Poezija
Juozas Mikuckis
KARO ESKIZAI
I
Jis nebegirdi sprogstančių granatų,
Jo neprikels griaudimas kanonados.—
Jis sužeistas ir šaltą mirtį mato.
Ranka jo kažko ieško. Kryžiaus. Rado.
Bučiuoja kryžių — viltį paskutinę,
Į Kristų žiūri akys ašarotos.
Ir miršta... Miršta už tėvynę, —
Siela į dangiškuosius skrieja plotus.
Norėtųsi, norėtųs taip numirti,
Kai paskutinis smūgis kristų,
Ir gęstančiu žvilgsniu panirti
Į žadantį prisikėlimą Kristų.
II
Saulė nusileido,—
Ritas mano veidu
Skausmo ašara...
Lyg matau aš mamą,
Ten kur liepos šlama,
Gedulo skara.
O šalia Smūtkelis —
Laiminimui kelias
Jo sausa ranka.
Sužeistas vaitoja...
Ar nušvis lauktoji
Laisvės jam aušra?..
Granata vėl krito...
Veidu nusirito
Skausmo ašara.
Balys Auginas
VĖTRŲ NEPABŪGĘ
Pro sniegų pusnynus
Vėtros lekia šuoliais,
Iš dangaus nuraško tirpstančias žvaigždes.
Geležinį šalmą
Nugula snieguolės,
Neužtvenkia ryžto, spindinčio veide.
Vėpūtiniai sukas,
Gelia aštrios pūgos,
Iki juostos lenkias virpanti giria—
Žengia žalsvos gretos
Vėtrų nepabūgę
Ir į audrą piktą veržiamės būriais.
Vėtra laužo medį
Ąžuolas parkniubo,
Šakos tuoj pražysta sniego pumpurais —
Žengiame per šaltį
Vėtrų nepabūgę,
Tik per kovą laisvė tėviškėn pareis.
Nors ir staugia vėtros,
Nors ir pūgos aidi,
Nors ir krinta snaigės ant baltų šalmų —
Skamba žygio dainos,
Giedras mūsų veidas,
Mes kovot išėjom, gint gimtų namų.
Paukštės nepakyla
Į dangaus žydrynę,
Stingsta šalčio žirklių pakirpti sparnai.
Mes tikrai sugrįšim per audras, Tėvyne,
Tau parnešim laisvę mylimai, vienai!
