Senieji baltai ir jų gyvenamas plotas
MAG. HIST. K. STALŠANS
Iki 19 a. antrosios pusės dar nebuvo rimtų tyrinėjimų apie baltų proistorę, todėl vyravo pažiūra, kad jie yra kilę iš romėnų, germanų arba slavų. Tiktai apie 19 a. vidurį ir vėliau atsirado mokslininkų, kurie šitą klausimą pradėjo rimtai tyrinėti. Ryšium su tuo baltų pirmutines gyvenamas vietas pradėjo aiškinti nemaža kitataučių, taip pat ir lietuvių bei latvių mokslininkų. Jie randa, kad mums pažįstamose trijų baltų tautų kalbose (lietuvių, latvių, senųjų prūsų) bendrieji vietų pavadinimai randami tiktai vidutiniojo klimato zonos floroje ir faunoje. Iš to galima spręsti, kad baltų gimtinė yra buvusi vidutiniojo klimato zonoje. Kadangi minėtose trijose kalbose yra daug indo-europiečių pirmosios tautos kalbos žodžių ir formų, tad senoji baltų tauta nebus daug klajojusi ir besimaišiusi su kitom tautom, bet pasilikusi tos indoeuropiečių pirmosios tautos gimtinės artumoje.
Imant domėn vietų pavadinimus, baltų tautų pirmutinė gimtinė yra jieškoma į šiaurę nuo Pripetės upės, palei jos intakus ir Nemuno upės baseine. Pats Pripetės upės pavadinimas bus sutrumpintas lietuvių žodis “prie pietų”. Kitose kalbose tas žodis neturi jokios reikšmės. Reikšmingas ir įsidėmėtinas yra tos upės pavadinimas, nes jos krantai su dideliais miškais ir balomis buvo pietinė baltų tautos riba.
Gyvendami apibrėžtame plote ilgus šimtmečius, baltai pamažu pradėjo plėstis toliau į šiaurę ir į rytus. Jie buvo priversti tai daryti dėl gyventojų prieauglio ir dėl svetimų tautų spaudimo. Pagal iškasenas mokslininkai konstatuoja, kad baltai jau trečiame tūkstantmetyje prieš Kr. yra atėję į Rytprūsius ir pasiekę Baltijos jūros pietų-rytų krantą. Eidami dar toliau palei jūros krantą į šiaurę, jie patenka dabartinės Latvijos pietų vakaruosna apie 2000 m. prieš Kr. Kita baltų tautos dalis stūmėsi į rytus, kurie tuomet buvo neapgyvendinti arba labai retai apgyvendinti ir pasiekė Dauguvos, Dniepro ir Okos augštupius, kur gyveno suomių-ugrų kilmės gyventojai. Tokiu būdu baltų tautų gyvenamieji plotai apie pirmą tūkstantmetį prieš Kr. siekė nuo Vyslos žiočių iki Okos upės baseino. Tokia daugelio kitataučių ir mūsų tyrinėtojų nuomonė.
Paskutiniu laiku archeologų nuomonė ir pažiūros yra pasikeitusios apie senųjų baltų apgyventus plotus šiaurės kryptyje. Latvių archeologas prof. Ed. Šturms priima populiaraus Pabaltijo praeities tyrinėtojo R. Indreko pažiūras, pagal kurias mūsų šalies pirmieji gyventojai čia bus atėję apie 8000 metų prieš Kr. Tai buvę suomiai-ugrai, o senieji baltai čia atėjo tiktai apie 2000 metų prieš Kr. ir užėmė visą Pabaltijį, ne tiktai iki Suomių jūros įlankos, bet taip pat ir dabartinės Suomijos pietus ir vakarinę pakrantę. Tiktai vėliau, pradedant 1000 metų prieš Kr., ateidami iš rytų, plotus į šiaurę nuo Dauguvos vėl užėmė estų ir suomių ainiai, kurie vėliau, Kristui gimus, pradėjo kolonizuoti Suomiją. Plotus į pietus nuo Dauguvos, iki Dniepro, Pripetės balų ir Vyslos senieji baltai pasilaikė sau. Latvių gentys jau apie 500 metų prieš. Kr. buvo pradėjusios veržtis į šiaurę, stumdamos estus, ir 9 a. po Kr. buvo jau atgavusios dalį prarastųjų senųjų baltų plotų ir pasiekusios dabartinės Latvijos etnografines sienas šiaurėje.
Po to, kada apie 1000 metų prieš Kr. estų ir suomių ainiai užėmė senųjų baltų apgyventus plotus, jie susimaišė su baltais, kurie prarado savo kalbą. Iš to išeina, kad estų ir suomių gyslose irgi teka baltų kraujas, ką liudija ir jų europietiška išvaizda: daugiausia mėlynos akys, šviesūs plaukai, priešingai kitom suomių-ugrų tautom, kilusiom iš Azijos. Estai dažnai stebisi, kodėl jie skiriasi nuo kitų suomių-ugrų.
Savaime suprantama, kad baltai, gyvendami tokioje plačioje teritorijoje, imant domėn tų laikų sunkias susisiekimo sąlygas, negalėjo palaikyti tamprią tautinę vienybę. Tolimesnių kraštų gyventojai pradėjo vystyti savo ypatybes, kalboje radosi tarmės, kurios laikui bėgant tapo atskirom kalbom. Taip pamažu išsivystė kelios tautos, kurios pasiskirstė gentimis. Prof. J. Endzelino nuomone, pirmutinės baltų tautos susiskirstymas pradėjo reikštis 1 a. po Kr. Lygiai ir Dr. J. Puzinas randa, kad, sprendžiant iš iškasenų, pirmuose šimtmečiuose po Kr. jau galima nagrinėti baltų pasiskirstymą. Baltų kultūra pradėjo diferencijuotis: kyla 2 kultūrinės grupės — vakarų ir rytų. Apie plačiosios teritorijos vidurį gyveno lietuviai, į šiaurę nuo jų — latviai, kurie, kaip matėme, tiktai 9 a. po Kr. pasiekė savo šiaurės sieną. Vakaruose gyveno Tacito aprašytieji aisčiai arba prūsai, iš kurių atsiskyrė kuršių gentis, nusikėlusi į dabartinę Kuržemę. Į pietus nuo prūsų ir lietuvių gyveno jotvingai tarp Vyslos įtako Būgo, Nemuno ir Pripetės upių. Tolirytuose, iki Okos upės plotų, gyveno galindai, kurie savo reikšmingą pavadinimą bus gavę kaip toliausiai, pačiame gale gyvenantieji. Galindų kraštas buvo retai apgyvendintas, bet jokiu būdu neatskirtas nuo kitų baltų, t.y., latvių ir lietuvių, nes nėra žinių, kad tarp jų tais laikais būtų gyvenusi kokia nors kita svetima tauta.
Visos pirmosios baltų tautos apgyventas plotas tais laikais buvo labai didelis. Pagal prancūzų istoriko Jean Menoret patiektas žinias, jo išleistame veikale “Histoire des Pays Baltiques” (Paris, 1934 m.), visa baltų pirminės tautos apgyventa teritorija siekusi apie 430,000 kvadratinių kilometrų.
