Partizanai: Istorija ir dabartis

1650 M. PUŠKINO PASIUNTINYBĖ PAS LIETUVOS IR LENKIJOS KARALIŲ

Kariai D. Lietuvos kunig. ir Lenkijos kar. Jono Kazimiero laikais

Vertė DR. KOSTAS R. JURGĖLA

Vertėjo žodis:Sakoma, kad istorija yra gyvenimo mokytoja. Ilga ir marga Lietuvos istorija turi daugelį mažai žinomų, betgi įdomių ir pamokančių epizodų, kurie padeda vertinti ir dabarties bei ateities problemas. Santykiai su Maskva yra pagrindinė problema su šešių šimtmečių praeitim: ji privedė prie Lietuvos unijos su Lenkija, tolimesnė jos eiga nuspręs pačios lietuvių tautos likimą. O kad praeitis turi artimo ryšio su dabartim — gražiai pavaizduoja čia patiekiamas rašinys apie Maskolijos misiją Varšuvon 1650 metais: maskolių argumentacija nesiskiria nuo chruščiovinės politlinijos, pvz., LTSR rašytojų suvažiavime 1959 m.

1650 metais Lietuva buvo “Tvano” išvakarėse — po kelių metų Chmelnickis pasidavė Maskvai, Lietuvą ir jos valstybinę pusininkę Lenkiją okupavo ir nusiaubė maskolių, švedų, kazokų ir totorių armijos, Vilnius pirmą sykį savo istorijoje buvo priešo užimtas ir laikomas per šešerius metus, dėl priešų atneštų epidemijų ir bado etnografinė Lietuva neteko trečdalio savo gyventojų. Vos praslinkus penkioms dešimtims metų, “Didž. Šiaurės Karo” metais, Lietuva vėl buvo kelių priešų teriojama ir antru atveju neteko trečdalio žmonių. Dar šimtmečiui praslinkus, Napoleono eroje, etnografinė Lietuva trečiu atveju neteko trečdalio gyventojų. Tie milžiniški demografiniai nuostoliai pusantro šimto metų laikotarpy, tiek Didžiojoj kaip ir Mažojoj Lietuvoj, paaiškina kodėl mūsų amžiuje lietuviai yra maža tauta — vieton prilygus jei ne anglų, tai bent lenkų ar gudų skaičiui.

Lenkas istorikas Ludwik Kubala visą savo amžių skyrė kruopščiam keliolikos “Tvano” metų tyrinėjimui, panaudodamas tiek paskelbtus originalius šaltinius, tiek privačius rankraščių rinkinius. Jisai parašė ir išleido kelias serijas apsčiai dokumentuotų veikalų to laikotarpio įvykiams nušviesti. Jo yda — tai nesistengimas atskirti savitus Lietuvos ir Lenkijos reikalus ir tautines pažiūras: jis “Lenkijos” ir “lenkų” vardu vadina visus dviejų Bendruomenės valstybių reikalus. Šia proga noriu skaitytoją įspėti, kad šiame vertime “Bendruomene” vadinama poliublininė dvilypė valstybė, dokumentuose žinoma “communis Res Publica Regni Poloniae et Magni Ducatus Lithuaniae”, “Rzeczpospolita Korony Polskiey i Wielkiego Xięstwa Litewskiego”, sutrumpintai “Rzeczpospolita Oboyga Narodow” vardu. Lietuvos Statutas naudojo terminą “Rieč Pospolitaja Koruny Polskoje i Vielikoho Kniazstva Litovskoho”. Manding, Bendruomenė geriausiai tinka apibūdinti tai valstybių konfederacijai, be centrinės federalinės valdžios. Angliškai vadintina “Commonwealth”.

Žemiau patiekiamas straipsnio vertimas aprašo vieną epizodą prieš pat “Tvaną”. Maskolijoje jau buvo pasibaigę sąmyšiai, Romanovų dinastija jau buvo tvirtai įsikūrusi ir svajojo apie kerštą Lietuvai ir Lenkijai. Jau velionis karalius Vladislovas Vaza buvo išsižadėjęs caro titulo, kurį jam buvo suteikę Maskvos bajorai. Bendruomenės sostan įžengus Jonui Kazimierui, jaunesniajam Vladislovo broliui, santykiai su Maskva atrodė ramūs ir dinastiniai karai su Švedija nustoję opumo, nors naujasis valdovas tebesivadino Švedijos karalium. Karingas veidmainys Karolis X Gustavas dar nebuvo įkopęs į Stockholmo sostą. Klastingas kazokų etmonas Bohdanas Chmelnickis, maištaudamas prieš karalių, dar blaškėsi nusilenkdamas tai karaliui, tai carui, tai sultonui — bet dar nebuvo padaręs fatališko pasidavimo (1654 m.), kuris Ukrainą įtraukė Maskvos vergijon, vieton padaręs ją trečiuoju Lietuvos ir Lenkijos Bendruomenės nariu. Turkų sultonas buvo galingiausias valdovas toje pasaulio dalyje ir valdė Krymo totorius, “Dievo rykštę” atveju nesantaikos su Krokuvos-Vilniaus sostu. Maskvoje liaudis ir eiliniai bajorai reikalavo taikos su Lietuva.

Bendruomenės sostan buvo ką tik išrinktas Jonas Kazimieras Vaza, o Kremliaus sostą paveldėjo Aleksiejus, ir reikėjo iš abiejų pusių patvirtinti 1634 m. Polianovo “amžinos taikos” sutartį. Caras jaudinosi dėl jo titulų pažeidinėjimų iš pusės daugelio Lietuvos ir Lenkijos didikų, ir jam rūpėjo patirti “ar lenkai nesikivirčija su Lietuva”. Varšuvon buvo pasiųstas caro kurjeris Kunakovas — paruošti dirvą stambesnei pasiuntinybei. Lietuvos kancleris kunigaikštis Albrechtas Stanislovas Radvila rašė savo atsiminimuose, kad Kunakovas kruopščiai rinko žinias ir norėjo sulaukti seimo sesijos baigimo, tačiau “norom nenorom turėjo išvykti”. Jo pranešimai carui — daugeliu atžvilgiu klaidinantys — nuteikė caro pasiuntinių instrukcijų turinį.

Dabar — skaitykime Kubalą, kurio rašinys yra pagrįstas Maskvos pasiuntinių instrukcijomis bei raportais, ir daugeliu archyvinės nepaskelbtos medžiagos. (Szkice Historyczne, Serja I-II, Lwow-Warszawa 1923, pp. 123-152).

Pasiremiant Kunakovo pranešimais, 1650 m. sausio mėn. Lenkijon iškeliavo didieji pasiuntiniai, aprūpinti atitinkamomis instrukcijomis: bojarinas (bajoras) Jurij Gavrilovič Puškin, okolničius (sritinis valdytojas) Stepan Puškin ir pasiuntinybės raštininkas djakas (“pus-kunigis”) Gavril Leontjev, “tikslu patvirtinti amžinąją taiką ir kitais reikalais”. Jie prie Varšuvos atvyko kaip tiktai pasibaigus seimo sesijai ir bevykstant deryboms su neapmokėta kariuomene. Kelyje jie nebuvo gerai priimami — bajorija niršo tiek dėl pikto lenkų pasiuntinių sutikimo Maskvoje, tiek dėl grasinimo karu. Taigi jie negalėjo tikėtis smagesnio priėmimo pačioje sostinėje. Jiems liepta sustoti prie Varšuvos, ligi suvažiuos senatoriai. Karalius Jonas Kazimieras nenorėjo jų įsileisti sostinėn, nes prie jo buvo visai maža dvariškių, apie ką, galų gale, pasiuntiniai gerai žinojo. Galop jiems leista viešai įvažiuoti kovo 16; karalius prieš tai išvyko į Nieporentą, kad nereikėtų stebėti pasiuntinių įvažiavimo.

Pasiuntinius pasitikti nuvyko D.L.K. taurininkas Kazimieras Tiškevičius ir Karūnos rūmų karužas Vaitiekus Wesselis, atvykę karietoje su karališkos gvardijos palyda. Prie Vyslos krantų išlaukė kelias valandas, ligi pasiuntiniai keltais persikėlė per upę. Tiškevičius išlipo ir atsistojo prie karietos, laukdamas ligi pasiuntinys prie jo ateis, tačiau pastarasis, dabodamas savo teisių, stovėjo prie kranto ir laukė, kad taurininkas jį pasveikintų. Taip abudu ilgą laiką išstovėjo, pasižiūrėdami vienas į kitą. Galop taurininkas priartėjo, karaliaus vardu pasveikino pasiuntinius ir kvietė juos karietos vidun, betgi norėjo patsai atsisėsti dešinėje. Pasiuntinys nenorėjo su tuo sutikti, sakydamas, kad jisai atstovauja caro asmenybę, tai jam priklauso vieta dešinėje, o karieton jis neisiąs, kadangi tai ne karaliaus, o Tiškevičiaus karieta esanti. Pradėjo jis pasakoti gerai nusimanąs, kodėl karalius ligi šiol neįleido jų Varšuvon ir patsai Nieporentan išvyko. Du kartu į karaliaus rūmus buvo pasiųsti raiti kurjeriai, o tuo tarpu vyko pokalbiai tarp abiejų pusių.

Tiškevičius sakė: “Man teko tave, ponas Puškine, priiminėti, kai buvai su pasiuntinybe Lvove, o tada mes turėjome vietą dešinėje”.

Puškinas: “Meluoji, Tiškevičiau. Ogi ir dabar kvietei mus į savo karietą, o pasakoji, kad tai karališkoji karieta”.

Tiškevičius: “Jei tu čia neatstovautum ciesoriaus asmens — pas mus už tokius žodžius kertama į lūpą”.

D. Lietuvos kunig. ir Lenkijos kar. Jonas Kazimieras

Pasiuntinys: “Ir pas mus muša mulkius, kurie nemoka pagerbti didžiųjų pasiuntinių”.

Atsisukęs į Wesselį, kuris jam neprisistatė, pasiuntinys paklausė:

“O kuo tu vardu?” (A tiebia kak zvatj?).)

Tiškevičius: “Tai Karūnos rūmų karužas, Ružano,Tikocino ir Baltstogės seniūnas”.

Pasiuntinys į Wesselj: “O kodėl tu niek į mane nešneki?”

Wessel: “Kadangi nesuprantu, ką šnekate”.

Pasiuntinys: “Tai kam tave kvailį karalius pas mus atsiuntė?”

Wessel: “Ne aš kvailas, o pas jus kvailius mane atsiuntė. Su tokia jūsų politika — mano haidukas galėtų pasiuntinybę pas jus atlikti”. (Haidukas — palydos tarnas, taipgi ir kariuomenės rūšis).

Puškinas: “Kekšės sūnus haidukas, kartu su tavim! Neišsigink prieš karalių, kaip mus niekinate. Šventos atminties karalius Vladislovas ne taip mus, didžiuosius pasiuntinius, pagerbdavo ir priimdavo; žinosime, kaip apie tai papasakoti karaliui”.

Galop atjojo kanclerio kurjeris su įsakymu nesileisti į kalbas su pasiuntiniais ir visame kame jiems nusileisti. Taigi susėdo į Puškino karietą veidu į pasiuntinius ir išvažiavo per miestą į pasiuntiniams skirtus rūmus, kuriuos pasiekė vos 7 val. vakare. Priešakyje žengė senos ir naujosios Varšuvos amatininkų cechai, po to įvairių pulkų pėstininkai ir 200 karališkųjų vengrų. Po to važiavo du maskoliai; vienas apsirengęs sena ilga aksomine ferezija (švarku), apsiuvinėta sabalio kailiais, persijuosęs auksine grandine; antrasis apsirengęs lenkiško kirpimo aksomine ferezija, betgi vasarine, nors tai buvo kovo mėnesį. Paskui vedė 30 mažų arklių, pridengtų puošniomis kapomis. Po to jojo generolas Ubald su antra karališkųjų dragūnų kuopa, o vėliau sekė įvairios kazokų šimtinės, surinktos iš paskirų ponų palydų. Paskiau važiavo keturi puošniai pasirengę caro rūmų dvariškiai; po jų sekė husarų, kanclerių ir arkivyskupo vėliavos (raitelių eskadronai), tam tikslui pakviestos; po jų važiavo būrys maskolių ir lenkų dvariškių, o pasiuntinių karietos priešakyje važiavo Puškino brolėnas, dailus dešimtmetis vaikas. Užpakaly karietos jojo 60 maskolių raitelių, antra šešiais arkliais kinkyta karieta, keturi vežimai po keturis arklius, o viename jų stovėjo narvas su dviem gyvais sabaliais. Voros gale jojo karaliaus gvardija.

Visoje pasiuntinybėje buvo 120 žmonių ir apie 100 vežimų, prikrautų sabalių kailių; tie vežimai žymiai vėliau persikėlė per Vyslą ir atvyko prie pasiuntinybės rūmų. Mat, abiejų kraštų pasiuntiniams buvo leidžiama verstis prekyba ir vežiotis pirklius, iš kurių nemažai pelnydavo.

Kovo 18 keturios karališkos karietos, su Tiškevičium ir Wesseliu, buvo pasiųstos pristatyti pasiuntinius į karaliaus rūmus. Po įprastinių ceremonijų, pasiuntiniai įteikė karaliui skirtą caro laišką, kupiną mandagumų ir pasižadėjimų, kame parašyta, kad pasiuntinys gyvu žodžiu atliks misiją ir papasakos ko atvykęs. Taigi kancleris teiravosi pasiuntinio — ko atvykęs. Atsakė, — su broliška draugyste, meile ir taika, ir visu kuo geruoju; betgi prašė leisti jam pailsėti ligi trečios dienos, kai galėsiąs išdėstyti siūlymus, nes jis esąs kelionės išvargintas. Netikėtas draugystės užtikrinimas buvo dėkingai priimtas. Stovėdamas prie sosto, kancleris pasiteiravo ar jie norėtų pasveikinti karalių. Atsakė — neturį tam caro įsakymo. Pasiuntiniai tą dieną buvo karaliaus vardu vaišinami, betgi jie nenorom išsikalbėjo, kad verčiau jiems duotų pinigų, vieton bankietų ir priėmimų.

Trečią dieną, kaip sutarta, karaliaus deleguoti senatoriai suvažiavo pokalbiams su Maskvos pasiuntiniais, kurie atvyko nustatytą valandą. Puškinas vėl siūlė posėdį atidėti, nes jisai dar nesąs pasiruošęs. Lenkijos kancleris į tai šaltai atsiliepė, jog pasiuntinys neišeis iš rūmų, ligi neatliks savo pasiuntinybės. Tada Puškinas gailiai atsiduso, išsitraukė iš savo sekretoriaus portfelio gatavą raštą ir pradėjo skaityti:

“Amžinose sandorose įrašyta, jog abudu monarchai ir jų įpėdiniai ir abidvi Bandruomenės (sic!) privalo pasilikti amžinoje draugystėje, o vienam valdovui mirus, jo įpėdinis ir gyvas išlikęs monarchas privalo amžinas sandoras patvirtinti abipusiu apsikeitimu laiškais. Karalius Kazimieras, įžengęs į sostą, išsiuntė pasiuntinius su patvirtinančia gromata, tačiau Maskvoje nenorėta to akto priimti, kadangi jame buvo klaidų, įvardijant caro titulus. Tokios klaidos visuomet kartodavosi ir ligi šiol kartojamos be bausmės, o karalius, nebodamas savo pažadų, nenubaudžia nusikaltusių”.

Vardais įvardijęs visus, kurie kada nors klaidingai rašė caro titulus, pasiuntinys reikalavo, “kad karalius visus juos, jo akivaizdoje, tuojau mirtim (“gerkle” — koserim) nubaustų, pasiųstų carui nubaustųjų sąrašą, ir įsakytų tą įstatymą išspausdinti valstybės konstitucijose”.

Ramiai paskaitę šį raštą, kurio buvo 6 ar 7 arkušai, pasiuntiniai staigiai pasidarė labai grubūs, karščiavosi savo įrodinėjimuose, ir latrais išvadino titulų įvardijimuose paklydėlius... ir labiausiai reikalavo, kad kunigaikštis Jerema Višnioveckis būtų mirtim (“gerkle”) baudžiamas, rėkaudami: “Teužmauna jį ant baslio!” Berėkaudami, pasiuntiniai rodė to kunigaikščio draugišką laišką carui— be parašo, su nuplyštu antspaudu, sąmoningai parašytu raidėmis panašiomis į maskoliškąsias, kuriame karaliaus ir caro titulai aptrumpinti ir klaidingi; laiškas buvo parašytas carui kažkokių pabėgusių popų reikalu. Kancleriui leido tik truputį pažiūrėti ir palaikyti tą laišką, o kai Karūnos kancleris sakėsi norįs tą laišką parodyti karaliui ir prašė jam patikėti, — pasiuntiniai jokiu būdu nenorėjo to leisti; ypatingai pasiuntinybės djakas sakė, kad jei jis laišką prarastų, tai lieptų nukirsti jo kaklą.

Senatoriai sutiko Maskvos pasiuntinių propoziciją pristatyti karaliui. Tuo tarpu pasiuntiniams iškeltas triukšmingas ir brangiai kainavęs bankietas, kur prie stalų sėdėjo 120 asmenų ir visi taip nusigėrė, kad rytdieną nepajėgė atvykti į pokalbius.

Tą pačią dieną vyko slaptas pasitarimas su karalium ir nutarta artimiausiam posėdyje pranešti pasiuntiniams, jog karalius apgailestauja įvykusias paklaidas ir liepęs atidaryti Adomo Kisieliaus suderėtą sandorą, kame rastas sutarimas, jog nusikaltusieji turį būti pašaukti seimo teisman, ten teisiami ir baudžiami. Tačiau mirus abiem valdovams, — karaliui Vladislovui ir carui Michailui Fiodorovičiui, kurių laikais tas buvo suderėta, — pridera, kad caras krikščioniškai atleistų tuos nusikaltimus; prie naujojo karaliaus tokių paklaidų nebūsią.

Senatoriai kalbėjo, kad visuomet, betkuriam monarchui mirus, dovanojami prieš jo asmenį atlikti nusikaltimai. Pasiuntiniai į tai atsiliepė: “Ponai Taryba taip šnekate, tarytum neturėtumėt pagarbos baimei prieš Dievą ir nesigėdintumėt žmonių”. Po to jie teiravosi, kas bus su tais, kurie naujojo karaliaus viešpatavimo metais nusikals. Atsakyta, kad tokie bus į nieką neatsižvelgiant ir be pasigailėjimo baudžiami.

Dabar pasiuntiniai pareikalavo, kad senatoriai duotų jiems užtikrinimą raštu — su parašu ir antspauda. Senatoriai nuvyko pas karalių ir parsinešė atsakymą, jog nusikaltusieji būsią šaukiami į artimiausią seimą ir teisiami

Caras Aleksiejus Michailovičius

pagal lenkišką teisę, betgi karalius uždraudęs duoti asekuraciją.

Nepatenkinti tokiu atsakymu, pasiuntiniai reikalavo, kad tie, kurių laiškus su klaidomis jie parodys, būtų baudžiami be teismo, gi ypatingai kad kunigaikštis Višnioveckis būtinai būtų pasmerktas miriop; kitaip taika bus nutraukta. Veltui jiems buvo įrodinėjama, kad pagal krikščioniškąją teisę kaltinamieji pirma turi būti teisiami, o tik po to gali būti baudžiami; kad jei kas nusikalto iš nežinios, tokio netenka bausti — pasiuntiniai laikėsi savo reikalavimų.

Staigiai — Puškinas nutraukė ginčus ir išsitraukė antrą raštą, ilgesnį nei pirmąjį; mojuodamas popierium, jis grasino, jog tai, kas tame rašte surašyta, yra aršiau nei paklaidos apie titulus.

Jo buvo klausomasi nemenku nusistebėjimu.

Jis skaitė: “jog pastaraisiais laikais pasireiškė didelė ir aiški netiesa, priesaikos sulaužymas ir amžinosios taikos pažeidimas, kadangi JKM (Jo Karališkosios Malonybės) įsakymu ir ponų Tarybos (seniūnų) leidimu, buvo išspausdinta ir Maskvoje bei kaimyninėse valstybėse paskleista daug knygų, kuriose skelbiami dalykai, kurių pagal amžiną sandorą ne tiktai spausdinti, bet dargi pagalvoti nevalia, kadangi tai nuodėmė prieš Dievą, o prieš žmones gėda. Viena tokia knyga yra Jono Aleksandro Gorčino, spausdinta Krokuvoje 1648. Ten parašyta, priešingai bet kokiai teisybei, jog Smolenskas buvęs Maskvos iš pasalų užimtas ir žiauriai slegiamas per 100 metų, o išlaisvintas tik karaliaus Vladislovo laimėjimu. Toliau, jog karalius Vladislovas sau po keliais palenkė maskvinio caro ir jo brolių užsispyrimą ir išdidumą; po to Maskvos valstybę taip nusiaubė, jog ligi šiol ji negalinti atsigriebti... ir kiti dalykai išspausdinti, kurie niekina Maskvos valstybę ir valdininkus Smolenske. Kitoje knygoje, spausdintoje Gdanske 1643, greta karaliaus Vladislovo paveikslo kairėje pusėje stovi užrašas: “Maskva sutramdyta!”. Toje knygutėje išspausdinta, kad Vladislovas ties Smolensku apgulė klastingus maskvitėnus ir privedė juos prie tokio nusiminimo, kad visos kariuomenės gyvybė ar mirtis buvo jo rankose, o maskoliai tris kartus ant kelių puldami maldavo pasigailėjimo”. Taipgi išspausdinta, jog maskoliai tik iš vardo esą krikščionys, betgi iš elgesio ir papročių esą aršesni už barbarus; jog Michailas Fiodorovičius į sostą buvęs įkeltas lengvabūdžių žmonių. Trečioje knygoje: Apie Vladislovo gyvenimą ir garsiausias pergales, spausdintoje 1649    m., taipgi telpa negarbingumai ir šmeižtai prieš carą ir valstybę, kaip kad “vargšė Maskva” ir kiti užgaulingi žodžiai, kuriuos gėda rašyti. Michailas Fiodorovičius ten vadinamas kankintoju, lavonu, arba kalade be sielos, caro dėdė, patriarchas Filaretas Nikitinas, pavadintas — trimituotoju. Galop, lenkiškoje knygoje: Apie kazokų karą, parašyta, jog tariamieji kaimynai ir bičiuliai, vengras ir maskvitėnas, atsimetė į šalį, savitarpy susitarę”.

“Po tokio amžinosios taikos patvirtinimo, tokių šmeižiančių žodžių ir prasimanymų apie carą ir maskvinę valstybę ne tiktai knygose spausdinti, bet ir pagalvoti nepritiko. Niekinti didįjį gosudarių, pravardžiuoti maskvitėnu, tartum iš mūsų pusės buvusi sudaryta priežastis taikai nutraukti! Kaip išdrįsote, ponai Taryba, imtis tokio pikto reikalo? Kaip išdrįsote leisti tokį grubumą ir kiršinimą Dargi ir tai mes, didieji pasiuntiniai, jums skelbiame: kai kazokų etmonas nukariavo karališką žemę, tai atsiuntė pas didįjį gosudarių ir kakta žemėn lenkėsi, kad did. gosudarius priimtų jį su visais miestais savo valdžion, kadangi Zaporožės kazokai esą stačiatikių tikėjimo ir jūsų persekiojami už tikėjimą, kenčia mirtinas skriaudas. Betgi did. gosudarius, nenorėdamas kraujo praliejimo ir amžinosios taikos pažeidimo, nesidžiaugė iš tokio didelio laimikio; Chmelnickio nepriėmė savo valdžion ir laukia iš jūsų pusės patenkinamo tų didžiųjų neteisingumų atitaisymo. Jei neatlyginsite, tai did. gosudarius lieps Maskvon sukviesti soborą, soboran atvykti įsakys patriarchui, metropolitams, arkivyskupams ir visai dvasininkijai ir visam sinklitui ir visokių laipsnių žmonėms; lieps sobore išskaičiuoti visus karaliaus neteisingumus; paskui su visais šventikais ir sinklitu nueis į katedros cerkvę, ir lieps priešais save nešti karaliaus Vladislovo prisiektą traktatą, kaipo įrodymą amžinosios taikos sulaužymo iš karaliaus pusės: lieps patiesti tą raštą prie Išganytojo ikonos ir nekalčiausios Mergelės ir, atgiedojus maldas apie amžinosios taikos sulaužytojus, pakels ginklą už savo tėvo garbę, už savo ir visos valstybės garbę, ir lieps apie visas neteisybes parašyti visoms kaimynėms krikščioniškoms ir bisurmoniškoms valstybėms, o visi monarchai ateis carui pagalbon žmonėmis ir pinigais. Gi tie valdovai, apie kuriuos jūsų knygose išspausdinta nepadoriai, jie už jų pažeidimą sukils prieš jus išvien su mūsų caru. Jei karalius nori taiką išlaikyti, tai už tokį didžiųjų monarchų niekinimą tegrąžina mums tuos miestus, kuriuos caras Michailas atidavė karaliui Vladislovui; te nubaudžia mirtim Višnioveckį ir kitus, kurie rašė negerbdami caro garbės — o už niekinimą bajorų ir visų luomų žmonių, sumokėkite mums 500,000 raudonųjų auksinų. Jūsų knygose išspausdinta: “Teauga sau Maskva, kad iš tos priežasties dar skaudžiau galėtų kristi”. Leidote mums tai, ir skyrėte terminą ligi laiko, kai padaugėsime. Taigi ve dabar užgimė ir suaugo daugelis šimtų tūkstančių. Kautynėse užgrūdinti, jie maldauja did. gosudarių, kad leistų jiems eiti prieš neprietelių, kuris niekina mūsų did. gosudarius, o mus vadina piktais žmonėmis ir pobirahomis”.

Maskoliškos pasiuntinybės pranešime carui rašoma: “Išklausę tokius grėsmius žodžius, ponai Taryba ilgai užtruko abejojime, ką atsakyti; vieni parėmė galvas, kiti atsirėmė šonus ir kalbėjo: ‘Jūsų pasiuntinybės rašte esama daugelio nepadorių dalykų; pranešime apie tai karaliui”.

“Gniezno kaštelionas Leščynskis pasakė: ‘Apie tas knygas seniai žinojome, tačiau tos knygos neturi jokio ryšio su sandoros patvirtinimu’ ”,

Puškinas praneša sušukęs: “Taigi dabar aiškus jūsų neteisingumas, jei žinodami apie tokias latriškas knygas, neliepėt jų sudeginti ir nenubaudėt mirtim latrų, kurie jas spausdino”.

Rytojaus dieną senatoriai davė tokį atsakymą: “Karalius ir mes priėjome įsitikinimo, kad jūs be caro įsakymo parašėte tokius piktus ir nepadorius dalykus, tikslu sužadinti nesutarimus. Taip sprendžiame todėl, kad priėmime pas karalių kalbėjote apie brolišką bičiulystę, apie meilę, apie taiką ir viską gera; toliau, Tvardovskio knygutė, dėl kurios nusiskundžiate, buvo išleista vos prieš kelias savaites ir negalėjo būti jūsų sostinėje, taigi jūsų nusiskundimas buvo tik čia dabar Varšuvoje surašytas. Tad karalius regi, kad jūs ieškote priekabių amžinajai taikai nutraukti ir savo gospodariaus garbę norite už raudonus auksinus pardavinėti. Todėl JKM neliepė mums šiuo reikalu su jumis kalbėti apie amžinosios sandoros nutraukimą, betgi tuojau pasiųs savo kurjerį pas d. gosudarių su pranešimu apie jūsų nenorą prie gero reikalo, ir su skundu prieš jus, kad ryžotės tokius dalykus šnekėti”.

Nustebinti pasiuntiniai pasižiūrėjo į vienas kitą, o paskui, ištraukę savo instrukcijas, daužė jomis stalą ir šaukė, kad jie pravardžiuojami negarbingais ir sukčiais.

Puškinas kalbėjo: “Stebimės, kad jūs, pp. Taryba, taip niekinate mus, didžiuosius pasiuntinius. Sakote, kad mes rašome be savo gosudariaus įsakymo. Galbūt, jūs patys taip darote, kaip kad sakote, be karaliaus leidimo, ir todėl apie mus taip sprendžiate — o mes ir menkiausio dalykėlio nedrįstame be gosudariaus paliepimo daryti”;

Senatoriai atsiliepė: “Mes jūsų niekuo neniekiname, ir neketiname niekinti, betgi JKM labai nustebo, kad jūs norite amžiną taiką pažeisti iš priežasties paikų dalykų, kuriuos išspausdino paikuoliai arba menkos reikšmės žmonės, apie senus reikalus jūsų valstybėje. Karalius ir mes neliepiame ir nedraudžiame kny-

Maskolių kariuomenė karo žygyje XVI a.

S. Ivanoffo pav.

gų spausdinti; jei kuris spaustuvininkas išspausdina gerus ir teisingus dalykus, tai mes tą pagiriame, o jei mulkiai išspausdina ką menka, netinkama ir melaginga, tai mes ponai Taryba iš to tik juokiamės. Gi jei niekas nespausdintų knygų, tai mūsų palikuonys nieko apie mus nežinotų. Spaustuvininkai spausdina ne tiktai apie senesnius maskvinės valstybės reikalus, bet ir apie kitas aplinkines valstybes, o taipogi ir apie Lenkiją bei Lietuvą. O ir kaimynėse valstybėse rašoma apie Maskvą, gerus dalykus giria, blogus peikia. Taipgi ir apie Lenkiją bei Lietuvą prirašo daugelį įžeidžiančių dalykų, o vistik karalius ir mes nelaikome to niekinimu. Tegul didysis gospodarius liepia pas save spausdinti apie Lenkiją kas tik jam bepatinka, mes nepalaikysime to įžeidimu ir nenutrauksime amžinosios taikos. Maskvoje irgi rašoma prieš katalikišką tikėjimą, bet nei karalius, nei Bendruomenė dėl to nepyksta”.

Ta proga pasiuntiniams buvo rodomi olandų veikalai, parašyti apie Lenkiją ir Lietuvą. Pasiuntiniai atsakė, kad ten spausdina privatūs žmonės, gi Lenkijoj — karaliaus įsakymu, ir augštesnės reikšmės žmonės šmeižia didįjį gosudarių. “Karūnos kancleris, savo kalboje į popiežių, karalių Vladislovą pavadino rinktuoju Maskvos caru; Cieciševskis, karaliaus nuodėmklausis, Lvove per pamokslą pasakė, kad maskvitėnas su vengru susimokė prieš Lenkiją, ir didįjį gosudarių pavadino maskvitėnu; Tvardovskis savo knygas spausdino Lešne pas Karūnos paiždininkį ir jas skyrė kun. Pstrokonskiui. Karaliaus spaustuvininkas Elertas savo spausdiniuose nepadoriais žodžiais minėjo gosudarių ir tarėjus bajorus... Reikia jį nuplakti, o knygas sudeginti, ir kad karalius įsakytų suimti ir sudeginti visas knygas, kurios buvo išspausdintos ir išleistos”.

Senatoriai teiravosi pas juos — iš kur gi jie tas knygas gavo, nemokėdami nei lenkiškai, nei lotyniškai skaityti. Neatsargiai išsišoko pasiuntinybės vertėjas, djako padėjėjas, sakydamas, kad jiems dar daugiau tokių knygų atsiųsta iš Stockholmo. Taipogi dėjosi labai įsižeidę, kad karalius Vladislovas maskvinius pasiuntinius į galvą bučiuodavo, o dabartinis karalius to nedarė, ir prisiminė savo pasiuntinybės išniekinimą, jau Varšuvon atvykus.

Puškinas kalbėjo: “Iš pusės d. gosudariaus niekad nebuvo jokios neteisybės, o iš JKM pusės taika pažeidžiama. Caro titulai numažinti ir nieko nedaroma visiems skundams patenkinti. Sakote, pikta pridėdami prie pikto, tarytum mes norėtume gosudariaus garbę pardavinėti, kadangi pilių reikalaujame iš jūsų. Jums nepritinka tokius nepadorius žodžius sakyti. Mūsų gosudarius nenori matyti Lenkiją ir Lietuvą kraštutiniam nuosmukyje, benori tiktai atsiimti miestus už savo tėvo ir savo paties garbės nuplėšimą, kadangi tie miestai buvo atiduoti iš caro tėvo garbingumo, tad už garbės išniekinimą pridera juos dabar atsiimti”.

Senatoriai atsakė: “Pasiuntinių susitarime dėl amžinos sandoros neparašyta, kad knygos nespausdintinos ir nerašytina apie tai, kas dedasi pasaulyje. Argi jums ne gėda apie tai kalbėti, prašyti miestų ir grasinti taikos nutraukimu? O kad parašėte, jog svetimos tautos prieš mus sukils dėl tų knygelių, tai tos svetimos tautos tik juoksis iš jūs ir sukils prieš jus, kaip prieš kreivai prisiekiančius”.

Pasiuntiniai: “Neturime ko gėdintis, nesiliausime atskleidinėję jūsų neteisybių; parašysime turkui ir totoriui, kad juos knygose peizojate ir rašote, tartum jie niekad prieš jus nelaimėję, o ir d. gosudarius ilgiau nebepakęs jūsų neteisybių ir užstos savo ir savo tėvo garbę”.

Ponai: “Mūsų karalius neieško priekabių amžinai taikai pažeisti; gi mes neliepėm jokių knygų spausdinti ir tas nerūpi nei karaliui, nei mums, kadangi pas mus spauda laisva, tiek įstatymo teise, tiek pagal tautų paprotį, tad nepriklauso prie Polianovo paktų ir nebuvo ten įrašyta. Jei norite, liepsime prispausdinti knygų ir jus liaupsinti. Jūs gi atvažiavote Lenkijon, čia prisipirkote knygelių, ko nepaneigsite, ir tai, ką jose žmonės kvaili, girtuokliai, kunigai prirašė, jūs nurodote priežastimi amžinajai taikai nutraukti. Betgi užpuolėte mus, ne našlaičius, mes kovosime ir Dievas jus nubaus, kaip kad nubaudė Žygimanto ir Vladislovo laikais. JKM valstybėse dar esama karių, kurie arklius girdė Oltavoje”.

Pasiuntiniai: “Jūsų piktos ir gudrios užmačios yra aiškios, negalite išsikalbinėti. Sakote, Ponas Dievas mus nubaus, kaip kad anksčiau baudė — tačiau karo laimė nestovi nuolat vienoje vietoje; būdavo, kad ir rusiški gosudariai nugalėdavo lenkiškus karalius. Dabar jūs patys regite save nugalėtus smarkių vyrų, jūsų valdinių. Jie nusiaubė jūsų kraštą, smurtu užgrobė miestus, palaužė jūsų išdidumą, namus apiplėšė, geriausias kariuomenes sumušė, etmonus paėmė nelaisvėn. Jūsų kraštai karo kiaurai nuterioti ir jūsų kariai taip sunaikinti, kad nuo pat Smolensko ligi Stanislavovo nei giedančio gaidžio negirdėjome. Jūsų žmonės badu miršta ir parsiduoda į mūsų dvarus, prašydami d. gosudariaus pagalbos ir maisto. Gi mūsų viešpatystėje visko pakanka ir svetimšalio kario, netgi švedų turime ganėtinai”.

(Pabaiga sekančiame KARIO Nr.)

1650 M. PUŠKINO PASIUNTINYBES PAS LIETUVOS IR LENKIJOS KARALIŲ

Vertė DR. KOSTAS R. JURGĖLA

(Pabaiga)

Toliau pasiuntiniai pasakojo apie savo kraštų turtingumą, apie neseniai įvykusį kalmukų ir kitų pasidavimą, apie savo totorių galybę, dideles almužnas (dovanas, šalpas, aukas), kokias caras dalina savo tėvo vėlei atminti ir sau laimingo viešpatavimo maldaudamas, ir kad tos aukos neabejotinai atneš jam pergalę. “Taigi juo geriausiai apie save rūpinkitės, kad išvyktume patenkinti, kadangi jei d. gosudarius už jūsų tokias neteisybes lieptų Zaporožės kariuomenei skubėti jam pagalbon, tai Lenkijos Karūna ir DLK-stė patektų į visišką sunaikinimą; gi Chmelnickio ir Zaporožės kariuomenės raštus, kad d. gosudarius priimtų juos savo valdžion, turime su savim, autentiškus su kariuomenės parašais ir antspaudu”. Čia pasiuntiniai rodė Chmelnickio laiškus.

Ponai atsakė: “Jau girdėjome apie tai, kad caras amžinosios taikos nepažeidė ir nepriėmė savo globon piktadarių, maištininkų ir išdavikų, ir JKM karalius bei mes dėkojame už tai carui ir prašome, kad jis su mūsų karalium gyventų broliškoje bičiulystėje”.

Pasiuntiniai: “JKM nori gyventi brolystėje, o betgi nenori bausti piktadarių ir kreivai-prisiekiančiųjų, kurie pažeidė caro titulus, ir vieton to liepia knygose šmeižtus spausdinti?”

Ponai atsakė, kad visos tos knygelės buvo spausdintos be karaliaus įsakymo.

Pasiuntiniai rodė jiems knygas, sakydami, jog ten pat pradžioje parašyta, kad jos spausdintos karaliaus įsakymu.

Senatoriai aiškino pasiuntiniams ką reiškia knygelėse atspausdinti žodžiai: “Cum privilegio R. M. ir ‘vyresniųjų leidimu’ ” — po to, tikrindami inkriminuotas vietas, įrodinėjo jiems, kad kai kurie išsireiškimai jų buvo klaidingai suprasti ir jie skundėsi kaž kuo, kur nebūta įžeidimo. Pvz., Filaretas nebuvo pavadintas trimituotoju (dūdorium) tiksliai to žodžio prasme, o kaipo būsimos garbės skalbėjas. “Mes tuo labai stebimės, kad jūs patys ir niekas kitas maskvinėje valstybėje nesimoko lenkų ir lotynų kalbų, ir užtat jei kas nors nurodo jums priežastį kivirčui, tai jūs tuojau patikite”.

Už tuos pastaruosius žodžius Puškinas tikrai supyko ir tarė: “Jūs, jūs tai sakote nemandagiai ir nemokytai. Mes nelaikome lenkiškų ir lotyniškų raštų kažkuo nepaprastu: iš jų mokytis ir iš jūsų jokio pamokymo priimti nenorime. Iš Dievo malonės kietai ir pastoviai laikomės slaviškos kalbos, Šv. Rašto dogmas žinome, mūsų gosudarių žygdarbius ir pasiuntinybės papročius tvirtai suprantame, savo gosudariaus įsakymus atsimename ir iš savo pusės nematome jokio pagrindo JKM-bei įsižeisti. Betgi jūs, ponai Taryba, patys save giriate ir vadinate save mokytais žmonėmis, o per 15 metų negalite išmokti, kaip reikia tituluoti mūsų d. gosudarius. Mums atrodo, kad jūs kvailesni už mus nemokšas”.

Senatoriai šaipėsi iš pasiuntinių, kurie su dideliu įtūžimu išėjo iš salės, nugirdę pastarąjį atsakymą: jog caro titulams nusikaltę bus seime teisiami ir baudžiami, o apie knygas — patsai karalius parašys carui. Jie atsakė nieko neturį daugiau kalbėti ir tik reikalaują, kad juos kuo greičiau išleistų. Supykę keliavo viešbutin, garsiai grasindami karu ir melagindami bei gėdindami žmones, kurie ateidavo pas juos prekių pirktis.

Karalius, dvaras ir visi sostinės gyventojai pasipiktino Maskvos pasiuntinių akiplėšiškumu ir elgesiu. Taigi visiems patiko, kai rytojaus dieną (kovo 25) Lenkijos maršalas įsakė pasiuntinių rūmus apstatyti sargybomis, vienus vartus liepė užkalti, o prie kitų pastatė 100 vengrų ir niekam neleido nei įeiti, nei išeiti. Mieste trimitais apskelbta, kad niekas nedrįstų nieko pirktis iš Maskvos arba leistis į kalbas.

Pasiuntiniai nusiuntė pas didžiuosius kanclerius (t.y. Lenkijos ir DLK-tės. KRJ) skundus dėl to įžeidimo ir viešosios teisės bei sutarčių pažeidimo, nes paktai leido abiejų pusių pirkliams prie didžiųjų pasiuntinių Maskvoje ir Varšuvoje pirkliauti. Kancleriai nuvyko pas karalių ir išreikalavo, kad pasiuntinių rūmai būtų atidaryti, prekyba nekliudoma, ir Ružano seniūnas nuvyktų pas pasiuntinius atsiprašyti už maršalo pasielgimą.

Lenkijos rūmų maršalas, kunigaikštis Jurgis Liubomirskis turėjo sau tą kaltę prisiimti, nors nėra abejonės, kad jisai vykdė karaliaus įsakymą, ir patsai atsilankė pas pasiuntinius. Visvien, pasiuntiniai nuolat primindavo jų nuskriaudimą. Jiems buvo aiškinama, kad taip įvyko dėl šventės, nes Lenkijoj neleidžiama šventadieniais pirkliauti; be to, kad maršalas bijojęs, jog supykę žmonės galėję pasiuntinius apkulti. Pasiuntiniai sakėsi matą tame grasinimą, kad jie nusileistų karaliaus valiai, betgi tik daugiau pikto pridedama prie pikto. Po to jiems buvo tiesiai pasakyta: “Jūs nesutariate su senatoriais; taigi jei turi būti karas tarp mūsų, tai tie pinigai, kuriais pas jus sabaliai perkami, praverstų kariuomenei apmokėti”.

Po to per kelias dienas pasiuntiniai tarėsi savitarpy, o senatoriai su karalium. Nutarta daryti įmanomas nuolaidas ir išmėginti, ar pasiuntiniai nesileis palenkiami mandagumais. Karalius liepė pasiuntinių garbei kelti priėmimus ir banketus. Pirmasis pradėjo lenkų rūmų maršalas, po to sekė Poznanės vaivada; kiti senatoriai lankė juos pasiuntinybės rūmuose ir siuntinėjo jiems dovanas. Betgi maskoliai nenoriai priimdavo kvietimus į banketus, už dovanas atsilygindavo sabalių kailiais, ir nedarė jokių nuolaidų savo reikalavimuose.

Kovo 28, 29 ir 31 dd. posėdžiuose pasiuntiniai dar akiplėšiškiau ir griežčiau reikalavo atiduoti jiems miestus arba nubausti nusikaltusius. Iš pradžių nedavė jokių siūlymų, teigdami viską jau pasakę. Tada senatoriai padarė nuolaidą ir pareiškė, kad kaltinami suklydę titulavimuose ir knygų autoriai būsią pašaukti seiman, nors to nepriderėtų daryti, ir būsią nubausti, jei pasirodysią nusikaltę.

Pasiuntiniai tebesilaikė savo reikalavimų, kad nusikaltėliai būtų tučtuojau nubausti, o knygos sudegintos.

Senatoriai atsakė: “Jei nenorite seiminio teismo, tai tegu tretieji asmenys iš kaimyninių kraštų bus teisėjais. Pas mus nevalia be teismo bausti, o mes savųjų įstatymų nekeisime

Kng. Jeremiejus Višnioveckis

dėl jūsų, taip kaip ir jūs savųjų nekeistumėt dėl mūsų. Reikalaudami kaltinamųjų mirties, jūs elgiatės tarytum jūs pas mus teisiate ir sprendimus darote, o juk visgi jums nevalia pas mus būti teisėjais”.

Pasiuntiniai: “Nieko nenorime teisti. Jei nenorite nusikaltusių bausti, tai atiduokite Smolenską ir mokėkite pinigus”.

Senatoriai: Kaž kas kitas nusikalto, o jūs norite bausti karalių ir Bendruomenę ir reikalaujate pilių? Iš švedų pilis išpirkote pinigais, o mūsąsias norite nemokamai imti? Ir mes iš jūsų prašome: duokite mums Možaiską, Viazmą ir Putvilį”.

Pasiuntiniai:    “Nubauskite koserim (mirtimi) Višnioveckį ir Potockį ir Kišką ir Choronžį ir kitus, tai neprašysim iš jūsų pilių”.

Senatoriai: “Jei norite, duosime jums užtikrinimą raštu, kad nusikaltusieji bus netgi koserim nubausti, jei bus už ką bausti”.

Pasiuntiniai nenusileido. Tuomet Lietuvos kancleris (Albrechtas Stanislovas Radvila) piktai pasakė:    “Reikalaujate, kad karalius už klaidas ir spausdintus plepalus atiduotų jums Smolenską ir kitus miestus. Tai nėra dalykas įgijimui — kas krauju laimėta, tik krauju tegalite atimti. Jei dabar už tokias paikystes atiduotume jums tiek miestų ir pinigų, tai paskui panorėtumėt ir Varšuvos gauti. Daugiau apie tas knygas nei į šnekas su jumis nesileisime”.    

Senatoriai kalbėjo: “Jei pradėtume dėl kiekvienos knygelės bylinėtis, tai galo tam nebūtų. Jei už visa tai, kas išspausdinta ir prirašyta, tektų mirtimi bausti, tai reikėtų visą valstybę drumsti ir nuolat kraują lieti, o be reikalo”.

Po ilgų įrodinėjimų ir kivirčų, palikta patiems pasiuntiniams surasti priemonę toms pretenzijoms nuraminti. Senatoriai iš posėdžio išėjo įsitikinę, jog pasiuntiniai jokiu būdu neatsisakys savo reikalavimų.

Slaptame posėdyje pas karalių tartasi jau ne apie taiką, bet apie karą. Dabar berūpėjo pasiuntinius juo ilgiau įmantriai sulaikyti Varšuvoje, kad laimėjus daugiau laiko kariniams pasiruošimams. Nutarta, kad karalius pasiųs pas carą savo kurjerį, ir ligi tas sugrįš — pasiuntinius nudelsti Varšuvoje arba pasiųsti Ravon, tik pasirūpinant, kad jie nesuprastų esą verčiami.

Todėl penktoje sesijoje, kovo 31, kai pasiuntiniai pareiškė griežtą reikalavimą, kad arba jiems pilis atiduotų, arba mirtim būtų baudžiami nusikaltę titulams ir knygų spausdinimu, — arba pasiuntinybė grįžtų tuščiomis, — senatoriai karaliaus vardu jiems atsakė, jog visi kaltinamieji, kurie tebėra gyvi, bus pašaukti į artimiausią seimą tiek už klaidas tituluose, tiek už knygų spausdinimą, ir bus teisiami pagal Karūnos ir DLK-tės įstatymus, būtent, pagal 1637 m. konstituciją “Apie taikos su Maskva išlaikymą”, ir pagal nusikaltimą bus baudžiami koserim, infamija ir turto konfiskata. Gi tuo tarpu karalius parašys carui, kad tasai atleistų nusikaltusiems už klaidas ir jo įžeidimą. Gi pasiuntiniai turį laukti ligi sugrįš kurjeris, ir jei caras nepanorės nusikaltimų atleisti, tai jie palauktų teismo artimiausiame seime Varšuvoje.

Trumpai pagalvojęs, Puškinas atsiliepė tą reikalą pavedęs caro valiai. Jei caras nepanorės atleisti, tai būsimiems savo pasiuntiniams palieps tokį pranešimą padaryti.

Pasiuntiniams atsakyta, jog jiems nėra reikalo grįžti Maskvon nei kitus pasiuntinius atsiųsti, kadangi Bendruomenė yra pasiruošusi tučtuojau išpildyti jų reikalavimus, jei caras nepanorėtų nusikaltėliams atleisti. Jei jie nori, tai gali drauge su karališkuoju kurjeriu savąjį siųsti ir gauti papildomų instrukcijų.

Pasiuntiniai į tai su ryškiu susijaudinimu atsakė, kad ponai Taryba nori juos smurtu sulaikyti Lenkijoje ir tame regimas naujas taikos pažeidimas. Jie išgirdo atsakymą, jog Dmitro laikais lenkų pasiuntiniai buvo du metu Maskvoje sulaikyti, o betgi lenkai nesiskundė traktato sulaužymu.

Po ilgų ginčų pasiuntiniai sutiko su tuo, bet pareikalavo sąlygos, kad senatoriai duotų jiems raštu užtikrinimą, jog visa, kas jiems dabar žadama, bus tesėta.

Rytojaus dieną jie jau nesutiko atvykti jokiems pokalbiams, reikalaudami, kad toksai užtikrinimas būtų jiems įteiktas pasiuntinybės rėmuose. Nuvyko pas juos Lietuvos kancleris Radvila su Smolensko vyskupu ir paskaitė jų pageidaujamą raštą. Pasiuntiniai nenorėjo to rašto priimti, sakydami, jog daugeliu punktų raštas netinka ir jie patys surašys sau asekuraciją.

Kitą dieną jie susirašė asekuraciją, kuri buvo jų akivaizdoje perskaityta. Jie rašė:    jog kng. Višnioveckis ir kiti ne kitaip, kaip tik mirtimi būsią nubausti; jog senatoriai savo ir karaliaus vardu prisieks nieko nežinoję apie tas knygas ir nebuvo įsakę jas spausdinti; jog karalius parašys į svetimus kraštus, pranešdamas apie tų knygų naikinimą ir autorių nubaudimą; tos asekuracijos netesėjimo atveju, Bendruomenė atiduos Smolenską ir sumokės 500,000 raudonųjų auksinų.

Senatoriai jiems įrodinėjo, negalį tokios asekuracijos duoti ir verčiau karan eisią. Maskoliai padarė tam tikras nuolaidas:    nereikės kng. Višnioveckio vardu įvardinti, pakaks įrašyti, jog visi apkaltintieji bus mirtimi nubausti; senatoriai nesudės priesaikos, betgi duos atskirą raštą, jog gavę caro malonės atsakymą, jie bučiuosią kryžių; karalius neprivalo svetur laiškus rašyti, betgi knygos turi būti surankiotos ir sudegintos ir šeimine konstitucija bus įsakyta, kad po metų niekas neturėtų pas save tokių knygų — mirties grėsmės akivaizdoje, o patsai karalius apie tai atskiru raštu užtikrins carą. Smolensko nebereikalavo, betgi reikalavo atitinkamo piniginio užstato; be to dar reikalavo skubiai sukviesti seimą 1650 metais.

Nugirdę apie tokias nuolaidas, senatoriai nusisuko nuo jų ir, nieko nesakydami, išėjo. Kancleris Radvila rašo: “Vėliau juos aplankiau ir įtikinau, kad atsisakytų savo užsispyrimo ir nebereikalautų tokių neteisingų dalykų, nes greičiau mus į karą eiti privers, nei mes sutiktume su tuo — surdo fabula. Pranešėme karaliui apie tą maskolišką begėdiškumą”.

“Balandžio 5-tą išgavau karaliaus sutikimą ir, jo ranką pabučiavęs, išvykau iš Varšuvos namo, betgi prieš tai apsilankiau pas maskolius atsisveikinti. Kai su jais kalbėjausi, mano girtas haidukas neva pasakęs, jog anksčiau nei pasiuntiniai galėsią iš Varšuvos išvažiuoti, jie turėsią Vyslos vandenis sietu išsemti. Apie tai pranešta pasiuntiniams, jie buvo tuo pasipiktinę, o man mažai betrūko, kad būčiau galėjęs įsakyti tą girtuoklį užplakti”.

Pasiuntiniams didelį įspūdį padarė Lietuvos kng. kanclerio, Karūnos didž. kanclerio ir karališkųjų rūmų maršalo išvažiavimas, vienų į Liubliną, kito į Vilnių, tikslu susitaikinti su kariuomene. “Znajem — sakė — pro što jechali na pohreby (žinome, ko važiavę į šermenis) ir, pabūgę, kad karalius nelieptų kariuomenei tuojau žygiuoti prieš Maskvą, susyk pasidarė ramesni ir sukalbamesni. Tačiau tebereikalavo, kad seimas tais pačiais 1650 m. susirinktų teisti titulų pažeidimus ir knygų spausdintojus. Senatoriai pranešė apie tai karaliui, o pasiuntiniai sugrįžo atgal “apdūmoti” reikalo.

Balandžio 8 jiems buvo paskaityta asekuracija, kurią Bendruomenė sutiktų duoti. Tačiau, kadangi ta asekuracija neatitiko pasiuntinių reikalavimus ir karaliaus vardu jiems atsakyta, jog seimo sukviesti tais pačiais metais neįmanoma, tai maskoliai iš viso atsisakė asekuracijos ir sutiko visus savo reikalavimus kurjeriu pasiųsti caro cenzūrai: karalius turįs atskiru raštu pranešti atsakymus į tuos siūlymus ir pasiųsti paskirą kurjerį, o jie lauksią caro atsakymo. Susitarę su senatoriais, pasiuntiniai prisiekinėjo trokštą taikos ir keikė tuos, kurie norėtų carą su karalium, ir abidvi valstybes sukiršinti. Tuo baigėsi derybos, ligi sugrįš kurjeriai.

Norėta pasiuntinius pasiųsti apsigyventi Ravon, bet jie bevelijo Varšuvoje laukti; tačiau buvo sulaikytos išmokos pasiuntinių išlaikymui, nes ligi šiol jie kainavo iždui 600 lenkiškų auksinų į parą.

Ši kieta ir karu grasinanti pasiuntinybė, ir iš kitur gaunamos nesmagios naujienos, paskatino rūmus rimčiau ir atsargiau stengtis sukliudyti priešiškas sandoras ir karą nukreipti prieš Maskvą, jeigu caras laikytųsi pasiuntinių reikalavimų. Karalius parašė senatoriams laiškus, pranešdamas apie neįmanomus pasiuntinių reikalavimus, ir prašė patarimų kaip priderėtų elgtis ateityje. Karalius rašė: “Iš tų drąsių reikalavimų nusivokiame, jog jiems (maskoliams) ne tiktai mūsų pastaroji nelaimė (nes jie dedasi, jog mes esame visiškai nukariauti ir sumušti, kaip jie mums į akis sako), bet ir mūsų priešininkai teikia paskatinimo prieš mus ir prieš mūsų valstybes”. Po laiškų sekė įsakymas didžiajam DLK-tės etmonui (Kiškai) budriai daboti pilis ir miestus pasienyje su Maskva, tačiau to negarsinant; galop karalius Vilniun ir Liublinan pasiuntė senatorius, kad nuramintų neapmokėtą kariuomenę, kuri grasė dėtis konfederacijon.

Netikra taika su Chmelnickiu ir baimė, kad jisai galįs susidėti su Maskva, kreipė Bendruomenės akis į totorių talkos galimybes. Kryman pasiųstas kurjeris, Vaitiekus Biečynskis, vyras jaunas, bet gerai mokąs turkų kalbą, gavo įsakymą derėtis su chanu, kad jisai su ordomis pultų Maskvą, jeigu įvyktų paktų nutraukimas ir prasidėtų karas. Jau vieną kartą Bendruomenė sėkmingai pasinaudojo totorių talka, kai 1633 m. kare Krymo daliniai, nužygiavę ligi pat Maskvos, nusiaubė visą priešo kraštą ir tuo būdu žymia dalimi paveikė maskolius derėtis dėl taikos. Gegužės 19 Biečynskis grįžo iš Krymo, o netrukus (birželio 9) sugrįžo Sokolo seniūnas Denhoff, ir su juo atvyko didysis pasiuntinys Mustafa-Aga, kuris atvežė dovanas ir laiškus nuo chano, vezyro ir abiejų sultonų. Chanas sakėsi pasiruošęs kariauti su Maskva “vasarą, žiemą, visuomet, kaip bus Jūsų valia, tik laukiame Jūsų nusistatymo. Tas reikalas yra didis! Viltimi Dievop, galite laimėti daugelį valstybių ir karalysčių; gi apie Zaporožės kazokus, jei kas jums ką pikta pasakotų, netikėkite. Bet kur tiktai ketintumėt, jie mielai jums tarnaus ir žygiuos priešaky, nes su mumis tai turi susitarimuose, jogei niekur negalį žygiuoti be mūsų valios”. Be to, chanas paliepė gyvu žodžiu pranešti karaliui, jog, karo su Maskva atveju, jisai tenkinsis Kazanės ir Astrachanės caratu; gi jei karalius nenori karo su Maskva, tai jisai nesulaikys totorių ir būsiąs priverstas išvien su kazokais pradėti karą prieš Bendruomenę.

Su ostentacija Varšuvoje sutiktas, Mustafa-Aga Varšuvoje laukė Maskvos pasiuntinių iškeliavimo. Jo atvykimas sukėlė nerimo Puškinui, juo labiau, jog totorių pasiuntiniai ne tiktai neprisileido jo pasiuntinio, bet dargi liepė jį išvyti su didele gėda. Mustafa-Aga prikaišiojo senatoriams, jog Bendruomenė perdaug pagerbia maskolius, kurie visai nesą verti tokios pagarbos. Sutikdamas Puškiną (karaliaus) rūmuose, arba netgi gatvėje, Mustafa-Aga tuojau griebdavo savo kardo rankeną ir, artėdamas prie Puškino, koliojo jį: “Ožiai barzdoti, bobos perrengtos, į rūkyklą! Netrukus jus visus išsker-sime!”. Pasiuntiniai skundėsi senatoriams ir prikaišiojo, jog jie pagonis telkia prieš krikščionis — į ką jiems buvo atsakoma, jog maskoliai savo globon priima maištininkus.

Dar labiau maskolių pasiuntinius apvylė Chmielnickis. Kazokų pasiuntiniai, kuriems nebuvo leista kalbėtis su maskoliais, atvežė nuolankiausią prašymą su pulkų regestrais ir gavo patenkinamą atsakymą. Gegužės 19 buvo gauti laiškai iš Kisieliaus, kuriuose jisai — ar iš tiesų, ar tik maskoliams pagąsdinti — pranešė, jog kazokai labiausiai trokšta juo greičiau nuraminti maištą ir prašo leidimo kariauti su Maskva. Karalius atsakymo suteikimą atidėjo ligi atvyks caro kurjeris, betgi Kisieliui įsakė su Chmelnickiu derėtis apie tą karą. Vaivada (Kisielius) nuoširdžiu laišku iškvietė etmoną pokalbiui į Kievą ir Chmelnickis atrodė palankiai nusiteikęs, netgi nuoširdus.

Chmelnickis žadėjo parašyti chanui, jog Maskva nenori mokėti ordai priklausančios duoklės ir stengiasi sulaužyti sandorą su Bendruomene. Jisai tikino Kisielių apie ordos talką, betgi pageidavo, kad karalius dar kartą siųstų pasiuntinius pas chaną ir nuteiktų ordą savo pusėn kokia nors ypatinga dovana. Jisai žadėjo, susijungęs su orda, žygiuoti prasidėjus rugiapjūtei, Kiaulių keliu, kur raistai siekia ligi pat Sieversko, ir patsai pasuks tiesiai į pačią sostinę, neužtrukdamas ties pilimis, nes pastarosios turi priklausyti po to tam, kam priklauso žemė. Jisai nesąs reikalingas lenkų karinės pagalbos, kadangi tas tik triukšmo nereikalingo sukeltų; tik patarė juo ilgiausiai užlaikyti Varšuvoje pasiuntinius, ligi visi reikalai susitvarkys.

Pranešdamas apie šiuos susitarimus, Kisielius patarinėjo karaliui, jei jis nutarsiąs su Maskva kariauti, kad su asmenišku laišku pasiųstų Chmielnickiui kelis tūkstančius dukatų ir kokią nors dovaną nuo karalienės, kad paskatinus jį į tą karą, nes kazokų etmonas esąs gobšus. Patarė juo greičiau išlydėti kazokų pasiuntinius, neleidžiant jiems kalbėti su maskolių pasiuntiniais, ir juo dažniau pasakoti kazokams, jog maskoliai būtinai reikalauja juos mirtim bausti už tai, kad kazokai atiminėja maskolių valdinių turtą.

Ir iš Švedijos tuo tarpu atėjo raminančios žinios, drauge su įspėjimu, kad Maskva neduoda švedams ramybės, kurstydama juos prieš Lenkiją, ir tikina karan įtrauksianti ir Rakočį. Karalius tučtuojau pasiuntė pas Rakočį pasiuntinius, kad užsitikrinus jo draugystę ir nutraukus to kunigaikščio suokalbį su Maskva, jei tokios santarvės esama.

Maskoliai visa tai pranešinėjo Maskvon, kur ėjo ir Chmelnickio pranešimai apie viską. Taigi nieko nebuvo stebėtina, jei karaliaus kurjeris Bartlinskis jau liepos pradžioje parjojo su caro atsakymu, kupinu draugystės ir mandagumų. Caras kartojo šventai ligi šiol išlaikytą sandorą ir tikino, jog Puškino reikalavimai grąžinti Smolenską ir jo grasinimai karu, buvę

daromi be jo žinios ir sutikimo; jog jisai patsai trokšta taikos, kurią patvirtinus galima tikėtis, kad kada nors abudu kraštai savo pajėgas atsuks prieš bendrą priešą. Ta proga caras prašė nubausti tuos, kurie jį įžeidė. Ir Puškino Maskvon pasiųstas kurjeris sugrįžo su atsakymu, kad jei titulus paniekinusieji būsią po tardymo nubausti, ir Bendruomenė įsipareigosianti patenkinti kitas pretenzijas, tai turi būti išlaikyta taika.

Gavus tuos laiškus, pasiekta susitarimo svarbiausiuoju punktu, ta prasme, kad Bendruomenė artimiausiame ordinariniame šešių savaičių seime teis ir, specialių tam tikslui atsiųstų caro pasiuntinių akivaizdoje, baus kaltinamuosius, pagal 1637 m. konstitucijos nuostatus^*

* Seimas kaltais rado visus mirusius kaltinamuosius ir išteisino gyvuosius, — ir buvo pramintas “mirusiųjų teismu”. K. R. J.

Kitais klausimais su pasiuntiniais buvo deramasi dar beveik ištisą mėnesį. Šiose derybose Puškinas rodė šaltą kraują, humorą ir lankstumą, kuris nuteikė (istoriką) Rudavskį naiviu nusistebėjimu. Jis rašo: “Nuostabu, jog nemokyti žmonės, visai nemoką lotynų kalbos, neįgudę raštuose ir nepažįstą pagrindinių rašto taisyklių, vien tik savo įgimtais gabumais va-

Tik dabar žmonės pradėjo užmu pirkinėti dovaudamiesi, sugebėjo dorotis su sunkiausiais politiniais klausimais”.

Pasiuntinys jau visą mėnesį buvo savo mantą pakrovęs ir pasiruošęs keliauti, rodydamas senatoriams savo ketinimą nutraukti pokalbius ir išvykti nepatvirtinus amžinosios taikos, jei nebus nusileista jo pretensijoms. Puškinas tikino apie nuoširdžiausius caro norus gyventi taikoje ir išvien telktis prieš totorius, tačiau drauge teigė, jog negali būti taikos, jei nebus atpildo už knygų spausdinimą, būtent, Gorczyno, Wassenbergo, Twardcwskio ir Vilniaus akademijos leidinių. Senatoriai jam įrodinėjo, jog tos knygos buvo be karaliaus žinios išspausdintos; aiškino jiems prasmę žodžių: “cum privilegio S. R. M.” Pasiuntinys klausėsi tarsi nesuprasdamas, nors neįmanoma prileisti, kad Maskva būtų nežinojusi tų žodžių prasmės, savo tarnyboje laikydama tiek daugelį švedų, vokiečių ir lenkų, kurie lotynų kalbą mokėjo ir to įrašo prasmę žinojo. Puškinas kartojo, jog tų knygų sunaikinimas įrodytų draugystės pojautį ir norą išlaikyti taiką su Maskva, ypatingai kad toksai atpildas nieko Bendruomenei nekainotų, o caro garbei ir taikos patvirtinimui bei išlaikymui yra neatšauktinas dalykas. Jisai savo reikalavimus statė taip nuolaidžiai ir drauge griežtai, nuolat paremdamas juos grasinimu tuojau iškeliauti, kad jam pavyko įtikinti senatorius, tarsi caras, nusileidęs Smolensko ir titulų teismo atvejais, turįs noro eiti karan dėl keliolikos nesudegintų lapų. Karo grėsmės spaudžiami, senatoriai ir karališkieji rūmai darė nuolaidas vieną po kitos ir nei nepastebėjo, kad, pasiuntiniui reikalaujant, jie paniekina savo tėvynę, valdinių akyse kelia gėdą savo valdžiai ir silpnina tautoje patriotizmą.

Derybos truko beveik mėnesį. Pasiuntiniai pradžioje reikalavo visas knygas surankioti ir sudeginti ir kad ateityje tokių knygų spausdint nebūtų leidžiama. Karalius su tuo nesutiko. Puškinas reikalavo jį paleisti. Jam buvo atsakyta, kad galima būtų knygas slaptai sunaikinti; betgi viešai rinkoje deginti knygas negalima, nes tai darytų gėdos Lenkijai. Puškinas reikalavo savo išvažiavimo. Galop jam pažadėta, jog iš knygų bus išplėšti tie lapai, kuriuose esama įžeidimų carui, ir tie lapai būsią viešai deginami. Pasiuntinys sutiko su šiuo siūlymu. Tučtuojau buvo išplėšioti lapeliai ir pasiųsti sudeginimui, kurį stebėjo bojarinas Fustovas su djako padėjėju ir vertėju. Pastarieji papasakojo pasiuntiniams, jog lapus deginant minioje buvo sakoma: “Verčiau jau karalius būtų taiką su Maskva nutraukęs ar miestus atidavęs, nei gėdinęs Lenkijos vainiką. Štai dabar rinkoje deginama Žygimanto ir Vladislovo garbė”.

Bogdanas Chmielnickis

Kancleris Radvila rašo: “Sudeginti spausdinti lapeliai, kurie pažeidinėjo caro garbę, ir tas vyko privačiai, maršalo namuose; visvien, toksai elgesys ne visiems patiko ir buvo kalbama, jog tai esą priešinga Bendruomenės garbingumui.”

Tuos lapus sudeginus, trimitais buvo paskelbta, kad niekam nevalia namie laikyti knygų, iš kurių buvo išplėšti lapai, ir kad reikia jas nešti karaliaus paskirtam valdininkui.

Tik dabar žmonės pradėjo urmu pirkinėti tas knygas. Visų domėjimasis buvo sužadintas — ko maskoliai taip bijo ir ką jie nori nuslėpti. Ir tuo būdu, sudegintų lapų ugnis dar ryškiau nušvietė jų turinio atminimą.

Priedan prie nuolaidų, padarytų Maskvai, karalius jų prašymu įsakė nuimti marmuro lentą nuo “maskvinės koplyčios”, pastatytos ant carų Šuiskių karsto Varšuvoje. Karalius Vladislovas dar 1635 metais jų kūnus atidavė maskoliams. Toje lentoje buvo iškaltas užrašas apie laimėjimą prieš Maskvą, apie Smolensko paėmimą, ir caro Šuiskio bei jo brolių paėmimą nelaisvėn.

Susilaukę šios nuolaidos, pasiuntiniai panoro būtinai derėtis apie bendrą karą prieš totorius. Senatoriams tas atrodė pavojinga, nes turkų pasiuntinys tuo metu derėjosi su Bendruomene apie bendrą karą prieš Maskvą. Gižyckis rašė: “Sudarysime taiką su totoriais, tai Maskva su švedais puls Lenkiją; — sudarysime su Maskva, tai neišvengiamai pas save susilauksime totorių su kazokais”. Todėl jie ragino atidėti rimtesniam apgalvojimui, nes Bendruomenei dabar reikia taikos. Puškinas tuojau reikalavo iš senatorių asekuracijos, kad jie nesudarys su totoriais santarvės prieš Maskvą. Ir čia atsakyta neigiamai. Tada jisai išreikalavo, tiksliau sakant įbaugino į sutartį įtraukti straipsnį, tarsi Zborovo pakte su chanu nieko nebuvo nutarta prieš Maskvą. Galop Puškinas išmaldavo, kad karalius pasiųstų kurjerį pas Chmielnickį ir įsakytų, kad tasai carui išduotų samozvancą Timošką Akundinovą, kuris dėjosi esąs Dimitro ir Marinos Mniškaitės sūnus ir iš Turkijos per Veneciją atvyko Ukrainon, kur Chmelnickis jį priglaudė.

Tą viską sutarus, pasiuntiniai ir senatoriai susirinko rūmų prieškambaryje, kur abiejų pusių raštai apie amžinosios sandoros patvirtinimą buvo paskaityti ir pataisyti. Po to visi nuvyko pas karalių, kuris savo raštą paėmęs, atidavė jį Puškinui, o pasiuntinys caro gramotą įteikė karaliui į rankas. Banketo metu, karalius gėrė į caro sveikatą ir kiekvienam pasiuntinybės nariui įteikė po dovaną — taurę.

Rytojaus dieną, liepos 25, pasiuntiniai atvyko pabučiuoti karaliaus ranką, priėmė kanceliarijos revizitą ir, gavę “atminimui” dovanų, vertų 12,000 auksinų, iškeliavo iš Varšuvos. Gyventojų minios rodė didelį susierzinimą.

Prieš pat išvykstant, su maskoliais susivaidijo kazokų rotmistras ir senas kvartos karys Okunis, kuris sumušė pasiuntinybės djaką ir kardu jį sužeidė. Visa Maskva sukilo nerime ir pasiuntė karaliui ir valdininkams skundą, reikalaudami mirties nusikaltėliui. Nėra žino-

Viena iš Twardowskio knygų, (‘Wladyslaw IV’) dėl kurių rusų pasiuntiniai protestavo

ma, kas muštynes pradėjo, betgi visi gyventojai užstojo rotmistrą ir reikėjo prie pasiuntinybės rūmų pastatyti 100 vyrų sargybą, kas valandą keičiamą. Senasis karys buvo nuteistas dviems metams ir 12-kai savaičių į sunkių darbų kalėjimą ir sužeistajam sumokėta 240 gryvinų.

Galop liepos 31 karaliaus gvardija palydėjo maskolius ligi Vyslos, kuo labai pasipiktino totorių pasiuntinys. “Tegu jis sau šneka, kai mes šiaip taip sulipinome taiką, nes mūsų tėvynei tikrai reikia didelio atsikvėpimo”, rašė vienas senatorius.

Gi Maskvoje pasiuntiniai buvo sutikti su dideliu pasitenkinimu, kaip nugalėtojai. Kitų 1651 m. kovo mėn. abudu Puškinai — Novgorodo vietininkas ir okolničius — dalyvauja pokalbiuose su Bendruomenės pasiuntiniais jau kaip “didieji vyrai”.