Partizanai: Istorija ir dabartis

LIETUVA IR VENGRIJA

M. MUNKACSY, IX amžiuje nukariauti Padunojaus slavai nusilenkia Arpadui

DR. V .SRUOGIENĖ

Jie kovoja už savo ir už mūsų laisvę...

Tragiški mūsų dienų įvykiai Vengrijoje, sukrėtę kiekvieną galvojantį žmogų, savaime verčia prisiminti to krašto ir Lietuvos santykius praeityje.

Nors Vengrija ir Lietuva yra toli viena nuo kitos, nors lietuvių ir vengrų kilmė bei kalba yra visiškai skirtingos (vengrai priklauso suomių ugrų tautų grupei — jų vieninteliai giminaičiai Europoje yra estai ir suomiai), nors kiekviena iš tų šalių ėjo savais istorijos keliais, yra tačiau keletas momentų praeityje, kurie mažiau ar daugiau jas jungė.

LIETUVOS GINTARAS PROISTORĖS LAIKAIS KELIAVO Į ROMĄ PRO VENGRIJĄ

Derlingasis Dunojaus slėnis arba Panonii a, kaip jis vadinamas viduramžiais, lietuviams turėjo būti žinomas dar prieš šios eros pradžią. Archeologijos mokslas mums atskleidžia, kad Romos imperijos žydėjimo metu, kada ir Lietuvoje būta didelio kultūrinio pakilimo, Baltijos pajūrio gintaras keliavęs į Veneciją ir dar toliau — per Panoniją. Kas buvo tie pirkliai, kurie iš Lietuvos vežiodavo romėnams gintarą — lietuviai ar kurios kitos tautos tarpininkai — šiandien nežinome. Tačiau tuo būdu užčiuopiame Lietuvos saitus su Vengrija jau tada, kada ten dar vengrai nė gyvente negyveno, o dabartinio Budapešto vietoje stovėjo romėnų tvirtovė, išdidžiai grūmodama rytų barbarams ir nuo jų saugodama Romos imperijos sienas, jos limes.

MADJARAI ĮSIKURIA PADUNOJUJE 9-ME ŠIMTM.

Tuo tarpu, kai lietuviai savo žemėje gyveno jau bene keletą tūkstančių metų, vengrai arba madjarai, kaip jie patys save vadina, tik 895 m. atėjo iš Azijos į Europą. Savo vado Arpado vedami, jie perėjo Uralo ir Karpatų kalnus, ir, radę platų ir turtingą slėnį, čia pastoviai įsikūrė. Netrukus jie pagarsėjo kaip narsūs, kieti kovotojai, tiesūs ir išdidūs savo naujos žemės gynėjai ir — kaip nepalyginami jojikai.

Apie 1000 m. vengrai priėmė krikščionybę iš Romos. Jų karalius Steponas (Istvan), vėliau paskelbtas šventuoju, gavo iš popiežiaus Silvestro II vainiką, kuris, kaip didžiausia vengrų tautos relikvija, liko išsaugotas iki šių dienų (po 2-j o Pasaulinio karo jis atsidūrė JAV globoje). Arpadų dinastija įamžino savo vardą 1222 m. karaliaus Andriaus išleistąja Aukso Bule, kuria vengrų didikams patikrintos jų laisvės. Tai pirmasis Europos kontinente dokumentas, apsaugojęs žmogaus teises nuo valdovų išnaudojimo. Panašus aktas atsirado keletą metų anksčiau, būtent 1215 m. Anglijoje, kada Jonas Bežemis buvo priverstas pasirašyti garsiąją Magna Charta Libertatum, davusią pradžią parlamentui. Arpadų giminės valdovai buvo įkūrę stiprią ir plačią valstybę (mūsų laikų Vengrija sudaro vos jos trečdalį), bet dinastijai užgęsus 1301 m. prasidėjo ilgų amžių karai dėl valdžios, atkaklios vengrų kovos dėl laisvės. Vengrija, panašiai kaip ir Lietuva, neturi natūralinių sienų, kurios apsaugotų jos laukus nuo priešų įsiveržimų. Nuo to laiko narsūs vengrai pradėjo kietai grūdintis kovoje...

DIDŽIOJO LIETUVOS KUNIGAIKŠČIO KĘSTUČIO PRIESAIKA TIES BUDAPEŠTU

Vienas iš pirmųjų mums žinomų lietuvių, atsidūrusių vengrų žemėje, yra Didysis Lietuvos Kunigaikštis Kęstutis.

Kai 14-me amžiuje krikščioniškasis Vakarų pasaulis — popiežiai, Vokietijos imperatoriai, kryžiuočiai ir Lenkijos karaliai — verste vertė lietuvius priimti krikščionių tikėjimą, Kęstutis atsidūrė jų spaudimo centre. Žygių metu nublokštas toli nuo tikrosios Lietuvos, net iki Vengrijos sostinės Budos, jis čia 1349 m. rugpjūčio 14 d. buvo priverstas vesti derybas dėl krikšto ir ne tik prižadėti jį priimsiąs, bet ir duoti iškilmingą priesaiką pagal senus lietuvių papročius, kad tą pažadą tęsės.

Amžininkas kronikininkas paliko mums tos priesaikos aprašymą ir net tariamąjį jos tekstą.

Buvęs atvestas žalas jautis, pririštas tarp dvejųstulpų, o Kęstutis sviedęs į jautį peilį ir mikliai jį pataikęs: jautis kraujais pasruvęs; tuo krauju Kęstutis pats ir jo palydovai lietuviai išsitepę rankas bei veidus, šaukę: “Rogachina, regnenachy, gospienany!” Po to Kęstutis nukirtęs jaučiui galvą ir pats su palydovais perėjęs tris kartus per tą protarpį tarp jaučio galvos ir kaklo.

Šita žinutė priklauso prie nedaugelio šaltinių apie senovės lietuvių tikybinius papročius. Ji buvo įvairiai aiškinama. Daroma išvada, kad didieji Lietuvos kunigaikščiai eidavo ir vyresniųjų šventikų pareigas, o nesuprantamo priesaikos teksto žodžiai, kuriuos nemokėjęs lietuviškai liudytojas manė buvus lietuviškus, iš tikrųjų buvę gudiški ir reiškią ne ką kitą, kaip “į raguotį pažvelki, mūsų Viešpatie, ir į mus”. Galimas dalykas, kad Kęstutis taręs priesaikos žodžius lietuviškai, bet jie svetimtaučiams buvę čia pat išversti į Rytų Europoje plačiai paplitusia slavų bažnytinę kalbą, tik lotyniškai rašiusio kronikininko, nemokėjusio slavų kalbų, neteisingai ir slaviškai užrašyti. Tai vis dirva platiems spėliojimams. Kęstutis, grįžęs į Lietuvą, kartu su Algirdu pastatė sąlygas, kad kryžiuočiai išsikraustytų iš Prūsų žemės ir keliautų sau į rytus pagonių krikštyti ir kad Lietuvai būtų pripažintos sienos pagal Alnos ir Priegliaus upę (su Karaliaučiumi). Kryžiuočiai apie tai nė klausyti nenorėjo, tada Lietuva atsisakė priimti krikštą.

VENGRIJOS KARALAITĖS JADVYGOS LEMTINGAS VAIDMUO LIETUVOS LIKIME

Jeigu Kęstučio atsidūrimas Vengrijoje buvo visai atsitiktinio pobūdžio, neišplaukiąs iš bet kurio Lietuvos artimumo su Vengrija, tai netrukus po šio mūsų Didžiojo Kunigaikščio mirties Lietuvos ir Vengrijos keliai susikerta su lemtingomis pasekmėmis mūsų kraštui. Tai vyko dėl Jogailos Algirdaičio vedybų su Vengrijos karalaite ir Lenkijos valdove Jadvyga d’Anjou.

Mūsuose Jadvyga ne visai teisingai, populiarinėje kalboje, vadinama lenke. Ji turėjo savy lenkiško kraujo tik tiek, kad jos tėvo motina, Vengrijos karalienė Elzbieta, buvo Lenkijos karaliaus Kazimiero Didžiojo (Aldonos Gediminaitės vyro) sesuo. Jadvygos tėvas Liudvikas d’Anjou buvo kilęs iš perdėm kosmopolitiškos giminės, kuri valdė Prancūziją, Italiją, Vengrija. Tad Jadvygos gyslose tekėjo daugelio kryžiaus žygių riterių, Liudviko šventojo motinos Kastilijos Blankos ir kitų įžymenybių kraujas. Jos senelis iš tėvo pusės priklausė prie tų Neapolio ir Sicilijos valdovų, kurių pilyse krovė žiedą humanizmas. Kaip Vengrijos karaliaus ir drauge Lenkijos karaliaus duktė, Jadvyga turėtų būti laikoma lygiai lenkė, kaip ir vengrė. Jos motina, karaliene Elžbieta, buvo Bosnijos valdovo duktė.

Gimusi ir išaugusi Vakarų kultūroje, daugiausia tarp vokiečių ir italų, Jadvyga vos 11 metų amžiaus, po tėvo mirties, atsidūrė jai visai svetimoje Lenkijoje. Romantiškoji jos jaunystes istorija jau šeštą šimtą metų jaudina ir lietuvius ir lenkus. Mums ši moteris virto primestu, neapkenčiamų saitų su Lenkija simboliu; lenkai ją kelia į padanges, norėdami pakelti į šventąsias. Nors kažin kaip jie ir stengiasi tai padaryti, “tamsios kamaros” paslaptys ir tam reikalui nepageidaujami išsilikę dokumentai neleidžia Vatikanui jos kanonizuoti. Vos sukakusi 5-ris metus amžiaus ji buvo bažnytinėmis apeigomis sužadėta su Austrijos kunigaikščiu Vilhelmu Habsburgu. Anų laikų papročiu šios sužieduotuvės jau nebuvo reikalingos bažnytinių sutuoktuvių, jei nuotaka, sukakusi 12 metų amžiaus, laisva valia sueitų į moterystės ryšius su savo sužadėtiniu. Kai Jadvyga buvo vainikuota Lenkijos karaliene, jos globėjai lenkai nenorėjo leisti, kad per jos vedybas Lenkija tektų vokiečiui. Jaunasis Vilhelmas gi, savo keliu, dėjo pastangas tapti tikruoju Jadvygos vyru. Jam net pavyko įjoti į Vavelio pilį... Ten ta proga buvo iškelta puota ir Krokuvos miestiečiai gražiai pavaišinti (išlikusios sąskaitos ir yra bene labiausiai Jadvygą kompromituojantieji dokumentai). Atrodo, kad ne be pagrindo vėliau Vilhelmas, lenkų išvarytas iš Krokuvos ir tik slapta tepasimatydavęs su karaliene pranciškonų vienuolyne, desperatiškai įrodinėjo savo teises į Lenkijos sostą, kaip Jadvygos vyras.

Nors Jadvyga buvo dar tokia jauna, bet, kaip atrodo, turėjo jau būti visai subrendusi nuotaka. Karštoji protėvių Sicilijos saulė greičiau nokina, o gyvenimas Budos pilyje, kur daugiau reiškėsi laisvi humanizmo papročiai, negu jau mirštą viduramžių asketizmo idealai, nepaliko be pėdsakų. Apie jaunos valdovės temperamentą liudija jos karšta kova už savo vyrą, Vilhelmą Habsburga: kai lenkų didikai jį išvarė iš Vavelio karališkosios pilies, Jadvyga pati su kirviu bandė prakirsti pilies vartus, norėdama pabėgti tik augštasis karūnos dignitorius Dimitras iš Gorajo ją nuginklavo ir įtikino paklusti valstybės išminties žodžių... Ilga buvo byla dėl Jadvygos vedybų teisėtumo, kol pagaliau jos buvo oficialiai paneigtos ir net popiežius davė leidimą jai tekėti už kito. Lenkai tada kaip tik buvo susiradę tinkamesnį savo valdovei jaunikį — dar nevedusį, pagoniškos Lietuvos valdovą Jogailą. Paveržti iš vokiečių garbę, pakrikštyti Lietuvą ir gauti prieš juos kaip sąjungininkę didžiausią to meto valstybę Europoje — Lietuvą ir per ją išlaikyti derlingiausias Ukrainos dalis — tai buvo reikalas, vertas nemažų pastangų!

Kai anų laikų Europos politinėje konjunktūroje Jogailai buvo pasiūlytas Lenkijos karališkasis vainikas drauge su Jadvygos ranka, tokia kombinacija, be abejonės, atrodžiusi laikinė, galėjo patraukti ir Jogailą ir net Vytautą. Pasitaręs su savais, Jogaila nusiuntė į Krokuvą savo piršlius su broliu Skirgaila priešaky, čia Skirgailą palikus įkaitu, piršliai nuvyko į Vengrijos sostinę Budą pas karalienę motiną prašyti Jadvygos rankos. Jos sutikimą gavę, piršliai grįžo namo, ir 1385 m. vasarą į Lietuvą atvyko Lenkiją valdžiusių ponų ir Vengrijos karalienės motinos pasiuntiniai. Jogaila juos pasitiko Krėvoje. Rugpjūčio 14 d. čia pasirašyta lemtingoji sutartis, virtusi kertiniu akmeniu visoms Lietuvos ir Lenkijos unijoms.

1386 m. pradžioje Jogaila su savo broliais, pusbroliais ir šaunia palyda atvyko į Krokuvą. Kai vasario men. lietuviai kunigaikščiai tapo pakrikštyti, po 3-jų dienų Įvyko Jogailos ir Jadvygos sutuoktuvės! Jadvygai tada kaip tik suėjo 12 metų, o Jogaila buvo 36 metų amžiaus). Kovo 4 dieną Jogaila buvo iškilmingai vainikuotas Lenkijos karalių vainiku.

Priversta tekėti už “seno pagonio” Jogailos, Jadvyga karčiai raudojo, jausdamasi nelaimingų politinių kombinacijų auka. Pati karalienė, laimės nepažinusi, neatnešė jos nei Jogailai, nei — Lietuvai.

KUNIGAIKŠTIS ŠVITRIGAILA JIEŠKO PRIEGLOBSČIO VENGRIJOJE

Per Jadvygą Jogalienę užsimezgę santykiai su Vengrija nekartą ir vėliau nutiesė lietuviams kelią į tą kraštą. Ilgoje Algirdaičių ir Kęstutaičių kovoje dėl valdžios daug vargo Vytautui Didžiajam buvo pridaręs jauniausias Algirdo sūnus Švitrigaila Boleslovas. Kai 1392 m. mirė Algirdo našlė Julijona, ir Jogaila

Vengrų karalaitė, vėliau Lenkijos karalienė Jadvyga d’Anjou Jogailienė. J. Mateika piešė pagal Jadvygos majestotinj antspaudą.

pavedė jos dalį — Vitebską — ne savo broliui, bet sakalų prižiūrėtojui Vesnai, įskaudintas Švitrigaila stojo į kovą už tėviškę, o vėliau ir už valdžią visoje Lietuvoje. Kovų pasėkoje Švitrigaila atsiduria Vytauto kaliniu ir apkaltas grandinėmis siunčiamas Jogailai į Krokuvą. Iš čia antrųjų Jogailos vedybų metu, pasinaudodamas vestuvinės puotos maišatimi, Švitrigaila pabėga į Vengriją. Kurį laiką ten pabuvęs, jis grįžo į Lietuvą, bet dar ilgai nenurimo maištaudamas prieš savo didįjį pusbrolį Vytautą Kęstutaitį.

Pasirausę atmintyje tokių atsitiktinių ryšių su Vengrija rastume nemaža. Ir Vytautas medžiojo bei vedė darybas su Vokietijos imperatorium Vengrijos teritorijoje, ir nevienas dar kitas lietuvis buvo nusibastęs iki Dunojaus.

GEDIMINAIČIAI KARALIAUJA VENGRIJOJE

Bendri vengrų ir lenkų dinastijos reikalai persimetė per valdovus ir į Lietuvą. 14 ir 15-sis amžiai buvo Vengrijai skaudžios krizės laikotarpis, kada šv. Stepono vainikas ėjo iš rankų į rankas. Kai mirė Vengrijos karalius, drauge ir Vokietijos imperatorius, Albrechtas, lenkams pavyko 1434 m., jau po Jogailos mirties, įkelti į Vengrijos sostą vyresnįjį Jogalos sūnų, Lenkijos karalių, Vladislovą, vengrų vadinamą Ulaszlo I. Su Lietuva tasai Vladislovas Ulaszlo turi tą ryšį, kad jis — Gedimino proanūkis (Lenkijoje, kaip ir Vengrijoje ir visoje pasaulinėje istorijoje mūsų Gedi-minaičiai pagal Jogaila vadinami Jogailaičiais, Jagio-ionais). tiesą pasakius, Gediminaičiu ar Jogailaičiu jis tegali būti laikomas tik oficialiai, nes iki šiai dienai nėra aišku, ar teisingos buvo 15 amžiuje paplitusios kalbos, kad jis, lygiai, kaip ir jo brolis Kazimieras, visai nebuvo Jogailos sūnūs, tik vieno iš 7 įtartų lenkų riterių, supusių ketvirtąją Jogailos žmoną Sofiją Alšėniškę... Keistas žmogus buvo tasai Vladislovas Ulaszlo. Pragarsėjęs savo nemoralumu, net iš popiežiaus gavęs dėl to papeikimų, vėliau dėl savo mirties per kryžiaus žygį prieš turkus kautynėse ties Varna 1444 m. įsigijo savotišką didvyrio aureolę. Po jo mirties Habsburgams pavyko vainikuoti Vengrijos karaliumi imperatoriaus Albrechto sūnų Ulaszlo II, kuris gimė jau po savo tėvo mirties, todėl buvo vadinamas Posthumus. Ir šis valdovas neilgai gyveno, tada vengrams vėl pirmą kartą po Arpadų giminės išsekimo pavyko išlaikyti valdovu savąjį žmogų, tautinį didvyrį Matą Korviną (1458-1490 m.).

Tuo laiku Lietuvą ir Lenkiją valdė antrasis Jogailos sūnus, Kazimieras, šis, priešingai, negu jo gašlusis brolis Vladislovas Ulaszlo, atrodė savo savybėmis, ypač kietumu, blaivumu, taupumu bei valdovo gabumais visai nusidavęs į taurią Gedimino giminę. Kazimieras Jogailaitis ambicingas, plataus masto monarchas, neatsisakė pretenzijų į Vengrijos sostą, kaip į savo brolio palikimą. Nepamirškime, kad jo žmona Elzbieta buvo Habsburgaitė, imperatoriaus Albrechto duktė ir Vengrijos karaliaus Ulaszlo II Posthumus sesuo, taigi pretendavo į Vengrijos vainiką ir kaip dėl Habsburgų palikimo. Dalis Vengrijos didikų palaikė Kazimierą Jogailaitį, kiti tvirtai stovėjo už Matą Korviną. Kruvinoms vidaus kovoms Vengrijoje beeinant, Kazimieras Jogailaitis nusiuntė 1471 m. savo 13 metų sūnų Kazimierą (busimąjį šventąjį, Lietuvos patroną), kad atsisėstų Vengrijos soste. Kad karo žygis būtų populiaresnis, griebtasi tikybinio motyvo: vainikavus Kazimierą Vengrijos vainiku, visa Rytų Europa turėjo būti pakelta kryžiaus karui prieš netikėlius turkus, besiveržiančius iš pietų. Buvo pasamdyta 12,000 kariuomenės ir su garbingų vyrų palyda jaunas kandidatas iškeliavo į Vengriją. Žygis nebuvo lengvas. Kai teko eiti per lygumas, kur ne tik nebuvo miškų, bet ir medžiai retai tebuvo matomi pakely, ėmė trūkti kuro viralui išvirti bei pasišildyti kariams. Pristigo ir pinigų jiems apmokėti. Net visai nepasiekę Budapešto, samdiniai išbėgiojo, ir jaunas Kazimieras su dvariškiais buvo priverstas grįžti į Krokuvą nič nieko nepešęs. Tik po Mato Korvino mirties Kazimieras Jogailaitis, pasodino Vengrijoje kitą sūnų, Vladislovą, kuris, kaip Ulaszlo III, valdė Vengriją nuo 1490 iki 1516 metų, įsigydamas ten gan populiarų vardą. Jis dar buvo palikęs vengrams karaliauti savo mažametį sūnų Liudviką.

Vengrijos sosto įpėdinyste rūpinosi ir kiti Kazimiero Jogailaičio sūnūs: Lenkijos karalius Jonas Albrechtas ir Didysis Lietuvos Kunigaikštis bei Lenkijos karalius Žygimantas Senasis. Pastarasis per Vienos kongresą 1515 m. dėl svarbių sumetimų savo politikoje su arogantiškai besiveržiančia į Lietuvos teritoriją Maskva atsisakė nuo pretenzijų į šv. Stepono vainiką, ir šis vėl atiteko Habsburgams.

VENGRAS STEPONAS BATORAS VALDO LIETUVĄ

Po Vengrijos padalinimo 1538, kada vakarinę jos dalį su Kroatija pasiėmė Vokietijos imperatorius Ferdinandas Habsburgas, vengrų tautiniam valdovui Zapolya liko tik 2/3 buvusios teritorijos su sostine Buda. Netrukus po to turkai užgrobė ir nuniokojo pietinę ir vidurinę Vengriją ir tik Transilvanija pasiliko kiek laisvesnė, nors priklausoma turkų vasaliteto ryšiais.

16-tojo amžiaus antroje pusėje Lietuvos ir Vengrijos santykiai pasiekia tikro artimumo.

Po paskutinio Lietuvos valdovo Gediminaičio, Žygimanto Augusto, mirties, dėl Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus vainiko varžėsi prancūzai, Habsburgai ir maskviškis Ivanas Žiaurusis. Prancūzų kandidatui Henrikui Valois neišsilaikius, vėl užvirusios politinės kovos pasėkoje visai netikėtai buvo išrinktas turkų sultono pasiūlytas, kaip žmogus protingas ir doras, Transilvanijos valdytojas (Istvan) Batoras. Lietuviai ilgai nenorėjo jo pripažinti, siekdami turėti atskirą nuo lenkų valdovą, tačiau buvo paveikti taurios vengro asmenybės ir su juo gražiuoju susitarė. Kad būtų palaikyti saitai su buvusia Gedimino dinastija, Batoras vedė Žygimanto Augusto seserį Oną Žygimantaitę.

Kviečiamas viešpatauti Batoras tvirtai pareiškė:

“Esu gimęs ne arklidėje, bet laisvu žmogumi. Prieš atvykdamas į jus turėjau ką valgyti ir gerti... myliu ir saugau savo laisvę... atvykau jūsų pačių kviečiamas... tad esu tikras, bet nenutapytas jūsų karalius. Noriu patsai valdyti ir įsakinėti, todėl neapkęsiu, kad mane kas mokytų... Saugokit savo laisvę... bet nenaudokit jos piktam”.

Nors Steponas Batoras tevaldė Lietuvą vos 10 metų (1576-1586), tačiau jis ne tik stropiai pildė duotosios lietuviams priesaikos žodžius, bet greit iškilo kaip vienas geriausių Lietuvos valdovų. “Jo valdžia buvo teisinga ir tvirta, jo valdymas perdėm šviesus, karinė veikla labai sėkminga” — taip apibūdina Batorą naujausia ir rimčiausia apie jį parašyta monografija (prancūzų kalba), “Etienne Batory”, išleista 1935 m. Lenkijos ir Vengrijos Mokslų Akademijų bendrai.

Per trumpą savo viešpatavimą Batoras sugebėjo mūsų kraštą gražiai sutvarkyti ir pravesti daug svarbių reformų įvairiose gyvenimo srityse. Nuoširdžiai bendradarbiaudamas su pačiais įžymiausiais Lietuvos valstybės vyrais, kaip su kunigaikščiais Mikalojumi Ruduoju ir jo sūnumi Kristupu Perkūnu, su Mikalojaus Juodojo sūnumis Kristupu Našlaitėliu ir Vilniaus vyskupu (vėliau kardinolu) Jurgiu Radvilais, su Jonu Katkumi, Leonu Sapiega bei kitais, jis visai nepaisė 1569 m. Liublino unijos nuostatų, bet valdė Lietuvą kaip visai savarankišką valstybę.

Mokslą ir kiekvieną kultūros darbą Batoras karštai rėmė ir skatino jaunimą rimtai šviestis. Pats būdamas vienu labiausiai išsilavinusių žmonių Europoje, puikiai mokėjęs lotynų kalbą, jis be vargo galėjo jos pagalba susikalbėti su Lietuvos dignitoriais, kuriems lotynų kalba buvo kaip ir sava. O juk tiek daug išsimokslinusių ir stambaus masto Lietuvos vyrų supo tada mūsų valdovą iš tolimos Vengrijos! Dar Žygimanto Augusto įkurtąją Vilniaus kolegiją jis patvirtino Akademija, nesigailėdamas lėšų leido kurti jėzuitams kolegijas daugely Lietuvos miestų. Batoro laikais Lietuva iškilo kaip viena iš labiausiai kultūriškai pražydusių valstybių Europoje.

Labai svarbios Batoro reformos teismo srityje, ypač Vyriausiojo Lietuvos Tribunolo įsteigimas. Laikydamas Lietuvos Statutą mūsų krašto teisių pagrindu, jis sudarė specialią komisiją jį pertvarkyti pagal lietuvių norą — su tikslu atgauti visišką Lietuvos nepriklausomybę nuo Lenkijos. 1584 m. buvo įvestas naujasis popiežiaus Grigaliaus XIII, kalendorius.

Batoras rūpinosi valstiečių būklės pagerinimu, rėmė prekybą ir net projektavo įkurti Vilniuje pirmąjį Lietuvos banką.

Nemažesni Batoro nuopelnai ir jo plačiai užsimotoje užsienio politikoje. Pats didelis savo krašto

Lietuvos-Lenkijos gusarai, kurie Kazimiero Sapiegos vedami veikė Vengrijoje 1683 m.

patriotas, jis planavo Vengriją išvaduoti ir iš turkų ir iš Habsburgų — čia gal buvo svarbiausias motyvas, kad jis priėmė pakvietimą valdyti Lietuvą ir Lenkiją. Pirmoje gi eilėje reikėjo sutramdyti Maskvą, o tai gi buvo Lietuvai gyvybinis reikalas!

Batoras, vienas geriausių savo laiko karo dalykų žinovas, nepalyginamas strategas, iš pagrindų perreformavo Lietuvos kariuomenę, patobulino ginklus, artileriją ir bendrai modernizavo visą karo techniką. Trys jo garsūs žygiai prieš Maskvą ne tik grąžino Lietuvai dalį prarastų žemių (Polocką su sritimi, Veližą ir Livoniją, kuri buvo prijungta prie Lietuvos ir Lenkijos drauge), bet ir atgavo mūsų kraštui seniai jau prarastą persvarą prieš Kremlių.

Deja, Batoras mirė peranksti, didelės dalies savo sumanymų neįvykdęs. Betgi jo įtaka ilgam buvo Lietuvai reikšminga. Dar iki šiai dienai netrūksta gyvų prisiminimų apie Batorą ir jo žygius. Vilniuje kiekvienas žino Bekešo kalną, kur Vilnelės krante buvo palaidotas Batoro ginklo draugas, vengras arijonas Kasparas Bekešas. Bekeša dar neseniai buvo vadinamas daugiausia bajorų dėvimas šiltas, vengrų mada įmantriu susegimu papuoštas apsiaustas. Gusarų švarkas — “vengerka” tebevadinamas, o augšta kepurė — “batorinė” — taip pat mums primena kalbamus laikus. Vėl — Batorino ežeras Vilniaus krašte gavęs savo vardą per Batoro žygius į Maskvą.

ETMONAI SAPIEGA IR OGINSKIS VEDA LIETUVOS KARIUOMENĘ PRIEŠ TURKUS PRO VENGRIJĄ

Kai 1683 m. karalius Jonas Sobieskis žygiavo į pagalbą Vokietijos imperatoriui Leopoldui I ginti Vienos nuo turkų, tada ir Lietuva buvo įpareigota atsiųsti savo kariuomenę. Tačiau didysis Lietuvos etmonas Kazimieras Sapiega ir lauko etmonas Oginskis, nesiskubindami lieti lietuvių kraują svetimam reikalui, su savo 12,000 karių ėjo delsdami. Jie veikė Vengrijoje, stovyklavo ir prie Vienos atėjo jau po garsiojo mūšio.

“Tik dabar lietuvių kariuomenė su mumis susijungė, graži ir tvarkinga kariuomenė, bet kas iš to, kad jau po bellum auxilium... (Etmonai) ir patys gailėjosi, kad neparodė tos puikios kariuomenės kautynėse”. Taip gyrė mūsiškius to karo dalyvis, sodrių atsiminimų autorius lenkas Jonas Chrizostomas Pasekas.

O lietuviai, nepatyrę nuostolių, su dideliu grobiu grįžo į Lietuvą. Dar prieš paskutinįjį karą Čapskienės dvare prie Kelmės būta gražių to žygio trofėjų, kurių savininkė, atkakli lenkė, taip ir nesutiko Putvinskių kalbinama perduoti jų Lietuvos Muzėjaus apsaugai. Galimas daiktas, nuo Sobieskio ir Sapiegų laikų ir pradėta mūsų liaudies dainose minėti Dunojus, Dunojėlis.

Turkai valdė madjarus apie 170 metų. Po 1683 m. karo vengrai iš jų išsivadavo, bet kartu tapo Habsburgu vasalais.

BENDROS NELAIMĖS PRISLĖGTŲ LIETUVIŲ IR VENGRŲ ŠIRDYS VIENODAI PLAKA

19-me amžiuje, kada visą Europą jaudino laisvės judėjimai, vėl atsirado tam tikras bendrumas tarp lietuvių ir vengrų, nors jau visiškai kitokiu pagrindu: vieni vokiečių, kiti vokiečių ir rusų, pavergti vienodai, kad ir skyrium, veržėsi išsivaduoti iš svetimųjų okupacijos. 1848 m. revoliucinio sąjūdžio metu Lietuvos laisvės kovotojai mezgė kontaktą su Vengrijos patriotais. Mūsų krašto politiniai emigrantai, veikę Vakaruose po nepavykusio 1831 m. sukilimo, sueina su Vengrijos revoliucinio judėjimo vadu Liudviku Kossuthu. Betgi laisvės judėjimą 1848 m. Vengrijoje žiauriai numalšino austrų reakcionieriai, pasišaukę į talką maskolių pulkus. Lietuviai gi tuo metu dar nepajėgė nė sukilti, ir tik, kai užaugo kita karta, ši desperatiškai stvėrėsi ginklo prieš rusus 1863 m. — ir vėl skaudžiai pralaimėdami. Vengrija gi netrukus po 1848 m. revoliucijos nusipurtė vergijos, patapdama lygiateise dualistinės Austro Vengrijos monarchijos dalimi. Taip pat netrukus vengrai nusimetė ir baudžiavos jungą — tai buvo tauta, kuri, lygiai kaip lietuviai (taip pat ir rusai), ilgiausiai Europoje ją vilko.

Vingiuoti buvo tolimesni išdidžių vengrų istorijos keliai. Vengrų radikalų išsvajotoji demokratija ten buvo sunkiai įgyvendinama.

Pirmojo Pasaulinio karo metu vengrai, surišti su Austrija, kovojo prieš Vakarų Sąjungininkus drauge su Vokietija. Taika patikrino jiems nepriklausomybę, bet didelė dalis tų žemių, kuri prieš tūkstantį metų sudarė Arpadų valstybę, teko Čekoslovakijai, Jugoslavijai ir Rumunijai. Nespėjo vengrai po karo susitvarkyti, kai 1919 m. Vengrijos žydas komunistas Bela Kun, iš Rusijos kalėjimo išleistas, netikru pasu grįžo į Vengriją ir atsistojo raudonojo teroro priešaky. Bela Kun pasižymėjo kraštutiniu komunistiniu fanatizmu. Per keletą mėnesių valdymo, jis suspėjo nacionalizuoti visus didesnius kaip 100 akrų žemės ūkius, uždraudė laikyti tarnus ir turėti nuosavybėje daugiau kaip dvi drabužių eilutes, 4 marškinius ir 4 poras kojinių. Jis pareikalavo iš gyventojų atiduoti valdžiai visas brangenybes. Vengrija iš seno buvo žemės ūkio, stambios nuosavybės šalis. Magnatai (kuriems savo išdidumu gal tik panašūs yra ispanai), palaikomi ir smulkių ūkininkų, daugiausia priešingų komunizmui, padarė perversmą ir nušlavė bolševikus. Vyriausybės priešaky — regento titulu — atsistojo admirolas Mikalojus Horty. Bela Kun pabėgo į Rusiją, bet 1938 m., kaip perdaug savarankišką, Stalinas jį nugalabijo.

Vengrijoje gyventojų yra virš 8,000,000. Iš jų 75% katalikų, 20% — kalvinų ir likę 5% — stačiatikiai, liuteronai ir žydai. Kai prasidėjo Horty kontrrevoliucija, prasiveržė aštrus antisemitizmas. Vėl magnatai grojo pirmu smuiku, 1/3 turtingosios Vengrijos dvarų buvo 1,000 stambių savininkų rankose. Antrojo Pasaulinio karo metu, 1941 m., Horty susijungė su Hitleriu ir siekė atgauti prarastas teritorijas. Kai ašies reikalai aiškiai pakrypo blogon pusėn, Horty bandė pasirašyti su Sąjungininkais separat,inę taika, bet vokiečiai užėmė Budapeštą ir Horty uždarė į kalėjimą. JAV kariuomenė jį išlaisvino, ir jis gyveno Portugalijoje. Mirė š.m. vasario 9 d., pasiekęs 88 metų amžiaus.

Tik vokiečiams pasitraukus karo pabaigoje iš Vengrijos, ją užgriuvo maskoliai. Seniau elegantiškas, garsėjęs gražiomis moterimis bei aistringa čigonų muzika, linksmasis Budapeštas, lygiai kaip ir visas Dunojaus slėnis, yra rytų barbarų sutryptas, išniekintas, apiplėštas...

Kai 1945 m. buvo paskelbti palyginti laisvi rinkimai, komunistai vos tegavo 1/3 balsų. Tada Maskva atsiuntė “specialistų” ir po raudonosios armijos sparnu pasodino vengrams kietą bolševiką — žydą Matą Rakošį. Šis taip įkyrėjo vengrams, kad pereitą vasarą buvo priverstas pasitraukti. Prasidėjo visuotinis, spontaniškas judėjimas prieš Rusiją, prieš neapkenčiamus barbarus okupantus. Visi sekėme heroišką vengrų jaunimo kovą ir kartu su juo kentėjome, kai Maskvos tankai triuškino laisvės kovotojus.

Šiandien Lietuvą su Vengrija artina ir riša bendros okupacijos tragedija. Troškimas atgauti laisvę verčia mūsų širdis plakti vienodai su vengrų širdimi.

Tą mūsų bendrumą gražiai išreiškė profesorius Vladimiras Šilkarskis,*) palydėjęs savo 100 DM dovaną Vengrijos sukilimo aukom šitokiais jautriais žodžiais :

“Jums, kurie kovojate už savo ir mūsų laisvę!”

*) Prof. V. Šilkarskis, buvęs Vytauto Didžiojo Universiteto filosofijos ir klasikinių kalbų bei literatūros ordinarinis profesorius, dabar dėsto filosofiją Fridriko Vilhelmo universitete Bonnoje.

Janos Fadrusz, Vengrijos karaliaus Matthio I paminklas