PRIE IŠPUSTYTŲ PELENŲ

 (Musų tautos genocido dvidešimtmečiui)

BALYS AUGINAS

IR vėl  d v i d e š i m t a s  birželis išsiskleidžia žiedais. Ir vėl dvidešimt birželių nuvys, ir laiko vėjas nupūs juos užuomarštin. Bet tie dvidešimt žaliai lapojusių birželių—virtę praeities dulkėmis—skaudžiai pražygiavę pro mus, nuo anų mūsų tautos juodųjų trėmimų dienų, vis dar žydi lietuvio atmintyje.

Jie vis dar karšti mūsų atminimuose — kaip rusenančio židinio pelenai: visa, kas liko iš gimtųjų namų;

karšti,kaip kūdikio ašara — deganti našlaitišku vienišumu;

liepsnoją,tarsi randai neužgijusių žaizdų — padarytų žiaurių, beširdžių žmogžudžio rankų:

žydį,nei ugniakuro pelenai — nes ne vien tik gėlės, ar žmogaus jaunystė, gali žydėti —

nes tas dvidešimties birželių vainikas dedamas ant masinio mūsų tautiečių kapo. Jis primena mums anas juodas, lyg anglis, gedulo dienas, kaip raudonasis viesulas — prasiveržęs iš rytų — tarsi sūkuringa kraujo upė, užliejo mūsų kraštą —

Toji sūkuringa vėtra nušlavė šimtus tūkstančių mūsų tautiečių, išraudama iš savosios dirvos ir galingus užgrūdintus ąžuolus, ir tas gležnutes atžalas jaunučio atžalyno, vos bepradėjusio leisti šaknis tėviškės žemėje —

Kasmet minime to lietuvių tautos genocidinio trėmimo šiurpius epizodus — nes nėra lietuviškos šeimos, kurioje nėra pralieta ašarų dėl savo šeimos nario, kurio nebūtų palietus kraujuota budelio ranka. Nėra šeimos, kurios namų slenksčio nebūtų peržengęs pasalūniškas žudikas su raudonuoju mirties pjautuvu.

Linko žalios liepos,

Lūžo ąžuolai--

ANUOMET birželio saulė apniuko Lietuvos laukuose. Noksią rugiai lingavo brandžiomis varpų galvomis. Ir jie tarsi juto virš savo galvų ne laiku pakibusį dalgį. Šiurpus mirties pjautuvas kabojo virš viso krašto. Ir paukščių giesmė užkimo, nepasiekusi debesų viršūnių — ji net nesuvirpino išlakių medžio šakų — —

Ir lietuvio širdį prislėgė sunkus nuojautos akmuo. Galvoje pynėsi neramios mintys, ir kraupus nerimas sunkiu slogučiu slėgė sielą.

Ir audra atėjo.

Pasalūniškai. Tyliai. Ir staiga prasiveržė visu savo žiaurumu. Naktį iš birželio  k e t u r i o l i k t o s   į   p e n k i  o l i k t ą j ą . Raudonieji žaibai trenkė į ramius gyventojų namus. Nuogi ir spindį kraujuotais atspindžiais durtuvai apakino taiką. Jų spindėjime degė neapykanta tautai. Siaurose azijato akyse įsižiebus žaižaravo neapykantos liepsna. Ji grasė sudeginti lietuvišką kultūrą. Ant laukinių užkurto laužo žabų sumetant lietuviškus papročius, istoriją ir žmones. Baimė surakino gyvųjų lūpas ir širdį.

Žaibai trenkė. Iš šaknų virto medžiai, augę ir gimę vešlioj protėvių krauju tręštoj žemėj. Aiman, jie buvo kertami. Genėjami. Ir niokojami. Lyg tyčia retinama giria. Kartais grubiai aižant viršūnę — paliekant pakirstąs šaknis.    

Ir kuo kalti tie kūdikiai — kaip jaunos šakelės, dar visai be metūgių — atskiriami nuo Laisvės Saulės?

Paliekant gimtąjį kraštą

J. Dargio medžio skulptūra

Tie jaunuoliai, paimti iš mokyklos suolo-kaip jauni šakaliukai grubių rankų ištraukti iš šilto lizdo, su surištais sparnais, kuriuose dar žaidė neatvėsęs Laisvės Vėjas?

Tosjaunos motinos —kuplios žaliosios liepos pačiam medonešio vaisingume  L a i s v o j o   D a n g a u s   pavėsyje žydinčios?

Anos senos moterėlės—sudžiūvusios byrančios eglės ar žilstančios pušys — belaukiančios paskutiniojo saulėlydžio?

Visų jų vienintelė kaltė buvo tik ta — jų kaktos ir širdys buvo Visagalio paženklintos lietuviškumo žyme; ir meilės ryšiai nenutrūkstamais saitais siejo jų sielas su ta žeme, iš kurios gelmių jų atžalos kilo —

Vežė mane iš namų — —

NE aukso gromatėlę, bet popieriaus skiautelę — pageltusią, lyg žvakę graudulinę —savo rankose laikau. Tai paprastas lakštas popieriaus, išplėštas iš mokinio sąsiuvinio, kuris per svetingas rankas atklydo į mano drebantį iš skausmo delną. Ir skaitant — dar ir po tiekos metų — man rankos suvirpa, kaip ir anam rašančiam tada virpėjo širdies stygos —

—” ...mus išvežė iš namų į stotį. Krovė, tarsi gyvulius kokius į prekinius vagonus ir į galvijinius irgi grūdo. O duris ir langus aklinai užkaldinėjo lentomis. Žmonės troško ir alpo vagonuose. Kūdikiai mirė ant motinos rankų, ir niekas nebuvo prileidžiamas paduoti gurkšnį vandens ar duonos žiauberėlį. . .

—... ir taip išlaikyti be maisto ir be vandens visą dieną, tik kitos dienos vidudienį pajudėjome. Daug neatlaikė. Mirė ir tavo ...” — Pageltus popieriaus skiautelė jau šimtąjį kartą pasakoja vieno iš tūkstančių likimą — Ir riedant traukinio ratams, paliekant saulės ir gimto vėjo plakamus klonius, vykstant į nežinomą vergiją — iš užkaltų vagonų su raudomis, verksmais ir nevilties šauksmais sklido graudi lietuviška daina. Dieve, ši daina ėjo iš pačios širdies gelmių!

Tai buvo beviltiškas mažo paukštelio šauksmas plėšraus vanago naguose.

Raudojo ir lieką Tėvynėje. Našlaičiai vaikai —tėvų, verkė vyras žmonos ir kūdikio. Rovėsi plaukus vieniša vystanti motina. Verkė žmonos, ašarojo ir lietuviškas dangus, sodriu lietum palaistęs tremiamų paliekamą Lietuvos žemę—

Išrautiems

Iš žemės įsčiaus—

KUR Tu, išvežtoji mano mama? Mano širdis, kaip arfos ploniausioj i styga — ji skaudžiai virpa vienatvėje.

Ar tu girdi, kaip ošia mano krūtinėje sukilusi jausmų vėtra, o brangiausioji mano sesuo? Kas supa tavo lopšį, atplėštoji mažyte dukrele? Gal tau niūniuoja lietuvišką lopšinę Sibiro ledinis vėjas — mano vieninteli mažas sūnau?

Tai vis klausimai mūsų širdžiai, sklindą į tolimąjį Sibirą, Barnaulą, Kazachstaną, Vorkutą, kur mūsų broliai, sesės, tėvai ir atplėšti kūdikiai vargsta ir nyksta be savos šeimos jaukios šilimos, nužmoginto žmogaus sadistinėj vergijoj.

Ir ne į visus klausimus ateina atsakymai. Daugelio šauksmai nutilo, nepasiekę mūsų. Daugelio paskutinis atodūsis sušalo ledinuotoj tundroj.

Senovės lietuviai savo karžygiams ir įnirusiems supildavo augštus piliakalnius. Ir jų žygius minėdavo iš kartos į kartą einančiose dainose, pasakose, sakmėse ir poringėse. Deja, mūsoji karta negali savo artimiesiems ir didvyriams supilti dangų siekiančių piliakalnių. Ji netgi neturi galimybės jiems ant kapo pastatyti paprastutį kuklų kryželį — nes kryžiui reikalingas tėviškės medis, o piliakalniui — savoji žemė.

Bet šiandien mes kalbamės su jumis — kurie esate žiauriųjų rankų išrauti iš gimtosios žemės įsčiaus. Mes susimąstome ties Jūsų išvarstytų pelenų sudaužyta urna.

Ir tikime — mūsų žemė vaisinga. Ji gimdys ir vėl palaiminta Viešpaties derlių.

Ak, mes patyrėme, kad nėra nieko skaudesnio pasaulyje, kaip netekti savo namų, gimtos žemės.

Ir žinome, kad nėra nieko gražesnio, kaip atsigulti amžinajam poilsiui į purius, Tėviškės vėjo iškedentus protėvių patalus. Koks saldus ir mielas yra amžinasis miegas, kai tirono kaustytas batas nemindo žydinčio tavo žemės veido!

Išsipildymo valanda

IR vieną ramų vakarą, kai saulė sės į debesis — pabels į Dievo dangiškas duris svetur klajojančios mūs išvežtų ir nužudytų vėlės —

Ir jos papasakos baisias, čia žemėj išgyventas, kruvinų dienų kančias ir neteisybę — didelę ir skaudžia — lyg rykštę baudžiančią ir plakančią mūs tautą —

Ir jos parodys Gailestingo Dievo Visareginčiom Akim lietuvišką žaizdotą širdį ir sielą sužalotą kūdikio —

Ir tars Dangaus galybių Viešpats: GANA! GANA nekaltų ašarų. GANA žudynių, GANA trėmimų iš namų, kuriuos aidėjo tavo motinos lopšinė . . .

Tegrįžta išpustyti pelenai į žemę, iš kurios jie buvo kilę—

ATĖJO TEISYBĖS IŠPILDYMO VALANDA!