PIRMASIS KARININKAS ŽUVĘS UŽ LIETUVOS LAISVĘ

P. DIRKIS

Šiais metais vasario 13d. sukako 40 metų kai kovodamas su bolševikais, ant Alytaus tilto žuvo pirmasis atsikūrusios Lietuvos kariuomenės karininkas, 1 p. p. vadas Antanas Juozapavičius.

Antanas Juozapavičius gimė 1894 m. vasario 13d, jis buvo kilęs iš Švakštonių dv., Vaškų vlšč., Biržų apskr. Jo tėvai buvo nedidelio dvaro nuomininkai, vėliau gyvenę Rygoje.

1905 m. Antanas pradėjo mokytis Rygos Aleksandro gimnazijoje, kurioj ėjo nuolatinės kovos tarp mokinių ir gimnazijos vadovybės, kuri mokiniams draudė gimnazijos rajone vartoti gimtąją kalbą, bet kokius tautinius moksleivių susirinkimus, kitų tikybų mokinius vertė eiti į cerkvę.

Juozapavičius jau iš mažens buvo išauklėtas grynai lietuviškoje dvasioje ir todėl nuolat buvo įsivėlęs į ginčus su gimnazijos vadovybe. Už lietuvišką nusistatymą ir kaip aršus “revoliucionierius” jis buvo pašalintas iš 6 klasės. Tačiau jis nenusiminė, bet ryžtingai, kad ir vargingai, ėmėsi ruoštis vaistininko profesijai. Po keletos metų praktikos vietinėse vaistinėse, jis įstojo Dorpato (Estijoje) universitetan į farmacijos skyrių, kurį sėkmingai baigė provizoriaus laipsniu.

Tačiau tą įsigytą profesiją mažai jam teko naudoti, nes įsiliepsnojo Didysis Karas ir jis 1915 m. pradžioje stojo kariuomenėn ir buvo pasiųstas į Maskvos karo mokyklą. Ją baigęs tarnavo 57 rusų pulke. Pulko vadovybė pasiuntė jį į Gatčiną baigti kulkosvaidininkų mokyklą. Grįžęs į pulką prašėsi išleidžiamas į latvių tautines karines dalis, kurios tuo metu jau buvo organizuojamos.

Po ilgų prašymų, pagaliau, jis buvo perkeltas į 6 Tukumo latvių pulką, dalyvavo mūšiuose vokiečių fronte, kur buvo sužeistas.

Prasidėjus Rusijoje lietuvių dalinių organizavimui 1917 m., Juozapavičius vienas iš pirmųjų ėmėsi šio darbo. Jis aktyviai dalyvavo lietuvių karių suvažiavimuose, buvo renkamas į vykdomuosius organus, dalyvavo įvairiose delegacijose prašant leidimo Rusijoje steigti lietuvių karines dalis.

Pagaliau tokį leidimą gavus, Juozapavičius buvo paskirtas Vitebsko lietuvių bataliono vadu. Rusijoj valdžią paėmus bolševikams ir išformavus lietuvių dalis Juozapavičius grįžta į Lietuvą ir 1918 m. lapkričio mėn. pradžioje stoja į naujai besikuriančią Lietuvos kariuomenę Vilniuje. 1918 m. lapkričio 21 d. jis aktyviai pasireiškia pasirašydamas jaunųjų karininkų ultimatumą reikalaujantį atsteigti Lietuvos kariuomenę, o 1918 m. lapkričio 23 d., paskelbus pirmąjį Lietuvos kariuomenės įsakymą, kad atkuriama Lietuvos kariuomenė, Juozapavičius buvo paskirtas Krašto Apsaugos ministerio adjutantu. Su ministeriu pirm. ir kartu Krašto Aps. ministeriu prof. A. Voldemaru jis važiuoja į Berlyną valstybiniais reikalais. Prieš išvykdamas savo dienoraštyje jis rašo: “Sudiev Vilniau! Sudiev, Lietuvos sostine! Greit nesimatysime. Gal ir daug teks nukentėti, daug ašarų ir kraujo pamatyti. Gal tu į lietuvių pardavikų nelaisvę pakliūsi ir vėl būsi prie ko nors priskirtas. Būk ramus! Neilgam! Išvaduos tave Lietuvos sūnūs.”

Ir ištikrųjų tai buvo neilgam, nes Juozapavičius, palikęs Krašto Aps. ministerį Berlyne, skubiai grįžta į Vilnių gruodžio mėn. pabaigoj ir randa sostinę beveik tragiškoje būklėje. Priešai brovėsi į kraštą iš visų pusių ir jau grėsė Vilniui.

Lietuvos kariuomenės naujų dalinių organizavimas buvo perkeltas iš Vilniaus į kitus miestus. Grįžusiam Juozapavičiui teko 1 p. pulkas, tuo metu kuriamas Dzūkijos sostinėje Alytuje. Nors iš kart jis buvo paskirtas pulko vado pavaduotoju, tačiau netrukus tapo vadu. Kad ir neilgai jis tam pulkui vadovavo, bet daug nusipelnė. Pulkui jis padėjo tvirtą pagrindą. Savo tauriu pavyzdžiu, stipria valia ir drąsa stiprino savo pulko karius.

1919 m. vasario mėn. bolševikų kariuomenė jau pradėjo brautis į Alytaus sritis. Tuo metu dar kai kurie vokiečių daliniai nebuvo pasitraukę ir prieš bolševikus tebelaikė bendrą frontą. Tačiau pas vokiečius drausmė buvo jau pakrikusi ir su lietuviais jų santikiai buvo nekokie. Tad visus fronto sunkumus teko pakelti 1 p. pulkui ir ginti Alytų.

Iš vasario 12 d. į 13 d., Juozapavičius prasimušęs iš apsupimo ir, pasinaudodamas nakties tamsa, norėjo išeiti prie plento į bolševikų užnugarį, kad priverstų bolševikus trauktis. Tačiau manevras nepavyko. Vokiečių daliniai, norėdami kautynių išvengti, pasitraukė, o saviškių, kad užkirstų priešui kelią, buvo per maža jėgų. Todėl, kad ir gero plano teko atsisakyti ir trauktis. Juozapavičiui raitam traukiantis per Alytaus tiltą ir vykstant smarkiam susišaudymui, 1919 m. vasario 13 d. 8 val., savo gimtadienio rytą, jis buvo nukautas.

Vietos gyventojai jo palaikus slaptai palaidojo vietos kapuose, o vėliau jie buvo perkelti į bažnyčios šventorių ir ant jo kapo pastatytas kuklus, bet labai reikšmingas paminklas iš Dzūkijos žemės surinktų, savanoriu krauju aplaistytų akmenų. Tiltas ant kurio jis žuvo buvo pavadintas Juozapavičiaus vardu ir žuvimo vietoje padėta lenta su užrašu: “Čia žuvo kar. Antanas Juozapavičius”.