AR LIETUVA YRA VADUOJAMA?
V. JONIKAS
Nusišluostydami skausmo ašaras VliKo negalavimo metu, palydime antrą Lietuvos laisvinimo tragedijos aktą. Mūsų idealų vėliavos, Vasario 16-tos proga, yra širdyse nuleidžiamos ligi pusės stiebų ir perrišamos gedulo juostomis. Nerimas įsiviešpatauja sielose. Kodėl tai įvyko? — klausiame patys savęs. Randame atsakymą susikaupime: tai įvyko todėl, kad svarbų darbą pradėjome nerūpestingai, pradėjome iš atbulo galo, pradėjome tvirtovę statyti nuo stogo, nejausdami, kad pamatų neturime. Mes buvome nedori tautos vaikai, todėl ir gavome, ko buvome verti.
Pažvelgę suglaustai į lietuviškos politikos eigą, matome, kad jos pirmasis veiksmas prasidėjo nuo Lietuvos valstybės žlugimo rusų okupacijos pasekmėje iki karo pabaigos, 1940—1945 metų. Tas aktas buvo įžanginis, pradėtas visuotino tautos sukilimo ženkle, atremtame į laisvės viltis. Jis baigėsi tragiškai, aplietas idealistų krauju kautynių laukuose, rusų — vokiečių karo mašinos dantračiuose bei koncentracinių stovyklų krosnyse, neatkūręs valstybės, neapgynęs tautos gyvybės, neiškovojęs teisės susidariusiai būčiai palengvinti.
Antrasis aktas, trukęs daugiau dešimtmečio tremtyje, reiškęsis aukų rinkimu iš tėvynės nelaimėmis graudenamų tautiečių, apmokėjimui veiksnių savitarpinių peštynių bei pasivažinėjimų po pasaulį, išryškino visišką mūsų politikų dvasinį bankrotą. Išdava visos veiklos yra ta, kad per dešimtmetį nesusitarta pradėti veikti. Toje vietoje braunasi šiurpi mintis: kas atsitiktų, jei tokia politikų grupė turėtų apsispręsti karo pavojaus metu — ginti, ar neginti kraštą? Buvusiajai vyriausybei tektų tik atleisti už neigiamą apsisprendimą, nes ji neturėjo nei to saugumo, nei to laiko, kuriuo naudojasi dabartiniai veiksniai. Nežiūrint visų turėtų geriausių sąlygų — tautos vieningo entuziazmo ir duosnumo gyvybiniams reikalams, — veiksniai sugebėjo prarasti jaunimą, apvilti tautietį ir sukompromituoti pačią laisvės idėją laisvo pasaulio akivaizdoje. Sena partinė bei ideologinė liga — viskas tik man ir maniškiams — neleido panaudoti turėtos energijos visuotiniems tautos reikalams, privedė idealą beveik prie mirties.
Negalima savo politikų apkaltinti neišmanymu, nes ko jau ko, bet proto lietuvių tremtinių bendruomenei likimas nepagailėjo jos inteligentijos pavidale. Mes turime proto, sakytume, net perdaug (gal proto išmiklinto visų rūšių spekuliacijose ir partinėse rietenose). Deja, vien gryno proto, pasirodo, tautos laimei neužtenka, reikia ir širdies, ir sąžinės. Ten, kur sprendžiamas gyvybės ar mirties klausimas, protas turi bendradarbiauti su meile, nes ir kūdikis negimsta vien iš proto. Kur daug proto, ten maža gyvybės. Tas pats ir Lietuvos gelbėjimo veikloje, kurią vadiname vadavimu — daug savanaudiškos išminties, maža aukos, kuri palikta, kaip prievolė, tik paprastajam piliečiui — atidaryk savo kišenes ir liek kraują.
Bendromis jėgomis, pastačius idealu ne vadavimą, o išlikimą, buvo galima tapti Amerikoje viena iš pajėgiausių ir įtakingiausių tautinių bendruomenių, daug sėkmingiau ir pigiau atliekant ir patį laisvinimo darbą. Dabartinė politinė veikla savo forma ir tūriu neįtikina nė paties naiviausio tautiečio. Jam tik aišku, kad mūsų mažai visuomenei yra perdaug partijų, kad tos partijos, susidedančios dažniausiai iš vienų valdybos narių, tautos valios neatstovauja, bet piktnaudoja tam, jog senukai prieš mirtį galėtų pažaisti valdžią, pabūti nors kortų karaliais. Jam, tam lietuviui, atsibodo laukti, kol ponas Toks susitars su ponu Šiokiu, kaip pasidalyti jo prakaituotu pinigu ir gera širdimi, todėl uždarė piniginę ir nuėjo žiūrėti savo vaikų.
Tokiais žodžiais ir mintimis pasitinkame naują mūsų vadovaujančių veiksnių persirikiavimą trečiajam tragedijos aktui, kurio ilgis dar nežinomas, tačiau pasekmės bus tos pačios, kaip ir veikimo būdas — varomas iš atbulo galo. Mes norime kitko. Ne vadavimo, kuris įmanomas ir būtinas, kaip pasiruošimas lemiamam momentui sutikti. Mes nebenorime partijų, bet duokite mums vieną organizaciją, kurią sudarytų ne treniruoti partijų imtininkai, bet žmonės, kurie ateitų tautinio darbo dirbti kaip lietuviai.
Mes norime pamatyti ir paliesti tas vertybes, kurios už tautos pinigus per dešimtį metų sukurtos. Mes norime bent vienos grynai lietuviškos parapijinės mokyklos, kurias mūsų tėvai ir dėdės už savo pinigus lietuvybei statė, norime bent vieno rimto lietuviškos kultūros veikalo, atlikto ne privatiškomis pastangomis, norime ben vieno tikro vadovėlio, kuri skaitydamas vaikas nesijaustų esąs čigoniukas, norime, kad patrijotų vaikai rašytų lietuviškai neblogiau už tuos savo amžininkus, kurie gyvena už geležinės uždangos. Mes tiktai tiek dabar tenorime, tačiau ir to nėra. Iš tikrųjų, gana suvedžioti savo tautą ir maitintis jos idealizmo likučiais. Išmokime duoti ką nors už tai, ką esame gavę, ne tik prašyti be pabaigos, kol tauta įrašys mus į pačius gėdingiausius istorijos puslapius. Pakelkime akis į Vytį ir eikime jo kryptimi iš visų pozicijų bei šventovių, palikę muzėiams savo asmeniškus stabus, kad savo Vasario 16-toje, — o, Dieve, duok tai greičiau — nusišluostytume džiaugsmo ašaras kovą laimėję.
