PAKALNĖ
V. KAREIVA
(Pabaiga)
Pasibaigė ruduo, praėjo ir Kalėdos ir sniego pusnys užklojo žadėtų vestuvių šventę, o Kazio vis nėra . . . Tėvai dar labiau suseno, dar labiau prie žemės linko nuo smūgio, ištikusio jų vienturtį sūnų ir namus.
Onutė pasiliko ir kitiems metams tenai. Senieji pamėgo ją, pamilo, nes jos buvimas priminė ir jų sūnų su jo drąsa ir viltimis.
— Kur tu eisi, dukrele, — sakė jai senoji.
— Būkime visi drauge ir laukime Kazelio.
— Kas gali žinoti, gal ir mane išvež, — kalbėjo senasis, — tiek daug žmonių jau suėmė.
— Tavęs jie neims, — pridėjo dar senoji, — tu skaitaisi samdyta, liaudies duktė.
— Jei mane išveš, — tęsė senasis, — būkite judvi drauge, dalykitės, kas iš ūkio bus likę. Jei Kazys atsiras, tuokitės ir gyvenkite. Žemės, kiek jos liks, nepaleisk iš rankų, bus taip geriau.
— Atsiras, aš tikiu, kad atsiras, — pasakė Onutė ir apsiverkė.
Paskiau kas antrą savaitę senasis kinkydavo arklį į šlajukus, motina rišdavo valgio ryšulėlį, abudu prašydavo:
— Važiuok, dukrele, į Telšius. Gal prie Kazelio prieisi, gal žodį išgirsi, kaip jam einasi, gal nors ryšulėlį įduosi.
Prašyti jos ir nereikėjo. Ji pati veržėsi tenai, kaip srauni upelė per akmenis į ramios tėkmės srovę, kur pašaliais ilgesingai švendreliai šlama. Tokia buvo ir jos buitis.
Kalėjimo viršininkas vis pasitikdavo ją žodžiais:
— Tu vėl čia? Pas Kazį, žinau. Tai ką šiandien pasakysi?
— Aš norėčiau jį pamatyti.
— Tardomas. Ligi teismo negalima.
— Kada bus teismas?
— Pranešime.
— Ar didelė bausmė gresia?
— Teismas nuspręs!
Viršininkas žvilgtelėjo į kitus du vyrus, sėdinčius jam iš šalių, tie šyptelėjo per pusę žandų. Vienas atsakė:
— Tu gali nesijaudinti, jo byla nėra sunki. Liečia valstybės tarnautojo užgavimą žodžiu, bet žodžio laisvę mūsų konstitucija garantuoja, kaip ir teisę į darbą ir į poilsį.
— Kalėjime, — skubiai antrasis pridėjo.
Viri trys klaikiai nusikvatojo.
Onutė pajuto, kad tie vyrai niekam gero nežada. Bus blogiau, negu tikėjosi. Tiktai ką seniems tėvams pasakyti?
Paskiau ji prašė:
— Tai gal paduotumėt jam tą paketėlį?
— Palik, paduosime, — veptelėjo.
Kažin ir to ar patys nesuvalgys?
Arklys vėl bėgo namų kryptimi, vilkdamas jos didelį sielvartą šlajukuose per žviegiantį sniegą.
Ji vargo taip visą ilgą žiemą, per speigus ir pūgas arklį varydama, kalėjimą lankydama, po įstaigas landydama su viltimi pagelbėti kaip nors mylimam berneliui. Vienur pinigus priėmė, kitur pagalbą žadėjo ir galų gale sakė— palauk. Pagaliau ir valdininkams atsibodo bemeluoti, tai vienas išleisdamas iš kalėjimo raštinės jai pasakė:
— Tu nelandyk čia, kad pati už grotų nepatektumei.
— Argi ką blogo padariau?
— Tai nešdinkis, kol dar nepadarei!
— Man tiktai gailo jo.
— Gaila? Žinai, ką reiškia prie šios valdžios gailėtis? Išdavimą, nusikaltimą, kvailute tu! Eik namo, kol gali, tik daugiau čia nepasirodyk. Tu nieko negali jam pagelbėti!
Sunki ranka stumtelėjo ją į gatvę. Visos viltys pasimatyti su Kazeliu liko užmuštos užsidariusių durų trenksmo. Siaubas apėmė ją ir sąnariai sustingo. “Gerai, kad esu dar šioje pusėje durų”, pamąstė prisišliejusi prie šalto mūro sienos. Dieve, o ką dabar jaučia Kazelis tenai, už tų durų?
Grįžusi namo pasakė tėvams, kad nebeleidžiama kalėjime lankytis, kad gali būti visiems blogiau, kad gali visus apkaltinti. Nieko neliko daryti, tik laukti.
Pavasaris atėjo, pradėjo kaltis pirmieji želmenys iš drėgnų dirvonų, pirmieji žiedeliai prasiskleisti. Laiko nebuvo. Reikėjo eiti į dirvas, reikėjo sėti ką nors, nes valdžia spaudė apdirbti ir tas žemes, kurias atėmė iš ūkio ir savo girtuokliams atidavė. O darbo rankos, pačios stipriosios rankos, buvo sudėtos į geležinius ir išvežtos į kalėjimą.
Daug tokių rankų buvo tenai.
Gandai kaip šmėklos tik skraidė po apylinkes — išvežė, išvežė, išvežė ... Jau tos šeimos nebėra. Jau to žmogaus nebėra! Per naktis burbė priešo motorai, o rytmečiais vėl skraidė nauji gandai, dar baisesni. Žmonės nebemiegojo namuose, nujausdami, kad ir kitus kada nors išveš. Lakštingalos krūmuose jau daug liūdniau čiulbėjo.
Kazio tėvas visai suglumo, viskas jam krito iš rankų, o vasarojai, Onutės užakėti, žaliavo be džiaugsmo. . . Onutė vis dar stengėsi, norėdama ūkį tvarkingiau išlaikyti Kaziukui, kad grįžęs ją pagirtų.
Vieną birželio naktį pasigirdo bildėjimas vakaruose. Sprogo vokiečių karas prieš rusus. Tai gerai, kad karas! Žmonės lengviau atsiduso. Dabar bus galas tiems, kurie norėjo sunaikinti mūsų darbščią tautą. Žemė, per gentkartes paveldėta, žemė prakaitu gaivinta, vėl grįžta tiems, kurie ją mylėjo.
Tas viltingas sprogimas atnešė kitą gandą. Žinia pasklido kaip žaibas, kad Rainių miškelyje atrasti Telšių kaliniai, nužudyti ir palaidoti. Dabar atkasa juos ir žmonės atvyksta savo artimųjų atpažinti.
— Važiuokime pažiūrėti, — prašė Onutė. —Dabar, nieko nelaukę!
— Jei atrasime Kazį, tokia jau Dievo valia, — pritarė senoji.
— Jei nerasime, žinosime, kad sugrįš, — guodėsi Onutė
Jie išvažiavo tylėdami, tartum baimė grūmėsi su viltimi ir tai neleido žodžiams ištrukti. Koks baisiai ilgas tas kelias!
Rainių miškelyje, prie pat kelio, nusileidus į pakalnę, jau prunkštė arkliai pastatytuose vežimuose ir aidėjo skaudūs vaitojimai. Tarp eglių žioravo rausvos duobės. Ant samanų eilėmis gulėjo jie, septynios dešimtys ir trys negyvi kankiniai. Jų galvos buvo sutriuškintos, rankos surištos užpakalyje, kūnai subadyti ir juodomis dėmėmis padengti. Prie kaikurių suklupusios jau verkė motinos ir žmonos. Kitos dar tebejieškojo savųjų. Visi jie nebeturėjo veidų.
Matėsi aiškiai, kad rusų tarybinėje valdžioje tikrai visi lygūs. Kapuose. Skirtumas tiktai tas, kad rusai žudo nerusus. Žudo, kad atimtų sodybas, kad išplėštų žemę iš po kojų, kad tik ateitų ir atimtų svetimą.
Onutė ėjo nuo vieno prie kito, ėjo per eiles lavonų, nebatpažįstamų. Visi jie dabar panašūs.
— Mama! — staiga sukliko ji. — Ateik čia!
Motina priėjo.
— Ar suradai?
— Žiūrėk, jug tas pats megztukas, kuri Kaziui įdaviau išeinant!
Motina, žvilgtelėjusi, nualpo. Tėvas ją pakėlė ir nusivedė
— Nežiurk tu daugiau, nežiūrėk, — sakė.
Onutė atsiklaupusi paėmė Kazio kruvinąranką.
Jis gulėjo taip, kaip iš duobės iškeltas. Dešiniame šone, po pažastim, plati žaizda.
— Kazeli, Kazeli mano! — Ir pradėjo verkti, pradėjo unkšti, kaip šunelis, skaudžiai, skaudžiai įspirtas. — Tu nesikelsi daugiau, negrįšime namo . . .
Pajuto tvirtą ranką, keliančią ją už peties. Išgirdo senojo žodžius:
— Kelkis tu pati. Dabar jau nieko jam nebegalime pagelbėti.
Sužinojo, kad visus laidos bendrai, su pamaldomis ir didžia pagarba šventuose kapuose. Jie yra to nusipelnę. Daugiau tikrai nieko jiems negalima suteikti.
Visi trys vėl susėdo į vežimą. Motiną reikėjo vežti namo. Netikėtos, nelauktos Kazelio šermenys prislėgė visus. Motina vis raudojo, vis giliau atsidusdama šniurkštė.
— Gal ne Kazelis. Gal kas kitas jo megztinį vilkėjo?
Tėvas pasimuistė, sukirto arkliui. Paskiau atsisuko į ją, delnu spustelėjo jos petį ir tuo laiku bliktelėjo dvi ašaros.
— Gal jis dar sugrįš?
Nusišypsojo. Akmuo, rodos, nuo širdžių nusirito.
Arklys tik bėgo ristele į namus.
Laisvės liepsnos atėjo nuo vakarų ir nusirito į rytus, nugindamos lavonėdžių valdžią su visomis tarybomis į Rusijos plotus. Vyrai lindo iš girių, laužėsi iš kalėjimų, rikiavosi į ginkluotą jėgą savo valstybei atstatyti. Senieji ir moterys viltingu žvilgsniu grįžo prie savo ūkio darbų, prie vasarojaus želmenų. Gyvenimas turėjo eiti pirmyn patirties jėgomis.
Raudonoji armija traukėsi atgal, palikdamas savo ginklus ir lavonus, palikdama ir savo talkininkus jų pačių likimui. Taip dingo kažkur Vilčinskis, norėjo dingti ir Petras, bet jam kitaip išėjo. Jis turėjo dar du savo brolius, kuriuos palikti tautos teismui bijojo. Skubiai surinkęs juos iš tėviškės, nusivedė prie kelio ir sulaikė prabėgantį raudonarmiečių sunkvežį.
— Draugai! — šaukė jis rankomis mojuodamas, — palaukite!
Mašina sustojo, pilna kareivių.
— Ko norite? — paklausė leitenantas.
— Mes norime važiuoti su jumis. Mes visi trys broliai. Tikri broliai. Ir komunistai!
— Sakote, komunistai?
— Taip, taip, draugas!
— Mes tokių jau perdaug Rusijoje turime, — pasakė jis ir atkišo automatą.
— Draugai, mes nemeluojame! Mes turime bilietus! Štai, palauk .. .
— Dar geriau! Žygiuokite į pergalę!
Jis paleido ilgą srovę kulkų, paskiau sušuko šoferiui:
— Pirmyn!
Petras su broliais ir pasiliko gulėti viduryje vieškelio su amžina nuostaba veiduose.
Tėvas jų, matęs viską per langą, tik mostelėjo rankomis ir tik vienas jo žodis atsisveikino su vaikais:
— Uždirbo!
Paskiau jis pasišaukė kaimynus, parnešė lavonus į kiemą, paėmęs drabužių spintą, sudėjo vaikus ir užkasė sodelio gale .. . Kur kitur laidoti tokiame sumišime, kur juos priglaus?
Žmonės krašte džiaugėsi, kaip iš mirtinosligos pakilę. Visa žemė, rodos lengviau atsiduso. Vėl nauji sumanymai pokalbiuose pynėsi, vėl nauji rūpesčiai, kad žaizdos tautoje greičiau gytų. Darbo nuotaika, kaip žara, mušėsi per skliautus
Onutė surinko Kazio drabužius, išvalė, iš glaistė ir pradėjo vėl šypsotis.
— Mamyte! — sakė ji, — Kazelis gal grįš Džiaugsis viską tvarkoje radęs.
— Turėk viltį dukrele, — tiktai guodė motina, galva linguodama.
— Mamyte, kad vis grįžta žmonės. Tai vienas, tai kitas. Kitus ir toli nuvarė, ir šaudė, bet vis gyvų išliko .. .
— Dieve, duok taip jam. Aš jau nebegaliu.
— Ir man čia nėra lengva.
Žinau, dukrele. Tau jo labiausiai reikėjo. Mes kiek čia begyvensime, o jums dar buvo visa jaunystė.
Senoji sugruzdusi pravirko ir priglaudė Onutę prie savęs.
Paskiau apsišluostė ašaras ir sakė:
— Tu nesigraužk, nenaikink savęs. Apsivilk tą suknelę, kur nupirkau ir eik į jaunimą. Eik, vaikeli, prasiblaškyk. Dabar šventas vakaras.
Kur ji eis dabar viena be Kazio, ką ji veiks? Kaimynų vaikinai klausinės apie Kazį, dar koks per klaidą vestuves primins ir suvirpins visą sielą ir ašarą išspaus, ir šokiai nebebus tokie, kaip turėtų būti.
-o-
Vieną kartą mes dar susitikome. Tada budėjau apsaugos būrio būstinėje. Buvo gražus rugpjūčio sekmadienis ir skambino varpai. Prieš vienerius metus jie liūdniau skambėjo. Dabar jie skelbė pergalę. Laimės balsas buvo nugalėjęs tylos baimę.
Onutė atėjo pas mane.
— Ar nieko negirdėjai apie Kazį? — klausė ji.
— Gaila, Onute, bet nieko daugiau negirdėjau.
Ji švietė kažkokiu dvasišku skaistumu, kaip tik tegali šviesti kančios ir ilgesio ir meilės nuskaidrinta jaunystė. Dar tebebuvo joje kažkas likę iš to įspūdžio, kurį paliko ta mūsų visų trijų praleista naktis, kada kalbėjome apie judviejų vestuves. Balsas buvo kaip ne šio pasaulio būtybės, virpantis švelniu graudumu.
— Aš tikiu, kad jį pamatysiu, — sakė.
— Onute, bet gi tu jį radai!
— Radau ne tokį, kokį mylėjau.
Man jos dar labiau pagailo.
— Mėgink jį pamiršti, — sakiau.
— Negaliu. Taip ir jo tėvai sako, bet negaliu. Sako, mums nebereikia nė ūkio, nė turto. Būk duktė, tekėk už kito, kad senatvėje mus paglobotumėte.
— Tai kodėl neteki?
— Nėra Kazio, nereikia nė ūkio.
— Vis tiek tau gaila tų senų žmonių.
— Aš jų tuojau ir nepaliksiu. Gal vėliau, kada jie apsipras toje nelaimėje. Paliksiu, kai nebebūsiu jiems reikalinga.
— Gaila man tavęs mergele. Palydėčiau, bet negaliu dabar išeiti. Ji padavė rankelę, nusišypsojo ir pasakė:
— Gal kitą kartą.
— Susitiksime Paškuvėnuose, vakarėlyje. Tikrai ateisiu tavęs atsivesti. Ar prižadi?
— Prižadu, jei būsiu atsigavusi.
— Žinoma, būsi. Laikas gydo viską.
— Ačiū už paguodą, — pasakė pralinksmėjusi. Nuėjo kaip šešėlis į šventoriaus medžių paunksmę.
Daugiau neteko jos matyti. Savo žodį Kazio tėvams ištęsėjo. Pabuvo, kol atsirado tolimi giminaičiai, kol ji tapo nereikalinga. Tada išėjo pro kryžių, pro Kazio sukaltus vartelius, pakalnėn, Upynos kryptimi, ton pusėn iš kurios prieš keletą metų buvo į šį kaimą atėjusi. Vėliau, jau geltoniems klevų lapams ant kapų krintant, ji pati atsigulė savo tėviškės kapuose. Taip staigiai, taip netikėtai, kaip ir jos Kazelis per tūkstančius žingsnių nuo jos. O galėjo, rodos, būti taip, kaip jie svajojo, būti gyvi, būti su mumis ir su savo vaikais, kad mūsų žemė vis dainuotų.
Susikaupdamas ties jų likimu, regiu du šviesius pavidalus, ateinančius iš nutolusių pakalnių, ateinančius ištiestomis rankomis į vienas kitą ir tikiu, kad jiedu suėjo per tą platų sielvarto ežerą, kurį savo svajonėmis gyvi nubarstė.
