A. A. PROF. KAN. JUOZAS MEŠKAUSKAS
Pirmasis ir paskutinysis Lietuvos karo kapelionas paskutinį kartą buv. karių tarpe, š. m. lapkričio 23 d. skaito invokaciją Kariuomenės šventės minėjime Brooklyne.
V. Gedgaudo nuotr.
Š. m. lapkričio 30 d. 6 val. rytą New Yorke staiga mirė profesorius kanauninkas Juozas Meškauskas, buvęs lietuvių karių karo kapelionas ir uolus visuomenininkas.
Velionis jau nuo seniai buvo silpnos sveikatos ir dažnai sirguliuodavo. Tačiau, nepaisydamas savo nesveikatos, dalyvaudavo lietuviškajame visuomeniniame gyvenime, kiek jam leisdavo jėgos.
Kan. J. Meškauskas gimė 1889 m. balandžio 16 d. Panevėžio priemiestyje Smėlynėje. Jų šeima buvo gausi: 3 sūnūs ir 2 dukros. Velionies tėvai Gasparas ir Elzbieta (Siaury-tė) visus savo vaikus išleido į mokslus. Kanauninko vienas brolis buvo Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris.
Kan. Meškauskas pradžios mokslą išėjo Panevėžyje. Vidurinį mokslą Jelgavoje (Mintaujoj) ir Panevėžyje. Jau būdamas mokiniu, velionis pradėjo įsijungti į tautinį lietuvišką darbą ir jį tęsė iki leido jo jėgos.
1909 m. kan. J. Meškauskas įstojo į Žemaičių Kunigų Seminariją, II kursą. Ją baigęs, 1913 m. buvo išsiųstas į Petrapilio Dvasinę Akademiją. 1914 m. drauge su Iz. Tamošaičiu ir M. Krupavičium akademijoje buvo įšventintas kunigu. 1917 m. minimą akademiją baigė magistro laipsniu.
Baigęs akademiją, pirmiausia buvo paskirtas į Taliną (Estiją) ir ėjo pabėgėlių ir karo belaisvių kapeliono pareigas. Netrukus buvo paskirtas į rusų kariuomenės IV armiją, kariavusią Rumunijos fronte prieš vokiečius, karo kapelionu. Toje armijoje tarnavo daug lietuvių karių. Kapelionui Meškauskui teko aplankyti visas frontas, gerai pažinti karius, jų kovas ir fronto vargus. Velionis fronte pamilo karį ir visą amžių jam jautė simpatijų. Bendri fronto vargai suartina. Tuo būdu ir kan. Meškauską suartino su kariais.
1917 m. revoliucijos metu, dar prieš bolševikams Rusijoje įsigalint, prasidėjo tautinis lietuviškas sąjūdis lietuvių pabėgėlių ir karių tarpe. Į šį sąjūdį aktingai įsijungė ir kapelionas Meškauskas. Romane įvykusiame lietuvių karių suvažiavime kun. Meškauskas pirmininkavo ir ragino karius rusų kariuomenėje steigti tautinius lietuvių dalinius. Pagaliau rusų karinė vadovybė leido lietuviams ir kitoms tautoms steigti savo tautinius dalinius. Ir Rumunijos fronte lietuviai pradėjo organizuoti savo dalinius. Buvo gavę leidimą suorganizuoti lietuviškąją diviziją. Iš rusų vadovybės pradžiai buvo gavę ginklų ir kitokio karinio turto 4 milijonų rublių vertės (prieškariniu kursu). Bolševikams paėmus Rusijoje valdžią, buvo nutrauktas lietuvių dalinių organizavimas. Rumunai, buvę rusų sąjungininkai, atsimetė nuo rusų ir pasigrobė Rumunijoje buvusį rusų karinį turtą. Tarp kitko rumunai pasisavino ir lietuvių busimai divizijai skirtuosius ginklus ir karinį turtą.
Organizuojant lietuviškuosius dalinius, kun. Meškauskas buvo paskirtas lietuvių karių karo kapelionu. Tuo būdu jis laikomas pirmuoju lietuvių karių karo kapelionu.
Bolševikams įsigalėjus ir nutraukus lietuvių tautinį darbą, buvo likviduoti ir lietuviškieji kariniai daliniai. Teko ir kun. Meškauskui pasitraukti iš karo kapeliono pareigų.
Rusų kariuomenei palikus Rumuniją, velionis pateko į Odesą, čia vietiniam lietuvių komitetui padėjo grąžinti lietuvius pabėgėlius į Lietuvą. 1918 m. spalio 31 d. ir pats grįžo į Tėvynę, į savo gimtąjį Panevėžį.
Kan. Meškauskas, grįždamas į Lietuvą, tikėjo į josprisikėlimą nepriklausomam gyvenimui. Taip pat tikėjo, kad geruoju niekas neduos laisvės ir teks dėl jos ginklu kovoti. Todėl grįždamas slapta iš Rusijos parsivežė pilną lagaminą pistoletų ir šovinių. Vėliau juos išdalijo besiorganizuojantiems Lietuvos kariuomenės kūrėjams savanoriams.
Gyvendamas Panevėžyje, padėjo organizuoti Lietuvos savanorius ir ragino jaunimą stoti į jų gretas. Pats taip pat stengėsi patekti karo kapelionu į Lietuvos kariuomenę, bet dvasinė vyriausybė numatė jį skirti kitoms pareigoms. Buvo paskirtas profesoriauti į Žemaičių Kunigų Seminariją Kaune. Įsikūrus Lietuvos Universitetui, kan. Meškauskas buvo pakviestas ir į jį dirbti. Dėstė asketiką ir liturgiką. Ilgesnį laiką dvasinėje seminarijoje buvo klierikų dvasios vadu. Klierikams buvo nuoširdus, draugiškas, didelio takto vadas, todėl klierikai jį mylėjo.
Kan. Juozo Meškausko svajonė vėl kada nors susitikti su kariais bendram darbui, išsipildė kito karo metu. 1941 m. spalio 7 d. buvo paskirtas Kauno karo komendantūros kapelionu. Kitais, 1942 m. vasario 12 d. buvo paskirtas Kauno Įgulos Bažnyčios rektoriumi ir Vyriausiuoju Lietuvos Savisaugos Dalių kapelionu.
1944 m. raudoniesiems rusams artėjant prie Lietuvos, kan. Meškauskas buvo nuvykęs į Vilnių ir iš jo grįžo su paskutiniaisiais besitraukiančiais vokiečių kariais. Matė jau griaunamą ir deginamą Vilnių. Tų metų spalio 8 d., bolševikams baigiant užimti Žemaitiją, iš Lietuvos pasitraukė į Rytprūsius. Iš čia nuvyko į Austriją, o vėliau persikėlė į amerikiečių zoną Vokietijoje. Buvo Kempteno lietuvių stovyklos klebonu. Iš Vokietijos tremtiniams važiuojant į užjūrius, tuo metu į Amerikos Jungtines Valstybes atvyko ir kan. J. Meškauskas. Kurį laiką kunigo pareigas ėjo Brooklyne, N. Y., lietuvių šv. Jurgio parapijoje, vėliau New Yorke italų parapijoje ir paskiausiai gyveno New Yorke kunigams ir vienuoliams skirtame viešbutyje.
Kan. Juozas Meškauskas buvo didelis Lietuvos patrijotas. Ir Pirmojo Didžiojo karo metu ir dabar jis tikėjo į Lietuvos prisikėlimą. Svajojo grįžti į Lietuvą ir troško dar kartą savo gyvenime užsidėti karinę karo kapeliono uniformą. Deja, mirtis viską nutraukė ir paliko amžiams ilsėtis svetimoje, nors ir draugingoje, žemėje.
Miręs kan. J. Meškauskas buvo pašarvotas Brooklyne, J. Garšvos laidojimo įstaigoje. Visas dienas jo kūnas buvo gausiai lankomas. Nemaža ir buvusių Lietuvos karių ir savanorių kūrėjų aplankė jį karste.
Sekmadienio vakare, gruodžio 1 d., per specialias atsisveikinimo pamaldas, atsisveikinimo kalbas pasakė Lietuvos Generalinis Konsulas J. Budrys, Lietuvių Bendruomenės vardu plk. J. Šlepetys ir ramovėnų vardu kpt. V. Alksninis.
Gruodžio 2 d., pirmadienį, 8 val. vakare kan. Meškausko kūnas buvo atlydėtas į Karalienės Angelų parapijos bažnyčią, Brooklyne. Parapijos klebonas kun. J. Aleksiūnas atlydėjo į savo bažnyčią ir atlaikė gedulingus mišparus.
Gruodžio 3 d. 10 vai. prasidėjo gedulingos pamaldos už velionį. Buvo atgiedotos egzekvijos, dalyvaujant ir vyskupui V. Brizgiui. Vyskupas specialiai atvyko iš Čikagos. Minimas vyskupas laikė ir gedulingas mišias. Prie šoninių (mažųjų) altorių laikė gedulingas mišias prel.
M. Krupavičius, prof. dr. kun. M. Ražaitis ir kunigai: R. Krasauskas ir V. Paulauskas. Prie vargonų giedojo vargonininkų choras: A. Kačanauskas, M. Liuberskis, P. Sakas,
K. Bagdonavičius ir Rajeckas. Atsisveikinimo žodį tarė vysk. Brizgys ir pamokslą pasakė kun. J. Petrėnas. Pamaldose ir laidotuvėse dalyvavo apie 40 kunigų, jų tarpe augščiau minimas vyskupas ir 3 prelatai. Žmonių buvo pilna bažnyčia, daugiausia senieji ateiviai. Bažnyčioje prie karsto garbės sargybą nešė ramovėnai.
Iš bažnyčios į šv. Jono kapines Brooklyne kan. J. Meškauską palydėjo vyskupas, visi kunigai ir didelis žmonių būrys. Palaidotas šalia kun. A. Sideravičiaus ir kun. S. Remeikos.
Bažnyčioje, per gedulingas pamaldas, ypač užgiedojus Libera me Domine, daugelio akyse pasirodė ašaros. Akis šluostėsi nuo ašarų ir buvę kariai, Nepriklausomybės karų dalyviai, seni frontų vilkai, kuriems ašaros, atrodo, svetimas dalykas. Buvę kariai ypač jautriai juto jo mirtį, nes kan. Juozas Meškauskas karių tarpe buvo mylimas. Juk jis buvo pirmasis lietuvių karių karo kapelionas dar 1917 m. rusų kariuomenės lietuvių daliniuose. Jis buvo Lietuvos kariuomenės pirmūnas (pirmūnais vadinami 1917-1918 m. dalyvavę lietuviškajame karių sąjūdyje rusų kariuomenėje).
St. Širvys
A.A. ltn. ALEKSAS JAKUBAUSKAS
Šių metų spalių 26 d. 7 val. vak. Čikagoje, nuo širdies smūgio mirė L.V.S. Ramovės Čikagos skyriaus narys Aleksas Jakubauskas.
Velionis gimė 1909 m. sausio 6 d. Petrapilyje, kur jo tėvai gyveno prieš I Pas. karą. Karui pasibaigus, Aleksas 1918 m. drauge su tėvais grįžo Lietuvon ir apsigyveno Žemaičių krašte, Telšių mieste. Ten žavingoje ežero Masčio pakrantėje jis gyveno ir augo. Įsisteigus Telšiuose gimnazijai, Aleksas ją pradėjo lankyti ir baigė 1926 m. Baigęs gimnaziją, įstojo į Lietuvos Karo Mokyklą, kurią baigė 1929 m. j. ltn. laipsniu ir buvo paskirtas į kun. Radvilos vardo gusarų pulką, stovėjusį Kaune, Žaliajame kalne.
1940 m. komunistams okupavus Lietuvą, ir Lietuvos kariuomenę pavertus rusų korpusu, velioniui kažkaip laimingai pavyko iš to korpuso eilių pasprukti ir pereiti į civilinį, nors ir nesaugų, gyvenimą.
Užvirus II Pas. karui, velionis įsijungė į lietuviškus Savisaugos dalinius. Išvijus bolševikus toli už Lietuvos ribų, po kurio laiko, atsipalaidavęs kario pareigų, sugalvojo mokytis. Įstojo Vilniaus universitetan Teisių fakultetan tikruoju studentu. Rytų frontui artėjant ir vokiečių armijai pradėjus trauktis iš Lietuvos, velionis negalėjo pradėtų studijų baigti, bet buvo priverstas su šeima, drauge su kitais tautiečiais, trauktis į Vakarus. Pasiekęs Vokietiją, buvojo įvairiose jos vietovėse iki pasibaigė II Pas. karas. 1945 m. aprimus karo audrai, prasidėjo ir vokiečių žemėje karo pabėgėlių grupavimas į stovyklas. Velionis su šeima kaip tik buvo apsistojęs Bavarijos provincijoje ir pateko į Augsburgo - Hunstetteno D.P. stovyklą, kurioje išvargo pabėgėlio nedalią iki išemigravimo į JAV. Atvykęs į JAV iš karto buvo apsistojęs pas ūkininką Illinois valstybėje paprastu darbininku. Kiek padirbėjęs, atsikėlė į Čikagą ir pradėjo dirbti įvairiuose fabrikuose, sunkius, neįprastus darbus, žvakių fabriko sunkus darbas velionies sveikatą visai pakirto. Vienok velionis nenusiminė, bet vakarais ryžosi mokytis sąskaitybos. Šiek tiek toje srityje pasimokęs gavo sąskaitininko darbą pasaulinio garso muzikos instrumentų firmoje Lyon-Healy.
Velionis dar gimnazijos suole besėdėdamas, buvo veiklus skautas ir sportininkas. Pasižymėjo kilniu nuoširdumu ir pasiaukojimu. Jis labai sielojosi lietuviškais reikalais ir mėgo spaudą, kurioje bendradarbiavo.
Velionis buvo aktyvus narys LVS Ramovės Čikagos skyriaus ir L.B. Buvo sukūręs grynai lietuvišką šeimą. Paliko žmoną Liuciją, gimusią Žukauskaitę, dukterį Liuciją ir sūnų Aleksą — Illinois Technikos Instituto studentą ir brolį inž. Jurgį Jakubauską su šeima.
Šeimos, draugų ir pažįstamų palydėtas į šv. Kazimiero kapines, buvo palaidotas spalių 29 dieną.
Ilsėkis ramybėje Lietuvos kary!
Pov. Dirkis
* *
Antrajam Pasauliniam Karui baigiantis, ltn. Jakubauskas, pasitraukęs nuo bolševikų į Vokietiją, Sonnenborne buvo vokiečių paimtas į kariuomenę ir paskirtas vienos lietuvių darbo kuopos vadu. Vadovaudamas saviesiems, velionis stengėsi savo vyrų gyvybes saugoti, kad jie nežūtų už svetimųjų tikslus. Vėliau vokiečiai, pastebėję ltn. Jakubausko žygius ginti savo kareivius, pažemino jį į kuopos vado padėjėjus. Kuopos vadu paskyrė vokietį. Bet ir žemesnėse pareigose velionis sugebėjo ginti savo kareivius.
Velioniui esant atostogose, kuopos kareiviai lietuviai išlakstė nuo vokiečio vado. Už tai ltn. Jakubauskas, grįžęs iš atostogų, buvo suimtas ir jam grėsė mirties bausmė. Tačiau vienas vokiečių generolas apgynė jį už jo didelę drąsą ir pareigingumą: savo iniciatyva susirado lėktuvą ir atskrido į patį apsupimą j ieškoti savo kuopos, bet jos jau neberado.
S. Butkus
A. A. KPT. PABEDINSKAS
Negailestinga mirtis išplėšė iš mūsų jau taip nebegausingos kūrėių-savanorių šeimos narį, kapitoną A. Pabedinską.
Kadangi man teko kartu su juo dalyvauti kovose su rusais-bolševikais, vokiečiais-bermontininkais ir lenkais, norėčiau nors suglaustai apibūdinti jį kaip Lietuvos Kariuomenės savanorį-kūrėją.
Velionis gimė 1898 m. Nocegalos kaime Panevėžio apskrities Naujamiesčio val. ūkininkų šeimoje. Mokėsi Panevėžio gimnazijoje. Kai 1918 m. pabaigoje rusai-bolševikai pradėjo veržtis į mūsų kraštą, šalia kitų Lietuvos kariuomenės dalinių pradėjo iš savanorių formuotis Panevėžio Srities Apsaugos Viršininko Būrys, kuris po kelių mėnesių virto Panevėžio Atskiru B-nu ir, kiek vėliau, 4 p. Lietuvos Karaliaus Mindaugo pulku. Būrys, 1919 m. sausio 7 d., dar negalėdamas stoti į kovą su priešu, išvyko iš Panevėžio ir traukėsi per Ramygalą į Kėdainius pakelyje verbuodamas savanorius, ten atvyko Panevėžio gimnazijos augštesniųjų klasių mokinių būrelis, jų tarpe ir Antanas Pabedinskas. Jie pareiškė norą stoti į kariuomenės eiles ginti savo kraštą nuo svetimų užpuolikų ir pasirašė pasižadėjimą tarnauti vienus metus.
Nespėjo tie jaunuoliai susipažinti su šautuvu, granatomis ir pagrindiniais rikiuotės bei lauko statutų dėsniais, jau prašėsi į lauko sargybas ir žvalgybą. Tarp kitko, tada, būtent sausio 13 d. žvalgyboje ties Kapliais (netoli Kėdainių) buvo sunkiai sužeistas savanoris J. Kiaunė (pirmasis Kariuomenės invalidas).
Tie vyrai buvo narsūs, sumanūs ir gerai žinojo vietovę. Jie buvo iniciatoriai ir drauge su kitais kariais vykdytojai taip vadinamų “ekspedicijų”, kurios buvo taip daromos: kai Būrys kurį laiką buvo apsistojęs Kėdainiuose tų gimnazistų tėvai ar giminės slaptai atvykdavo iš priešo užimtų vietovių ir atnešdavo mums žinių apie priešą. Tuomet Būrio vadas sudarydavo rinktinę iš norinčių ir siųsdavo nakčia užpulti iš visų pusių kaimą ar vietovę, kur buvo priešas. Po tokių netikėtų užpuolimų priešas, išgąsdintas šaudymo ir granatų sprogimo, bėgdavo viską pametęs. Savanoriai, surinkę karo grobį, grįždavo į Kėdainius. Tuo būdu Būrys praturtėio šautuvais, karo lauko virtuvėmis, telefono aparatais ir net kulkosvaidžiais.
Velionis Antanas, kaip ir kiti jo draugai, buvo pavyzdys naujai atvykusiems savanoriams, kurie, kol nebuvo gavę ugnies “krikšto”, nebuvo dar drąsūs. Už pasižymėjimus kovose su priešu jis buvo apdovanotas Vyties Kryžiaus ordinu su kardais, Kūrėįo-savanorio ir Nepriklausomybės medaliais.
Kaip gabus ir inteligentingas vyras velionis Antanas buvo pasiųstas į ką tik įsisteigusią Karo Mokyklą, kurią baigęs grįžta į savo dalini, tada jau 4 p. pulką ir vėl dalyvauja kautynėse su priešu, pasižymėdamas sumanumu, greita orientacija, pareigingumu ir mokėjimu įgyti karių pasitikėjimą ir meile. Kai jis gavo įsakymą palikti savo kuopą ir eiti pulko adjudanto pareigas, jis ir jo kariai buvo labai nusiminę. Tačiau išeities nebuvo, nes jis labai tiko adjutanto pareigoms, kurios buvo svarbios ir atsakingos. Dažnai pulko vadas operatyvinius sprendimus darydavo kartu su adjutantu, kuris vėliau turėdavo juos išsiuntinėti bataliono vadams ir kitiems daliniams. Jis privalėjo rūpintis, kad štabas žinotų apie kautynių eigą ir dalinių veikimą. Jei kada per kautynes ryšis su daliniais nutrūkdavo, jis, dalies vado įsakytas, dažnai vykdavo į priekines linijas gauti žinių. Buvo atsitikimų, kad jis tada paėmęs šautuvą, stodavo į kovotojų eiles, nors tas jam nebuvo leista. Be jo pulke buvo dar du toki “neklaužados”, būtent, kapelionas kun. V. Balandis ir gydytojas J. Bartkus, kurie kautynių metu atsidurdavo greta eilinių kovotojų.
Velionis Antanas buvo darbštus ir tiesiog nepailstantis. Pavyzdžiui, pulkui žygiuojant ar kaunantis jis galėdavo išlaikyti be miego ir poilsio keletą dienų, įtemptai eidamas savo pareigas. Jei kai kada ramesnėse sąlygose, kai pasitaikydavo kartu su kitais karininkais pasilinksminti ir ilgėliau užtrukti, jis kitą dieną nustatytu laiku atvykdavo pas pulko vadą su pranešimu, pirma surinkęs žinias iš pulko gyvenimo.
Jis buvo malonaus būdo, linksmas, draugiškas, politiniai ir religiniai karininkų skirtumai jam neegzistavo: jis puikiai sugyveno ir draugavo ne tik su dešiniųjų pažiūrų, kaip, pavyzdžiui, su karin. J. Masiliūnu (vėliau Susisiekimo Ministeriu), kapelionu kun. V. Balandžiu, kar. vald. Kubilium, bet ir su kairesniųjų pažiūrų karininkais, pavyzdžiui, J. Vidugiriu (vėliau 5 p. pulko vadu), J. Urbšiu (vėliau Užsienio Reikalų Ministeriu), Gofmanu (vėliau didvyriškai žuvusiu kautynėse su bermontininkais ties Meškuičiais), gyd. Krikščiūnu, nekalbant apie gyd. J. Bartkų ir J. Andrašūną, kurie, jeigu taip galima pasakyti, stovėjo viduryje.
Jei pulko karių santykiai buvo gražūs, dvasia buvo gera ir jeigu pulkas pasižymėjo visuose frontuose, tai tas dalinai buvo kpt. A. Pabedinsko nuopelnas. Jei kada nors 4 p. pulko istorija išvys šviesą, greta kitų pasižymėjusių kovose karių, jis bus ten Įrašytas pirmoje vietoje.
Plk. ltn. J. Variakojis
