LIETUVA BUVO MINTYSE
(IŠ SAVANORIO ATSIMINIMŲ)
J. VĖGĖLIS
1904 metais, Ežerėnuose, susipažinau su daktaru Bukontu. O vėlesniais laikais, 1909- 1911 metais, teko su juo važinėti rytų Lietuvos plotuose, kur su juo besirausiant įvairių įstaigų archyvuose ir nagrinėjant to krašto vietovardžių ir gyventojų pavardžių lietuviškumą, teko įsitikinti, kad Bukontas buvo labai kietas lietuvis ir didelis Lietuvos valstybininkas.
Taip bevažinėjant pro daugelį didelių Lietuvos dvarų, kuriuos buvo užvaldę rusai arba lenkai dvarponiai, o jiems visus žemės ūkio darbus atlikdavo kumečiai — lietuviai, daktaras kalbėjo, kad “reikia tikros ir teisingos savos, lietuviškos valdžios, kuri visus tuos plotus, dvarus ir falvarkus išdalintų tiems lietuviams, kurie tą iš amžių lietuvių tautos žemę dirba. Turėsime Lietuvą išlaisvinti ir tas žemes perimti į tautos rankas”.
RYGOS FRONTE
Pirmojo pasaulinio karo metu, netikėtai vėl pasimačiau su dr. Bukontu, jau ties Ryga. Keista, kad net po 44 metų prisieina apie tai prisiminti. O buvo taip: 1916 m. pabaigoje, rusų — vokiečių fronte, ties Ryga, į Olainės sektorių, lankydama karo lauko ligonines, atvyko, karo metu Rusijos Raudonajame Kryžiuje dirbusi, caro duktė Tatjana Nikolajevna Romanova. Buvau fronte sužeistas ir mane tvarstė ligoninės patalpoje. Caraitė praėjo sužeistus ir vieną kitą prakalbino. Mane užklausė: ar seniai esu fronte? Kokia pavardė? O atsakymus išgirdusi, dar paklausė kokios tautybės esu. Kai pasisakiau, ji pridėjo: “O, lietuvius aš žinau. Mūsų Namikas — lietuvis (caro raitosios apsaugos viršininkas). Lietuvą aš žinau. Buvau Vilniuje. Žinau apie Lietuvos Didįjį Kunigaikštį Vytautą, kuris anuomet sumušė vokiečius. Kovokite! Ir dabar juos nugalėsime. Tuomet bus visiems laisvas ir geras gyvenimas”. “Tegul bus palaiminta šalis, kur viešpataus teisingumas ir laisvė tautoms” — atsakiau vietoje rusų karių įprasto “rady staratsa”. “Jūs drąsus ir atviras. Bet aš tokius vyrus ir bendrai lietuvius gerbiu”, pridėjo Tatjana, nueidama prie kitų sužeistųjų. Aš gi, visu tuo, kas čia įvyko, buvau nepaprastai sujaudintas. O tas įvykis ir Tatjanos žodžiai pasiliko visam laikui mano atminty. Tuo tarpu iš būrio caraitę lydinčių karininkų ir daktarų atsiliko vienas daktaras ir priėjęs prie manęs tarė lietuviškai: “Sveikas, lietuvi! teisingai pasakei. Tikėkime, kad po karo gyvensim laisvoje Lietuvoje”. Atpažinau dr. Bukontą. Jis tuomet tarnavo Latvių 5-me pulke ir čia buvo prie savo pulko sužeistųjų. Sutarėm pasimatyti.
Sujudo Rusijoje lietuviai matininkai. 1917 m. vasarą, jau po revoliucijos Rusijoje, kai 12-je rusų armijoje pradėjo kurtis tautiški karių komitetai, man lemta buvo, būnant lietuvių karių komitete, su dr. Bukontu vėl susitikti Rygoje. Laisvai išsikalbėjome apie Lietuvos valstybės atkūrimą ir jos tvarkymą. Ypatingą dėmesį jis kreipė į savos kariuomenės sukūrimą ir žemės reformą, kas, jo manymu, turėjo suteikti naujai valstybei apsaugą ir ekonominį bei socialinį tvirtumą. Atsisveikindamas jis pabrėžė: “Nepamirškime, kad prie tų darbų visi turėsime dėtis, o žemės reformą turėsite įvykdyti jūs topografai — matininkai”. Pasižadėjau talkininkauti.
Grįžęs iš Rygos į 15 Sibiro pulką, vėl su kuopa lindėjau apkasuose. Gynėme nuo vokiečių Olainės įtvirtintą barą. Kai artilerijos šaudymai kiek aptildavo, man vis atbusdavo mintis apie būsimus darbus tėvynėje. Bunkeryje būdamas, pradėjau planuoti ir ką veikti.
Į Tverio miestą buvo evakuota iš Kauno matininkų braižykla ir archyvai su ūkių planais. Parašiau ten matininkui Raupiui, kad ties Ryga susitvėrė lietuvių matininkų laikinas organizacinis komitetas, kuris jau renka žinias apie dabar Rusijos ribose esančius lietuvius topografus — matininkus, o kiek vėliau, Tverio mieste bus ir jų suvažiavimas.
Tuo pat metu parašiau tokio komiteto vardu raštą į Petrogradą, žemės ūkio ministeriui, prašydamas duoti parėdymą visoms gubernijų žemės tvarkomosioms komisijoms ir Sibiro įkurdinimo vadyboms, kad jos suteiktų Lietuvių Matininkų Organizaciniam Komitetui žinių apie ten dirbančius lietuvius matininkus. Kalbamą raštą pasirašėme: už pirmininką — štabo kapitonas N. Stepanovas, o sekretorius — J. Vėgėlis.
SUVAŽIAVIMAS TVERIO MIESTE
Maždaug po 6 savaičių iš Rygos žemėtvarkos įstaigų buvo gauta žinios, iš kurių paaiškėjo, kad lietuvių matininkų ten dirbo nedaug; didesnis jų skaičius buvo kariuomenėje, kovų fronte.
Spalio mėnesio pradžioje buvo paskelbtas lietuvių matininkų suvažiavimas Tveriuje. Pasitaikė negeras laikas, nes tada Rusijoje vyko valdžių revoliuciniai pasikeitimai ir dėl visur vykusių kratų ir šaudymų, susisiekimas traukiniais buvo sunkiai įmanomas. Todėl matininkų suvažiavo nedaug.
Vistik posėdžiai vyko, ir buvo išrinktas Laikinas Lietuvių Matininkų Komitetas (ligi persikels į Lietuvą), kuriam buvo duotas uždavinys: organizuoti lietuvius matininkus ir susižinant su Rusijos atitinkamomis įstaigomis, surinkti ir sutvarkyti į Rusiją išgabentus Lietuvos ūkių planus ir įvairius kitus tos srities dokumentus. Į Komitetą buvo išrinkti: mat. Raupis, mat. Juknevičius ir mat. K. Čapskis. Buvo priimtos ir laikinos taisyklės.
L. LIET. MATININKŲ KOMITETO DARBAI
Nedidelis tai buvo komitetas, bet atsidėjus ir ramiau veikiant, jam pasisekė, nes jo prašymu to meto planų ir archyvų valdytojai išgavo iš iždo reikalingas sumas pinigų, priskyrė darbui apmokamus matininkus ir braižytojus ir nupirko reikalingą medžiagą užpakavimams.
1918 metų bėgyje, dauguma buvusių archyvuose planų ir dokumentų tapo surūšiuoti ir su aprašymų sąrašais sudėti į dėžes ir užkalti.
Dėka to darbo, po 1920 metų Lietuvos valstybės taikos sutarties su Rusija, minėtos dėžės su Lietuvai reikalingais dokumentais buvo grąžintos į Kauną. Gi Tverio mieste sukurtas matininkų komitetas Kaune buvo pakeistas. Jo vietoje įsisteigė Lietuvos Matininkų ir Kultūrtechnikų Sąjunga, kuriai ir teko vykdyti žemės reformą Lietuvoje.
Deja, tam, kuris dr. Bukonto paveiktas visu tuo paruošimu tiek rūpinosi, neteko žemės reformos darbuose dalyvauti, nes 1918 metais grįžęs į Lietuvą, kartu su pirmaisiais savanoriais stojo į Lietuvos kariuomenę, kur visą laiką atsidėjęs dirbo tėvynės labui.
ŽEMĖS VALDYMO KLAUSIMU
Grįžęs iš suvažiavimo Tveriuje vėl į savo kuopą, į fronto apkasus ties Ryga, liuoslaikiais, bunkeryje, parašiau straipsnį “Žemės reforma Lietuvoje”, kurį tikėjausi atspausdinti Lietuvių Karių Komiteto 12-tos armijos leidžiamame laikraštyje “Laisvas Žodis”. Bet rusų armijoms pasitraukiant nuo Rygos, ir L. K. Komitetas išsikėlė į Valką, o jo pirmininkas artil. kapitonas V. Natkus, “Laisvo žodžio” redaktorius, kartu su spaustuve ir jos darbininkais išsidangino į Petrapilį.
Jis palankiai sutiko mano straipsnyje keliamą mintį ir straipsnis buvo atspausdintas “Laisvame Žodyje”, dviejuose numeriuose. Bendra išvada straipsnyje buvo tokia, kad — Lietuvos žemė turi priklausyti lietuviams ir tiktai tiems, kurie patys arba jų šeima ją dirba.
Minimas straipsnis lietuvių tarpe sukėlė daug kalbų, ginčų ir vilčių. O kai 1918 m. sausio 15 d., jau iš Smolensko lietuvių pulkų tvėrimo komisijos, kaip jos narys ir delegatas, nuvykau į lietuvių karių suvažiavimą Petrapilyje, tai ten mane daug kas iš saviškių karių ir civilinių asmenų už tą “žemės reformą” kietai peikė ir aiškino, kad tai yra — bolševizmas! Tik Tumas - Vaižgantas, dr. Bukontas ir keli kiti mano mintimis pritarė, o kai kurie net ir sveikintis nebenorėjo.
Bet vėliau, jau nepriklausomoje Lietuvoje, energingo kun. M. Krupavičiaus dėka žemės reforma Lietuvoje buvo įstatymo keliu nustatyta, priimta ir įvykdyta. Visa tauta, išskiriant dvarininkus, tuo džiaugėsi ir dabar apie tai prisimena ir svajoja. Tuo įstatymu dvarai buvo valdžios nusavinti ir žemė išdalinta sklypais bežemiams ir mažažemiams žemdirbiams lietuviams, o savininkams už paimtą jų žemę buvo atlyginti ir dar palikta sodyba iš 80 ha.
Tokia žemės reforma dabar visų laikoma teisingiausias žemės valdymo sutvarkymas.
DIDYSIS SAVANORIŲ SUVAŽIAVIMAS
1937 m., jau Lietuvoje, Kaune, įvyko Lietuvos savanorių-kūrėjų suvažiavimas. Dalyvavo daug tūkstančių savanorių iš visų Lietuvos apskričių. Jie suvažiavo organizuotai, traukiniais, apskričių komendantų vadovybėje.
Iš Šiaulių turėjo išvykti anksti ryto. Dieną prieš tai buvo ruošiamasi kelionei. Praeities mintys pynėsi galvoje. Prisiminė man Lietuvos rytų plotai ir Tėvynės praeitis. Atgimė klausimas vietovardžių ir lietuviškų pavardžių sudarkymo svetimybėmis ir galūnių priedais, kaip Žilinskas, Radvilavičius, Kanapeckis, Sabaliauskas ir pan. Kilo mintis, kad dabar, ir tik dabar, yra proga veikti ir atlietuvinti. Tuo reikalu dar anksčiau buvau kėlęs klausimą spaudoje, bet atgarsio gero nesulaukiau.
Nuėjęs įstaigon, parašiau rašto valstybės prezidentui juodraštį, žinoma, savanorių vardu. Po sveikinimo ir sveikatos linkėjimų pareiškimų, buvo išdėstytas ir kitas reikalas. Prezidentas buvo prašomas pasiūlyti vyriausybei ir seimui, kad būtų išleistas įstatymas, kuriuo remiantis galima būtų atlietuvinti sugadintas, sulenkintas, surusintas ir kt. lietuvių pavardes ir vietovardžius. Savanoriai, lieję kraują už Lietuvą, ją nepriklausomą atstatant, iki mirties nebus ramūs, kol nebus atlietuvintos lietuvių pavardės ir brangūs istoriniai vietovardžiai. Kitaip sakant, kol nebus nupraustas kitataučių aptaškytas Lietuvos veidas.
Raštvedžiai Pagirys ir Šlepetys tuojau juodraštį perrašė mašinėle. Tą prašymą pasirašiau aš ir kiti čia buvę savanoriai.
SAVANORIAI KAUNE
Kaune savanoriai pulkais rinkosi ir su vėliavomis rikiavosi Vytauto kalne, Gusarų aikštėje. Savanorių Sąjungos vadą plk. P. Gužą radau jo štabo palapinėje. Pranešęs šiauliškių savanorių atvykimą ir gavęs reikalingus nurodymus, patiekiau jam savanorių prašymą prezidentui ir paaiškinau reikalą. Jis buvo tam labai palankus. Ir kai minimą prašymą dar pasirašė šimtai kitų savanorių, jis pasiėmė prašymą duoti jam tolimesnę eigą.
Tą dieną prievakary, Mickevičiaus slėny, prie sporto stadiono, įvyko savanorių iškilmingas aktas. Atšlaitėje nuo kalno į slėnį, paruoštuose suoluose, sėdėjo savanoriai, o gražioje slėnio pievoje buvo dengtas pakilimas, kur rinkosi Lietuvoje rezidavę užsienio valstybių ambasadoriai. Netoliese buvo išsidėstęs karo orkestras. Atvyko valstybės prezidentas A. Smetona. Sutiktas Savanorių Sąjungos vado ir didžiausiomis savanorių ovacijomis, orkestrui griežiant, prezidentas pakilo į augštumą ir pasisveikinęs su užsienio atstovais, užėmęs vietą, pasakė savanoriams gražią kalbą, kurią baigus, tūkstančiai savanorių sugiedojo Lietuvos Himną ir vėl kėlė ovacijas Prezidentui.
Po to plk. Gužas skaitė gautus savanoriams sveikinimus nuo įvairių organizacijų ir asmenų, iš užsienio, iš lenkų užgrobto Vilniaus ir kt. Ir štai, paskutiniuoju jis paskaitė sveikinimą Valstybės Prezidentui su jam savanorių reiškiamais nuoširdžiais linkėjimais ir prašymu įstatymo pavardžių atlietuvinimui. Prezidentas dėl to kiek nustebo. O savanoriai, visi sustoję, karštai plojo rankomis ir garsiai šaukė: — Valio! Prezidentui Valio! Atlietuvinimo įstatymui Valio! Tas tęsėsi gana ilgai.
Vakare, saulei leidžiantis, visi savanoriai nužygiavo į Karo Muzėjaus aikštę, prie Nežinomojo Kareivio paminklo, kur su ypatingai gražiomis iškilmėmis buvo pagerbti kariai, žuvę už Lietuvos laisvę.
TAI VANDUO — VEIDAMS NUPRAUSTI
Po dviejų savaičių gavau iš plk. Gužo-laišką, kad savanorių prašymas dėl pavardžių atlietuvinimo įstatymo sutinka stambių kliūčių. Nuvykau iš Šiaulių į Kauną ir su plk. Gužu, aptarę reikalą, kreipėmės į patį Prezidentą. Teko įrodyti tokio savanorių prašymo ir jų prašomo įstatymo svarbą. Prezidentas pažadėjo tuo pasirūpinti.
Iš prezidentūros abu nuvykome pas seimo pirmininką inž. Šakenį, kurį taipti sudominom tuo įstatymu. O toliau tuo nuolat rūpinosi plk. Gužas.
Ir štai, po kurio laiko, savanorių prašytas įstatymas buvo seimo priimtas, prezidento pasirašytas ir įsigaliojo. O kai tą įstatymą paskaitėme, plk. Gužas pasakė: “Tai vanduo — veidams nuprausti”.
Ir pradėjo savanoriai ir kiti lietuviai ištaisinėti savo suslavintas pavardes. Iš Grigalavičiaus į Grigaliūną, iš Bubliauskas į Bublys, iš Radvilavičiaus į Radvilą ir pan.
Bet, nelaimė. Audringi politiniai įvykiai Europoje, su grobonių ir plėšikų nesutramdytu siautėjimu, sutrukdė Lietuvai švariai nusiprausti, o šių dienų okupantai rusai vėl drumzlėmis užtvindo visą Lietuvą.
