačiau jis pasidavė Prezidento Lincolno įtikinėjimui ir pasakė, kad priimsiąs paskyrimą, jei bus jam tai pasiūlyta.

“Kaip tamsta galbūt žinai iš jo paskyrimo originalo, kuris yra ranka rašytas ir laikomas Lenkų Knygyne Chicagoje, Aleksandras Bielaskis užpildė reikalingą blanką rugpiūčio 10 d. Jį rekomendavo generolas McClernand, užgyrė štabo viršininkas generolas Scott, ir Prezidentas Lincolnas asmeniškai pasirašė paskyrimą, viskas tą pačią dieną, 1861 m. rugpiūčio 10.

“Tamstai gali būti įdomus faktas, kad aš atsimenu savo tėvą pasakojant, kad jo tėvas, kapitonas Aleksandras Bielaskis, turėjo inžinieriaus įstaigą Springfield’e Illinois, praeito šimtmečio 40-jų metų dešimtmečio pradžioje kai tuo laiku Lincolnas vertėsi advokatūra.

“Vieną kartą Lincolnas turėjo bylą, man regis nužudymo arba žmogžudystės bylą, ir vienas liudytojas davė parodymus apie tam tikrus dalykus, kuriuos jisai sakėsi matęs. Lincolnas atėjo mano senelio raštinėn, papasakojo savo dilemą ir mano senelis paruošė visai tikslų brėžinį, pagal mastelį, įrodantį, kad tasai liudytojas, stovėdamas ten kur jis sakėsi stovėjęs, niekaip įmanomai negalėjęs matyti veiksmų, apie kuriuos jis liudijo. Lincolnas panaudojo tą brėžinį bylai laimėti. Žinoma, jisai gynė kaltinamąjį.

“Mano senelė, Mary Ann Carey Bielaski, sugrįžo į Washingtoną, D.C. po to kai jos vyras buvo nukautas prie Belmont, Missouri, ir kol Lincolnas ten buvo ji visuomet laisvai galėdavo Baltuosius Rūmus lankyti.

“Mano tėvas pasakojo, kad ji buvo jį keliais atvejais nusivedusi Lincolną lankyti ir jis atsimena, kaip Lincolnas pasisodino jį sau ant kelių ir, uždėjęs milžinišką ranką ant jo galvos, sakė, “Vyruti, jei tu užaugsi tokiu vyru kaip tavo senelis (sic! — tėvas), tai tikrai būsi didžiu vyru.”

“Jei tamsta to nežinojai, leisk man pasakyti, kad Aleksandro Bielaskio kūnas buvo iškastas Belmonto mūšio lauke ir nugabentas su visais kitais žuvusiųjų kūnais į Mound City, prie Cairo, Illinois. Daugelis kūnų buvo atpažinti, tačiau aštuoniolika ar dvidešimt jų guli palaiduoti atskiruose kapuose, kiekvienas pažymėtas “Nežinomas” buvęs Belmont, Missouri, mūšyje.

“Aš manau, kad tamstai gali būti įdomi dar viena smulkmena, būtent, kad vietinėje Effingham apskrities, Illinois, istorijoj minimi du pirmieji ten atvykę lenkai, vienas jų buvo Aleksandras Bielaskis, o kitas, manding, buvo Stefan Jankiewicz, kuris vėliau vadinosi Stefan J. Dalias. Jisai ir kapitonas Bielaskis buvo arti-

Gen. McClernand raštas, kuriame prašoma paskirti jam adjutantą Aleksandrą Bielaskj

mi bičiuliai ir, kai atvyko į Illinois kartu gyveno ....

Frank Brooks Bielaski

P.S. Priedas . . .”

Priedas — žr. Bielaskio paskyrimo karininku reprodukcijas. Vienoje lapo pusėje:

Washington City.

1861 m. rugpiūčio 10. Generolui leitenantui Winfield Scott.

Tamsta:

Būsiu labai tamstai dėkingas, jei rekomenduotum Jungtinių Valstybių Prezidentui, pasiremiant Kongreso priimtu 1861 m. rugpiūčio 5-tos dienos įstatymu, kad jisai paskirtų Aleksandrą Bielaskį mano adjutantu.

Pagrindai Paskyrimui

-1s- Ponas B.— yra karinio išauklėjimo ir patyrimo džentelmenas, ir tebenešioja garbingos tarnybos europiniame kare žymes.

-2s.- Tikima, kad jis yra prityręs inžinierius ir braižytojas.

-3s.- Jo sugebėjimas galėtų išlyginti bet kokį trūkumą galimą, kiek tai liečia mano dar paskirtimis adjutantus, iš savanorių karininkų mano vadovybėje esančių tarpo.

Su pagarba tamstos,

John A. McClernand Brig. Gen.

Kitoje lapo pusėje — apatinėje dalyje:

Aš turiu didelio malonumo rekomenduoti augščiau paminėtą p. Bielaskį paskirti brig. gen. McClernando adjutantu.

Winfield Scott.

Augštutinėje dalyje:

Aleksandras Bielaskis tebūna paskirtas brigados generolui McClernandui adjutantu, kapitono laipsniu.

1861 m. rugpiūčio 10 d.    A. Lincoln

Gen. Scotto tarpininkavimas

BIOGRAFINĖS SMULKMENOS IR PALIKUONYS

Kai š.m. balandžio 6 d. spaudoje paskaičiau Frank Bielaskio nekrologą, tai patyriau, kad jo sesuo yra man jau seniai pažįstama Mrs. Ruth B(ielaski) Shipley, ilgametė Valstybės Departamento pasų skyriaus viršininkė. Pasiteiravęs pas ją, sužinojau, kad kpt. Aleksandras Bielaskis buvo jos senelis — jos tėvo Aleksandro tėvas. Ta proga ji leido man susipažinti su jos turimasi archyvais ir dalykėliais. Ji turi savo senelio originalią nuotrauką, kuri vaizduoja jį kapitono uniformoje, sėdintį prie palapinės, su pasvertu šautuvu rankoje: veidas kiek nublukęs, bet bruožai ir šukuosena visai tie patys, kaip čia skelbiamoje nuotraukoje, imtoje iš Dr. Shea veikalo. Kai kurios nuotraukos dalys yra nudažytos, ir tuo būdu gerai išsilaikė. Ji mano, kad tai fotografijos pionieriaus Brady darytes nuotraukos — ir viena, ir kita. Iš tiesų, jos turėjo būti tuo pačiu metu darytos, jau pasisiūdinus uniformą, 1861 m. rugpiūčio mėnesį. Po to dažniau su ja išsišnekėdavau. Pasirodo, kad šeimos tradicija yra, jog kpt. Bielaskis buvo “lietuvis — Lietuvos lenkas” (Lithuanian — Lithuanian Pole). Esą Bielaskio protėvis lietuvis buvo pagonis, kai jisai pasižymėjo didžiame mūšyje prieš turkus, gal 17 ar 18 amžiuje, gal tai buvo Vienos vadavimas Sobieskio vadovybėje. Tad jis tapo kataliku ir už pasižymėjimą kautynėse jam ir kitiems lietuviams buvo suteikti herbai ir lenkų tautybė. (Šis pavyzdys vaizduoja kaip tradicija suplaka tikrovę ir fantaziją — surišdama Lietuvos krikštą, vėliau įvykusį Horodlėje susigiminiavimą su lenkais ir herbų apsikeitimą, bei dar beveik po trijų šimtmečių įvykusį mūšį prie Vienos.) Šeima turi kpt. Bielaskio dąrytą žemėlapį, pagal kurį vėliau Meksikoje buvo pastatytas geležinkelis. Iš turimų archyvinių išrašų, nustačiau kai kuriuos dalykus.

1845 m. rugpiūčio 30 General Land Office komisionierius James Shields pranešė Bielaskiui paskiriąs jį klerku su metiniu $1000 atlyginimu. 1847 m. liepos 10 komisionierius Richard N. Young pranešė, kad nuo liepos 1 alga pakeliama $1200 į metus. 1850 metais įstaigoje dirbo apie 90 asmenų. Bielaskis sąraše žymimas Nr. 40 ir pastebima, kad paskyrimo metu jis buvęs Illinojaus gyventojas. 1853 m. vasario 24 komisionierius John Wilson paskiria Bielaskį “Assistant Draughtsman” su $1200 metiniu atlyginimu, vieton mirusio Ephraim Gilman. 1853 m. liepos 1d. tas pats komisionierius pranešė skiriąs jį vyriausiuoju braižytoju (Principal Draughtsman) su metine $1500 alga. Einąs komisionieriaus pareigas J.W. de Krafft 1856 m. rugsėio 17 pavedė Bielaskiui suteikti ir tvarkyti geležinkeliams žemių dovanojimų skyrių. 1858 m. liepos 26 komisionierius Thomas A. Hendricks paveda Bielaskiui sutvarkyti matavimų - braižybos skyrių ir išdėsto pareigas.

1861 m. gruodžio 4 našlė Mary Ann Bielaskienė padavė pensijai prašymą ir pažymėjo, kad velionis paliko šiuos vaikus: 17-kametę Rožę, 15-kametį Viktorą, 14-kametį Oskarą, 12-metę Agnę, 10-metį Aleksandrą, 5-metį Eugenijų ir vienerių metų Artūrą, ir kad ją su velioniu sutuokė metodistų kunigas A(mos) Prentice 1842 m. liepos 17 d. Tą pačią dieną jos prašymo liudytojai Stephen J. Dalias ir Harvey Mitchell, abudu Washingtono gyventojai, po priesaika pasirašė savo parodymus. Stephen J.

Prezidentas A. Lincolnas skiria Bielaskį gen. McCler-nando adjutantu.

Dallas, — kuris, kaip žinome, seniau vadinosi Steponu Jankevičium ir Amerikon atvyko kartu su Bielaskiu, — pareiškia kad jis pažinojęs “minėtąjį kapitoną Alexander Bielacki nuo 1832 metų ir artimai su juo santykiavo ligi tol, kol pastarasis išėjo iš Vyriausios Žemės Įstaigos ir net ligi jo mirimo. Jis papildomai prisiekia, kad pažinojo Mary Ann Bielacki nuo 1841m., prieš jos ištekėjimą, ir žino faktą, jog ji esanti minėtojo Bielackio našlė, patsai gyvenęs tuose pačiuose namuose su jais Illinojaus valstybėje ir artimai bičiuliavęs su jais per pastaruosius šešiolika metų Washingtono mieste, ir žino faktą, jog augščiau įvardintieji vaikai, viso septyni, nurodytų amžių ir vardų, yra jų vaikai.” Kažkas pabraukė raidę “c” Bielacki pavardėje. Nedarant naujo paragrafo, toje pačioje eilutėje seka Harvey Mitchell parodymai, jog jis pažinojęs “minėtuosius Aleksandrą Bielaskį ir Mary Ann, jo žmoną, per devynerius metus praeityje, dažnai juos lankydavęs namie” ir tt. Priesaikas paliudijo notaras John Hollingshead.

Anais laikais biurokratijos būta nemažiau kaip šiandien.

Taigi, 1861 m. gruodžio 6 d. Illinojaus valstybės, Effingham apskrities teismo klerkas D. Rhinehart su teismo antspauda liudijo, kad 1842 m. liepos 16 d. to teismo suteiktas leidimas sutuokti Mary Ann Carey su Alexander Bielaski, pagal pridėtą nuorašą, esąs tikras. Įdomu, kad tos apskrities “komisijos teismas”, klerko Thomas M. Say vardu pasirašius jo deputatui Wm. H. Blakley, leisdamas tuoktis, pažymėjo pridedąs “savo parašą ir privačią antspaudą (kadangi dar nėra oficialios antspaudos parūpinta šios Effingham apskrities komisijos teismui)”. Negana to: 1862 m. rugpiūčio 5 d. E.B. French, “Antrasis Auditorius”, patvirtino sutuoktuvių leidimo nuorašo tikrumą, o rugpiūčio 18 d. taikos teisėjas Thomas C. Dunn pažymėjo, kad našlė davė ištikimybės Jungt. Valstybėms priesaiką (vyko karas prieš Konfeder. Valstybes).

1862 m. rugpiūčio 18 d. pensija pripažinta: pradedant 1861 m. lapkričio 7 d., mokėtina kas mėnesį našlei $20, ir po $2 kas mėnesį sūnų Aleksandro ir Eugenijaus išlaikymui, kurie 16 metų amžių pasieks tik po 1866 m.

1873 m. balandžio 7 d. našlė paprašė daugiau pensijos, ir iš naujo teko pristatyti įvairių dokumentų. Su Eugenijaus, gimusio 1855 m. ir krikštyto Šv. Povilo bažnyčioje, Washingtono Rock Creek parapijoje, metrikų vargo nebuvo. Tačiau sūnus Aleksandras buvo 1853 m. rugsėjo 4 pakrikštytas Šv. Mato katalikų bažnyčioje (dabar Washingtono katedra), ir krikštijęs kunigas James B. Donlan motinos vardą užrašė buvus “Mary Ann Thornton”. NotarasJ.M. Kenedy 1873 m. balandžio 5 paliudijo klebono Dr. Chas. I. White parašą ant metrikos nuorašo, bet krikšto tėvai Henry K. Kalussowski ir Josephine M. Kalussowski turėjo po priesaika išaiškinti, kad tai Aleksandro Bielaskio ir Mary Ann Bielaski, gimusios Cary, vaikas, gimęs 1851 m. geg. 15, kad jie 1853 m. rugsėjo 4 buvo krikšto tėvai, ir kad toji krikšto metrikos dalis, kuri motinos pavardę nurodo buvus “Mary Ann Thornton yra klaidinga ir turėtų būti skaitoma Alexander Bielaski ir Mary Ann Cary. Jog klaida įvyko iš Tėvo Donlan pusės, kadangi jisai tuo laiku krikštijo kelis vaikus, kurių vieno krikšto motina buvo Elizabeth Thornton, prašytojos giminaitė”. Balandžio 7d. pensija padidinta. Paskutinė pensija išmokėta 1887 m. birželio 4 po to nutraukta su pažymėjimu: “dėl pensininkės mirties”.

Kiti archyviniai duomenys nereikšmingi.

Kpt. Bielaskio jauniausias sūnus Arturas mirė 1862 m. Oskaras prieš karo pabaigą patsai išėjo kariuomenėn, vėliau buvo vienas pirmųjų profesionalinio beisbolo žaidėjų. Kataliku krikštytas sūnus Aleksandras buvo metodistų kunigu ir užaugo šeši jo vaikai. Vyriausias kunigo Aleksandro sūnus, A(lexander) Bruce Bielaski buvo pirmasis (1912-1919) Federalinio Tyrinėjimų Biuro (F.B.I.) viršininkas, vėliau ėjęs įvairias pareigas vyriausybėje, advokatavęs New Yorke, tebegyvena Great Neck, N.Y. Šiemet balandžio 4 New Yorke (adresas buvo — 41 Park Ave. ir Chatterton, Va.) miręs Frank Bielaski, sulaukęs 71 m. amžiaus, baigęs Carnegie Technologijos Institutą, dirbo tiekimo skyriuje statant Panamos kanalą, fronte karininku kovojo Prancūzijoje I Pasaulinio karo metais, II Pasaulinio karo metais vadovavo OSS (Office of Strategic Services) tyrinėjimų-tardymų skyriui, vėliau dirbo respublikonų komiteto finansų skyriaus investigatorium, 1945 pagarsėjo Amerasia žurnalo aferos išaiškinimu— jo pravestos kvotos pasekmėje šeši komunistų agentai buvo suimti, du iš jų buvo Valstybės Departamento tarnautojai, už neteisėtą slaptų vyriausybės dokumentų laikymą. Velionis, senatorius Joe MacCarthy, plačiai naudojosi Amerasia bylos duomenimis ir teigė, kad atominės bombos paslaptys buvo perduodamos Sov. Rusijai. Frank Bielaski reporteriams sakė, kad tai kiek “perdėtas” aiškinimas, tačiau kratos metu jo užtiktieji dokumentai turėję “atominio aspekto”. Jauniausias kun. Aleksandro sūnus Fred Bielaski — I Pasaulinio karo metais 115 pėstininkų pulko kulkosvaidžių kuopos seržantas, gavo 29-sios divizijos vado, gen. majoro C.G. Morton’o įsakymu pagyrimą: “Su didžiu pasididžiavimu skaičiau 58-sios pėstininkų brigados vado generolo pranešimą apie tamstosveiksmus vokiečių apkasų, 1918m. rugpiūčio 30-31, užpuolimo metu kai tamsta, niekieno nepadedamas ir per priešo ugnį, atgabenai pagrobtą kulkosvaidį, ir įsakiau tamstos vardą ir veiksmą įrašyti į dokumentų knygą, tam tikslui laikomą šiame štabe.” II Pasaulinio karo metais šis Aleksandro herojizmo vertas anūkas dirbo O.S. S., vėliau atstovavo Standard Oil Co. Peru, Argentinoje, kitur pietų Amerikoje, o dabar gyvena Meksikoje ir verčiasi advokatūra, kaip patarėjas darbo santykių srity. Jo sesuo Ruth B. Shipley daugelį metų vadovavo Valstybės Departamento pasų skyriui ir dalyvaudavo tarptautiniuose suvažiavimuose tarptautinės teisės kodifikacijos klausimais, dabar išėjusi pensijon, gyvena Washingtone. Ji sakosi, kad kitų kpt. Aleksandro Bielaskio palikuonių esama daugiausiai moterų, ir giminystės santykiai jų yra palaikomi.

BAIGIAMOSIOS IŠVADOS

Visi lenkiškai apie Bielaskį rašę asmenys pažymi, kad jis buvo “gimęs Lietuvoje”. Kaip matėme, jo kūmas ir tautietis, sukilimo Lietuvoje dalyvis, Henrikas Korvinas Kalusauskis, pridėjo, kad Bielaskis buvo kilęs “z Minskiego”. Septyneriais metais anksčiau, Hieronim Kunaszewski savo veikale (Žyciorysy Uczestnikow Powstania Listopadowego, Lwow 1880, P. 87) irgi pažymėjo: “Aleksander Bielecki, rodena z Minskiego na Litwie.”

Haimanas ir kiti juo sekę tyrinėtojai teigė, kad tai buvusi Vanago (Jastrzębiec) herbo giminė, ir tuo herbu aprūpino Bielaskio palikuonis. Jų pristatytoji genealoginė medžiaga liečia Bieliauskų (Bielawski) giminę, kurios pradžia siekia Bieliavų dvaro šeimą 1384 m., Or-lowo apskrityje, Gniezno ir Lęczycos apylinkėse. Prokopo sūnus Adomas Bielawski 1641 m. apsigyvenęs Volkovysko apskrityje, Lietuvoje. Du Bieliauskai pasirašė karaliaus Augusto III elekcijos raštą ir 1763 m. gyveno Ašmenos ir Volkovysko apskrityse. Tačiau jei mums rūpimas Amerikos pilietinio karo karžygys buvo Beleckis, o ne Bieliauskas, tai negalima jo kildinti iš Bielawskiu. Deja, neturėjau progos heraldikos ir genealogijos leidiniuose patikrinti Beleckių praeities.

Jo gyventame laikotarpyje visi lietuviai vadindavosi lenkais, ir tuo pagrindu dabartinieji lenkai savinasi anų laikų mūsų įžymiuosius asmenis. Tiesa, jie lenda ir kiek giliau į praeitį, kai lietuviai dar nesivadindavo lenkais. Taip jie savinasi Dr. Aleksandrą Karolį Curtius, kuris 1659-1661 metais patsai rašėsi “nobilis lituanus” ir jį pasamdžiusios bendrovės direktoriai jį lietuvių vadino. Na, netgi komunistinės Lenkijos leidžiamas svetimomis kalbomis žurnalas “Poland” (Polen, Pologne, Polonia) neseniai įsidėjo paveikslą Barboros Radvilaitės-Goštautienės, kuri vėliau ištekėjo už Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio bei Lenkijos sosto nominato Žygimanto Augusto ir turėjo daug vargo pakelti ligi lenkai galop sutiko ją vainikuoti savo karaliene. Toji lietuvaitė Lietuvoje gimė ir gyveno, Lenkijoje mirė, bet buvo Vilniuje palaidota — dar prieš Liublino uniją. Visvien, komunistinės Lenkijos žurnalas be jokių ceremonijų vadina ją “lenke.”

Ir kpt. Aleksandro Bielaskio atveju lenkai afišuojasi kaip karžygių tauta. Amerikoje sudarytasis lenkų amerikiečių komitetas pilietinio karo šimtmečio sukakčiai atžymėti ir abiejų kariavusių pusių karžygių-lenkų atminimui pagerbti, neseniai paprašė Bielaskio palikuonių sutikimo sudėti vainiką ant “nežinomų” palaidotų karių kapo. Žinoma, lenkai turi pagrindo tą karžygį pagerbti, kaip saviškį, kad ir “gimusį Lietuvoje.” Po kiek laiko veikiausiai ir gudai pasišaus jį pagerbti kaip “bielarusų”.

Tačiau šios aplinkybės nei kiek nesumažina mūsų prievolės ir teisės jį gerbti kaip lietuvį, mūsų tautietį savo gimimu ir tradicija. Faktas yra, kad jis buvo gimęs Lietuvoje, ir buvo Lietuvos bajoras — ne Lenkijos ir ne Bielarusijos. Jis savo bičiuliams amerikiečiams sakėsi gimęs Lietuvoje ir šeimai paliko tradiciją, kad jis buvo “lietuvis — Lietuvos lenkas.” Ligi 1918 m. vasario 16 deklaracijos ir Lietuvos Respublikos sienų su Rusija ir Bielarusija nustatymo, Lietuva apėmė stambius plotus anapus etnografinių sienų. Tai buvo lietuvių triūsu sukurta, lietuvių valdoma ir ginama valstybė, kurios bajoriją ir anapus etnografinių sienų sudarė lietuviai — ką pripažįsta netgi komunistiniai lenkai, k.a. Lowmianski ir Stef. Kuczynski, kalbėdami apie Tannenbergo ir 16 amžiaus vidurio laikotarpius. Tiesa, istorijos eigoje kai kurie lietuviai kultūriniu ir kalbinu požiūriu aplenkėjo arba sulenkėjo, kai kur netgi surusėjo, tačiau visvien jie gynė Lietuvos valstybingumą ir savitumą ir laikė save lietuviais. Taigi, neneigdami nei lenkams, nei gudams teisės pagerbti tokius asmenis kaip Bielaskį ar Adomą Mickevičių, mes nenustojame nei savo tautinės prievolės ir teisės gerbti juos kaip lietuvius, savo tautiečius.

Aleksandras Bielaskis-Beleckis 1831 metais kovojo už Lietuvos laisvę tikrojoje Lietuvoje (Vilniaus - Panevėžio - Šiaulių bare) ir už Lenkijos laisvę pačioje Lenkijoje, galop 1861 metais jis žuvo kovoje už Amerikos laisvę, už vergijos panaikinimą. Garbė šiam karžygiui, Lincolno ir Granto bičiuliui. Garbė jį pagimdžiusiai tautai, jam suteikusiai laisvės gynėjo tradcijas.