Partizanai: Istorija ir dabartis

BOLŠEVIKŲ KALĖJIMUOSE IR ČERVENĖS ŽUDYNĖSE

J. TUMAS

(Tąsa)

ČERVENĖS KALĖJIMO KIEME

Prie kalėjimo mus sustabdė, bet sėstis neleido Voros viršininkas nuėjo į kalėjimą. Po keliolikos minučių jis sugrįžo, kalėjimo vartai atsidarė, ir mus suleido į didelį kalėjimo kiemą. Vienoje kiemo vietoje keletas enkavedistų degino krūvas popierių. Mes iš to pasidarėme išvadą, kad kalėjimo administracija rengiasi evakuotis. Moterys ir vaikai kieme buvo nuo vyrų atskirti ir ten palikti, o vyrus išvedė į buvusį kitoje kalėjimo pusėje didžiulį, žole apaugusį daržą. Daržas buvo aklinai aptvertas stačių lentų augšta tvora, o jos viršus apraizgytas spygliuotomis vielomis. Už tvoros girdėjosi balsai mus saugojusių enkavedistų, kiti enkavedistai susėdo viename daržo pakrašty ant suolų ir iš ten mus stebėjo. Daržas vienu šonu rėmėsi į augštą mūrinę baltai dažytą kalėjimo tvorą, kitoje pusėje buvo vieno augšto mūrinis pastatas, kurį enkavedistai vadino kontora; trečioje pusėje — iš lentų sukalta nedidelė daržinė. Tarp daržinės ir mūrinio pastato riogsojo didelės krūvos dvokiančio mėšlo. Ten buvo pastatyta lietuvių grupė ir nuo dvokiančio mėšlo daugiausia kentėjo.

Kai tik sustojome mums paskirtoje vietoje, tai tuojau sukritome vienas prie kito ant žole apaugusios žemės. Visi buvome labai pavargę. Ypatingai buvo nusilpęs Petruitis, Giedraitis, Šarauskas, Lašas ir keliolika kitų, senesnio amžiaus vyrų. Jie buvo taip pavargę, kad kalbinami nenorom atsakinėjo. Plk. Šarauskas vėl buvo nenormalus ir kliedėjo, kaip vakar vakare. Mes, kiek galėdami, jį raminome ir guodėme. Trumpam laikui jis atgaudavo pilną sąmonę, klausinėjo kitų, kaip jie jaučiasi, bet netrukus ir vėl kliedėjo. Jo padėtis mus labai slėgė.

Po geros valandos į daržą atvežė dvi dideles statines šalto vandens ir leido mums atsigerti. Eilėmis mes ėjome prie tų statinių, gėrėme, kiek kas norėjo ir vėl eilėmis grįžome į savo vietas. Negalintiems prie statinių nueiti, mes nešėme puoduku vandenį ir juos girdėme. Visiems atsigėrus, vandens dar liko. Norintiems dar kartą atsigerti, enkavedistai neleido stačiomis prie statinių prieiti, bet liepė pilvais šliaužti, klupščiom ar keturiomis eiti. Nors tai buvo pasityčiojimas iš nelaimingų žmonių, bet atsirado nemažai tokių, kurie tas enkavedistų užgaidas vykdė. Lietuvių grupėje tokių nebuvo.

Šaltas vanduo mus atgaivino, visi jautėmės daug geriau. Ir labiausiai pavargę atitoko ir pagyvėjo. Gulėdami ant žolės, apgailestavome savo nužudytus draugus ir spėliojome, kur ir kaip toli mus varys. Neramumo kėlė moterų ir vaikų išskyrimas. Gerai supratome, kad jei negausime kiek reikia valgyti, tai pėsti netoli nueisime ir artimiausiomis dienomis tik patys stipriausi išlaikys, o visi silpnesni būsime sunaikinti.

Aš kol kas labiau kentėjau ne fiziškai, bet moraliai. Visą kelionės laiką iš Kauno iki Červenės teko matyti tiek daug nužudytų nekaltų žmonių ir taip didelį enkavedistų sužvėrėjimą, jog reikėjo iki galimumo ribų įtempti savo valią, kad neišeitum iš proto. Labai sunku, kada žmogus jautiesi paniekintas ir pažemintas labiau už tokius parazitus, kaip musė ar blakė, kada kitas žmogus kiekvienu momentu gali tave, kaip tuos parazitus, be jokios atsakomybės sunaikinti, o tu esi visiškai bejėgis jam pasipriešinti. Dažnai kildavo mintis, jog ar anksčiau ar vėliau tu vis tiek būsi sunaikintas, tai ar ne geriau pačiam tą momentą priartinti ir dar parodant šiokį tokį pasipriešinimą tam žmogui žvėriui? Užtektų tik pulti vieną iš saugojančių enkavedistų, bandyti iš jo ginklą atimti, ir tavo kančia greit pasibaigtų, nes užpultasis ar jo draugas tučtuojau tave likviduotų. Tik supratimas, kad tai būtų savižudybė ir viltis, kad galvisai netikėtai kas nors atsitiks ir bus galimybė išsilaisvinti priversdavo tos minties atsisakyti ir toliau kentėti.

Atsigėrus visiems vandens, enkavedistai mums įsakė susėsti grupėmis po dešimt žmonių ir padalino kiekvienam gal po šimtą gramų duonos. Ji man buvo daug skanesnė už velykinį pyragą, kurį būdamas dar mažas, visą gavėnią išpasninkavęs, valgydavau. Nors duonos buvo ir nedaug, bet ją suvalgęs, pasijutau daug stipresnis. Mažą gabaliuką pasilikau ryt dienai, kaipo vaistą prieš troškulį.

Duoną padalinus, mums buvo įsakyta sėdėti savo vietose ir iš grupių nesiskirstyti. Tikėjomės, kad mums duos ir sriubos, bet, deja, mes jos negavom, enkavedistai mums rengė kitokią vakarienę.

Keli rusai bandė atsistoti, bet prie jų prišokdavo enkavedistai ir pistoletu taikydami į kaktą, priversdavo juos atsisėsti. Vienas enkavedistas, pribėgęs prie atsistojusio vyro, ant jo galvos du kartu iššovė. Vyras taip išsigando, kad kniūpsčias krito ant žemės ir porą minučių gulėjo, kaip negyvas.

Ypatingai buvo bjaurus vienas enkavedistas. Stambaus kūno sudėjimo, didelė gauruota galva, veidas raupuotas, nosis priplota ir ilgos stiprios rankos priminė didelę beždžionę. Su atkištu pistoletu jis visą laiką puldinėjo prie žmonių, grąsydamas nušauti. Pradžioje žmonės jo bijojo, bet vėliau mažai kas į jį kreipė dėmesio.

Pavakary kažkas garsiai paklausė, ar gausime sriubos. Vienas enkavedistas pasityčiodamas atsakė: — Palaukit dvyliktos valandos, tada gausit labai skanios ir karštos sriubos! Pašiepiantis enkavedisto atsakymas buvo įtartinas. Mes vienas kitą klausėme, ką jis galėtų reikšti, kodėl jie žada mums duoti sriubos dvyliktą valandą nakties?

Dar gerokai prieš saulei nusileisiant, enkavedistas paskelbė, kad jaunesnio amžiaus vyrai, kas nori, gali užsirašyti savanoriais į raudonąją armiją. Norinčių atsirado nemažai. Jie ėjo prie pastatyto prie daržinės stalo, ir ten keli enkavedistai juos užrašinėjo. Visus užsirašiusius savanoriais enkavedistai išrikiavo daržo pakraštyje prie tvoros ir vėliau išvedė. Jų buvo nemaža grupė ir, matyti, visi jie buvo patenkinti. Girdėjau gudus kalbant, kad visi “savanoriai” buvo kriminaliniai nusikaltėliai. Jiems išėjus, darže buvo daug erdviau ir jaukiau.

Aš privengiau tų kriminalinių nusikaltėlių dėl to, kad tame darže turėjau su keliais nemalonų susidūrimą. Aš dar turėjau palto kišenėje iš Kauno kalėjimo išsineštų papirosų. Suvalgius duoną, aš daviau keliems lietuviams po vieną papirosą. Tą pastebėjo užpakaly mūsų sėdėję keli rusai ir pareikalavo duoti ir jiems po papirosą. Aš atsisakiau. Vienas rusas prislinko arčiau manęs ir pradėjo grūmoti sakydamas, kad jei aš geruoju neduosiu jiems papirosų, tai jie jėga iš manęs paimsią. Aš atsakiau, kad jo grasinimų nebijau ir papirosų neduosiu. Rusas nuo manęs pasitraukė ir su draugais apie ką tai tarėsi. Nugirdau tik tiek, kad jie ketino naktį mane sutvarkyti.

Tiesa, užmiršau anksčiau paminėti, kad išbėgus iš degančio Minsko, lietuvių grupėje atsirado Lietuvos kariuomenės uniformoje eilinis kareivis, žydelis, kilęs, rodos, iš Skuodo miestelio. Klausinėjamas mūsų kada, kur ir už ką jis buvo suimtas ir pakliuvo į Minsko kalėjimą, išsisukinėjo ir nieko aiškaus nepasakė. Ir kelionėje ir Červenėje jis lietuvių grupės laikėsi. Mažai kalbėjo ir pats nieko nekalbino, tik klausiamas trumpai atsakinėjo. Paskelbus apie užsirašymą savanoriais į raudonąją armiją, aš jį paklausiau, ar nenorės ir jis užsirašyti. Žydelis atsakė, kad ruskiai komisarai yra jo priešai, kad dėl jų jis buvo suimtas ir atsidūręs Minsko kalėjime. Verčiau tegul ruskiai jį sušaudys, bet jų armijoj jis netarnausiąs. Girdėjau, kad Červenės žudynėse jis liko gyvas ir sugrįžo į Lietuvą. Nežinau, koks buvo jo tolimesnis likimas.

Apie dešimtą valandą išgirdome vakarų pusėje skrendančių Červenės kryptimi lėktuvų ūžimą. Netrukus jie pasirodė ant miesto. Rusų priešlėktuvinės apsaugos zenitiniai pabūklai ir sunkieji kulkosvaidžiai paleido į lėktuvus ugnį. Iš viršaus lėktuvai šaudė iš patrankėlių ir kulkosvaidžių tik ne į miestą, bet į priešlėktuvinės apsaugos ugniavietes ir tenumetė keletą bombų į Minsko-Mogilevo plentą, kuriuo judėjo rusų kariuomenės dalys. Ir rusai ir vokiečiai šaudė įvairiaspalviais šviečiančiais šoviniais. Nakties metu buvo žavingai gražus vaizdas. Susidarė įspūdis, kad dideli fantastiški paukščiai skraido augštai padangėse ir deda žemėn įvairiaspalvius šviečiančius kiaušinius. Tą vakarą dangus buvo giedras ir neaugštai skraidantieji lėktuvai gerai matėsi. Aš jų suskaičiavau septyniolika, bombonešių ir naikintuvų. Lėktuvai ant miesto neilgai skraidė ir pasuko į rytus.

Lėktuvams artėjant prie miesto, enkavedistai mums įsakė gulti, nejudėti ir garsiai nekalbėti. Vieno žydo nervai neišlaikė, jis pradėjo garsiai verkti ir žydiškai kažką kalbėti. Prie jo tuojau prišoko du enkavedistai ir grasindami nušauti rėkiantį kažkur nutempė.

Lėktuvams nuskridus, darže viešpatavo klaiki tyla. Mieste kilo didelis subruzdimas. Ten girdėjosi žmonių garsūs šūkavimai, motorų burzgėjimas ir vienur kitur šunes lojo. Mes vis dar gulėjome. Po keliolikos minučių pro kalėjimą pietryčių kryptimi pravažiavo keli sunkvežimiai.

Pagaliau, mums įsakė atsistoti ir po keturis išsirikiuoti. Naktis buvo šviesi, ir mes pamatėme per kelis žingsnius nuo mūrinės baltos kalėjimo tvoros dvi grupes po keturis stovinčių tamsių siluetų. Tai buvo aštuoni NKVD komisarai. Matėme, kad prie kiekvienos grupės ėjo po keturis vyrus, kad juos kažko klausinėjo ir po to jie skirstėsi, vieni į dešinę, kiti ėjo į kairę, o treti tiesiog. Ėjusieji dešinėn tiesiog stojo atskiromis grupėmis prie mūrinės kalėjimo tvoros, kur dingdavo nuėję kairėn, mes nematėm. Stovėdami toliau, mes nesupratome, kas ten darosi. Netrukus atėjo eilė eiti prie komisarų ir lietuvių grupei. Toje sudvejintoje gretoje, kurioje ir aš buvau, dešiniau už manęs stovėjo plk. B. Giedraitis, dešiniau už jo — Vytautas P., mano kairėje — profesorius J. K. Priėjus prie kairiosios komisarų grupės, jie mus klausė: vardas, tėvo vardas, pavardė ir pagal kurį baudžiamojo statuto straipsnį kaltinamas, žinodamas, kad mūsų bylos liko palaidotos Minsko kalėjimo sugriautos raštinės griuvėsiuose, aš komisarui teisybės nesakiau.

—    Tavo vardas, tėvo vardas ir pavardė? — paklausė komisaras.

—    Mikolas (mano senelio vardas), sūnus Petro (dėdės vardas) Mažeika (mano motinos mergautinė pavardė). Pasirinkau savo artimųjų vardus todėl, kad geriau galėčiau juos atsiminti, jei kada nors būtų reikėję ir toliau meluoti.

—    Pagal kurį straipsnį esi kaltinamas? — toliau klausinėjo komisaras.

—    Nežinau, — drąsiai atsakiau.

—    Meluoji! Kaip tu nežinai pagal kurį straipsnį esi kaltinamas! — jau piktai suriko komisaras.

—    Aš sakau teisybę, o pagal kurį straipsnį esu kaltinamas nežinau todėl, kad tik prieš kelias dienas buvau suimtas ir dar netardytas, — atsakiau.

—    Už ką tave suėmė?

—    Buvau susipykęs su vienu milicininku, jis mane įskundė, būk tai aš turiu pistoletą ir už tai buvau suimtas.

—    Kiek metų gavai už tą nusikaltimą?

—    Aš jums jau sakiau, kad dar nebuvau tardytas.

—    Kokios esi profesijos?

—    Esu pradžios mokyklos mokytojas.

—    Dirbti nori, — kažkodėl paklausė komisaras.

—    Taip, noriu, — atsakiau, nesuprasdamas, kodėl jis manęs to klausia.

—    Tiesiog prie tos grupės, — komisaras parodė ranka į prie mūrinės sienos stovėjusią viduriniąją grupe.

Atsakinėdamas komisarui į jo klausimus, aš girdėjau ką kalbėio profesorius I. K. ir plk. B. Giedraitis. Jie abu sakė teisybę. Pastarasis net pasisakė buvęs Lietuvoje krašto apsaugos ministru. Kažin, ar vertėio tokius dalykus komisarui sakyti. Mūsų bylų jie neturėjo, atsakymų teisingumo patikrinti negalėjo ir jų neužrašinėjo, todėl, mano nuomone, nereikėjo jiems ir teisybę sakyti, tuo labiau, kad pagal duotus atsakymus komisarai į grupes skirstė, o tas, kaip vėliau paaiškėjo, buvo labai svarbu.

Priėjęs prie vidurinės grupės, ten radau plk. Petruitį ir kelis kitus lietuvius. Paskum mane atėjo Vytautas P. ir profesorius I.K., bet pastarasis neilgam. Tik jis spėjo greta manęs atsistoti, kaip paskui jį atskubėjo enkavedistas ir paklausė, kuris čia yra fizikos profesorius. I.K. atsakė jis esąs. Enkavedistas jam liepė tuojau grįžti pas komisarą. Nė minutei nepraėjus, pamatėme profesorių einant į kairiąją grupę. Plk. Giedraitis, Šarauskas, A.Š., abu broliai kunigai Petraičiai ir kiti lietuviai pakliuvo į dešinąją grupę. Tuo laiku niekas nežinojome, kokiu tikslu ir kuo vadovaudamiesi enkavedistai mus į tris grupes suskirstė. Tik vėliau tas paaiškėjo.

Vidurinėje grupėje buvo apie 750 žmonių.

Pasibaigus skirstymui, enkavedistai viduriniąją grupę išvedė per kalėjimo kiemą ir vartus į gatvę ir ten po keturis išrikiavo. Išeidami iš daržo, mes praėjome pro šalį prie mūrinės tvoros stovėjusios dešiniosios grupės. Gatvėje mūsų laukė NKVD kareiviai ir mus tuojau apsupo. Pastebėjome, kad kareivių buvo daugiau, negu žygio metu, jie sustojo iš abiejų voros šonų vienas prie kito ir visi buvo automatiniais šautuvais ginkluoti. Supratome, kad taip sustiprinta sargyba mums nieko gero nežada. Aš su plk. Petruičiu ir dar dviem lietuviais buvome pačiame voros prieky, pirmutinėje gretoje. Enkavedistai mums griežtai uždraudė kalbėti.

Iš kalėjimo kiemo pro vartus enkavedistai vedė kažkur į mūsų voros užpakalį dešiniosios grupės žmones. Jiems praėjus, netrukus atsidarė didžiosios kalėjimo durys, pro jas išėjo dviejų enkavedistų lydima skara apsisupusi moteris ir taip pat nuėjo į užpakalį. Po tos moters niekas daugiau iš kalėjimo pro vartus nėjo. Ir durys ir vartai liko atdari.

Po kelių minučių į mūsų voros priekį išėjo NKVD karininkas, pasigirdo komanda: žengte, marš! ir mes pradėjome savo žygį, žygį į mirtį.

ŽUDYNĖS ČERVENĖS MIŠKE

Mes su plk. Petruičiu ir kitais dviem lietuviais susitarėm eiti lėtu žingsniu, koja kojon ir reguliuoti visos voros žygį. Eiti kariškai, koja kojon, daug lengviau, todėl patarėm ir užpakaly mūsų ėjusiems taip daryti.

Plentas greit pasibaigė, prasidėjo negrįstas, dulkėtas platus vieškelis. Žygiavome į pietryčius, Bobruisko kryptimi. Pradžioje, abipus vieškelio tęsėsi pievos, o kiek toliau, krūmais apaugę durpynai. Vorai atitolus nuo kalėjimo apie vieną kilometrą, užpakaly pasigirdo du pirmieji pistoleto šūviai ir kas minutę, o gal ir dažniau, vis kartojosi. Enkavedistai šaudė iš pistoletų užpakaly ėjusius vyrus. Pradžioje aš tuos šūvius skaičiavau, bet po 47-to nustojau, nes nebuvo prasmės toliau skaičiuoti. Raminausi tuo, kad esu voros prieky ir, jei enkavedistai nusprendė mus pavieniui sunaikinti, tai mano eilė dar negreit ateis. Čia mes su plk. Petruičiu prisiminėme enkavedisto prie kalėjimo pažadą: dvyliktą valandą mus pavaišinti skania ir karšta vakariene.

Iš lietuvių grupės vienas pirmųjų buvo nušautas plk. J. Šarauskas. Išlikę gyvi lietuviai, liepos 5 d. Minske, kur buvome susirinkę, apie jo mirtį taip pasakojo: išėjęs iš Červenės kalėjimo kiemo, plk. Šarauskas dar gerai jautėsi, bet, išgirdęs pirmus pistoleto šūvius, taip nusilpo, kad patsai eiti jau negalėjo. Kiti lietuviai, paėmę jį už parankių, kurį laiką vedė, vėliau mėgino nešte nešti, bet, pastebėję enkavedistai, įsakė jį paleisti. Vyrų paleistas, jis susmuko, tada prie jo priėjo enkavedistas ir dviem pistoleto šūviais nušovė.

Užpakaly voros enkavedistams pradėjus žmones šaudyti, iš ten kai kurie bėgo į priekį. Vienu laiku atbėgo išsigandę keturi lenkai, išsirikiavo prieky mūsų ir pasakojo, kad užpakaly mūsų voros, kelių dešimčių žingsnių atstume eina kita vora, ir kad enkavedistai tos voros žmones šaudo. Jie ėję mūsų voros gale, bet pabijoię, kad enkavedistai nepradėtų ir ten einančius šaudyti, atbėgę į priekį. Mes su plk. Petruičiu pamanėm, kad atbėgusius lenkus paseks kiti ir mes, ėję prieky, atsidursime užpakaly. Be to, užbėgę į priekį, jie trukdė mums koja kojon eiti, todėl liepėm jiems eiti atgal. Mums pritarė ir kiti. Lenkai mūsų neklausė. kilo ginčas, kurį išgirdo prieky ėjęs karininkas. Jis sustojo, palaukė, kol mes prie jo priartėjom ir paklausė, kas atsitiko. Ištyręs ginčo priežastį, karininkas įsakė lenkams grįžti į savo vietas, o kareiviams — niekam neleisti bėgti į priekį.

Mes su plk. Petruičiu gal ir blogai pasielgėme su lenkais, bet tuo momentu apie tai nepagalvojome, nes gerai žinojome, kad nuolat girdimi šūviai užpakaly reiškė mirtį, o mirti dar nesinorėjo. Aš vis dar turėjau mažą viltį, kad kelionėje kas nors atsitiks netikėto ir aš liksiu gyvas. Nebuvau dar taip labai pavargęs, kad negalėčiau eiti, dėlto nebuvo baimės, kad artimiausiomis valandomis galutinai pavargusį mane enkavedistai nušaus. Tada dar nenujaučiau, kad labai greit enkavedistai mus visus masiniai žudys.

Atbėgę lenkai sakė, kad paskui mus žygiavo kita vora. Mes su plk. Petruičiu spėliojome, kas per žmonės toje voroje buvo. Galėjo būti dešinioji grupė, kuri. enkavedistų lydima pro mus praėjo, kai stovėjome prieš kalėjimo vartus išrikiuoti gatvėje. Galėjo būti ir Červenės kalėjime laikyti kiti kaliniai. Tik vėliau sužinojom, kad toje voroje ėjo žmonės, kurie skirstant prie kalėjimo pakliuvo į dešiniąją grupę. Ten buvo nemažai ir lietuvių.

Negaliu tikrai pasakyti, kurią valandą ir kokiame nuotolyje nuo Červenės mes priėjome didelį mišką. Apytikriai galėjo būti pusė dvyliktos, o gal ir dvylikta valanda nakties. Kai visa vora suėjo į mišką, staiga, iš kairės kelio pusės, iš miško, kažkas į vorą pradėjo šaudyti iš šautuvų, šaudžiusių buvo kelios dešimtys. Voros viršininkas įsakė mums bėgte bėgti pirmyn, bet šaudžiusieji nuo mūsų neatsiliko ir toliau šaudė. Nubėgę apie šimtą žingsnių, suimtieji krito ant kelio, o enkavedistai — į pakelės griovius ir atsišaudė. Kadangi paslaptingi šauliai šaudė tik iš kairės kelio pusės, tai kelios dešimtys suimtųjų, buvusių arčiau dešinės kelio pusės, sargybiniams suvirtus į griovius, pakilo ir bėgo į mišką. Sargybiniai į juos šaudė ir daugumą nušovė, bet keliolikai žmonių, tarp jų ir keliems lietuviams, pavyko pabėgti, šaudymas truko tik kelias minutes ir staiga nutilo. Sargybiniai išlindo iš griovių ir kits kitą klausinėjo, kas šaudė iš miško, bet niekas iš sargybinių nežinojo. Mes vis dar gulėjome, nosis į vieškelio dulkes sukišę ir laukėm, kas bus toliau.

Po kelių minučių mums įsakė keltis ir vėl po keturis sustoti. Susitvarkius, mus vedė dar kelis šimtus žingsnių pirmyn, vėl sustabdė, įsakė gulti kniūpstiems išilgai vieškelio, nejudėti ir tylėti. Trumpą laiką tylėjo ir sargybiniai, aplinkui viešpatavo siaubingai gūdi tyla. Po poros minučių, vienas sargybinis paklausė: kur mūsų vadai ir komisarai? Kitas jam atsakė: Navierno oni udrali, — aišku, kad jie pabėgo. Po to vienas pasisakė esąs vyresnysis seržantas toks tai ir, nesant vadų ir komisarų, jis vadovausiąs, ir įsakąs visiems jo įsakymų klausyti. Jo adresu pasipylė pašaipos ir rusiški keiksmai, niekas nenorėjo jo pripažinti vadu ir klausyti jo įsakymų. Vyresnysis seržantas, savo draugų vadu nepripažintas, tylėjo. Jo vietoj pabandė vadu tapti vienas seržantas, bet kiti jam ir kalbėti neleido, tuojau nušvilpė.

Nežinia, ar likusiems be vadų ir komisarų enkavedistams būtų pavykę ką nors iš savo tarpo išsirinkti vadu ar ne, bet, jiems besiginčijant, atsirado tikrieji vadai ir komisarai. Jie atsirado kairėje pusėje vieškelio ir sustojo ties ta vieta, kur mes su plk. Petruičiu voros prieky išsitiesę gulėjom. Vienas jų suriko besiginčijantiems kareiviams: Nutilt ir nekalbėt! — Bet pas mus yra sužeistų kovotojų, — atraportavo panorėjęs tapti vadu vyresnysis seržantas. — Kiek jų yra? — paklausė tas pats vadas ar komisaras iš kairės pusės vieškelio. — šeši, — raportavo vyr. seržantas. — tuojau atvažiuos nuo Červenės sunkvežimis, į jį ir susodink sužeistuosius, o dabar nutilk! — girdėjosi tas pats balsas.

ATITAISYMAS. Kovo mėn. numeryje, skyriuje “Kauno sunkiųjų darbų kalėjime”, pusl. 90, pirmoje skiltyje, 31-je eilutėje iš apačios atspausdinta: “Laimė, kad mūsų kambaryje buvo tikras loto...” Vietoje “loto”, turi būti domino.

(Bus daugiau)

BOLŠEVIKŲ KALĖJIMUOSE IR ČERVENĖS ŽUDYNĖSE

J. TUMAS

(Tąsa)

Trumpą laiką vėl buvo tylu, tik kairėje kelio pusėje susirinkę vadai ir komisarai negarsiai apie ką tai tarėsi. Netrukus, vienas jų garsiai paklausė:

—    Bet kas mus užpuolė ir apšaudė šitame miške?

—    Ar tu nežinai, kas užpuolė? Nagi vokiečių nuleisti parašiutininkai. Aš mačiau, kaip jų lėktuvai šį vakarą, pasišalinę nuo Červenės, ilgai skraidė ant šio miško ir, turbūt, tuo laiku numetė parašiutininkus. Jie mus ir užpuolė, norėdami šituos svoločius išlaisvinti. Tarp kitko, per užpuolimą keliolika jų pabėgo, — atsakė kitas komisaras.

Girdėdami tokį komisaro atsakymą dėl miške įvykusio užpuolimo, mes su pulk. Petruičiu supratome, kad jį inscenizavo patys enkavedistai, jis jiems buvo reikalingas pateisinti sumanytas masines kalinių žudynes.

Vadai ir komisarai tarėsi toliau. Vienas jų ir vėl garsiau pasakė:

—    Taip bus gerai, sargybinius perveskite iš dešinės puses kelio į kairę ir viskas bus tvarkoje. Vis tiek mes šitų svoločių išvesti nepaspėsim.

Po to jau neliko jokios abejonės, kad toje vietoje enkavedistai mus visus sušaudys. Tą patvirtino ir geriau už mus žinoję enkavedistų veiksmus rusai. Keli jų verkšlendami pradėjo enkavedistus prašyti pasigailėjimo. Vienas prašė: — Drauge komisare, pasigailėk manęs, aš nesu “političny”, aš esu kriminalistas ir tik per klaidą mane paskyrė į šitą svoločių grupę. Drauge komisare, nežudyk nekalto žmogaus! Kitas dejavo: — Drauge komisare, aš esu Kazanės gubernijos ir Minske neilgai gyvenau. Aš esu nekaltas, tiktai Vaska mane be reikalo Įskundė. Mano žmona serga ir vaikai maži, kas jiems be manęs duonos uždirbs? Drauge komisare, pasigailėk!

Girdėjosi ir daugiau panašių maldavimų pasigailėti. Mano nervai ir taip jau buvo įtempti, o tie rusų dejavimai dar labiau juos veikė. Trumpais momentais bijojau iš proto išeiti, tai būtų buvę blogiausia. Įtempus visą savo valią, man pavyko pairusius nervus sutvarkyti ir aš apsisprendžiau bėgti anksčiau, negu enkavedistai pradės visus šaudyti. Greitai svarsčiau, kaip enkavedistai ruošis šaudyti, kaip šaudymą vykdys ir savo pabėgimo planą. Girdėjau komisarą sakant, kad sargybinius perves iš dešinės kelio pusės į kairę, tas reiškė, kad iš tos pusės ir šaudys, reikės bėgti į dešinę. Kas bus pervedus sargybinius į kairę? Jie ten turės išsirikiuoti, vėliau seks vado komanda sargybiniams pasiruošti šaudyti arba mums atsistoti, nes į gulinčius nešaudys. Man labai svarbu buvo pasirinkti tinkamiausią momentą bėgti, nuo to priklausė pasisekimas pabėgti. Aš maniau, kad toks momentas bus tada, kada bus paduodama viena ar kita komanda. Klausydami komandos, sargybiniai bėgančio vieno žmogaus nešaudys, gali šaudyti tik pistoletais ginkluoti vadai ir komisarai, o nakties metu iš pistoletų paleistos kulkos bėgančiam nelabai pavojingos. Nuo kelio iki miško buvo apie dvidešimt žingsnių. Įbėgus į mišką, tarp storų medžių šautuvų ir kulkosvaidžių kulkos jau bus nepavojingos. Jei iki pirmos salvės man nepasisektų į mišką įbėgti, tai krisiu ant žemės, prie jos prisispausiu ir lauksiu, kas bus toliau. Būtų blogai, jei bėgantį sunkiau sužeistų, tokiu atveju būtų sunkiau pas savo šeimą namo sugrįžti.

Taip apsisprendęs ir apsvarstęs pabėgimo planą, pajutau didelį palengvėjimą, nervai nurimo, tik širdis pagreitintai plakė. Didelės baimės nejaučiau, vidujinis balsas man sakė, kad liksiu gyvas. Reikėjo tik savo nervus saugoti, kad lemiamu momentu jie nepakriktų. Kažkada buvau skaitęs patarimą, kad norint nervus išlaikyti tvarkoje, reikia mintis sutelkti į tokius dalykus, kurie jų ne erzintų, bet ramintų. Ant greitųjų nerasdamas nieko tinkamesnio, aš taip galvojau: jei jau mane ir nušaus, tai teks pergyventi tokį trumpą momentą, kokio mano gyvenime dar nebuvo, t.y., ką mirdamas žmogus jaučia paskutinę gyvenimo minutę. Ar tai neįdomu? pats savęs klausiau.

Pasiryždamas bėgti prieš visos voros sušaudymą, aš niekuo nerizikavau. Maniau, kad šaudant visą vorą, beveik nebus galimybės likti gyvam, o anksčiau bėgant vienam, tokia galimybė beveik užtikrinta.

Gulėdamas nekantriai laukiau, kada sargybinius perves į kairiąją kelio pusę. Minutės atrodė taip ilgos, kaip valandos.

Pagaliau, sargybiniams buvo įsakyta pereiti į kairę. Po komandos, jie perėjo per vieškelyje gulėjusius žmones, kaip tiltu ir kitoje pusėje rikiavosi. Tuo momentu aš atsargiai patraukiau savo kojas po pilvu, rankas po krūtine ir kaip zuikis pasirengiau šokti ir bėgti. Širdis taip smarkiai plakė, tartum, norėjo anksčiau už mane pabėgti. Išgirdęs garsiai tartą pirmą komandos žodį: “Svoloči!” (tai buvo komanda gulintiem atsistoti), aš šokau ir pasileidau bėgti į mišką. Aš neatsimenu, kaip peršokau per greta manęs gulėjusius plk. Petruitį ir kitą vyrą ir ar kas nors šaudė į mane bėgantį ar ne. Tas momentas iš atminties visiškai dingo. Atitokau tik tada, kai iki miško liko tik keli žingsniai, bet tuo laiku prasidėjo baisus šaudymas. Enkavedistai stovinčius žmones šaudė automatiniais šautuvais ir kulkosvaidžiais. Aš kniūpsčias kritau ant žemės, prie jos prisiglaudžiau ir nejudėjau. Jau virstant, žaibo greitumu pagalvojau, kad, jei aš gulėsiu kojomis į kelią, tai nematysiu, kas ten dedasi, todėl staigiu judesiu pasisukau kairėn ir išsitiesiau lygiagrečiai kelio. Vieškelyje ir tarp jo ir miško girdėjosi sužeistų, ir mirštančių žmonių dejavimai ir kriokimas. Miško pusėje girdėjau lūžtančių sausų šakelių traškėjimą ir supratau, kad keliems žmonėms pasisekė įbėgti į mišką.

Pragariškas šaudymas tęsėsi tik kelias minutes ir staiga nutilo, tik Červenės kryptimi dar girdėjosi atskiri šūviai.

Po kelių minučių nuo Vervenės atvažiavo du automobiliai ir sustojo ties ta vieta, kur anksčiau tarėsi vadai ir komisarai. Aš girdėjau, kaip prie jų priėjo keli vyrai, atidarė automobilių dureles ir į juos lipo žmonės. Vienas automobilis tuojau nuvažiavo pirmyn, o kitas dar stovėjo vietoje. Staiga nuo jo pasigirdo baisi komanda: patikrinti, ar neliko gyvų! Po komandos, ir antras automobilis nuvažiavo paskum pirmąjį.

Tuo pačiu laiku vėl prasidėjo baisus šaudymas. Pasirodė, kad kelios dešimtys vyrų laike pirmo šaudymo buvo suvirtę į vieškelio griovį, jų tarpe buvo ir plk. Petruitis. Išgirdę įsakymą patikrinti ar neliko gyvų, jie šoko iš griovio ir bėgo į mišką, o enkavedistai juos šaudė.

Aš nebėgau ir pasilikau, kur gulėjau, tik kairiąją ranką dantimis įsikandau ir pasirengiau ją perkąsti ir krauju sau veidą sutepti, jei enkavedistai eitų tikrinti. Aš galvojau taip: guliu ne tarp lavonų, bet vienas, atskirai nuo kitų. Enkavedistai, tikrindami kritusius ir, pamatę mano kruviną veidą, pamanys, kad esu kliudytas į galvą, guliu negyvas ir paliks mane ramybėj. Tuo momentu jaučiau daug didesnę baimę, negu ruošdamasis pabėgti.

Šaudymas greit nutilo. Vienur kitur girdėjau naujai sužeistus dejuojant ir mirštančius gargaliuojant.

Negaliu žodžiais išreikšti, koks didelis buvo mano džiaugsmas, kada enkavedistų vadas garsiai sušuko: kuriems velniams reikalingas patikrinimas, ir taip užteks! Iš didelio džiaugsmo širdis dar smarkiau plakė. Juk aš likau ne tik gyvas, bet ir nesužeistas. Dabar tik laukiau, kad enkavedistai greičiau pasišalintų. Laukti ilgai nereikėjo. Po kelių minučių, jie vieškelyje išsirikiavo ir garsiai kalbėdami nužygiavo Červenės -Bobruisko vieškeliu. Kai aš jau jų balsų negirdėjau, pašokau ir bėgte pasileidau į mišką. Tik spėjau miške nubėgti kelis žingsnius, kaip kažkoks vyras rusiškai paklausė: kur bėgi? Aš taip išsigandau, kad sustojau kaip suparaližuotas, net plaukai ant galvos atsistojo. Maniau, kad pakliuvau miške pasislėpusiems enkavedistams į rankas. Šiek tiek atsigavęs nuo baimės, akis išplėtęs žiūrėjau į tą pusę, iš kur girdėjau nelauktą klausimą, ir prie vieno storo medžio pamačiau tamsų apsiaustą dėvintį vyrą. — Tai kur bėgi? — jis pakartojo klausimą. Aš tik rankos mostelėjimu jam parodžiau, kad bėgu gilyn į mišką. — Ar neisi pasižiūrėti į vieškelį? — paklausė nepažįstamas vyras. Aš neigiamai pakračiau galvą ir jau visai atsigavęs bėgau nuo jo toliau. Aš maniau, kad tas vyras buvo iš mūsų voros ir kad per šaudymą jam pasisekė pabėgti į mišką, tik negalėjau suprasti, kodėl jis nebėgo toliau, bet pasiliko miško pakrašty.

Bėgdamas gilyn į mišką, užmyniau sausą šakelę ir ji lūžo. Man atrodė, kad lūžusios šakelės garsas buvo toks stiprus, jog jį galėjo išgirsti jau toli buvę enkavedistai ir kad jie sugrįš ir vėl mane suims. Dėl tos baimės visą kūną šiurpuliai nukratė. Aš kritau ant žemės, greit nutraukiau nuo kojų batus, vieną pasikišau po pažistimi, kitą paėmiau už aulo ir, turėdamas rankoje “ginklą”, pasiryžau nuo enkavedistų juo gintis ir gyvas nepasiduoti, jei jie pasirodytų. Taip “apsiginklavęs”, atsistojau ir, priėjęs prie storos pušies, kelias minutes įtemptai klausiau. Miške nesigirdėjo jokio garso, buvo tylu ir ramu. Prie pušies aš atsisėdau ir mintimi perbėgau visa tai, ką išvykus iš Kauno kalėjimo teko pergyventi. Visi tie pergyvenimai jau buvo likę praeity. Dabar aš buvau laisvas ir jaučiausi taip laimingas, kaip gali žmogus jaustis iš numirusių prisikėlęs. Prisiminiau visus nelaimės draugus lietuvius. Maniau, Dievas žino, kas jų liko gyvas ir kur jie dabar?

Buvau susirūpinęs savo ateitimi. Ilgiau sėdėti prie pušies negalėjau, reikėjo kur nors eiti, bet kur? Eidamas į vakarus, susidurčiau su rusų kariuomenės daliniais. Spėliojau, kur tuo laiku galėjo būti vokiečių kariuomenės priekiniai daliniai ir kaip greit jie pasieks šias vietoves. Atsigulęs, pridėjau ausį prie žemės, vildamasis išgirsti vakaruose duslius artilerijos sviedinių sprogimus ir iš to susivokti, kaip toli jie galėtų būti, bet jokio garso negirdėjau. Prisiminiau, kad pietuose, nepertoli nuo Červenės, yra Pinsko balos. Jas pasiekęs, aš galėčiau, misdamas žolėmis ir jų šaknimis, ten sulaukti vokiečių kariuomenės ir su jos pagalba sugrįžti į Lietuvą. Pasiryžau šį planą vykdyti, eiti tik naktimis, o dienomis slėptis nuo žmonių miškuose ir balose.

Dangus buvo žvaigždėtas, ir pagal žvaigždes buvo lengva orientuotis. Pradėdamas naują žygį, aš atsiklaupiau, karštoje maldoje padėkojau Dievui už tai, kad jis mane saugojo, žygio metu mirties kolonoje davė man jėgų pakelti visus to žygio sunkumus ir nuo mirties išgelbėjo. Pasimeldęs, pasileidau mišku pietų kryptimi.

Červenės žudynes enkavedistai įvykdė naktį iš birželio 26 į 27 d. Iš apie 750 žmonių mažai liko gyvų. Toks pat likimas buvo ir užpakaly mūsų ėjusios dešiniosios grupės žmonių. Apie tuos žmones, kurie buvo paskirti į kairiąją grupę, sužinojau tik liepos 5 d. Minske. Enkavedistai juos visus paliko be jokios apsaugos darže prie kalėjimo. Įsitikinę, kad kalėjime enkavedistų nėra, jie išsiskirstė. Toje grupėje buvo profesorius I. K. ir keliolika kitų lietuvių.

GUDIJOS DURPYNUOSE IR KOLCHOZUOSE

Ėjau lėtai, dažnai sustodavau ir įtemptai klausydavau, ar neišgirsiu kokių žingsnių, bet visur buvo gili tyla. Mano kojinės greit suplyšo, teko eiti basomis kojomis. Užmynęs sausą aštrią šakelę persidūriau iki kraujo vieną koją. Ją perrišau nosine ir norėjau apsiauti batus, bet tada būčiau likęs be ginklo. Dairiausi aplinkui, norėdamas surasti nestorą sausą pušelę ar eglaitę, kurią galėčiau pavartoti kaip ginklą vietoj bato, bet tokios nedidelės nesuradau. Teko eiti toliau basam.

Jau gerokai prašvitus, priešais save pamačiau keliolika neaugštų, tankiai augančių eglaičių. Man pasirodė, kad vienos eglaitės viršutinės šakelės sujudėjo. Kadangi jokio vėjo nebuvo, tai tas šakelių sujudėjimas buvo įtartinas. Skubiais žingsniais priėjau prie artimiausios storos pušies ir už jos atsistojęs atidžiai stebėjau tą grupę eglaičių. Netrukus vienos eglaitės visa viršūnė sujudėjo. Aš atsiguliau ant žemės ir tarp eglaičių pamačiau gulintį susirietusį žmogų. Galvojau, kas jis galėtų būti, pavojingas man ar ne? Dar pamaniau, kad jei jis nuo manęs slepiasi, tai man nėra reikalo jo bijoti. Atsistojau, priėjau arčiau eglaičių ir rusiškai paklausiau, kas jis toks ir kodėl ten guli pasislėpęs?

—    Tai aš... aš... aš... ponuli, — drebančiu balsu pusiau lenkiškai, pusiau gudiškai atsakė gulėjęs vyras. — Aš... aš... esu sušaudytas.

Toks jo atsakymas mane prajuokino, žmogus guli gyvas, su manim kalba ir sakosi esąs sušaudytas.

—    Aš irgi esu šią naktį sušaudytas, tad lįsk iš eglaičių ir eisime drauge, — kalbinau jį. Jis buvo augšto ūgio, stambių kaulų, bet liesas ir sudžiūvęs, kaip giltinė. Pasisakė esąs Gudijos ūkininkas, turėjęs ūkį netoli Baltstogės miesto. Prieš metus buvo enkavedistų suimtas ir laikytas Minsko kalėjime už tai, kad buvo kaimo seniūnas. Buvo basas, kaip ir aš ir turėjo aulinius batus. Sutarėm batus apsiauti. Po to, suradom dvi sausas nestoras pušaites, aplaužėm nuo jų šakas ir pasidarėm po gerą baslį, šis ginklas buvo tinkamesnis už batą.

—    Ponuli, tik jūs manęs nepalikit. Aš eisiu ten, kur tik jūs vesit. Visą laiką aš meldžiausi Aušros Vartų Panelei švenčiausiai, ir Ji mane nuo mirties išgelbėjo. Aš ir toliau Jai melsiuos ir, jei jūs manęs nepaliksit,

Ji ir jus saugos, — prašė mane naujas prietelis. Aš pažadėjau jo nepalikti ir drauge laikytis.

Sutarėm eiti tokia tvarka: aš eisiu prieky ir žvalgysiuos prieš save ir į dešinę, jis — užpakaly manęs ir žvalgysis į kairę ir į užpakalį.

Greit ir saulė patekėjo. Mes ėjom neskubėdami, retkarčiais vienas kitam kelis žodžius pratardami. Jis buvo bepradedąs pasakoti, kaip enkavedistai jį suėmė, bet nebaigęs žodžio, prislopintu balsu sušuko: — ponuli, bėk greičiau už pušies! — ir pasileido bėgti dešinėn prie artimiausios pušies ir ten krito ant žemės. Aš negalėjau suprasti, kokį pavojų ir kur jis pamatė ir sustojęs į visas puses dairiausi, bet nieko nemačiau. Žvilgtelėjau į gudą. Jis ranka rodė į prieky manęs už keliolikos žingsnių buvusias kelias eglaites ir ženklais kvietė eiti prie jo. Aš paklausiau ir, nuėjęs prie pušies, greta jo atsiguliau.

—    Ponuli, žiūrėk, tarp tu eglaičių stovi juodu paltu apsivilkęs žmogus, štai, dabar jis į mus žiūri, dabar pasilenkė ir vis į mus žiūri. Ponuli, tai negeras žmogus, jei jis nuo mūsų slepiasi. Greičiau bėkim iš čia.

Nuo pušies iki eglaičių buvo apie 25 žingsniai. Tankios eglaičių šakos augo nuo pat žemės, be to, esu šiek tiek trumparegis, todėl, kad ir kaip įtemptai aš žiūrėjau, bet tarp eglaičių nieko nemačiau.

—    Kodėl jūs manot, kad ten stovi žmogus? Ar neatsimeni, kaip neseniai ir pats nuo manęs tarp tokių eglaičių slėpeisi? Aš esu tikras, kad jis yra toks pats, kaip ir mudu ir mūsų bijo, todėl ir slepiasi. Mes esam dviese, o jis vienas, be to, mes turim po gerą balsį, todėl mums nėra reikalo jo bijoti. Eikim prie jo ir sužinosim, kas jis toks.

—    Ne, ne, ponuli, neik prie jo! Aš bijau, gal jis persirengęs enkavedistas ir vėl mus suims! — kone verkdamas prašė gudas.

Aš jį raminau, kad mums nieko blogo neatsitiks, priėjus prie tarp eglaičių stovinčio žmogaus, tačiau jis nesutiko eiti. Tada aš griežtokai jį pabariau, pats pakilau ir, laikydamas rankose baslį, nuėjau prie eglaičių. Priėjęs arčiau, pamačiau stovintį vyrą, kuris, praskleidęs šiek tiek eglaičių šakas, žiūrėjo į mane. Pažinau pulkininką J. Petraitį.

—    Ar tu čia, Jonai? — paklausiau.

—    Ar tu čia, Juozeli? — savo ruožtu jis paklausė mane. — Kas daugiau su tavimi yra?

Jis išlindo iš tarp eglaičių, mes puolėm kits kitam į glėbį ir pasibučiavom. Pasakiau, kad su manimi yra vienas gudas ir norėjau parodyti, kur jis guli, bet jis jau pats artėjo prie mūsų.

Dabar jau trise žygiavom pietų kryptimi. Maždaug po valandos, dešinėje pusėje miškas baigėsi, toliau matėsi augštais krūmais apaugę klampūs durpynai. Tarp krūmų, vienur kitur augo nuskurę alksniai ir neaugštos eglės. Mišką nuo durpynų skyrė platus spindis. Jis buvo taip švariai nuo krūmų išvalytas, kad per porą kilometrų į abi pusi gerai matėsi. Nutarėm prie to spindžio sustoti ir pailsėti. Pasirinkom miške patogesnę vietą ir visi trys pasislėpėm tarp tankiai augusių eglaičių. Maisto turėjom ten pat, nes aplinkui ištisais plotais augo sodrūs kiškio kopūstai. Juos rinkom ir godžiai valgėm.

Pasisotinus kiškio kopūstais, norėjosi vandens atsigerti. Gudas turėjo skardinį puoduką. Aš pasisiūliau eiti už spindžio į durpyną vandens jieškoti. Palikau paltą slėptuvėj ir išėjau. Įėjus į durpyną, vanduo tryško iš po kojų, bet, deja, jo gerti negalėjau — jis buvo juodas, kaip degutas. Ėjau gilyn į durpyną ir atsidūriau prieš juodą marmalynę. Norint toliau eiti, reikėjo šokinėti nuo vieno krūmo ant kito. Taip pa

šokinėjęs daugiau kaip penkiolika minučių, įsitikinau, kad tinkamo gerti vandens ten nerasiu. Jau norėjau pasukti atgal, bet kairėje už keliolikos žingsnių pamačiau krūmais neapaugusią nedidelę aikštelę. Keliais šokimais ją pasiekiau ir įsitikinau, kad tinkamo vandens ir ten nebuvo. Toliau eiti nebuvo prasmės, ir nutariau grįžti atgal, kitu keliu. Greitu žingsniu perėjau aikštelę ir jau norėjau lįsti į krūmus, bet iš ten pasigirdo lenkiškai:    Sustok, pone! Kaip perkūnotrenktas, aš sustojau ir išplėtęs akis žiūrėjau į krūmus. Iš ten greit pasirodė vienas vyras ir lenkiškai paklausė: — Ar tamsta esi lietuvis? — Taip, esu lietuvis, — atsakiau jam lenkiškai. — Pamatęs tamstos uniformą, aš taip ir maniau, kad esi lietuvis. Aš pats esu pusiau lietuvis, pusiau lenkas, mano tėvas buvo lietuvis, o motina lenkė. Mano pavardė Janušaitis.

—    Man teko skaityti lenkų kariškame žurnale “Bellona” keletą straipsnių, pasirašytų generolo Janušaičio. Ar jis nebus tamstos giminaitis?

—    Jis yra mano vyresnysis brolis.

Mums besikalbant, greta Janušaičio atsirado ir kitas vyras. Tada ir aš priėjau prie jų. Sulindom giliau į krūmus ir pokalbi tęsėm. Janušaitis ir jo draugas pasisakė esą inžinieriai. Abu atrodė dar jauni, apie 30—35 metu. Jie siūlė man laikytis drauge su jais, bet aš atsakiau, kad esu ne vienas, kad miške palikau du draugu. Be to, paaiškinau, kad didesnei grupei bus daug sunkiau slapstytis. Atsisveikinę ir abipusiai palinkėję laimingai sugrįžti namo, išsiskyrėm.

Į slėptuvę grįžau kitu keliu. Jau buvau arti spindžio netoli slėptuvės, kai išgirdau toje pusėje neaiškius vyro ir moterų balsus. Atsargiai prislinkau arčiau kalbančių ir prie spindžio pamačiau vieną vyrą ir dvi moteris. Jie kalbėjo gudiškai. Paklausęs kelias minutes jų pasikalbėjimo, sužinojau, kad jie yra pabėgėliai iš Červenės miesto ir nori vykti į Bobruiską. Iš Červenės jie buvo nuėję iki miško, kur mus šaudė, bet enkavedistai grąžino juos atgal. Civiliams žmonėms tas kelias uždarytas, todėl jie buvo priversti eiti per durpynus ir tą mišką. Atėję iki to spindžio, jie nežinojo, kaip toliau eiti, kad pasiekti Červenės-Bobruisko kelią.

Sužinojęs, kas jie toki, išėjau iš krūmų ir paklausiau, kas jie ir ką čia veikia? Jie pamanė, kad aš esu karys, vadino mane “tovarišč vojennyj” ir papasakojo savo bėdas. Aš norėjau greičiau jais nusikratyti ir nurodžiau jiems eiti spindžiu pusantro kilometro į pietryčius. Ten yra skersinis kelias, kuriuo eidami, pasieks Červenės-Bobruisko kelią. Jie padėkojo, pasiėmė savo ryšulius ir nuėjo nurodyta kryptimi. Kai jie jau buvo nutolę apie pusę kilometro, aš bėgte paskubėjau į slėptuvę ir papasakojau Petruičiui apie susitikimus su lenkais inžinieriais ir gudais pabėgėliais. Tokių pabėgėlių reikėjo laukti daugiau. Ilgiau pasilikti toje slėptuvėje buvo nesaugu. Trumpai pasitarę, nusprendėm persikelti į klampius durpynus.

Perėję spindį, šokinėdami nuo kupsto ant kupsto, nuo krūmo ant krūmo, nutolom nuo sauso miško apie pusę kiolmetro ir suradom didesnį gabalą sausos žemės, kur augo nuskurusi eglė. Ten pasirinkom naują slėptuvę. Sausos žemės užteko visiems trims ištiestomis kojomis atsisėsti. Naują slėptuvę iš visų pusiu dengė krūmai. Mus pamatyti galėtų tik priėję visai arti.

Buvom pavargę ir norėjom miego. Susitarėm, kad du gulsim miegoti, o trečias apie porą valandų budės, paskum žadins iš eilės kitą budėti. Metus burtus, man pirmam teko budėti. Petraitis su gudu atsirėmė nugaromis į eglę ir greit užmigo, o aš prie sausos žemės krašto rankomis iškasiau apygilią duobelę, rieškučiomis išsėmiau iš jos juodą vandeni. Kada duobele vėl prisipildė, puodeliu pasėmiau vandens ir nudžiugau: vanduo buvo ne juodas, bet rudas, ir iš bėdos galima buvo jį gerti.

Maždaug po poros valandų pažadinau gudą, pats atsisėdau į jo vietą ir greit užmigau ir miegojau apie tris valandas. Pabudau tik todėl, kad labai perštėjo veidą ir rankas. To perštėjimo kaltininkai buvo dideli uodai. Jų buvo milijonai ir taip atkakliai mus puolė, jog sunku buvo nuo jų apsiginti.

Man miegant, gudas pagilino ir praplatino mano iškastą duobelę ir mes turėjom apyšvario vandens.

Su Petruičiu tarėmės, ką toliau darysim, vietoj pasiliksim ar toliau į pietus eisim. Mums rūpėjo kokia yra padėtis rusų - vokiečių fronte Minsko rajone. Vakaruose, iš kur vokiečių laukėm, buvo ramu, nesigirdėjo jokio artilerijos šaudymo. Nežinoiom, ar rusai traukiasi, ar naujas dalis į frontą siunčia. Pastaruoju atveju, jų kariuomenės dalys galėjo į frontą eiti ir Bobruisko-Červenės keliu. Tas kelias nuo mūsų slėptuvės buvo netoli, arčiau prie jo priėję, mes galėtume matyti, kas ten dedasi. Pasiryžom eiti arčiau to kelio.

Spindis ėjo iš šiaurvakarių į pietryčius, lygiagrečiai to kelio. Išėjom į spindį ir pasukom į šiaurvakarius, tikėdamiesi rasti skersinį kelią ir juo išeiti i mums rūpimą Bobruisko - Červenės vieškelį. Maždaug už keturių kilometrų tą kelią radom. Šiom kairiąja kelio puse, prisidengdami krūmais. Aš ėjau priešaky, paskui mane per kelis žingsnius gudas ir paskutinis — Petruitis. Praėjus apie tris kilometrus, prie manęs prišoko gudas ir susijaudinęs tyliai pasakė: — Ponuli, aš matau ten palapines, — ranka parodė į priekį. — Ten vaikšto ir tie kareiviai, kurie mus šaudė, bėkim greičiau į mišką! Aš sustojau už artimiausios eglaitės ir pamačiau už 300—400 metrų kelias dideles palapines ir prie jų kelis enkavedistus. Tuo momentu ir Petruitis prie mūsų priėjo. Greit įėjom į mišką ir, prisilaikydami kelio, traukėmės atgal. Dabar aš ėjau paskutiniuoju. Pasižiūrėjęs atgal, pamačiau kita puse kelio ateinančius penkis ar šešis kolchozininkus. Jie ėjo už mus daug greičiau ir netrukus mus pralenkė ir, turbūt, mus pamatė, nes vienas nuo grupės atsiskyrė ir grįžo link palapinių. Mes tai pastebėjom ir bėgom gilyn į mišką. Gal už kilometro pribėgom klampų durpyną, į kurį negalima buvo įeiti. Petruitis pabandė nuo kranto užšokti ant kupsto, bet nepataikė ir įkrito augščiau kelių į dumblą, aš su gudu vos jį ištraukėm. Gerai, kad saulė jau leidosi ir greit temo. Apie valandą mes ėjom palei durpyną, mišku į vakarus, naktį praleidom sulindę į kadugius ir birželio 28 d. rytą grįžom į savo naują slėptuvę.

Jei ne gudo geras regėjimas, tai mes vėl būtume pakliuvę enkavedistams į nagus. Nesužinojom, ar nuėjęs link palapinių kolchozininkas mus išdavė ir ar enkavedistai mūsų jieškojo, ar ne.

Tą pačią dieną, anksti rytą dėl neatsargumo, o gal labiau dėl smalsumo, žuvo daktaras Kupčiūnas, rodos, Petras. Jis sakėsi kurį laiką buvęs dienraščio “XX Amžius” bendradarbis. Apie jo žuvimą lenkas žurnalistas taip papasakojo miške sutiktam lietuviui, kurio pavardę pamiršau:

— Birželio 27 d. anksti rytą netoli tos vietos, kur naktį įvyko žudynės, miške sutikau lietuvį, daktarą Kupčiūną. Susipažinę, pasipasakojom, kaip mums pasisekė išsigelbėti ir abu panorėjom pasižiūrėti, kaip žudynių vieta atrodo dienos metu. Daktaras ėjo pirmas, o aš už kelių žingsnių paskui jį. Dėl atsargumo eidami tylėjom. Kai priėjom miško pakraštį ir daktaras išėjo iš miško, aš išgirdau komandą: “Stok, rankas augštyn! Aš kritau ant žemės ir atbulas šliaužiau atgal. Po kelių minučių išgirdau du pistoleto šūviu ir supratau, kad daktaras žuvo.

Liepos 5 d. Minske apie tą liūdną žinią papasakojo kalbėjęs su lenku žurnalistu lietuvis.

Sugrįžę į slėptuvę buvom pailsę ir iki pietų pasikeisdami miegojom. Pabudus, labai norėjosi valgyti, bet durpyne ir kiškio kopūstų nebuvo. Alkį mažinom, gerdami vandenį. Aš dar turėjau palto kišenėj truputį cukraus ir po žiupsnį daviau Petruičiui ir gudui.

Vakar taip ir nesužinojom, kas dedasi Červenės -Bobruisko vieškely, o mums tai labai rūpėjo. Petruitis pasisiūlė eiti pasižvalgyti pietryčių kryptimi tinkamesnės vietos. Po poros valandų jis grižo ir pranešė suradęs patogią vietą už poros kilometrų. Jam pailsėjus, išėjom į jo parinktą vietą ir po valandos ją pasiekėm. Tai buvo gražus jaunas beržynas, pro jį ėjo krūmais apaugęs griovys ir buvo pakankamai sausa, o kas svarbiausia, kad už dviejų kilometrų rytuose matėsi Bobruisko - Červenės vieškelis, kurį mes galėjom stebėti. Dabar turėjom dvi slėptuves. Jei kas mus čia pastebėtų, mes grįžtume į seną vietą.

Naujoje vietoje aš prisilaužiau berželių šakų, jas prieš saulę pasiklojau ir atsigulęs greit užmigau. Petruitis atsigulė pavėsy ant griovio kranto, o gudas kasė naują šulinį. Petruitis skundėsi, kad jį krečia drugys, ir jo temperatūra pakilusi.

Nežinau, kaip ilgai buvau miegojęs, kada Petruitis mane pažadino ir pasakė girdėjęs pietuose šunis lojant. Jis manė, kad šunys lojo kolchoze ir kad tas kolchozas turėtų būti netoli. Jis sakė, kad gerai būtų, jei vienas iš mūsų nueitų į tą kolchozą, gal galima būtų iš ten parsinešti kokio maisto ir pats pasisiūlė eiti. Aš atsakiau, kad sirgdamas jis negali eiti, eisiu aš. Petruitis pakartojo, kad tik jis vienas gali eiti, nes aš su kariška uniforma negaliu žmonėms pasirodyti, o gudu jis nepasitiki. Po kelių minučių ginčo aš sutikau, kad jis pats eitų. Jis prikalbėjo gudą duoti jam savo apiplyšusius kaimiečio drabužius ir persirengęs išvyko. Iki saulės nusileidimo buvo apie trys valandos.

Mes su gudu nekantriai Petruičio laukėm, tikėdamiesi, kad jis parneš iš kolchozo šiek tiek duonos. Bet ir saulė jau nusileido, pradėjo temti, o jo vis dar nebuvo. Aš labai susirūpinęs spėliojau, kas su juo galėjo atsitikti ir bijojau, kad kolchoze jį galėjo suimti ir perduoti enkavedistams. Gudas buvo nemažiau už mane susirūpinęs, tik ne dėl Petruičio likimo, bet dėl savęs.

— Ponuli, ar vakar aš nesakiau, kad jis negeras žmogus, dabar ir pats matai, kad jis pats toks yra. Jūsų draugas mus abu apgavo. Jis paėmė mano prastus kaimiečio drabužius, man atidavė savo poniškus ir nuo mūsų pabėgo. Ką aš dabar veiksiu su jo drabužiais? Kiekvienas kolchozininkas, mane pamatęs, supras, kad aš ne vietinis ir perduos enkavedistams, o tie ir vėl mane šaudys, — verkšlendamas skundėsi senis.

Aš jį raminau ir įtikinėjau, kad Petruitį iš seniau pažįstu, kaip padorų žmogų, kad jis mūsų neapgavo ir nepabėgo, bet jį galėjo kokia nelaimė ištikti, ir todėl jis negrįžta.

Sutemus, visą apylinkę apgaubė toks tirštas rūkas, kad už poros žingsnių nieko nesimatė. Aš sėdėjau ant griovio kranto ir klausiausi, ar neišgirsiu grįžtančio Petruičio žingsnių. Gudas vaikščiodamas pusbalsiai meldėsi. Staiga, blykstelėjo žaibas ir sugriaudė griaustinis. Netrukus prapliupo smarkus lietus. Tuo momentu išgirdau Petruitį šaukiant: — Juozai, atsiliepk! Aš pašokau nuo griovio kranto ir sušukau: — Jonai, aš čia! — Aš negaliu paeiti, ateik man į pagalbą! — šaukė Petraitis. Aš pagriebiau lazdą ir paskubėjau prie jo. Po kelių minučių suradau jį už pusės kilometro nuo mūsų slėptuvės. Jį smarkiai krėtė drugys. Pridėjęs ranką prie kaktos, pajutau žymiai pakilusią temperatūrą. Uodų sugeltas, jis sirgo maliarija, kuria jau kartą buvo sirgęs. Beveik vilkte parvilkau jį į slėptuvę, nes tikrai negalėjo eiti. Jis sakė, kad artimiausias kolchozas yra už kelių kilometrų ir iki jo jis nedaėjęs, nes eidamas augšta žole per pievas labai pailsęs. Kai saulei leidžiantis jis pamatė kolchozą, tai iki jo dar buvo apie keturi kilometrai, ir jis turėjo grįžti atgal.

Iki vidurnakčio smarkiai lijo, ir ant mūsų neliko sauso siūlo. Po lietaus oras atšalo. Mes gulėjom ant perlytos žemės, beveik vandeny, prisiglaudę vienas prie kito ir per naktį nemiegojom, tik auštant aš truputį primigau.

Birželio 29 d. rytas buvo gražus, saulėtas, rūkas išsisklaidė. Drugys nustojo Petraitį krėtęs, ir jis užmigo. Aš atsikėliau, nusiaviau batus ir basas vaikščiojau po rasą. Pamačiau keletą mažų rudų varliukių, šokinėjančių žolėje. Dingtelėjo mintis, kad aš galiu jas pagauti, užmušti ir jų šlauneles suvalgvti. Nors buvo gaila nekaltus gyvūnėlius žudyti, bet badas privertė. Pirmą pagautą varliukę užmušiau, nuplėšiau užpakalines kojytes, nulupau nuo vienos odelę ir norėjau nuryti, bet negalėjau. Nemalonus jausmas mane visą supurtė, pradėjau žiaukčioti, ir varlės šlaunelė iš burnos iškrito. Tada palto kišenėje suradau keliolika grūdelių cukraus ir, įsidėjęs į burną antrą varliukės šlaunelę, kartu su kruopele cukraus nurijau. Tą rytą suvalgiau apie 20 varliukių šlaunelių ir netrukus pasijutau stipresnis. Badas privertė tapti varliamušiu gandru.

Saulei pakilus, mūsų drabužiai išdžiūvo. Petraitis jautėsi geriau. Aš buvau neramus dėl Petraičio ligos ir mąsčiau, ko gi mes, tūnodami balose, susilauksim? Kas bus, jei vokiečiai greit nepasirodys, o Petraitis galutinai susirgs? Tada mes visi galim badu mirti. Juk per visą savaitę mes buvom gavę tik po kelis šaukštus sriubos Minsko kalėjime ir po 100 gramų duonos Červenėje. Balose ir kiškio kopūstų nebuvo. Susirūpinęs ateitimi, aš stengiausi įtikinti Petruitį, kad dar tą pačią dieną mums reikia balas apleisti ir eiti į vakar jo matytą kolchozą. Pradžioje jis nenorėjo apie tai ir kalbėti, bet, pagaliau, man pasisekė jį įtikinti, kad mums būtinai reikia taip pasielgti.

Apie ketvirtą valandą po piet, apleidom slėptuvę ir išėjom vakar Petraičio matyto kolchozo jieškoti. Perėjus beržyną ir už jo karklų krūmus, prieš mūsų akis atsivėrė kelių ketvirtainių kilometrų didžiulės pievos su daugybe į žemę įkastų augštų karčių, kurios buvo naudojamos šieno kūgiams krauti. Pievų žolė buvo vešli ir augšta, vietomis kelių siekė, trukdė eiti ir labai vargino, todėl ėjom lėtai ir dažnai ilsėjomės. Pievos tęsėsi apie du kilometru, o už jų vėl matėsi krūmai. Perėję tuos krūmus, pamatėm kitas, šiek tiek mažesnes, pievas. Už pievų, maždaug už 3 — 4 kilometrų, ant kalno, matėsi didokas kolchozas ir prie jo, dešinėje, didelis miškas.

Pavakary buvom jau visai arti kolchozo, iki jo liko netoliau pusės kilometro, reikėjo tik pereiti išklampotas ganyklas. Petruitis buvo taip nusilpęs, kad negalėjo eiti ir atsigulė. Jį vėl drugys krėtė. Prie jo atsisėdau ir aš su gudu, neišmanydamas, ką toliau daryti. Apsižvalgiau aplinkui ir gale kolchozo ant kelio pamačiau grupę moterų ir paauglių vaikų. Kai kurios moterys į mūsų pusę rankomis rodė. Apie tai pasakiau Petraičiui. Jis prašė mane eiti su gudu į kolchozą kur, pailsėjęs, ir jis ateisiąs. Aš taip ir padariau. Gale kolchozo mus sutiko jau anksčiau matytos moterys. Aš joms pasakiau, kad mes trise esam pabėgę nuo vokiečių, ilgai pėsčiom keliavę, labai pavargę, kelias dienas nieko nevalgę ir prašiau duonos. Moterys atsakė, kad kolchoze jau nuo Velykų duonos niekas neturi ir mums gali duoti tik bulvių. Prašiau duoti bulvių. Tuo laiku prie mūsų priėjo apysenis vyras ir pasakė atnešiąs mums duonos. Aš jam padėkojau, ir jis skubiai pasišalino. Paklausiau moteris, kas per vienas tas geras senis? Jos atsakė, kad jis yra kolchozo kerdžius, kad tik jis vienas turi duonos ir paaiškino kodėl. Kerdžius už savo darbadienius gauna lygiai su kitais darbininkais savo dalį grūdais ir pinigais. Be to, kiekviena kolchozininkė, norėdama, kad kerdžius geriau prižiūrėtų jos karvę vasarą, dar nuo savęs šį tą jam duoda, todėl jis daugiau už kitus ir duonos turi.

Netrukus kerdžius grįžo ir padavė man ir gudui po gerą riekę duonos. Dvi moterėlės atnešė po dubenėlį rūgštaus pieno. Mes godžiai valgėm, o gudai mus klausinėjo, iš kur esam ir kaip čia patekom. Aš jiems pasakojau, kad esame iš Lietuvos, nuo Vilniaus ir, karui prasidėjus, nuo vokiečių pabėgom. Gudai, tur būt, nelabai man tikėjo, kraipė galvas ir pašnibždom kažką tarp savęs kalbėjo. Valgydamas, aš garsiai pasakiau savam gudui, kad mes turim palikti duonos ir Jonui (Petraičiui). Kerdžius paklausė, ar tas žmogus, kuris guli ganykloje, yra mūsų draugas Jonas ir kodėl jis ten pasiliko? Aš atsakiau, kad jis yra mūsų draugas, serga maliarija, negali paeiti ir todėl ten pasiliko.

—    Gerai, balandėliai, jūs suvalgykit visa duona, jūsų draugui aš atnešiu daugiau, — pasakė gerasis kerdžius ir nuskubėjo atnešti duonos. Viena senutė sakė turinti geros giros, kuri gelbsti prieš maliarija, ir pažadėjo pati nunešti Jonui. Kita moterėlė atnešė ligoniui porą žalių kiaušinių. Netrukus sugrįžo ir Kerdžius su duona. Su kiaušiniais ir duona aš paskubėjau pas Petruitį ir jam papasakojau, kaip gudai mus sutiko. Jam valgant, atėjo ir senutė su ąsotėliu giros ir dubenėliu rūgštaus pieno. Su savimi ii atsivedė kelerių metų savo sūnaus berniuką. Atsisėdusi prie mūsų, ji pasakojo apie savo šeimos ir kolchozo gyvenimą. Kolchozas vadinosi Palčini (Piršteliai). Dauguma jo gyventojų buvo katalikai, kelios šeimos pravoslavų ir dvi sentikių. Visi gyventojai buvo pamaldūs, naktimis slaptai krikštijo naujagimius ir visi neapkentė komunistų.

—    Gerai darot, balandėliai, sakydami žmonėms, kad esat pabėgę nuo vokiečių. Atsargų žmogų ir Dievas saugo, atsargumas ir jums reikalingas. Mūsų kaimo žmonės žino, kad jūs esate iš tų, kuriuos aną naktį komunistai šaudė miške prie Červenės. Mes jus pamatėm einančius pievomis prie mūsų kaimo ir supratom, kas jūs esat. Bet mūsų nebijokit, niekas mūsų kaimo žmonių jūsų neišduos. Mūsų kaime nėra tos šeimos, iš kurios enkavedistai nebūtų ko nors suėmę ir išvežę, ir niekas nežino, kur jie yra, tartum juos žemė prarijo. Štai ir šito berniuko tėvas, mano sūnus, prieš porą metų vieną naktį buvo suimtas ir išvežtas. Antrą sūnų šiemet į kariuomenę paėmė, gal ir jo jau gyvo nėra. Bet tai Dievo valia, ir mes turim jai paklusti. Taigi, balandėliai, būkit ir toliau atsargūs, nes yra nemaža ir blogų žmonių. Te Dievas jus saugo, — baigė senutė ir, atsikėlusi ir mus peržegnojusi, grįžo į kolchozą.

(Bus daugiau)