SUVALKŲ TRIKAMPIS
(Naudota V. Kowalskio “Pojezierze Suwalskie”)
ANT. KASAKAITIS
Vadinamasis “Suvalkų trikampis”, dėl kurio valdymo lietuviai reiškia teisingų pretenzijų, apima dviejų apskričių plotą, būtent: Suvalkų bei Augustavo ir dalį buv. Seinų, bendrai apie 4,000 kv. km paviršiaus, Čia yra 254 ežerai bei ežeriukai, užimą 140 kv. km vandens ploto. Didžiausias ir visų gražiausias jų — Vygrių ežeras. Dėl gausybės tame trikampy ežerų, jį galima pavadinti ir Suvalkų ežerynu.
Suvalkų trikampis niekad nebuvo įėjęs į Piastų Lenkijos valstybės sudėtį, čia tarp gražiu ežerų nuo amžių gyveno jotvingai-sūduviai. Tai buvusi prūsų padermė — taip tvirtina vieni, o kitų nuomone, buvusi labai artima lietuviams baltų gentis. Kad jotvingai yra buvę lietuviai, ne prūsai, patvirtina Nūro-Piliškių (prie Būgo upės) apylinkėje mano surinkti vietovardžiai bei žmonių pavardės (žiūr. “Karys”, 1955 m. 11 nr.). (čia yra įsibrovusi korektūros klaida: ne Butny, bet Budny — budnus, greit bundąs; Gutry — gudrus; Terlikowski — terla, terlius, terliūgas; Rytel raitelis; kaimas Olowskie — Aloviškiai).
Suvalkų trikampy kitados gyvenę jotvingai tėra tik mažutė dalelė anų laikų gausingos, narsios lietuvių giminės, gyvenusios Pripeties, Būgo ir Narvies upių baseinuose bei Rytprūsių ežeryne.
Jotvingai — miškų gyventojai. Tačiau vyriausiasis jų pragyvenimo pagrindas, kaip ir kitų lietuvių, buvo žemės darbas bei gyvulių auginimas, nors, gyvendami tarp didžiulių girių, versdavosi taip pat ir medžiokle, o arčiau ežerų bei upių ir žuvininkyste. Jie, būdami savo kalba ir papročiais artimi savo giminaičiams lietuviams, daugiausia ir pasiduodavo lietuvių kultūrinei įtakai.
Apie jotvingų santykius su lenkais ankstybesnėje viduramžių dalyje, o ypač ligi XIII amžiaus, nedaug yra išlikę žinių senose mūsų kaimynų kronikose. Iš tų šykščių užrašų tiek težinoma, jog puolamoji pusė buvo kariniai lenkų bei mozūrų feodalinių kunigaikščių daliniai. Iš tų užrašų sužinome, jog lenkų kunigaikščio Boleslovo Garbiniuotojo įsiveržimas į jotvingų kraštą pasibaigė pralaimėjimu. Panašiai įvyko ir 1194 m., kai kunigaikštis Kazimieras Teisingasis puolė tuos pačius mūsų giminaičius, tuo tik skirtumu, kad Kazimieras, pasinaudojęs Boleslovo puolimo patyrimu, vis dėlto dali jotvingų privertė paklusti ir jam tarnauti.
Matyt, dar anksčiau jotvingai slavų spaudžiami, buvo priversti 1061 metais perkelti savo sostinę Drohičiną iš Cholmo apylinkės (Liublino žemėje) prie Būgo upės ir pavadinti ją senu vardu. O jau vėliau (1282 m.) Lešekas Juodasis toj pačioj Cholmo apylinkėj, tarp Lopenykų bei Krivės kaimų sudavė jotvingams skaudų smūgį. Tą naująją Drohičino pilį XII amž. po atkaklių kovų jotvingai turėjo atiduoti mozūrams. čia 1237 m. Mazovijos kunigaikštis Konradas įkurdino nukreiptą prieš jotvingus Dobrino Brolių ordiną, skirdamas jam panašią rolę, kaip ir kryžiuočiams vakaruose prieš prūsus. O jau 1244 m. neramusis Konradas laikė mozūrų bei jotvingų pasieny — Raigarde, atseit, Suvalkų trikampy, jotvingi! žemėj — apginkluotas naujakurių riterių įgulas.
Agresyviajam Konradui I-jam mirus, jotvingų pasieny greit suliepsnojo nuolatinės kovos. Lenkų kunigaikščiai daug kartų buvo mėginę krikštyti “pagonis”. Susitarę su Roma, jie stengėsi suorganizuoti misijų vyskupystes, kurios turėjo tapti taikingu įrankiu jotvingų žemėms užvaldyti, nes, kaip žinome, krikščionių kraštai pagonių žemes laikė “niekieno žemėmis”. O jotvingai, kaip ir prūsai, tas lenkų-mozūrų kunigaikščių remtas “misijas” sutikdavo kaip paprastą karinį įsiveržimą, nes žinojo, kad tos tariamai nekaltos misijosi turėjo tikslą užgrobti jų žemes. Dėlto lenkų feodalinių valdovų nevykę sumanymai nedavė jokių vaisių, — ir toliau buvo tebedaromi karo žygiai jotvingams pavergti.
Ziemovitas, Konrado sūnus, Kryžiuočių ordino užkariavimų prūsuose paskatintas, panūdo galutinai pasisavinti visas jotvingų žemes. Dėlto, susitaręs pirma su Haličo kunigaikščiu, padarė kelis įsiveržimus į jotvingų žemes. Patyręs, kad ne taip lengva bus įvykdyti savo sumanymus, paskiau, 1260 m., jis sudarė tokią pat sutartį prieš jotvingus ir su kryžiuočiais. Tąja sutartimi, po bendro jotvingų nugalėjimo, Ziemovitas turėjo gauti 1/6 jų žemių. Tačiau jau pirmasis žygis, padarytas sutarties rėmuose 1261 m., pasibaigė Ziemovito bei kryžiuočių skaudžiu pralaimėjimu. Tuomet jotvingai, lietuvių padedami, atsikeršindami, 1262 m. puolė mozūrus, paėmė jų sostinę Varšuvą ir Ujazdavo pilį (dabartinės Varšuvos vietovėje), kur gyveno kunigaikštis. Toje kovoje žuvo ir pats Ziemovitas (to fakto nesu skaitęs nei lenkų, nei lietuvių literatūroj. Apie tai papasakojo mokytojų ekskursijos, kurioje manteko būti, vadovas. Lankant Lazenkų rūmus, tasai vadovas paaiškino, kaip yra kilę tie rūmai. Lietuviams paėmus kunigaikščio pilį Ujazdave, kunigaikščio šeima susikrausčiusi į lazienkas — į vonias ir pirtį. Paskiau čia buvę pastatyti rūmai). Po to per dvidešimt metų — 1266, 1267, 1268, 1273, 1277,
1278 ir 1282 metais — Mazovijos kunigaikščiai bei jotvingai puldinėjo vieni kitus. Pagaliau į paskutinį jotvingų gynimosi puolimą, Lešekas Juodasis atsakė keršto žygiu ir, kryžiuočių padedamas, galutinai nukariavo jotvingus. Po to skaudaus jotvingų pralaimėjimo, mūsų giminaičiai atsidūrė slavų bei vokiečių vergijoj.
Kryžiuočiai su slavais, nugalėję jotvingus, skaudžiai nusiaubė jų kraštą. Kryžiuočiai užimtųjų jotvingų žemių neįstengė ūkiškai sutvarkyti. Dėlto pratuštėjusias girias bei žemes ėmė kolonizuoti kaimynai — daugiausia mozūrai, rusai ir pagaliau lietuviai.
Kryžiuočiai stengėsi čia statyti pilis, kuras lietuviai, būdami nuolatinėse kovose su Ordinu, griovė, bijodami, kad nebūtų jos puolamosiomis bazėmis prieš Lietuvą.
Taip vykstant kovoms, XIV a. faktiškaisiais Suvalkų trikampio valdytojais buvo lietuviai. Tačiau lietuviai nekliudė mozūrams vakaruose apsigyventi giriose.
Mazovijos kunigaikščiai, remdamiesi senomis sutartimis su kryžiuočiais, taip pat reiškė pretenzijų į buvusias jotvingų žemes. Todėl, kai tik laimė kovose su Ordinu nusigręždavo nuo lietuvių, kai kurie Mazovijos kunigaikščiai skubėdavo užimti tąsias žemes, tačiau netrukus, lietuvių spaudžiami, turėdavo vėl jas grąžinti. Ežeryno priklausymą Lietuvai XIV a. pripažino Ziemovitas II, Mazovijos kunigaikštis, nustatęs 1358 m. sienas su Kęstučio valdomomis žemėmis. Tuo
Suvalkų žemė, iš J. Kapočiaus 1956 m. išleisto žemėlapio
metu trikampis įėjo į Gardino žemės sudėtį, Trakų vaivadijoje. Ordinas, po pralaimėjimo ties Žalgiriu 1410 m., irgi išsižadėjo pretenzijų į Trikampį lietuvių naudai.
XV a. Trikampis drauge su Podlese (Pagiriu, Palenkė) priklausė Lietuvai. Tik Lietuvos - Lenkijos unija sudarė geras sąlygas lenkų pilkrudiniams šlėktoms bei valstiečiams kurtis vakariniuose Lietuvos plotuose. Tuo būdu lenkai bei mozūrai vis gilyn braunasi į lietuvių žemes.
Prie karaliaus Žygimanto Senojo, 1520 m., Trikampis buvo įėjęs į atskiros Podlesės vaivadijos sudėtį, tebepriklaususios tačiau ir toliau Lietuvai. Pirmuoju Podlesės vaivada yra buvęs lietuvis Katkevičius. Čia 1561 m. karaliaus Žygimanto Augusto buvo įkurtas Augustavo miestas.
1569 m. Liublino unijos seime Trikampis drauge su visa Podlese-Palenke, išskyrus rytinę dalį su Seinais, kurie ir toliau tebepasiliko Trakų vaviadijos ribose, buvo prijungtas prie Lenkijos. Dėl tos Palenkės visą laiką ėjo ginčai tarp lietuvių ir lenkų.
Tik nuo to laiko Suvalkų bei Augustavo apskritys ėmė priklausyti Lenkijai. Tuomet ir prasidėjo dar tirščiau plaukti čia mozūrai ir kurtis tarp lietuvių. Kūrėsi nauji kaimai ir dvarai. Dar XVI a. pabaigoje įsikūrė šie miesteliai: Lipskas Pilypavas, Prieraslis (Przerosi). Nepaisant gausaus svetimo gaivalo antplūdžio, dar ir šiandien lietuviai čia gyvena kompaktiškai kaimuose ir parapijose (Punskas). Matyt, jų čia nemaža besama, jei gali, pagal laikraščių žinias, išlaikyti net dvi gimnazijas — Punske ir Suvalkuose.
Švedų karai XVII a., apnaikinę visą kraštą ir sukliudę javų eksportą į Angliją, tarp ko kito, skaudžiai pakenkė_ žemės ūkiui. Prie Pilypavo tuomet sunkiai pralaimėjo kovose su švedais etmonas Gasiauskas (Gosiewski).
Antroj XVII a. pusėj ir XVII a. Trikampy smarkiai ėmė veikti domininkonų bei kamedulų vienuolynai, suėmę į savo rankas didžiulius turtus. Vygrių ežero saloje įsikūrė kamedulai — jie įkūrė taip pat ir Suvalkus, gi domininkonai — Seinuose. Tame laikotarpyje buvo pradėta miškų eksploatacija tikslu gauti naują produktą eksportui — potašą. Tuo vertėsi rūpestingai kamedulai ir stambesniųjų dvarų savininkai, gavę leidimą deginti valdžios miškus. Gautus iš sudegintų medžių pelenus pilstė į statines ir siuntė į Angliją.
Pradėta tame pat laike ekspolatuoti ir rūda iš gausių čia pelkių. Tai įgalino ir ūkininkus, ne tik dvarus, vartoti geležinius plūgus, tuo palengvinant šiek tiek jų gyvenimą ir padidinant gyventojų prieaugli. To viso pasėka — buvo įkurdinti nauji miesteliai: Račkos, Suvalkai (kauniečiai vadina: Suvalkai), Krasnapolis. XVIII a. pabaigoj mėginta supramoninti Trikampį. To sumanymo iniciatoriai buvo Lietuvos paiždininkis A. Tyzenhauzas bei Pacas.
Per paskutinį (1795 m.) Lietuvos - Lenkijos padalinimą visą Sūduvą, taigi ir S. Trikampį buvo užėmę Prūsai. Hohenzolernų ūkinis darbas prasidėjo turtingų vienuolynų panaikinimu, jų turtų konfiskavimu ir nuomininkų pašalinimu iš valstybinių dvarų. Tuo būdu prūsiškoji administracija stengėsi sudaryti žemės fondą vokiečių gaivalo kolonizacijai. Napoleono karai tąjį Naujųjų Prūsų viešpatavimą nutraukė, ir visa Sūduva buvo įjungta pirma į Varšuvos kunigaikštystę (1807 m.), o vėliau, po Vienos kongreso 1815 m., į Lenkų karalystę, vadinamąją Kongresovką, Kongresinę, tekusią Rusų carams.
Iš šių trumpų istorinių apybraižų sužinome, kad Suvalkų Trikampis tik trumpą laiką buvo lenkų valdomas: nuo 1569 m. ligi 1795. Ir per tą visą laiką tarp lenkų ir lietuvių dėl Palenkės, atseit ir Trikampio, ėjo nuolatiniai ginčai — tų sričių priklausomybė faktiškai nebuvo išspręsta. Tokia ji pasilieka ir šiandien.
Galingasis Dauspūdos, Račkų bei didžiulių dvarų kitur Lietuvoj savininkas Pacas 1816 m. išsirūpino, kad Suvalkai taptų vadinamosios Augustavo vaivadijos komisijos buveine .Paskiau, po lapkričio sukilimo 1830 m., kai buvo Lenkų karalystėj panaikintos vaivadijos, 1834 m. čia įsteigta Suvalkų gubernijos buveinė.
Pirmos istorinės žinios apie Seinų sodybą siekia XVI amžių. 1593 m. Seinus įsigijo Jurgis Grodzienskis, kuris čia įkurdino domininkonų vienuolius, pastate jiems didelį vienuolyną ir bažnyčią, o mirdamas 1620 m. užrašė savo dvarus su miesteliu ir daug girių. 1655 m. švedų Karolio Gustavo kariuomenė buvo sudeginusi Seinus, bet, būdami patogioj vietoj, Lietuvos su Prūsais prekybos kelyje, greit atsistatė. Vienuolyną panaikinus, paskiau čia buvo vyskupų buveinė ir kunigų seminarija. Lietuvos nepriklausomybes laikais Seinuose, kol jų nebuvo mums išplėšę lenkai, buvo ir lietuvių gimnazija, paskiau perkelta į Lazdijus.
Lenkai, atgavę po I-jo pasaulinio karo nepriklausomybę, į steigiamojo seimo rinkimų ordinaciją buvo įtraukę ir visą Sūduvą 1-ju numeriu. Apie tai patyrę, Varšuvos lietuviai užprotestavo pas ministerį pirmininką Moračevskį, kuris buvo sudaręs pirmąjį Lenkijos ministerių kabinetą. Lenkai, nesuskubę naujai pertvarkyti ordinacijos, rinkimus į seimą pravedė pradėdami 2-ju numeriu — Lomžos žemėje.
Lietuviai kažkodėl nesugebėjo pasinaudoti šiuo_patogiu momentu: vis delsė, laukė galingųjų teisybes ir nepasistengė laiku stipriai įjungti į Lietuvos valstybės sudėtį visą Suvalkų trikampį, nors kurį laiką buvo už ėmę Suvalkus ir ilgėliau valdę Seinus, kuriuos vėliau lenkai iš pasalų taip pat išplėšė iš mūsų. Po kiek laiko mūsiškiai sustiprėję, panorėjo pataisyti tą klaidą — pasiuntė kariuomenės dalinį, karininko Ramanausko vadovaujamą, užimti Trikampio. Tačiau lenkai atkakliai kovojusius lietuvius Augustavo miškuose paėmę į nelaisvę. Pirmas “karžygiškas” lenkų veiksmas buvo nudėti belaisvį karininką Ramanauską, o visas dalinys buvo nugabentas į belaisvių stovyklą Vadovicuose, netoli nuo Varšuvos. Tenai mūsų drąsūs kareivėliai nemažai pakentė skurdo. Jiems Varšuvos lietuviai, kiek tuomet galėdami, stengėsi padėti tąjį skurdą skursti. Toms pastangoms nuoširdžiai patarnavo Varšuvos vienuolyno kapucinas, tėvas Kazimieras Kudirka.
Apžvelgę netolimos praeities lietuvių tautos istorijos įvykius, turime tvirtai įsisąmoninti, jog tiek Suvalkų trikampis, tiek Rytprūsių (netiksliai vadinamas Mozūrų) ežerynas tėra tik Lietuvos tęsinys, netaip seniai, dėl nelaimingų mums politinių konjuktūrų, virtęs svetimųjų grobiu. Mozūrai tose žemėse tėra tik ateiviai, kurie čiabuviams jotvingams primetė ir savo kalbą. Tų pačių mozūrų besama visai nedaug, jei per 1920 m. plebiscitą Rytprūsių ežeryne už Lenkiją tepasisakė tik 7/10 procento, matyt, tik kaikurie iš didelės neapykantos vokiečiams (žiūr. M. Wańkowicz: “Na tropach smętka). Vokiečiai buvo taip pat ateiviai; jiems išvykus, o į jų vietą atsikrausčius lenkams "bei rusams, tepasikeitė tik okupacinės dekoracijos.
Šiandien lietuvių bei artimų mums giminaičių žemės tėra valdomos vienų tik slavų, kurie, filologo Bruecknerio teigimu, yra išsiskyrę iš baltų bendruomenės prieš kokius 3000 metų. Autochtonai kaip buvę taip ir tebepasilieka lietuviai, latviai, prūsai bei jotvingai. Primesta kai kuriems čiabuviams kalba nėkiek padėties nekeičia. Tokių pavyzdžių mes turime ir daugiau. Prisiminkime tik airius.
Lietuviai, realiai įvertindami dabartinę situaciją, nepretenduoja, kaip kiti mūsų kaimynai, į seniau gyventas baltų žemes Dniepro augštupy, Pripeties, Bugo bei Narvies baseinuose. Tačiau tvirtai tiki, jog Lietuva turi neginčijamų teisių į žemes Nemuno bei Priegliaus upynuose, kur dar yra gyvas lietuvių tautos kamienas. Tą teisę, mūsų giliu įsitikinimu, turi pripažinti kiekvienas rimtas, objektyvus politikas, atsižvelgęs į tiek mūsų prarastų žemių svetimųjų naudai.
