Partizanai: Istorija ir dabartis

Tremties Trimitas

Redaguoja V. A. Mantautas, 38 Sawtell Ave., Brockton 39, Mass.

ŽIUPSNELIS PRISIMINIMŲ IŠ TOLIMOS PRAEITIES

1920 metais Marijampolės apskr. Krosnos valsč, Šeštokuose įsisteigė šaulių būrys. Kai buvo jų pirmas viešas pasirodymas visuomenėj, jau buvo gražus būrys vyrų, bet neturėjo vėliavos. Kur ją gauti ? Tuomet buvau dar tik 3-čios klasės gimnazistė ir atostogavau savo tėviškėje Strazdų kaime netoli šeštokų. Būrio vadas ir jo pavaduotojas kreipėsi į mane, kad padaryčiau jiems šaulišką vėliavą. Prižadėjau padaryti. Paėmiau ilgą gabalą žalios spalvos popieriaus ir suklijavau dvigubai. Iš sidabrinės spalvos polieriaus iškirpau raides ir priklijavau šūkį “Už Nepriklausomybę Lietuvos Šauliai”, Šeštokų Šaulių Būrys.

Kaip man, tokio amžiaus, nemaža buvo darbo, dirbau atsidėjusi keletą dienų. O kai darbas buvo baigtas ir broliai šauliai žygiavo gretoje su mano rankų darbo vėliava, džiaugiausi širdyje, kad galėjau savo maža darbo dalele prie jų sėkmingo pasirodymo prisidėti.

Šaulė

Suvalkų Kalvarijos šaulių 2-oji kp. šaudymo pratimuose 1926 m.

Jauniausias Vienetas

1958 gruodžio 21 d. Detroite susikūrusi Šaulių Kuopa yra jauniausias Šaulių vienetas tremtyje. Kuopa per trumpą gyvavimo laikotarpį spėjo už-megsti ryšius su kitomis organizacijomis, gražiai užsirekomenduoti visuomenėj ir pasireikšti. Sušaukė steigiamąjį ir keletą kitų susirinkimų. Suruošė šaulių Sąjungos Įkūrėjo 30 metų mirties sukakties minėjimą ir birželio 21 d. Jonines, kuriose programą išpildė Chicagos šaulių Teatro vaidintojų grupė. Į Jonines iš Chicagos atvyko Centro V-bos narys VI. Išganaitis ir p. Petrauskai, gen. J. Černius ir Ponia iš Flinto ir daug kitų svečių. Joninės praėjo gražia, giedria nuotaika. Pagerbti visi atsilankę Jonai, o veikliam kuopos pirmininkui Jonui Petrulioniui, šaulių vardu įteikta dovana — gražus lietuviškas albumas.

Žuvusiems už Lietuvos Laisvę paminklui statyti kuopa yra surinkusi virš 80 dol. ir Tremties Trimitui paaukojusi 26 dol. Kuopa yra numačiusi artimiausioje ateityje suruošti išvyką į gamtą ir keturiasdešimtmečio minėjimą, o vėliau ir vakarą. Tenka tik palinkėti sėkmingo darbo ir toliau.

K.

SENOJI GVARDIJA MIRŠTA, BET NEPASIDUODA

š. m. liepos 12 d. 4 val. p.p., nuo širdies smūgio, vietos ligoninėje mirė Lietuvos Kariuomenės Kūrėjas-Savanoris kapitonas Juozas Navikėnas. Jis buvo gimęs 1900 m. liepos 26 d. Prienų mieste, tad mirė nepilnų 59 metų. Į Lietuvos kariuomenę buvo įstojęs savanoriu 1919 m. kovo 7 d. Artilerijos pulkan.

1920 m. baigė Lietuvos Karo Mokyklos IlI-ą laidą ir buvo paskirtas į 1 p. D. L. K. Gedimino pulką, vėliau tarnavo Lietuvos šaulių Sąjungoje, o karo tarnybą baigė Artilerijos p.

Maskoliams okupavus Lietuvą, išėjo atsargon. II Pasaulinio karo pabaigoje, nebenorėdamas pakartotinai gyventi maskolių okupacijoje, velionis 1944 m., su savo šeima, pasitraukė į vakarus ir gyveno Wiesbadeno ir Kasselio stovyklose. 1948 m. atvyko į Kanadą ir apsigyveno Montrealio mieste. Nuo atvykimo dienos iki savo mirties dirbo “Asbestos Atlas” įmonėje.

Velionis buvo tauri, kukli ir švelni asmenybė. Lietuvybės išlaikymo klausimu buvo bekompromisiniai kietas ir jokiai asimiliacijai neįkandamas. Tokioje pat dvasioje auklėjo ir savo vaikučius, Algį, Rimą ir dukrelę Genutę. Matydamas, kad laikas bėga, o senatvė artėja, bet gerai žinodamas, kad tautos laisvė perkama tik krauju, nutarė savo vyresnįjį sūnų Algį tinkamai paruošti, kad jis kaip ir jo tėvas būtų, prisikėlusios nepriklausomam gyvenimui, jo taip mylimos Lietuvos gynėjas-karys, todėl pasiuntė jį į Kanados karo Aviacijos Mokyklą. Algis tą mokyklą sėkmingai baigė ir buvo pasiųstas leitenanto laipsniu į Kanados sprausminių lėktuvų dalinį Europon, kur 1955 m. vasario 19 d. ties Zveibriukenu (Vokietijoje) žuvo lėktuvo katastrofoje.

Šis baisus likimo smūgis taip skaudžiai paveikė velionį, kad buvo pagrindinė priežastis jo širdies negalavimo. Gyvendamas Montrealyje, visą savo liuoslaikį jis atiduodavo lietuviškiems reikalams: Kanados Lietuvių Bendruomenės sukūrimo darbams Montrealy ir veikė kitose lietuviškose organizacijose. Ėjo, dirbo, aukojosi, kur tik reikėjo, kur tik lietuviški reikalai šaukėsi talkon. Jo pastangomis, 1949 m. buvo įsteigtas L. K. Kūrėjų-Savanorių Sąjungos Montrealio Skyrius ir to skyriaus atkūrimo nuopelnai priklauso velioniui Juozui.

1919 m. įstodamas Lietuvos kariuomenėn jis prisiekė Visagaliui, kad sąžiningai tarnaus savo tautai ir tai priesaikai buvo ištikimas iki savo mirties.

Liepos 16 d., 10 val. velionies karstas buvo atgabentas į Montrealio lietuvių Aušros Vartų parapijos bažnyčią, kur už velionį buvo atlaikytos gedulingos pamaldos. Mišias laikė prie didžiojo aukuro, velionies brolio sūnus kun. Jurgis Navikevičius, o prie šoninių aukurų — parapijos klebonas tėvas J. Borevičius ir kun. S. Kulbis. Nors buvo ir darbo diena, ketviratdienis, bet bažnyčia buvo pilna žmonių, atėjusių atiduoti paskutinę pagarbą tauriam lietuviui-patriotui ir palydėti jį į amžinojo poilsio vietą. Pamaldų metu prie velionies karsto nešė garbės sargybą jo kovos draugai, Lietuvos kariuomenės kūrėjai-savanoriai, pasikeisdami su Tautinės Sąjungos Montrealio Skyriaus nariais, kuriems jisai taipgi priklausė. Pamaldų metu giedojo Lietuvos Operos solistė p. E. Kardelienė. Gėlių ir vainikų išvardinti nebeįmanoma, nes jų buvo begalybė. Prie kapo atsisveikinimo žodį, po “Angelas Dievo”, tarė parapijos klebonas, tėv. J. Borevičius. Bažnyčioje pamaldose dalyvavo taipgi ir Montrealio šv. Kazimiero parapijos klebonas kun. J. Bobinas. Visi keturi kunigai palydėjo ir į kapus.

Kapuose atsisveikinimo žodį tarė nuo savanorių-kūrėjų, nuo Tautinės Sąjungos Montrealio Skyriaus S. Kęsgaila, nuo Montrealio Liet. Bendruomenės (įgaliotas), nuo Nepriklausomos Lietuvos redakcijos, bei savo šeimos, J. Kardelis, nuo draugų—Gražys.

Kalbėjusių žodžiuose skambėjo didelis apgailestavimas dėl perankstyvo iškeliavimo amžinybėn ir didelė širdgėla, kad senas Lietuvos karys negali savo kaulų priglausti po lietuviška velėna, po šventa lietuviška žemele, kurią velionis taip begaliniai mylėjo.

Velionies likusiai šeimai, p. p. Elenai Navikėnienei, sūnui Rimui ir dukrelei Genutei Kudžmienei pareikšta nuoširdžiausia užuojauta. Po laidotuvių, einant lietuvišku papročiu, visi laidotuvių dalyviai buvo parapijos salėje pavaišinti.

L. Balzaras.

IŠ LAISVES KOVŲ LENKŲ UŽFRONTĖJE

(IŠTRAUKA Iš VLADO PUTVIO STRAIPSNIO “KIENO YR DIEVAS”)

Per tamsią girią sunkiais žingsniais ėjo sužeistas partizanas. Gal jis buvo ne tiek sužeistas, kiek pavargęs, ilgai gynęsis, o paskui dar ilgiau bėgęs.

Iš tiesų, jis buvo baisiai pavargęs, be galo sužuvęs. Juk jau dabar baigia temti ilga vasaros diena, o pradžia to baisaus įvykio buvo vos vos tik pradėjus aušti.

Ir kas galėjo manyti! Kas galėjo atspėti, kad taip atsitiks!

Ak, dar tik vakar kaip buvo linksma, kaip buvo gera.

Į partizanų stovyklą kaip tik tą pačią vakarykščią dieną atvyko visų mylimas vadas, kurs buvo apleidęs stovyklą porą savaičių svarbiam uždaviniui.

Visiems žinomas ir pagarsėjęs jo slapyvardis Sakalas. Tikrąjį jo vardą žinojo tik keli artimieji draugai, bet Sakalą žinojo visi gudai, visi lietuviai. Prieš Sakalą iš baimės dreba lenkai.

Vakar mylimas Sakalas atskrido, baigęs savo slaptą kelionę, vėl atsirado tarp savo pasiilgusių draugų.

Atvyko jis vienas. Atsivedė naujų partizanų būrelį, atgabeno maisto, pinigų, ir, kas svarbiausia, atnešė naujų šovinių, kurių taip truko. Vai, kaip visi džiaugėsi besidalydami tas sunkias blizgančias pusiau vario, pusiau švino pupas.

Juozas, gavęs tris saujas, ilgai juos pilstė, svarstė ant rankos, kuone bučiavo. Tuose šaltuose dailiuose Perkūno pirštuose buvo jėga, kuri patikimai jam tarnaus, skaudžiai kąs, draskys jo priešininką...

O kiek džiaugsmingų žinių suteikė Sakalas: Lietuva kaskart geriau tvarkosi, tvirtėja. Tenai, kur laisvai Vyčio vėliava plėvesuoja, kaskart lengviau, kaskart geriau gyventi. Teisybė, ir tenai lenkų šlamštas dar neišvalytas, bet tenai lenkai kaip gyvatės šoka prie žemės prislėgtos, šnypščia iš pykčio, o įkąsti taip skaudžiai kaip ankščiau jau nebepajėgia. Teisybė, tenai dar ne visi savo laimę supranta, dar ten trūksta apsišvietimo ir dar daug ko trūksta, bet darbas verda.

O kas maloniausia, kas džiaugsmingiausia, tai žinia, kad anie broliai, laisvieji lietuviai, nepamiršta mūsiškių, kenčiančių čia Vilniaus krašte lenkų mirtiną jungą.

Laisvieji broliai žino mūsų vargus ir kančias, trokšta susijungti su mumis, pasižada padėti numesti nuo nugaros įsisiurbusią lenkišką gyvatę.

Taip buvo dar vakar.

Laužai liepsnojo, virė sriuba ir arbata vokiškose ir pracūziškose “mandierkose”. Skambėjo, linksmos kalbos, džiaugsmu plakėsi širdys, lyg matydamos jau laisvės aušrą. Linksma ir ramu buvo. Nors legijonų N. pulkas stovėjo nepertoliausia, B...skio miestelyje, bet partizanų stovykla juk gerai apsaugota. Iš dviejų pusių pusračiu saugoja juos neišbrendamos nepereinamos balos, per kurias buvo slaptas takas, tik jiems vieniems težinomas. Per tas pelkes ginkluoti lenkai jokiu būdu negalėjo pereiti. Iš kitų pusių buvo gilios girios, apstatytos partizanų sargybomis, kurios iš anksto sugebės pranešti, jei lenkai pultų.

Bus laiko kovai pasiruošti arba pasitraukti paskirta linkme, jeigu jų jėgos pasirodys per didelės.

Ramu ir linksma buvo. Sumigo partizanai šį vakarą vėlai, nieko blogo nemanydami... o prieš auštant kilo trenksmas. Lenkai užklupo bemiegant, jie atėjo ir užpuolė iš tos pusės, iš kur jų visai nelaukta, kur nebuvo jokios sargybos. Išdavikas parodęs jiems slaptą perėjimą per balas. Parodęs lenkams senas vieno partizano tėvas.

Lenkai senį kaime suėmę tolei kankino, tolei mušė, tolei jam pirštų galus su kaulais trupino, karšta geležim gyvą senio mėsą svilino, kol jis visai apsilpo, neiškentė ir ... išdavė. Ir ką čia pasakysi. Išdavė ir tiek.

Visa tai Juozas paskui sužinojo, bet kilus triukšmui ir staiga pašokus iš miego, jis iš pradžios negalėjo suprasti, kas ištiko: baisus trenksmas kelių mestų rankinių granatų, paskui riksmas, šūviai.

Tačiau tarp to viso triukšmo jam ryškiai trenkė į ausis lenkiški žodžiai:“Bic ich,psia-krew” ir Sakalo komanda: “Ginkitės, nepasiduot lenkams”. Ūmai paaiškėjo, kad lenkai užpuolė naujokų būrelį, kurs buvo sugulęs atkalnėje greitomis iš šakų suramstytoje palapinėje. Partizanai šiaip taip susigriebę ėmė pliekti iš šautuvų ir revolverių. Lenkai, sukritę kitoje kalvelės pusėje, ėmė iš ten grandine šaudyt. Po kiek laiko galima buvo numanyti, kad jų rados daugiau, sutarškėjo keli kulkosvaidžiai, jie supo iš kelių pusių. Reikėjo trauktis. Dar buvo nevisai išaušę, bet bėda rodėsi neperdidžiausia, berods nuostolių be poros šiek tiek sužeistų nebuvo matyt, tur būt, lenkai pasikarščiavo ir tamsoje tarp krūmų netiksliai ištaikė antpuolį. Mūsiškiai buvo bepradedą trauktis ir tvarkytis, nes vieta buvo nepatogi ir lenkų matyt daug, bet štai iš girios pusės pranešė sargyba, kad ir iš ten eina lenkai. Sakalas surinko savanorius ir davė įsakymą slinkti visiems į vakarus, į juodojo upelio pusę, išeiti iš kalnelio ugnies, staiga pulti paupyje, pramušti ten lenkų grandinę... išklydusiems rinktis senoje stovykloje... Uždavinys buvo sunkus, bet išties nieko kito nesugalvosi.

Ir vėl prasidėjo trenksmas.

Per grandinę pereita lengviau, negu Juozas manė, bet lenkai, matyt, buvo suruošę didelį puolimą; jų vėl radosi ten, kur nebuvo tikėta, vėl šaudymai, vėl bėgti, teko skysti.

Juozas bėgo su dviem draugais, paskui teko išsiskirstyti... bėgti, slinkti,slapstytis ir vėl šaudyti. vieną kartą, tur būt, jau gerų priešpiečių laiku, jis manė ištrūkęs, bet staiga girdi einant lenkus. Juozas pasislėpė duobelėje, apaugusioje paparčiais, nes iki krūmų pribėgti jau nebuvo laiko, ir mato: eina lenkų grandinė, kareivis nuo kareivio keliolika žingsnių atstu.

Kartkartėmis tyliais garsais viens kitam duoda ženklus, atidžiai peržiūri visas tankmes, šautuvai paruošti. Aišku, kad nepraeis Juozo nepamatę. Jau jie visai arti. Kas daryt? Reikia bėgti. Atgal negalima. Kas gali žinoti, ar tai ta pati grandinė, ar antra; be to, bėgdamas atgal, tikrai gausi kulipką į nugarą. Tik pirmyn iki tankmės. Reikia nudėti lenkas iš kairės. Tas pavojingiausias ir tas, kurs jį atskiria nuo tankmės, išėjęs iš jos.

Tai visa suprato Juozas vienu akies mirksniu, tarytum ne jis tat pagalvojo, bet kas kitas jame pagalvojo ir davė trumpą įsakymą. Jis greit ištaikęs šauna į kairįjį ir, rodosi jam, kad anas kritęs, bet su tuo antruoju jam nėra laiko, nes jis prie pat duobės. Staiga išgirdęs Juozo šūvį prie pat savo kojų, tas lenkas atsisuka bėgti, bet Juozas iššokęs smarkiai trenkia šautuvo buože jam per pakaušį ir puola pro jį tankmės linkui. Pribėgo, šakos kerta akis, čiauškia kulkos per šakas. Juozas bėga, ilgai bėga ir girdi, kad jį čia pat veja. Maža aikštelė. Per ją bėgdamas staiga suprato, kaip neatsargiai padaręs, nes pro pat jį prazvimbia kulka. Per aikštę bėgdamas davė lenkui laiko užtaisyti šautuvą, prikristi ir iššauti, bet aikštelė perbėgta. Juozas naudojasi savo klaida, staiga atsisuka ir ištaiko į išbėgusius du lenkus, kad ir neužtaisytu šautuvu. Tačiau to užtenka — lenkai skubiai puola atgal. Juozas užtaiso šautuvą ir vėl bėga. Jėgos baigiasi, bet vejant tuo tarpu nieko nesigirdi. Girdėtis tik gan toli šaudant, tai čia, tai ten.

Kas buvo paskui? Rodos, jis ėjo ilgai ilgai, pats nežinodamas, kur eina, jausdamas tik, kad reikia eiti, eiti. Rodos, jis matė iš vienos pusės girią retėjant ir lauką, kažin kokį nepažįstamą reginį, girdėjęs šunį lojant ir pasukęs į girią gilyn...

Šeštokų būrio šauliai 1920 m. Alytuje, sumušę daug galingesnį priešą vyksta į namus. Kautynėse vienas šaulys karžygiškai žuvo, du pateko į nelaisvę, bet už 2 savaičių paspruko ir grįžo. Vienas iš būrio šiuo metu yra grįžęs iš Sibiro tremties, vienas gyvena Čikagoje, kitas — Baltimorėje, o dar kiti neša katorgą Sibire.

Pavakariais tik gerai supratęs, nežinąs, kur esąs, nežinąs, kas reikia daryti. Vien tik jaučiąs, kad baisi nelaimė sudraskiusi jo širdį ir kad eiti nebesą jau jėgų...

Kūnas sopėjo keliose vietose. Jis pats dar neturėjo laiko pažiūrėti, kas yra, ar jis yra kokios kulkos sužeistas, ar taip kur užsigavęs. Labiausiai sopėjo kojos, jos buvo basos, nes miegodamas buvo spaudžiančius batus nutraukęs ir kilus triukšmui nepagalvojo apsiauti... Kur ten pagalvosi tokią valandą, dygtelėjo jam mintis. Miške buvo tylu ir ramu. Juozas jau nebejaučia jokios baimės. Kad pasirodytų lenkai, rodos, jam dabar būtų vistiek, taip jis buvo nuvargęs, atbukęs. Vis dėlto, pamanęs apie lenkus, nejučiomis iš lėto nuėmė ginklą nuo peties ir apžiūrėjo. Trumpas vokiečių karabinas buvo kaip reikiant. Šovinių pilna apkaba ir dar du kišenėje, vadinasi, septyni.

“Šeši jiems, septintas man”, pusbalsiai pramurmėjo ir išmatavo, kaip tat išeitų, jei reiktų šautis. Pasirodė, kad pridėjus vamzdį prie galvos ir ištiesus ranką, galima piršto galu paspausti gaiduką.

Iš kur tokios mintys lenda galvon? Ak, kad galima būtų nors trumpą valandą pamiršti visą beisenybę!

Pakritęs ant samanų, Juozas stengėsi nurimti. Būtinai reikia apžiūrėti žaizdos. Bet jis tiek sustyrės, kad nenori nė pajudinti. Ee... vis tiek... tegul... — lyg mažo vaiko kerštui... tegul tyčia sopa.

Visi dienos triukšmingi atsiminimai vienas per kitą grūdasi galvon... ūžia...

Dieve mano! Kur dabar draugai? Kurs iš jų dar gyvas, o kurie nukauti, arba, dar blogiau, suimti lenkų. Čia Juozui staiga pasivaidino visas reginys tų baisių kančių, kurias daro lenkai suimtiesiems. Supurtino jį šiurpiai, sugirgždėjo dantys, dantimis išrovė samanų pluoštą, bet susivaldęs išspjovė jas.

Būtinai reikia kas nors daryt, kas nors sugalvoti... Kur jau dabar dingsi? Ir vėl jam vaidinasi. Taip ryškiai mato savo gimtus namelius, o mamatė apsikabinus jo galvą, pati visa dreba ir verkdama prašo:

— Juozeli, Juozeli, neik tu į mišką, pražudysi mus visus, jei nestosi į lenkus... juk jau paskutinis galas. Po kelių dienų atsibels čionai, suardys ūkį, suims tėvą ir mane, pasityčios iš tavo seserų, gyvą mėsą šunims sudraskys. Juk tu žinai... neik, Juozuli, į mišką, neik...

O kai jis sutiko nesislapstyti, bet stoti į lenkų legijonus, tai ji staiga atsiminė ir jau kitaip kalbėjo.

—Oi ne, oi ne, Juozuli, neik į lenkus... oi, kad mano akys to nematytų, kad mano ausys to negirdėtų... Eik miškan, bėk į Lietuvą, pulk jiems į kojas, gal tavęs pasigailės, gal nepražudys tavęs... juk jie lietuviai yra. Kentėk pasislėpęs, kaip išmanai, tik neisi tu į nevidonus. Neina ten nė vienas geras žmogus. Jei pasiduosim, amžinai žūsim. Nebijok, Juozel, niekas mums neatsitiks. Kaip nors išsimeluosim. išsisuksim. Nebepirmiena. Išsaugos Dievas. Nebijok, Juozel, už mus, tik pats išsisaugok...

Abi motinėlės kalbos, rodos, vienu laiku skamba, viena su kita ginčijasi, bet antroji kalba garsesnė, meilesnė. Kas dabar su jais? Jau taip senai nebuvo žinių, taip toli nueita...

Ir vėl skausmo banga supurtino Juozo kūną. Dega visa krūtinė, ten visas gaisras. Ne, neišgulėsi, nenurimsi, neiškęsi!

Vėl pašoko Juozas. Gerti! ak gerti! Ir rodosi jam, kad tai nuo troškulio iškilo tas visas gaisras jo krūtinėje. Ilgai ir sunkiai brido, skindamas pakeliui uogas, kol rado atsigerti. Jau baigia temti ilga vasaros diena. Krūtinės gaisras išties lyg ir aprimo, o kojos sumedėjusios, sunkios nelinksta, sopuliai atbukę. Virsiu ir migsiu, gal ir amžinai, o gera, kad milinės nepamečiau. Stambios ir smulkios mintys taip keistai maišosi suvargusioje galvoje.

Gulti, bet kur? Ar ne vis viena, kad ir čia, prie tos milžino storos pušies stuobrio. Čia sausa ant jos mažo kalnelio. Atsigulė. Laikiną poilsio patenkinimą trugdo nuovargis...

... Juozas pabudo.

Jau diena buvo gerokai išaušus. Saulės spindulys kana kaip prasmukęs pro augštų pušų viršūnes mirgavo, besilinguodamas šakelėmis. Pakilo vėjas ir ošė augštai medžių viršūnėse. Beržynas linksmai šlamėjo savo kalne, pušyno kalnas ošė. Iš pušyno į beržyną nulėkė keli tetervinai, ir kana kur darbščiai kalė genys...

Juozas su simpatija ir pagarba pažiūrėjo į pušies vainikuotą viršūnę ir susimąstė...

Jam staiga atplaukė visi vakarykščios dienos įvykiai. Jie buvo jam vakar tokie baisūs, tarytum visas pasaulis sugriuvo. Šiandien viskas atrodo kitaip.

Visa tai galima pataisyti. Panašių įvykių daug buvo ir gal dar daugiau bus. Jis stengėsi atsiminti visas smulkmenas. Nė vieno užmušto draugo jis nematė. Tikriausia, kuo ne visi išliko. Lenkai netikusiai padarė antpuolį, pasikarščiavo, davė partizanams susigriebti, giria motutė išsaugojo. Panašiais atsitikimais nuostoliai paprastai nebūva baisūs, jei tik dvasia išlaikys.

Tikriausia, lenkai dar prieš vakarą iš miško išėjo, o mūsiškiai tur būt jau jo laukia vado paskirtoje vietoje. Šiandien pat juos pasieksiąs.

Jis ėmė žiūrėti savo žaizdas. Ee... tuo tarpu nieko tokio baisaus, rodos, neperšauta, kad tik neužsikrėstų.

Kad čia atsirastų geri pusryčiai, tai tikrai nepakenktų šią valandą. Čia gan rimtas klausimas. Kaip gražu būtų pasirodyti draugams sumaniu ir nunešti į stovyklą ką nors valgyti. Juk ten nekas turtas tuo atžvilgiu. Jis pačiupinėjo piniginę. Toji buvo savo vietoje.

Pamėginsiu ką nors nupirkti; tuo tarpu nors uogų parinksiu; jos vasarą dažnai esti partizano pusryčiai...

O broliukas man išliko sveikas. Broliukas šautuvas ir septyni šoviniai. Vai, kad aš būčiau jį praradęs, tai nors nesirodyk vadui į akis...

Kaip aš vakar užmigdamas šventvagiškai piktžodžiavau! gėda atsiminus... bet išties, vakar buvo septynių karščių diena.

Tai buvo laikinas nedovanotinas apsilpimas; gerai, kad draugai nematė. Ne! mes kovosim iki galo, ligi nugalėsim. O nugalėsim būtinai, nes mūsų šaknys yra nuo amžių giliai įsmigusios į šitą žemę. Tos sulenkėjusios vietos mūsų žemėje, tai paviršutiniai tamsūs rudėsiai. Kokios jų šaknys? O tie lenkų kareiviai kolonistai, jų valdžios pavadinti, tai medžiai išrauti iš savo žemės ir su apkirstomis šaknimis. Šita žemė yra mūsų, mūsų. Joje nėra nė vienos pėdos, nepašvęstos nuo amžių mūsų tėvų pelenais, prakaitu ir krauju...

Dieve, duok jausmo žaibų mūsų sieloms, kad galėtumėm už ją kovoti ligi paskutinio kraujo lašo.

Tuos žodžius Juozas pasakė balsiai, žiūrėdamas į saulę, kad susimestų, į kurią pusę jam reikia žengti.

NETEKOME...

Rugsėjo mėn. 11 d. Detroite mirė šv. Antano parapijos klebonas, garbės šaulys dr. kun. I. BOREIŠIS. Detroito šaulių Kuopa netekdama garbės šaulio dr. kun. I. Boreišio, neteko didelės moralės šauliškos paramos. Velionis, nors ir būdamas silpnos sveikatos, dalyvavo kuopos steigiamajame susirinkime ir visuose kituose šauliškuose parengimuose. Buvo didelis patriotas: pats taip labai savo tėvynę mylėdamas skatino ir visus kitus jų mylėti, aukotis ir kovoti dėl jos laisvės. Visą laiką nešiojo šaulišką ženklelį, o šauliška idėja buvo gyva jo širdyje. Iškeliavus amžinybėn šauliai liūdi atidavę jam paskutinę pagarbą, o jo kilni asmenybė liks neužmirštamu šviesiu pavyzdžiu ilgam.

LAISVĖS KOVŲ INVALIDO KIETAS GYVENIMO KELIAS

Kai 1919 - 20 metais Lietuvą iš visų pusių puolė bolševikai, lenkų legionai ir bermontininkai, savanoriai pasitiko juos šautuvų ir kulkosvaidžių kulkom s. Slapta, be tėvų žinios, išėjęs iš namu vos, 15 metų berniokas, Petras Pleskevičius, 1919 m. sausio 1 d. stojo savanoriu Alytuje į ten susitelkusį 1 p.p..

Tais laikais nebuvo kada ir kaip tikrinti jaunuolių amžių, jei tik norėjo ir buvo tvirtas tai ir tiko. Petras pakliuvo i 3-čia kulk. kuopą.

Jis mums rašo:

“Tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje beveik visą laiką išbuvau kovos laukuose. Teko kariauti visuose frontuose ir ginti Lietuvos žemės kiekvieną pėdą, ar tai buvo Žemaitijoj, ar Suvalkijoj ar Dzūkijoj. Tada visų Lietuvos gyventojų akys buvo nukreiptos į karius su ginklais rankose, kurie narsiai kovodami apgynė Lietuvą ir jos gyventojus ir išvijo iš jos visus priešus.

Tų kovų, grumtynių ir susirėmimų metu daug draugų, pažįstamų ir giminaičių krito nuo priešo kulkų ir granatų. Jie, kad ir kovojo, bet nesulaukė laisvos Lietuvos. Daug jų yra palaidotų nežinomuose kapuose, kitų gi kapus puošia gėlės ir paminklai, likdami prisiminimu jaunajai kartai.

Dalis gi tų kovojusių liko nors ir gyvi, bet be sveikatos, sužeisti ir visam amžiui invalidai. Buvo tokių, kurie neteko kojų, rankų ar akių. Jų tarpan patekau ir aš. Pačioj savo jaunystėj likau karo invalidu, nes kautynėse buvau sužeistas net 6 kartus, iš jų du kart sunkiai. Kariuomenėje išbuvau iki 1923 m. lapkr. 14 d.

Karinė komisija pripažino mane 74 proc. nedarbingu ir Lietuva mokėjo man pensiją po 127 litus į mėnesį. Be to, kaip savanoriui — kūrėjui, davė žemės sklypą Kaune Viliampolėje.

Išlaikęs egzaminus buvau priimtas į tarnybą Karo Muzėjuje, kur dirbau Dariaus — Girėno ir Archeo-

Inv. P. Pleskevičius uniformoje

logijos skyriuje ir dalyvaudavau vėliavos pakėlimo ir nuleidimo iškilmėse.

Lietuvoje mes, karo invalidai, buvome aprūpinti ir turėjome nemokamą gydymą ir kitas lengvatas. Tada nebuvo mums gaila mūsų aukos Tėvynei, nes jautėme jos globą.

Deja, atėjo 1940 m., kai bolševikai okupavo Lietuvą ir mes likome be darbo, be pensijų, be gydymo ir be kąsnio duonos. Dalis mūsų pateko į šaltąjį Sibirą. Buvau ir aš išvežamųjų sąraše. Suimtas 1940 m. buvau patalpintas Mariampolės kalėjime, ten enkavedistų tardomas mušamas, netekau dėl to dantų, išsukinėjo man rankų pirštus.

Kalėjime man bebūnant sudegė mano namas, o 14 metų amžiaus mano sūnelis, ištremtas, Molotovo mieste buvo nužudytas. Ne jį vieną, ir kitus mano gimines išžudė, ištrėmė, išblaškė. Ir dabar aš negaliu jų surasti plačiajame pasaulyje. Pavyko man surasti savo žmoną, kuri dar ir dabar, nors ir silpna, tačiau dirba ir dar šiek tiek palaiko mano gyvybės siūlą.

1944 m. visi bėgome į vakarus. Ir aš su žmona atvykau į Vokietiją į Bartenšteino apskr. Galingės kaimą, kur buvom apgyvendinti pas partietį, rudmarškinį Karolį Grosmaną. Ten žmona dirbo visokius darbus ir man, nors nedarbingam invalidui, teko verčiamam dirbti sunkius darbus, kol daugiau jau nebepajėgiau. Tada Grosmanas pašaukė žandarus ir 2 val. naktį, mane atskyrę nuo žmonos išvežė į Karaliaučių, būk tai į ligoninę. Deja, ten mane ne į ligoninę patalpino, bet į naujai formuojamą kariuomenės dalinį sudarytą iš visokių išsklaidytų ir dezertyrų vokiečiu

Visus mus išprausė, aprengė, apginklavo (joks gydytojas netikrino sveikatą) ir nakčia išvežė į Čekoslovakiją, vėliau į Austriją, o dar vėliau į Lenkiją. SS visur sekė mus, tiek vokiečius, tiek užsieniečius ir visi jų bijojome.

Nieko man nepadėjo nei invalido liudijimas, kurį turėjau dar iš Lietuvos. Tik dėka jo, kadangi ten buvo įrašytas mano vyr. psk. laipsnis, jie man davė feldwėbelio laipsnį ir algą.

Lenkijoje turėjome duoti priesaiką ir dirbome pristatinėdami frontui maistą, šovinius ir kitas karines medžiagas. Praėjus 4 savaitėm buvome paskirti užimti apkasus prie Cechanau Zeraby. Bolševikai mus puolė ir išmušė iš tų apkasų. Aš buvau sužeistas granatos į galvą ir pilvą. Paėmę nelaisvėn bolševikai mane paliko gulėti pas ūkininką pasvirnėje, Dievo valiai, kaip ir visus kitus sunkiai sužeistus, tik atėminėjo laikrodžius ir pinigus.

Buvo žiemos laikas ir kurie pasiekė sniego, kad atsigertų, daugelismirė. Jų skaičiuje buvo ir vienas lietuvis, buvęs leitenantas K. Mikelionis. Nepraėjo 6 val. po šių įvykių, kai vokiečiai priešpuoliu atmušė bolševikus ir mus, kuriuos dar gyvus rado, išvežė į ligonines. Per jas keliaudamas aš ir penki rusai patekome į Berlyną. Tie rusai buvo Vlasovo armijos kariai. Aš Berlyne išgulėjau 3 mėnesius. Kai bolševikai prisiartino prie Berlyno mane išvežė į Bayreuth Bavarijoj. Ten aš galutinai pasveikau. Vokiečių komisija pripažino mane Wehrmachto tarnyboje nustojusį 30 proc. sveikatos ir paskyrė 25 markių mėnesiui pensiją Invalidumo Lietuvos kariuomenėje jie man nepripažino ir už tai nemokėjo.

Atvykus Amerikon ir persikėlus Kanadon, man vokiečiai dabar jokios pensijos nemoka. Palikęs visai nedarbingas, be sveikatos ir be duonos kas-nio, esu dar reikalingas ir vaistų ir daktaro priežiūros. Trūksta man protezių (akies protezo gorseto). Bet tu, žmogau, dabar esi visų pamirštas ir rūpinkis pats savo likimu, kol būsi pakastas čia kur po velėna Kanadoje.”

Petras Pleskevičius dabar gyvena 325 Dundurn Street, South Hamilton, Ontario, Canada.

Red.