ROOSEVELTAS SU STALINU SUNAIKINO BALTIJOS VALSTYBIŲ NEPRIKLAUSOMYBĘ
V.
JAV Valstybės Departamentas, kaip žinoma, šią vasarą paskelbė slaptuosius Kairo ir Teherano konferencijų dokumentus. Slaptieji posėdžių protokolai bei kita su konferencijomis susijusi medžiaga sudaro 932 psl. knygą, ir tas rinkinys pavadintas — Foreign Relations of the United States, Conférences at Cairo and Teheran, 1943.
Baltijos valstybių likiminiai klausimai buvo svarstomi Teherane 1943 m. gruodžio 1 d. posėdyje. Kaip dabar matyti, prez. Rooseveltas dėl Baltijos — taigi ir Lietuvos — klausimo svarstymo sugaišo maždaug 30 minučių. Lengva buvo tartis todėl, kad tuometinis JAV prezidentas, tarp kitko būdamas ligotas, nei pusės žodžio neprasitarė už Baltijos valstybių atstatymą.
Mums nuostabu ir tiesiog šiurpas krečia skaitant Roosevelto pašnekesį su Stalinu: dar II Pasauliniam karui vykstant, demokratinės Jungtinės Valstybės buvo aiškiai nusistačiusios Baltijos valstybėm duoti skaudų, nelemtą smūgį..
Iškeltina ir tai, jog JAV ir vėliau klastingai vaidino Baltijos valstybių atstatymo užtarėjos vaidmenį. Ši be jokios garbės amerikiečių politika pareikalavo iš lietuvių, latvių ir estų daug
Atlanto Chartą skelbiant; viduryje Rooseveltas ir Churchillis, deš. gen. Maršalls
aukų. Žuvusiųjų tų tautų partizanų, kovojusių prieš pavergėją, išlietas kraujas krenta ne vien rusams, bet ir amerikiečiams.
Ir tik atidengus Teherano slaptuosius raštus, mes supratom, kad ir Amerikos lietuvių per paskutiniuosius dešimtmečius pastangos Washingtone buvo vien akių dūmimas. Tiesa, ir anksčiau buvo apyaiškis Amerikos politikierių veidmainiškumas, juk ir labai atkakliai verčiant, nei kartą Baltijos valstybių klausimas kelti, pav., Jungtinėse Tautose neįgavo eigos. Tai vis Roosevelto su Stalinu nutarimų vaisiai, kurie dievažin kiek laiko bus justi.
To nelemto posėdžio aprašymą randame minėtos knygos 594-595 puslapiuose:
ROOSEVELTO — STALINO SUSITIKIMAS 1943 m. GRUODŽIO 1 DIENA,
3 val. 20 min.po pietų.
ROOSEVELTO BŪSTINĖ, SOVIETŲ AMBASADA.
DALYVAUJA:
Jungtinės Valstybės:
Prezidentas Rooseveltas,
Mr. Harriman,
Mr. Bohlen.
Sovietų Sąjunga:
Maršalas Stalinas,
Užsienių kom. Molotovas,
Pavlov.
Iš Bohlen rinkinio.
B o h l e n o užrašai
SLAPTAI.
Prezidentas sakė, kad prašęs Stalino ateiti į pasimatymą, norėdamas trumpai ir atvirai pagvildenti vieną reikalą. Sakė, jog tas reikalas liečiąs amerikiečių politiką.
Sakė, kad 1944 metais mes (amerikiečiai) turėsią rinkimus, ir kad tuo metu jis pats asmeniškai nenorįs vėl būti perrenkamas, tačiau, jei karas toliau dar tęstųsi, negalėsiąs betgi atsisakyti.
Toliau kalbėdamas pridėjo, jog Jungtinėse Amerikos Valstybėse, esą, tarp šešių ir septynių milijonų amerikiečių, laikančių save lenkų kilmės, ir jis, būdamas praktiškas žmogus, nenorėtų per rinkimus netekti jų balsų. Jis sakė, kad pats asmeniškai sutinkąs su maršalo Stalino pažiūromis, būtent, su būtinumu atstatyti Lenkijos valstybę, ir norėtų matyti rytinę (Lenkijos) sieną pajudintą į vakarus, o vakarinę sieną nukeltą net iki Oderio upės. Tačiau tikįs, kad maršalas galėtų suprasti tai, būtent, dėl politinių priežasčių, kurios augščiau išminėtos, jis negalėtų dalyvauti čia, Teherane, jokiuose sprendimuose, taip pat net ir kitą žiemą, gvildenant šį reikalą, ir kad jis negalėtų viešai šį kartą tuo reikalu dalyvauti jokiame susitarime.
Maršalas Stalinas atsakė, kad tai, ką dabar prezidentas paaiškinęs, jis visiškai suprantąs, pritariąs.
Prezidentas tęsė toliau sakydamas, kad Jungtinėse Amerikos Valstybėse esąs atitinkamas skaičius asmenų, būtent, lietuvių, latvių ir estų kilmės— tokia tat pagal jų gausumą eile. Jis sakė, kad visiškai suprantąs, jog trys Baltijos valstybės buvo įėjusios į istoriją, ir kad vėl visai neseniai buvo Rusijos dalimis, ir juokaujančiai pridėjo, kad, kai sovietų armijos vėl užimsiančios tas sritis, tai jis neturįs jokios intencijos dėl to kariauti su Sovietų Sąjunga.
Jis tęsė toliau, pareikšdamas, jog iškilusi stambi problema— atsižvelgiant į viešąją opiniją — būtent, referendumo bei patiem gyventojams apsisprendimo klausimas. Sakė, jog manąs, kad pasaulis taip pat pageidautų kai kurių tų žmonių valios pareiškimų, galbūt, netuojau po sovietų jėgų reokupavimo, bet kurią kitą dieną, ir kad jis pats asmeniškai esąs įsitikinęs, kad tie žmonės balsuosią už prisijungimą prie Sovietų Sąjungos.
Maršalas Stalinas priminė, kad tos trys Baltijos respublikos paskutinių carų valdymo laikotarpyje niekad neturėjusios autonomijos, ir, girdi, reikią pabrėžti tai, kad carai buvę Didžiosios Britanijos bei Jungtinių Valstybių sąjungininkai, o juk tuo metu nei viena iš šių valstybių nekėlusios klausimo dėl viešosios nuomonės pareiškimo, ir todėl jis visiškai nesuprantąs kodėl tas klausimas dabar keliamas.
Prezidentas atsako, kad tai, esą, tikra, jog to viešuma nei žinojo, nei suprato.
Maršalas Stalinas atsakė, kad būtų gerai, jei viešuma būtų apie tai painformuota ir kai kurie propagandos darbai atlikti.
Jis pridėjo, esą, dėl tos žmonių valios pareiškimo galėtų būti padaryta visa eilė galimybių, žinoma, visą tai atitinkamai derinant su sovietų konstitucija, tačiau jisai jokiu būdu nesutinkąs, kad tai būtų atlikta pagal kokią nors tarptautinės kontrolės formą.
Prezidentas pakartojo, kad jam pačiam būtų naudinga, jei tokie keli vieši pareiškimai dėl ateityje numatomų rinkimų, apie kuriuos minėjo maršalas, būtų padaryti.
Maršalas Stalinas pakartojo, tardamas, esą, su laiku bus ne viena proga tiem žmonių valios pareiškimams padaryti.
Kitoje šio posėdžio pusėj trumpai buvogvildenami kito pobūdžio reikalai, nieku Baltijos valstybėm nereikšmingi, todėl čia tai ir nepateikiama.
Mums įdomu dar tai, kad Stalinas, — anot, to priežodžio, vagie, kepurė dega — , viename ankstyvesniame Teherano konferencijos posėdyje, būtent, 1943 m. lapkričio 28 d., kur be jo dalyvavo Churchilis su Rooseveltu, pats “per nesusipratimą”, savaip iškėlė Baltijos valstybių klausimą. Šį nuotykį taip pat užrašė Mr. Bohlen tos dienos protokole, kurio mums rūpimoji dalis užtinkama tos knygos 510 puslapyje:
. . . Maršalas Stalinas ypatingai pabrėžė, kad Lenkija turėtų pasistūmėti iki Oderio ir galutinai konstatavo, kad rusai padėtų lenkams sieną įsigyti prie Oderio.
Prezidentas tada sako, kad jis būtų suinteresuotas laisvu priėjimu prie Baltijos jūros užtikrinimo klausimu, ir jis turįs minty kelias patikėtinių (trusteeship) formas, galbūt sudarant tarptautinę padėtį Kielio kanalo srityje, kad tuo būdu būtų užtikrintas laisvas laivų judėjimas abiem kryptim. Įvykus keliom sovietų vertėjo klaidom, maršalas Stalinas turbūt pagalvojo, kad prezidentas gvildena Baltijos valstybių klausimą. Tatai taip suprasdamas, Stalinas kategoriškai atkirto, kad Baltijos valstybės jau yra pagal savo gyventojų valią nubalsavusios prisijungti prie Sovietų Sąjungos, ir todėl, jo nuomone, šis klausimas neturėtų būti diskutuojamas. Tiktai paaiškėjus vėliau, jog tai būta netikslaus vertimo klaida, Stalinas pareiškė, jog jis pats taip pat, esą, palankiai nusistatęs tam Baltijos jūros klausimui spręsti, kad būtų užtikrintas laisvas laivų judėjimasį Baltijos jūrą ir iš jos.
