Partizanai: Istorija ir dabartis

SENOVĖS LIETUVA

VYT. SIRVYDAS

II

Gana ilgoką 1700 metų tarpsnį (1000 m. pr. Kr. iki 700 m. po Kr.) aštuonios istorijai žinomos “žirgininkų” tautos (nuo kimerų iki chazarų) įsiviešpatavo ir sunyko senovės Lietuvos kaimynės, Ukrainos žalingose lygumose ir jos derlingame juodžemyje. Pasak Vernadskio, jos visos turėjo įtakos politiniai ir tautiniai apipavidalindamos iš indo-europiečių kamieno besirutuliojančius slavus. Ta įtaka, be abejo, palietė ir mūsų protėvius baltus (aisčius), tik, raštams tylint, o archeologijai tvirto žodžio dar netarus, sunku ką nors, be apytikrių spėliojimų pasakyti.

Istorijos raštai mūsų protėvius randa 1100 metų po Kr. ties Nemunu ir Dauguva, tirštų miškų, balų ir ežerų krašte. Bet mūsų liaudies dainose žirgui skiriama ypatinga pagarba ir dėmesys. Žirgas gi, visoms raitelių tautoms, yra brangiausias ir neatskiriamas draugas. Jis — kas jūrininkui jūroje laivas. Todėl yra pagrindo spėti, kad mūsų protėviai, pirm negu sėdo žemdirbiais sėsliau gyventi, buvo žirgininkai, arba buvo jų valdomi ir jų įtakoje. Bet kada ir kur? Šiuo atžvilgiu įdomu, kad mūsų kalba turi ir kitą vardą žirgui — “arklys”, kuris be abejojimo, turi santykio ne su “apžergtu” jojimu, bet su žemės ūkiu, su žodžiu “arti” ir “arklas”.

Kalbininkų rateliuose tebevyksta lietuviui įdomi kova. Ją nušviečia prof. A. Senno straipsnis “Slavų ir baltų giminingumo laipsnis” kurį paskelbė “The Slavonic and East European Review” žurnalas Londone (nr. XX, 1941 m.). Kalbininkai, kaip žinoma, yra susidarę patraukliai dailią teoriją, skelbiančią, kad gilioje senovėje indo-europiečiai (“arijai”) vienu metu buvo viena tauta ir kalbėję viena kalba, taip vadinama prokalbe. Tuo pačiu kalbiniu pagrindu, kuriuo seniau kiekvienos parapijos žmonės Lietuvoje kalbėjo savo tarme (žemaitis sunkiau suprasdavo kapsą), indo-europiečių (juos toliau žymėsime tik raidėmis IE) prokalbė suskilo istorijai žinomomis kalbomis: chatų (hititų), indų, iraniečių, graikų, lotynų, keltų, germanų, slavų, baltų ir kitomis.

Daugeliu baltų ir slavų kalbų panašumų susižavėję, o rimtiems skirtumams dėmesio nekreipdami, nemaža kalbininkų nusikalė pridėtinę teoriją: baltų ir slavų kalbos, girdi, kadaise buvusios viena kalba, vadinama jų prokalbe. Kodėl iš visų IE kalbų tik baltų ir slavų kalboms buvo lemta iš vienos prokalbės vienu kiaušiniu išsiristi ir tik po to atskirai išsiperėti, teorija nepasako. Bet šitą “baltų-slavų” teoriją ypač mėgsta lenkai, rusai ir vokiečiai. Be abejojimo, juos veikia nacionalistiniai sumetimai.

Prancūzas Meillet jau 1908 metais užpylė šalto vandens, pareikšdamas, kad baltų ir slavų kalbos iš IE prokalbės išsiskyrė kaip visi kiti jos vaikai — savystoviai, ne Siamo dvynukais. Jam 1922 m. pritarė žymiausias latvių kalbininkas Endzelinas. Jis sakė, kad baltų irslavų kalbos tėra artimi giminaičiai — nieko daugiau. Jo pažiūrą įtikinančiais įrodymais visur parėmė ir nelaiku miręs mūsų kalbininkas prof. K. Būga. Įdomu, ši kova net italams parūpo: kuomet kalbininkas Bonfante 1931 m. Meilleto nuomonei pritarė, jo kolega, Pisani, 1932 m. surankiojęs net 26 įrodymus menamai “baltų-slavų” prokalbei. Prof. Sennas tik jų devynis pripažįsta, kaip niekur kitur nerandamus, o tik baltų ir slavų kalbose kartu.

Šiuo klausimu kalbininkai Žalgirio dar neprigyveno. Daugeliui lenkų kalbininkų dalykas jau “aiškus”. Krokuvoje 1952 m. savo mokslo darbe, Kurylowiczius visai nedvejoja prokalbės buvimu. Jis remiasi vokiečiu Trautmanu, kuris 1923 m. išleido “Baltisch-slavisches Woerter-buch” ir šiame žodyne surinko visus, jo nuomone, baltų-slavų prokalbės duomenis. Prokalbės buvimu neabejoja ir neblogas lietuvių kalbos žinovas, Poznanės u-to prof. Jonas Ostrębs-kis kuris tuo reikalu pasisako rašydamas straipsnį sovietų žurnalui “Voprosi jazikoznani-je” (Maskva, 1954 m.) Tai pažiūrai pritaria ir susovietintos Vengrijos kalbininkas Szemerenys (Budapešte, 1948 m.).

Tai patiriame iš anglo-esto kalbininko, prof. W.K. Matthews, Londono u-te, kurio straipsnį “Lietuvių kalbos panašumai ir sudėtis” paskelbė “The Slavonic and East European Review” žurnale 1956 m. Matthews ( miręs 1958 m.) stebsi, kd prokalbei ypač tiki slavų kalbininkai, bet priešinasi lietuvių ir kiti. Paskutinę latvių kalbos gramatiką jau Maskvos okupuotoje Latvijoje leisdamas (Rygoje, 1951 metais) Endzelinas pareiškė: “Iš visų IE kalbų šakų, baltų yra artimiausia slavų kalboms giminaitė. Mokslui vyksta nustatyti, ne bendros prokalbės žodyną, o tik labai artimais kaimynais gyvenimo tarpsnį.” Prof. Matthews čia sako: “Artima giminystė aiški net tik paviršutiniai su dalyku susipažinusiam. Kadangi ją pripažįsta ir teorijos šalininkai ir priešininkai, čia ir sustokime.”

Prof. Sennas pasakoja: “Neginčijamus panašumus tegul aiškina Schmidto spinduliavimo teorija. IE prokalpės metu baltų ir slavų protėviai gyveno gretimose srityse. Kaimynai rytuose jiems buvo iraniečių protėviai, vakaruose — germanų. Visiems šiems protėviams kitur keliauti pradėjus, baltų ir slavų protėvius skyrė didelis ežeras (“jūros-marios”), kuris vėliau nusausėjo į balų kraštą (ties Pripeties upe). Baltai apsigyveno į šiaurę ir šiaurryčius, tarp Vilniaus ir Maskvos, o slavai į pietus iki Karpatų. Vėliau, ir slavai pasistūmėjo į šiaurę ir vėl artimai susidūrė su baltais, kuriuos jie stumtelėjo arčiau Baltijos jūros. Baltai senoje tėvynėje,

tačiau, paliko savo vardų upėms ir vietovėms”.

Šių įvykių dalis, be abejo, vyko amžiais, kuriais “žirgininkai” — raiteliai švaistėsi senovės Ukrainoje ir veikė tautiniai sąmonėjančius slavus ir, gali būti, baltus. Prof. Būga šiuos įvykius aprašinėjo straipsniais “Upių vardų studijos ir baltų bei slavų senovė”, “Baltų kilmės Gudijos vietovardžiai” ir “Šis tas iš lietuvių ir indo-europiečių senovės”. Juos paskelbė žurnale “Tauta ir žodis” (Kaune, 1923 m.). Apie menamą senovės ežerą prof. Būga štai ką pasakoja savo veikale “Kalba ir senovė”:

“Šio ežero reikia jieškoti Pripeties krašto balose (viena dalis, caro valdžios nusausintoji, siekė per milioną dešimtinių žemės!) Jo apylinkėje Kristaus laikais randame gyvenant baltus (į šiaurę nuo Pripeties, pagal Berzinos upę ir Dnieprą), ir slavus (į pietus nuo Pripeties, Valuinės gubernijoj ir Lenkijoj). Šiaurėje nuo baltų tada už Dauguvos gyventa suomių, o toliau į rytus, pagal Sožies upę, gyveno suomiški protėviai, iš kurių atsirado mardva, meriai ir čeremisai. Ežeras “jūros-marios” buvo apsėmęs didžiąją dalį Minsko ir Gardino gubernijų” (p. 241).

Musų liaudies dainos gal šias “jurias-marias”, ne Baltiją, mini kada dainuoja “už jūrų, marių”.

Tačiau, nereikia manyti, kad čia buvo pirmykštė IE tėvynė, Savo 1956 m. išėjusiame I tome “Rytų Europos proistorė” (anglų kalba, Harvardo u-to leidinys), mūsų archeologė Marija Gimbutienė rašo:

“Archeologinė medžiaga verčia manyti, kad I. E. prokalbės vartotojai nebuvo kilę Europoje. Vėliausios iškasenos šiauriniame Juodųjų jūrų krašte ir nustatymas tikslių metų, taip vadinamų, piltkapių (kurganų) kultūrai Pakaukazėje nepritaria pažiūrai, kad IE kilę šiaurės ar vidurio Europoje”, (p. 92)

Archeologijos duomenimis, Kievo srityje, senovės Ukrainoje, 3000-1700 m. pr. Kr. gyveno Tripoljės kultūros tautos. Toliau į rytus, Pakaukazėje, gyveno žmonės, kurie numirėlius laidodami, aptepdavo juos stipriai raudonai, iš geležies rūdos (ochros) darytais dažais, spėjama, tikslu įrodyti “nelaboms dvasioms”, kad velionis, štai, gyvas — “raudonas” keliauja į kitą pasaulį. Šitie žmonės buvo žirgininkai, gal vieni pirmųjų sugebėję įsibriauti ukrainietiškon Europon. Jie turėjo šiokį tokį supratimą žemės ūkio, bet arklį, rodos, darbams nevartojo — tik pajodinėti ir tikybos tikslams.

Trečiam tūkstantmečiui pr. Kr. baigiantis, ir antram tūkstantmečiui prasidedant (prieš 4000 metų), Vernadskis mano: “Yra gana tikra, kad įvyko kas tokio svarbaus IE tautų vystymesi. Bene šiuo metu prasidėjo jų didieji kilnojimaisi. Labai gali būti, kad žmonės, kurie savo numirėlius stipriai, raudonais dažais tepdavo Kubanės krašte Pakaukazėje, buvo šio vystymosi viena pakopa (laipsnis). Gali būti, kad ir chatai-hititai, kurių kalba priklauso IE šeimai, kelyje į Mažąją Aziją (pro Dardanelių sąsmauką) prajojo senovės Ukrainos lygumomis, į kurias pateko iš vidurio Azijos.”

Kitoje vietoje Vernadskis pasakoja: “Apie 1800 m. pr. Kr. kokia tai nelaimė ištiko Kievo kraštą. Tartum priešų puolimas, kuris sugriovė Tripoljės kultūrą, gyventojus čia išnaikindamas čia kitur išstumdamas. Mokslininkai dar svarsto, kas puolimą įvykdė. Suomis Tallgrenas mano, tai būta IE, kurie atvykę iš Lietuvos pusės (šiaurės vakarų), nusidangino į Pakaukazio Kubanės sritį.”

Tripoljės kultūra turėjo brolių Balkanuose (Rumunijoje ir Bulgarijoje), kur archeologai kalba ir apie “dunojiečius”, pirmuosius Europoje žemdirbius, kurie “kolonijų” (naujų dirbamų žemių) jieškodami, stūmėsi Dunojum ir jo intakais gilyn į Europą ir apgyvendino veik visą vidurio ir rytų Europą. Iš jų gal ir tripoljiečiai pramoko žemės ūkio. Šis ūkis tada, spėjama, susidėjo iš medžių miške nuleidimo (iš čia “Lydimas”), jų sudeginimo, pelenus pavartojant trąšai, ir apdirbinėjant pasidarytus daržus iki žemė nususdavo. Tada reikėdavo eiti j ieškoti kitų lydimų ir trakų.

Kievo tripoljiečiai gyveno sodybomis, kulias rusų archeologų nukaltu žodžiu, vadinama “gorodišča”. Kelerių kambarių, pailgus namus jie statėsi ant suplukto molio grindų (vadinamų “ploščadki”). Kolomišinos kaime, ties Kie-vu, archeologai iškasė tripoljiečių gorodiščą, kur buvo du ratai trobų. Vienas namas stovėjo viduryje, jį supo septynių mažesnių trobų ratas, po to ėjo gana plati tuščia vieta (spėjama, rinka “turgams”), ir kitas ratas iš 31 trobos. Kitoje sodyboje (Vladimirovkos) stovėjo penki ratai trobų iš 162 namų.

Apie tripoljiečių kultūrą (kuri, atminkime, buvo išplitusi iki Balkanų) Gimbutienė pasakoja: “Vardą ji gavo iš kaimo Ukrainoje, kuriame ukrainietis pirmasis iškasė šios kultūros liekanų (1899 m.). Tai neolito žemdirbių kultūra, tarpusi Ukrainos garsiuoju juodžemiu. Savo plotu ji apėmė kraštą į šiaurę nuo Juodųjų jūrų iki pat Dniepro upės vidurio, o nuo čia ėjo į Galiciją, Moldaviją, Besarabiją, Valakiją naudodama derlingas Seretho (Seredžiaus?), Pruto, pietinio Bugo ir Dniepro paupių žemes.”

Ji toliau sako: “Turtingos sodybos čia, tačiau, pranyksta antrojo tūkstantmečio pr. Kr. pradžioje. Didelių kaimų jau nebėra. Naujiems žmonėms žemės ūkis pasidaro tik pagalbinė priemonė pragyventi. Jie, matyti, nesidrovėjo misti net arkliena, nes iš 194 Gorodske iškastų tų laikų “virtuvės liekanų”, 126 kaulai buvo arklių, 51 galvijų, 4 kiaulių ir 13 miško žvėrių. Visos tų laikų archeologinės iškasenos rodo veikimą stiprios rytų (iš Azijos per Kubanę) įtakos”.

Tripoljiečiai betgi, ne visiškai išnyko. Gimbutienės veikale randame du tų laikų žemėlapiu (p. 141 ir 208), kurie rodo, kad visi žmonių kilnojimaisi yra vykę iš rytų į vakarus, iš Azijos vidurio į Europos vidurį. Nemuno srityje sugyvena dvi kultūros, kurių viena nusidriekia į suomių kraštus, o kita ateina iš rytų. Šios nešėjai buvę augšti ilgagalviai žmonės, kuriems toje Europos dalyje gyvavusios dunojiečių, šiauriečių ir tripoljiečių kultūros buvo svetimos.

Šią, bene pirmąją Europos vidurin įsibriovusią žirgininkų kultūrą mokslininkai vadina Rutulinių amforų kultūra (Kugelamphorenkultur — Globular Amphora culture). Vardą ji gavo iš ypatingo savito pavidalo jos pramonės ąsočių ir puodynių, išpuoštų “virvelėmis” ar brūkšniais. Šios kultūros žmonės, matyti, pamėgo Baltijos gintarą, nes jų kapuose randama jo nemaža. Matyti, mėgo jie ir prekybą, ar mainus vos pradedančiu apsčiau pasirodyti žalvariu, ginklais ir druska. Šiuo metu Europos visuomenėje galbūt pradėjo reikštis bajorų bei baudžiauninkų luomai, kur žirgininkai buvo ponai (pradėję gyventi kalnuose, pilyse) o užkariautieji, jų žemių apdirbėjai. Rodos, garbindavo mirusius protėvius, dievams aukodavo žirgus (kunigaikštis Algirdas, atminkime, buvo sudegintas kartu su baltu žirgu) ir dievu laikė saulę.

Gimbutienė iškelia, kad 1955 m. vokietis Kilian parašė studiją apie to meto kultūrą senovės Lietuvoje, tarp Palangos ir Vyslos žiočių. Ją pavadino “Haffkuestenkultur” — Pamario kultūra. Spėjo, ji buvusi “Ursprung der Balten” (baltų motina). Gimbutienė jam pritaria, nes sako: “prieš argumentų nėra”. Kuršių pajūriu, matyti, gyveno žmonės, iš kurių susidarė IE baltų šaka. Taip manyti padrąsina ir faktas, kad vėlesniais žalvario amžiais (1500-500 m. pr. Kr), ta kultūra vystėsi vienodai, be svetimų sukeltų sukrėtimų. Be to, krašte visur yra pilna baltų kalbos pavadinimų upėms. Gretimuose kraštuose, be abejojimo, savo keliu vystėsi kitos IE šakos žirgininkams susimaišant su rastais vietos gyventojais žemdirbiais: germanais, keltais, slavais. Visų tų užuomazgų tėvas, tačiau, yra Kubanės srities kultūra Pakaukazėje, atėjusi iš vidurio Azijos (Altajaus kalnų).