PAPARČIŲ ŽYDĖJIMAS

Vincas Jonikas

1.

Juodų kalnų uolėnomis,
Anų dienų ražais
Į mano nykią vienumą 
Tu vėlekos grįžai— — —

Kadaise dar ganykloje
Mačiau— maža buvai, 
Švaistei žilvytį miklųjį,
Ir saulei dainavai.

Pavasaris tau prausėsi
Tarp žydinčių rugių, 
Mamytės pasiklaususi 
Bėgiojai žemuogių.

Saldžių žolių pripešusi
Vėl gundei aveles—
Kaip greitai laikas nešėsi
Tas valandas žalias.


Kaimynai tavo ateitį
Regėjo netoli:
Subręs rugpjūčių prakaite
Jaunamartė žvali— — —

Kaip vėjai, metų keletas,
Nučiuoš pro ramules, 
Anytos girs, kaip meletos, 
Dailiąsias kaseles.

Vilioką tai ne vieną ji
Lig liūdesio sugels,
Jei teiksis mėnesienoje
Svirnelin įsibelst— — —

Buvai žavi išdykėlė,
Švitėdama juokeis,
Dainos— pilna šalykelė
Pavakariais tykiais.

Reiks vaikių daug varžybose
Patiesti ant vejos,
Kol kam, džiaugsmu sužibusi,
Draugystės nedvejos.

2.

Šešioliką su viršumi
Pavasarių baigei,
Kada ganei— užmiršome—
Kaimenę parugiais— — —

Regėjom jau per vasarą
Daržely tarp gėlių,
Lygioj lankoj lig vakaro
Švytruojant grėbleliu.

Rytais, rasotom smilgomis
Su lauknešiu bridai—
Kur mūsų dalgiai vilgomi,
Paūbavus radai.

Ant pradalgio apvytusio
Subėgom atsipūst 
Ir daug žiedų, jau kritusių, 
Žibėjo pro lapus.

Mums pieno, tik pamelžusi,
Nešei su duonele—
Už tai ranka sugelžusia
Nuskyniau dvi gėles.

Pritiko tau prie smilkinio,
Ne vienas tuo džiaugiaus—
Rūpėjo, kaip užvilkinus 
Tuos pusryčius ilgiau— — —

Tu kaip žvejų legendoje,
Buvai labai daili,
Už tavo skrydį sklandųjį
Pramanėm kregždele.

Juokai skambėjo gojuose
Po užlankas kvapnias,
Kai klausėm, kaip miegojusi,
Kas kalbinę sapne— — —

Paskiau viliot panūdome
Gūžynėn su draugais, 
Suskambus šventei dūdomis 
Žmonėjomės ilgai.

Labos nakties linkėjome
Lydėdami namo—
Mėnulio patekėjime
Tau buvo neramu— — —

3.

Smarkiuose kiemo šokiuose
Pailsom, dievaži—
Tai klausėmės, kaip juokiasi
Šlaite strazdai maži.

O žingsniai dar pasinešė
Nebleisti atgalios,
Paklausėme pušynuose
Melodijos tylios.

Viršūnės, dvelksmo pinamos,
Šlamėjo vis gausiau— 
Aviete viena skynimuos 
Dalinomės pusiau.— — —

Kvepėjo kasostavosios
Rasojančiais beržais 
Ir lūpos papuotavusios 
Galėjo žodžiais žaist.

Ir buvo laimė žemėje
Tokia gležnai trapi,
O tu sakei, kad lemia ją
Gėlelė atlape.

Jei lemta jau, lai vysta ji,
Negaila tos vienos— 
Pavasaris jaunystėje 
Daugiau mums dovanos— — —

Draugystė davė įžadą
Tikėjimo skaistaus,
Nors dar nei tu, ką prižadi,
Nei aš nesupratau.

Jau paukščiai tildė drevėse
Išalkusius vaikus,
Kai gėrėm ryto žavesį
Žydėjimo laiku.

Ir žingsniai seno eigulio
Su grybų kreželiu 
Pabudino iš svaigulio 
Gyvenimą šilų.

Reikės tau grįžt pas motiną,
O ką jinai sakys—
O ką skaitys, godotinei
Pažvelgus į akis— — —

4.

Ruduo atėjo giriomis
Ir gelstančiais javais— 
Apsiverkėm ir skyrėmės, 
Jau tu iškeliavai— — —

Tėveliai nebeleido tau
Kaime skrajot jaunai— 
Turėjo būt palaidoti 
Svajonių pelenai.

Žadėjo laimę miestuose
Gausingi palaikai,
Reikėjo gi, kad šviestųsi
Žalių laukų vaikai.

Tik aš arimų lygumas
Kaip kepalus raikiau,
Nakčia guliau su knygomis
Ir iš visko juokiaus.

Kas dėjosi anuo metu,
Be reikalo tikiu—
Laumė pamojo nuometu
Ir dingo iš akių.

Paniekink sodžiaus pilkumą
Su buvusiais draugais,
Bet— žudo laimę kulkomis
Nesavo pinigai— — —

Tačiau girdėjau— vėjuose
Daina mane lankei, 
Pabūdavai užėjusi 
Pavakariais blankiais.

Kai snaigės lango rėmuose
Ilsėjos vakarais,
Petin lig atsirėmusi
Šnekėjai atvirai.

Nebleista berno vyžose
Tavęs laimėt visos—
Tiktai ramintis ryžausi
Poezijos garsuos.

Išėjo įsipykusi
Žiemužė su ižu,
Krantuose trokšti likosi
Žuvyčių daug mažų.

5.

Atėjo orai dieviški,
Valia dainuot ir jaust—
Begrįžtant tau į tėviškę, 
Karužėn išėjau— — —

Reikėjo stot ant kryžkelių,
Žygiuoti su pulkais— 
Nesaugo atsilikėlių 
Žygiavimo laikai.

Dundėjo ginklai mėnesiais
Žūtbūtinės kovos,
Lai tavo kiemo pienėse
Bitelės vėl būvos.

Prieš mūšio pasiruošimą,
Ar laimė dar suves— 
Laiškelį, rūtos puošiamą, 
Atvėriau— nuo tavęs!

Rašei baletą baigusi,
Pražaidusi kasas,
Mama, pavargus speiguose,
Išėjus į dausas— — —

Kvietei— kol tau neišnešė
Širdies, kol aš esu, 
Lankykis! Tėvo vyšnėse 
Kaip ašarų, rasų— — —

Skaičiau ir nežinojau to,
Ar ta pati esi—
Apkrito širdį nuojauta,
Kaip sutema vėsi.

Tiktai jutau— kautynėse
Dar žūti negaliu— 
Paveikslas tavo pynėsi 
Tarp dūmo kamuolių.

Tačiau rašiau—dainuokite
Sodybose už mus,
Mums reikia dar pamokyti
Akyplėša nuožmus.

6.

Liepsnodamas nuo ilgesio
Skubėjau į namus,
Kur vėsiai susivilgysiu
Gelmėje žalumos.

Dar kartą pasirodžiusi
Saulutė nusileis,
Pakvipo liepos sodžiuose
Meduotais aviliais.

Spalvingas rūkas vilnijo
Pakalnėj prie girios,
Daina, pakylant pilnijai,
Skambėjo pabariuos.

Gužynėje apstulbino
Ženklai nebe geri—
Jau plaukė kitas gulbinas
Svajonių ežere.

Raudonos liepsnos pynėsi
Ant laužo žabarų—
Tu kaip liepsna žaidynėse
Su draugu negeru.

Argi reikės išbarti ją,
Pavedus nuo kitų— 
Paklaust, žiedų papartyje 
Kiek radote kartu

Sakei— ak, baigės pasaka
Ties kregždės lizdeliu. 
Gyvenimas jau pasuka 
Kitonišku keliu.

Sakiau— draugystę išdavei
Kantrybės stigdama.
Tau niekad nesušvisdavo
Vaikystė menama.

Sakei—pamiršk paklydėlę—
Ir paslėpei akis—
Prieš tą jaunystę didelę
O kas išsilaikys— — —

Širdyje meilė žudoma
Vaitojo vis klaikiau— 
Nueidamas per glūdumą 
Sudie tau nesakiau.

7.

Dainavo vėjas beržuose
Man vėl išleistuves,—
Visa jaunystė veržėsi
Toliausiai nuo tavęs.

Atgal, kur karas trankėsi,
Draugai ištikimi,
Suspaudę mirtį rankose
Žygiavo likime— — —

Širdies jau nebedegino
Žalumo ilgesys,
O laikas tavo reginį,
Kaip žara, užgesys.

Pavijo paštas giriose
Per žvangančias naktis 
Ir draugas rašė—mirusi 
Kregždelė ta grakšti— — —

Prakeiktą taurę stvėrusi,
Svajas užgert saldu—
Neniekink atsivėrusios 
Širdies liūdnų maldų.

Beviltėse sekundėse
Tėvelio atrasta 
Dar graudžiai nusiskundusi 
Vasarvidžio klasta.

Ir žodis paskutinis jos
Dar buvęs man—atleisk!— 
Taip laumės jau nupynusios 
Laimužę sopuliais— — —

Mergaitė, mano lūpomis
Pasiekiama buvai,
Tik perskirti suklupome,
Kaip kertami javai.

Dabar kalnų uolėnomis,
Anų dienų ražais
Į mano nykią vienumą 
Tu vėlekos grįžai— — —