AUGINO TĖVAS SAVANORĮ
STASYS BUTKUS
(Pradžia sausio mėn. Karyje)
IŠ NUMIRUSIŲ PRISIKĖLĖ 1920 m. pradžioje mūsų pulko štabas apsistojo Plungėje. Jau pavasarį, vieną pavakarį, štabo raštinėje pasilikau vienas ir rašiau. Nusileidžiančios saulės spinduliai švietė kambariuose.
Ir štai įeina į štabą keista ir labai suvargusi žmogysta. Lazda sunkiai pasiramsčiuodama. Daugiau panaši į lavoną, negu į gyvą žmogų. Tarp saulės spindulių atrodė lyg vaiduoklis. Vienam pasidarė lyg nejauku.
Padavė man voką su raštais iš Karo Ligoninės Kaune. Perverčiu juos ir randu, kad tai yra mūsų pulko mokomosios kuopos eil. Jonas Barčius, sunkiai sužeistas kovose su bolševikais, nustojęs viso 100 proc. darbingumo (nes paraližuota visa dešinioji pusė), paleistas visai iš kariuomenės ir atsiųstas į pulką gauti iš kariuomenės paleidimo dokumentus.
Pradedu j ieškoti pulko archyve Jono Barčiaus. Pagaliau didžiojoj alfabeto knygoje randu jį. O Dieve mano! Dar nejaukiau pasidaro.
Turbūt, ir mano plaukai pasišiaušė. Tik negaliu matyt jų. Prieš mane sėdi žuvęs ir palaidotas žmogus. Knygoje per Jono Barčiaus pavardę perbrauktas raudonas kryžius ir gale parašyta: Nuo žaizdų miręs 1919 m. rugsėjo 3 ar 4 d. (gerai nebeatsimenu) Zarasų ligoninėje ir palaidotas Zarasų kapinėse.
— Tamsta esi ne Jonas Barčius. Jis yra žuvęs, — kertu jam į akis. Vaiduoklis priešinasi, kad jis yra Jonas Barčius ir dar nežuvęs.
Daugiau pulko bylose paieškau raštų. Randu vieną nuorašą rašto, kuriuo Vilniaus bataliono štabas praneša Barčio tėvams, kad jų sūnus garbingai žuvo prie Dauguvos ir palaidotas Zarasų kapinėse. Parodau vaiduokliui tą raštą ir vis dar netikiu, kad jis būtų Jonas Barčius. Kadangi tose kautynėse, kada jis buvo sužeistas, ir aš dalyvavau, tai paskui išsiaiškinome. Patikėjau, kad jis gali būti Jonas Barčius. Atgaivinome pulko sąrašuose ir paleidome iš kariuomenės.
O istorija su Barčiumi buvo tokia. 1919 m. rugpjūčio 30 d. mūsų Vilniaus bataliono 2 ir mokomoji kuopa puolė bolševikus prie Grivos (Daugpilio priemiesčio). Bolševikai priešpuoliu mūsų kuopas atmušė. Į galvą sunkiai sužeidė Joną Barčių. Šis krito darže tarp vagų ir be sąmonės išgulėjo per naktį. Retkarčiais atgaudavo sąmonę ir jautė, kai pro jį praėjo puolantieji bolševikai. Paskui praėjo bolševikus atmušę lietuviai. Pagaliau visai neteko sąmonės ir tik ją atgavo Zarasų ligoninėje.
Minimoje ligoninėje Barčius buvo sunkiausias ligonis ir niekas nemanė, kad jis išliktų. Vieną naktį toje ligoninėje mirė sužeistas kareivis, kuris turėjo sąmonę ir niekas jo mirties nesitikėjo. Kaip ten įvyko, kad ligoninės personalas apsiriko ir mirusįjį palaikė Barčiumi. Jo vardu palaidojo ir bataliono štabui pranešė apie jo mirtį. Štabas išbraukė iš bataliono sąrašų ir tėvams pranešė. Tėvai užpirko mišias, varpais paskambinti ir apverkė. Kadangi nuo žaizdų buvo paraližuota visa dešinioji pusė, tai iš ligoninės negalėjo parašyti tėvams laiškų. O kad nepaprašė kitų parašyti, tai jo paslaptis. Kai naktį grįžo namo. tai ir tėvai nenorėjo tikėti ir ilgai teko už durų aiškintis, kad tai jis, jų sūnus, grįžo gyvas, bet ne vaiduoklis prie durų vaidenasi.
LANKAUSIKVIEČIAMAS IR NEKVIEČIAMAS
1920 m. vasarą gavau atostogų ir važiavau namo pro Kauną. Sustojau vienai dienai Kaune. “Kario” redaktorius kpt. V. Steponaitis per pulko vadą plk. ltn. K. Škirpą buvo pakvietęs mane užeiti į redakciją. Taigi reikėjo užeiti.
Mėgau skaityti knygas ir laikraščius, taigi jau nuo seniai knietėjo pamatyti spaustuvę, kaip jose spausdina. Eidamas Kauno gatvėmis ir pasukau Valstybės spaustuvės (kur “Karys” buvo spausdinamas) link.
Priėjęs prie spaustuvės durų žiūriu, kad ant jų parašyta: “Pašaliniams asmenims įeiti draudžiama”. Hm., tai negerai! — galvoju. — Vadinas, įeiti negaliu, nes aš pašalinis. O įeiti noras didelis.
Nieko nebus. Mandagumą teks atidėti į šalį. Reikės akiplėšiškai įsiveržti — galvoju. Taip ir padarau. Gerai nujaučiu, kad mane išprašys lauk. Suplanavau taip padaryti, kad vis dėlto nors trumpai gaučiau pamatyti. Drąsiai įsiveržiu pro duris ir skubiai maunu į pat kambario galą. Kambary rotacinė mašina laikraščiams spausdinti. Prie jos darbavosi darbininkai, matyt, ruošė ką nors spausdinti. Mašinos gale sustojau ir pradėjau apžiūrinėti ją.
Tuomet darbininkai suprato, kad aš “pašalinis” ir priėję mandagiai parodė ant durų parašą: “Pašaliniams įeiti griežtai draudžiama”. Atsiprašiau ir iš lėto, apžiūrėdamas mašiną, išėjau.
Užėjau į “Kario” redakciją. Prie durų susilaikiau, apžiūrėjau save. Redakcijos tuokart man atrodė kažkas didinga, nepaprasta, todėl ir įeiti reikėjo pagal visą karinę tvarką. Buvau puskarininkis, taigi, reikėjo ir pasirodyti atitinkamai.
Pasibeldžiau, greitai įšokau pro duris, atidaviau pagarbą ir smarkiai sutrenkiau kulnimis. Visi kambary buvę karininkai nutilo, rodos, ir kvėpuoti nustojo, ir sužiuro į mane. Žinojau, kad “Kario” redaktorius kapitonas, o mano laimei kambary tedirbo vienas kapitonas. Taigi, klausinėti neteko ir iš karto priėjau prie man reikiamo asmens. Vadinas, pirmas vizitas sekėsi. Atraportavau, kas aš esu ir padaviau pulko vado laišką.
Išgirdę mano pavardę, vėl visi atgavo kvapą, pradėjo judėti ir vienas leitenantų ištarė tik vieną žodį : “Nenuostabu!” Tuokart nesupratau, ką reiškė tasai žodis, bet vėliau, kai jau pats atvykau į “Kario” redakciją, pasidarė aišku. Mat, kiti taip iškilmingai pagal statutą neatvykdavo į redakciją.
Redaktorius parodė man kėdę ir paprašė sėstis. Pažiūrėjau į kėdę, o gi ji be dugno. Kaip gi sėsis. Gen. Galvydis-Bykauskas irgi stovėjo paliai redaktoriaus stalą, į sieną įsirėmęs. Jeigu jis, su platesne sėdimąja kūno dalimi, nedrįso į tokią kėdę sėstis, tai kaip aš su siaura sėdimąja galiu sėstis. Paskęsčiau. Mandagiai atsisakiau sėsti ir pasilikau stovėti, kaip ir generolas. Pasirodo, tuomet ir redakcija buvo neturtinga — net kėdžių trūko.
Redaktorius paprašė manęs parašyti savo įspūdžius iš Lietuvos kariuomenės žygio į Vilnių 1920 m. liepos 15 d. ir paklausė gal noriu honoraro už išspausdintus “Karyje” mano rašinius. Dar niekad ir iš niekur nebuvau gavęs honoraro, nors jau senokai rašinėjau į laikraščius. Net to žodžio “honoraras” nesupratau. Lenkiškai šiek tiek mokėjau, taigi galvojau, gal kas nors yra panašaus su lenkų “ho-nor” (garbė). Gal koks rašytojo ar žurnalisto titulas ar laipsnis. Nebloga būtų ant puskarininkio laipsnio užsiūti dar kokią nors auksinę plunksną. Pulke būčiau tik vienas toks. Sutikau.
Redaktorius išsivedė į kitą kambarį. Paėmė “Kario” komplektą ir pradėjo skaityti mano rašinių eilutes.
— Kam jis skaito tas eilutes, — galvojau. — O gal nuo eilučių skaičiaus priklauso gerbės laipsnio dydis?
Kantriai laukiu, kol suskaitys. Baigęs pradėjo rašyti sąskaitą ant blogo popieriaus. Žiūriu į tą sąskaitą ir galvoju, kad garbė gal ir nebloga, bet tas diplomas tai nekoks. Po stiklu negražu bus pasidėti. Parašęs padavė man pasirašyti ir atskaitė daugiau kaip 700 markių. Dabar supratau, kas yra honoraras.
Išmokėjo po 5 markes smulkiais. Prikišau pilnas kišenes pinigų, jos išsipūtė ir jaučiausi nejaukiai. Kareivis — turtuolis su išsipūtusiomis kišenėmis. Parvykęs namo 500 markių atidaviau mamytei. Ji išsigando. Manė, kad aš tuos pinigus paėmiau nuo nukautų kareivių fronte. Nuraminau mamą, kad tai uždirbta doru darbu.
JUOKU PAKELDAVO DRAUGŲ DVASIĄ Dar 1919 m. mūsų kulkosvaidžių komandos pirmajame būryje buvo linksmas kareivis Zigmas Vasiliauskas. Matyt, jis jau gimė juokdariu. Veidas buvo tipiškas komiko. Taip pat judesiai. Jeigu jis būtų gimęs Amerikoje, tai neabejoju, kad būtų patekęs į Holivudą ir pralenkęs visus dabartinius Amerikos komikus.
Žygiuojame pavasarį į frontą. Kelias sunkus. Giliausias purvynas. Savanoriai privargo.
Juk ir tas apavas menkas. Tokiu atveju, žinoma, smunka nuotaika. Tą patį jaučia ir mūsų Zigmas. Bet jis nepasiduoda. Pajuokdamas privargusius ir nusiminusius, padaro privargusiojo karikatūrą. Savo apatiniąją kūno dalį taip atkiša ir taip pradeda sukinėti, veidą tokį liūdną padaro ir kitas kūno dalis savotiškai judina, kad imk ir plyšk iš juoko. Pakyla kareivių nuotaika, pradeda juoktis, ir nuovargis sumažėja. Pasirodo, juokas atgaivina žmogų.
Arba fronte. Eina kautynės. Kai kuriam kareiviui krinta nuotaika. Mūsų maža, o priešų daug. Iš jų pusės skrenda daugybė kulkų.
Zigmas ir čia savo jumoro nepameta. Ne tiek pats šaudo, kiek draugus juokina. Delnu gaudo pralekiančias priešo kulkas, lyg muses. Bet delną atskleidęs žiūri, kad kulkos nepagavo. Padaro savotiškai liūdną veidą. Arba šalia jo krito priešo kulka ir žemė ištiško. Zigmas tuoj puola rankomis tą vietą atkasti, apsimesdamas kulkos jieškąs. Neradęs vėl padaro savotiškai liūdną veidą. Jo draugai nebeištveria juoku, dingsta baimė ir pradeda energingai šaudyti ir taikyti.
Ir taip visą laiką Zigmas kėlė silpnesniųjų nuotaiką.
(Pabaiga)
