ANTANAS LĖLIUŠIS - Maldos
ANTANAS LĖLIUŠIS
M A L D O S
TU, VIEŠPATIE, žinai, kaiplūžta žodis
šiurpiam patrankų gaudesy,
o meilės niekas tiek nerodys,
kiek mirštantis laukuos karys.
Tu, Viešpatie, matai—mums stingsta lūpos,
sukepo kraujas, mirštančio širdis.
Šalia manasis brolis šaukia, klumpa,—
aplink mažytės kraujo gėlės supas:
— O, Viešpatie,
esu karys ...,
ir lūžta žodis prakeiksmu, ugnyse.
R Y T I N Ė
Pro mirštančią naktį vyturėlis,
nuo pilko grumsto pasikėlęs,
gieda rytmetines;
aplink aidai įkyrūs,
širdis skausme panirus,
sulaužo maldą ir rankas.
Bet, Viešpatie, Tu žinai,
ko prašo mirštantys kariai!
D I E N I N Ė
Diena. Saulė ašaroms pravirksta
ir miršta dūmų debesys,
o Tu kruvinais laukais atklysti,
surinkti gyvastis jaunas.
— O, Viešpatie, šaukiame tavęs,
surink kartu ir mūsų kruvinas maldas!
V A K A R I N Ė
Nuskęsta saulė— mirštančių skausmų pabūgo,
numiršta sielvartu nendrė,
pro tavo, Viešpatie, didingą kryžių,
ištiesiam nuovargiu rankas,—
kovoj pamiršome maldas.
N A K T I N Ė
Numiręs žodis. Akyse rainos žvaigždės.
Numiręs kraujas gyvojo širdyje
— Viešpatie, pamiršom melstis vaizdžiai,
mes,— ne pariziejai bažnyčių tarpdury,—
dar viltį paskutinę turime Tavyje!
Pamiršome maldas griūvančių bažnyčių,
mes nešame gyvų širdžių aukas,
o pariziejams vis patyčios,
kam pamiršome žodžių maldas.
Bet, Viešpatie, kaip melsis lūpomis karys,
kai kraują geria žemė ir plaka mirtimi širdis!
P A S K U T I N Ė
Dangun nekyla jokios rankos,
nei mūsų širdys,— vien ginklai.
Ir kokios maldos mūsų menkos,
tu, Viešpatie, vienas žinai:
— mirtimi kerštą išpirkau . . .
Kiršai,
1944. VII. 19
