KARDO VYSTYMOSI ISTORIJA
PLK. O. URBONAS
Vienas iš šalto ginklo seniausių tipų yra kalavijas. Jau gilioje senovėje buvo žinomas trumpas, platus, dviašmenis kalavijas, pradžioje iš bronzos, vėliau iš geležies arba plieno (autorius skiria kardą nuo kalavijo. Red.). Kalavijas būdavo nešiojamas makštyse, arba ir be jų, už diržo užkištas, arba prie diržo prikabintas, paprastai, iš kairės pusės, bet kai kada ir iš dešinės. Tokiais kalavijais buvo ginkluotos makedoniečių falangos ir romėnų legionai.
Tokios formos kalavijas išsilaikė iki 12 šimtmečio. Riterių šarvams sustiprėjus, jis savo pirmykščia forma jam skirto uždavinio negalėjo atlikti. Jis pasirodė per silpnas perkirsti riterio šarvą ar skydą. Teko jį ilginti ir daryti vis sunkesnį. Tas vyksmas tęsėsi tol, kol kalavijas pasiekė 80 cm ir net 1 m ilgio. Bet toks kalavijas pasirodė esąs be galo sunkus ir neparankus, dėl to, abiejuose jo šonuose būdavo iškalami ilgi “takai” (Rille, dol), o rankeną aprūpindavo apvalia atsvara (Gegengewicht, protivoves). Riterio ranka būdavo apsaugojama vien nedidelio kryžiaus trumpais galais, kurie tik labai nežymiai išsikišdavo į šonus. Menka rankos apsauga, tokio kryžiaus suteikiama, anais laikais nesudarė neigiamą kalavijo ypatybę, nes kalavijas būdavo naudojamas vien tik smūgiams, o priešo smūgius turėdavo atremti skydas, (brž. 1).
13 ir 14 šimtmečių bėgyje riterių šarvai vis tobulėjo ir metalų apdirbimui išsivysčius, galų gale, pavirto į tampriai surištų tarpusavyje plieno plokštelių ištisą sistemą. Sąryšyje su tuo turėjo keistis ir kalavijo forma. Jo geležtė turėjo dar sustiprėti, takų vietoj atsiranda stiprios ir stačios briaunos ir kalavijo pavidalas vis daugiau ir daugiau yra pritaikomas dūriui; jo galas darosi vis smailesnis, kad galėtų prasiskverbti tarp skydinių šarvo plokštelių arba pramušti retėžinius šarvus (Kettenhemd, kolčuga. Brž. 2).
Tuo metu raitininko kalavijas galutinai atsiskyrė nuo pėstininko vartojamo ir pavirto į ypatingą “raitininko pusantros rankos” kalavijo tipą (Reiterschwert zu anderthalb Hand). Šitų kalavijų rankenos neprilygo vėlesnių landsknechtų “dviejų rankų” kalavijų rankenos ilgumui, bet buvo pakankamai ilgos, kad kalaviju smogiant, reikalui esant, galima būtų pridėti dar ir antra ranka (Brž. 3).
15 šimtm. riterių šarvai visai ištobulėjo ir pranyko skydas, kuris paskutiniais šimtmečiais vis mažėjo ir mažėjo, kol pasidarė daugiau nebereikalingas, nes visas riterio kūnas buvo padengtas šarvais.
Skydui pranykus, priešo smūgius reikėjo atremti kalaviju. Tam reikalui kalavijo rankeną reikėjo pritaikinti geresnei rankos apsaugai. Iki šiol buvęs lygus kryžius gavo, iš pradžių, iš vienos pusės, vėliau ir iš abiejų pusių po žiedą, o vėliau, 16 šimtm. pradžioje, dar keletą žiedų, kurie buvo nukreipti į smaigalio pusę. Šitų prietaisų pagalba priešo ginklas būdavo sustabdomas saugiame nuo rankos atstume (Brž. 4).
Taigi, matome, kad iki šiol visos pastangos buvo kreipiamos, kad kalaviją išlaikyti jo paskirčiai tinkamoje augštumoje. Tačiau toliau eiti jau nebuvo kur, kalavijo dydis ir svoris pasidarė toki, kad juo naudotis galėdavo tik raitininkas ir tai tik trumpai. Nuolatos nešiotis jis nebetiko. Pasirodė, jog yra reikalingas kitas, lengvesnis ir patogesnis ginklas. 15 šimtm. bėgyje pasirodė visa eilė naujų tipų, iš kurių čia suminėsiu tik būdingesnius:
1. Kadangi kalavijas pasirodė esąs bejėgis prieš pilnai ištobulintus riterių šarvus, be kalavijo, riteris imdavo su savim prisegamą prie balno, didelę špagą su trijų ar ketverių briaunų geležte, kaip pagalbinį ginklą, špagos plonos ir ilgos geležtės smaigalis būdavo rūpestingai ir ypatingai užgrūdinamas, kad galėtų pramušti retėžinius šarvus ar prasiskverbtų tarp skydinių šarvų plokštelių (Brž. 5). Rytuose šitoks ginklas buvo žinomas jau anksčiau, kur jį vadindavo “končaru”, o Lietuvoj, Lenkijoj ir Rusijoj jis buvo vartojamas žymiai anksčiau kaip vakarų Europoje. Tuose kraštuose šitas ginklas laikėsi iki 17 šimtm. galo, tik jo rankena turėjo visai savotišką, grynai rytietišką pavidalą (Brž. 6).
2. Daug įvairumo ginklų srityje įnešė šveicarų ir vokiečių samdinių pulkai, kurie turėjo savitą organizaciją, ypatingą taktiką ir savotiškus, naujiem kautynių būdam pritaikintus ginklus. Prie jų priklauso trumpas, už diržo nešiojamas, dviašmenis landsknechtų kalavijas, su ypatinga, į galą platesne rankena ir raidės ‘S’ pavidalo rankos apsauga (Brž. 7).
Toliau, žymiai didesnis, “dviejų rankų”, tų pačių landsknechtų pulkų kalavijas, kuris 15 šimtm. būdavo vartojamas praskinti kelią per priešo pėstininkų j iečių ištisinę sieną. Vėliau šitas kalavijas virto ypatingos kuopos ginklu, kurion būdavo surenkami didžiausi ir stipriausi vyrai ir kuri paprastai gaudavo uždavinį saugoti ir ginti pulko vadą ir vėlavą (Brž. 8).
3. Toliau eitų platus su apdengta rankena kalavijas, Venecijos respublikos raitųjų pulkų ginklas. Kadangi šitie pulkai daugiausia būdavo sudaromi iš slavų, kuriuos Venecijoje vadindavo “schiavoni”, tai ir šis kalavijas gavo “schiavona” vardą (Brž. 9).
4. 15 šimtmetyje, ypatingai Italijoje, buvo plačiai žinomi, taip vadinamieji, “jaučio liežuviai” (lingua dibue). Šitą ginklą galima būtų priskaityti prie ilgų plačių durklų, arba ir prie trumpų kalavijų (brž. 10).
5. Prie išvardintų ginklų tipų reikėtų dar pridėti bajorų taikos metu nešiotus kalavijus, kurie buvo žinomi “miestinio kalavijo” vardu, šitas kalavijas, bendrai paėmus, turėjo tą pat formą, bet jis buvo lengvesnis ir gražiai išdailintas.
Būta įvairių rūšių kardų su lenkta geležte, kurie buvo tipingi miestelėnų ir ūkininkų ginklai.
Pagrindinis perversmas karyboje įvykęs 16 šimtm., kai pasirodė naujas taktinis dalinys — šaunamuoju ginklu ginkluoti organizuoti pėstininkai — griežtai paveikė į tolimesnį šalto ginklo išsivystymą. Jau nuo
13 šimtm. pradžios prasidėjo palaipsnis kalavijo geležtės pritaikymas dūriui, kai paaiškėjo, kad ir sunkiausias kalavijas nesugeba pramušti ištobulintus riterio šarvus. Perėjimas nuo smūgio į dūrį vyko toliau ir jau 16 šimtm. pabaigoje, kalavijas, iki šiol buvęs grynai smūgio ginklas, pavirto į dūrio ginklą. Žinoma, ši eiga galėjo galutinai įsigyventi tik tuomet, kai skydiniai šarvai, dėl šaunamojo ginklo platesnio vartojimo, pranyko.
Neįmanoma trumpame rašinyje smulkiai nurodyti, kaip palaipsniui riterio šarvai pranyko ir pavir
to tik tradicine bajorų iškilmių apranga. Tačiau jau 16 šimtm. pradžioje nusistovėjo taip vadinamas landsknechto arba lengvo šarvo tipas. Dar prieš tai bajorai — riteriai, jei ir labai nenoromis, pradėjo atsisakyti savų šarvų, kurie jau nebeteko bet kurios karinės reikšmės.
Italijoje ir Ispanijoje išvystytas naujas šalto ginklo tipas — špaga — be galo greitai išplito po visą vakarų Europą. Tai buvo tada, kai pėstininkų pulkų demokratiniai pradai galutinai nugalėjo aristokratiją — riterius. Su tam tikrais rezervais, tą naują ginklą galima būtų pavadinti demokratišku, bent todėl, kad jis virto ginklu ne vien tik privilegijuotos klasės, bet ir plačiųjų masių. Juo buvo ginkluotas ir jį vartojo ir karališkųjų rūmų kavalierius ir paprastas samdinys, raitininkas ir pėstininkas, taikingas miestietis ir nuotykių jieškotojas.
Daugelis uždavinių, kuriems turėjo šitas naujas ginklas tikti iššaukė daug jo tipų. Tuo galima paaiškinti tą didelį įvairumą, kuris pasireiškė kaip rankenos formoje, taip ir ilgume, svoryje ir geležtės išdirbime.
16 šimtm. gale pranyksta geležinė pirštinė; nuo šio laiko ginklo rankenai statomas naujas reikalavimas: apsaugoti ranką nuo smūgio ir nuo dūrio. Šį uždavinį kiekvienas ginklininkas spręsdavo pagal savo skonį ir sugebėjimus ir todėl, pradžioje neskaitlingos ir paprastos apsaugos formos pavirto į begalę įvairiausių variantų.
Bendrai paėmus, visas šitokių rankenų formas galima padalinti į dvi pagrindines grupes: atviras rankenas, t.y., tokias, kur visi apsaugos prietaisai guli žemiau kryžiaus ir uždengtas rankenas, kur visi apsaugos prietaisai guli žemiau ir augščiau kryžiaus (brž. 11 ir 12).
Visi šitie maži ir dideli lankai, žiedai, perpjauti ir akli skydai ir skydukai ir t.t. įgaudavo įvairiausių formų: puoduko, lėkštės, pintinės, grotų, ir t.t. Ir špagų geležtės žymiai skyrėsi, tačiau galima pastebėti tam tikrą sistemą, arba taisyklę: raitininkams daugiau tiko vienašmenė sunki špaga, pėstininkai dažniau vartodavo keletos briaunų geležtę. Plačios, lanksčios geležtės virto augštesniųjų kavalierių ginklu, dvikovei daugiau tiko siauros geležtės, špaga virto ne tik visų klasių ginklu, bet, tikra šito žodžio prasme, tarptautiniu ginklu, ji išlaikė savo pirmykštę italų — ispanų formą, tiesa, su tam tikromis nuolaidomis tautiniam skoniui.
Špagos viešpatavimas truko virš 300 metų ir tik 18 šimtm. gale ji praranda kovos ginklo pobūdį.
16 šimtm. bėgyje, kada riterių ginklavimas buvo pakeistas “bendru” ginklu, vakarų Europos kariuomenėse atsiranda kardas su lenkta geležte, kuri drauge su špaga, išstumia visus kitus šalto ginklo tipus ir kaip kovos ginklas išsilaikė dar ir po špagos pranykimo. Reikia pabrėžti, kad perėjimas nuo dviašmenio kalavijaus su tiesia geležte prie kardo su lenkta geležte buvo didelis žingsnis pirmyn ginklų technikos srityje. Tiesi geležtė kietą daiktą skaldo, tačiau jos veikimas minkštose vietose yra žymiai silpnesnis; lenkta gi geležtė ne tik skaldo, bet kartu ir pjauna, ardo ir lyg sujungia savyje kirvio ir peilio veikimą. Nežiūrint šių lenkto kardo pirmenybių, riteriai juo nepasinaudojo, juo labiau keista, kad toks kardas bu-
švedų kardai iš 1770, 1822 ir 1830 metų
vo plačiai vartojamas rytuose ir riteriai turėjo galimybės per kryžiaus karus jį pažinti. Nors privilegijuotos klasės lenkto kardo ir, bendrai paėmus, lenktos geležtės neperėmė, tačiau šitas ginklas, to ar kito pavidalo, vis plačiau ir plačiau pradedamas vartoti vakarų Europoje.
Prancūzijoje jau 13 ir 14 šimtm. bėgyje galima būdavo sutikti lenktos geležtės ypatingą ginklą, vadinamą “fouchon” (dalgis), arba “badelaire” (brž. 13). Italijoje buvo vartojamas tos pačios formos didelis peilis “cortelas” arba “coltelaccio” ir Vokietijoje nuo 15 šimtm. pradžios galima būdavo sutikti tą patį ginklą iškreiptu “Kordelaetsch” pavadinimu.
Smulkiai aprašyti kardo geležtės konstrukcijos evoliuciją pareikalautų daug vietos. Tačiau į vieną Europos kardų ypatybę, lyginant juos su rytų kardais, reikia atkreipti ypatingą dėmesį, šita ypatybė rodo kiek rytų ginklininkų technika stovėjo augščiau už jų vakarų pasekėjų. Čia turiu galvoje taip vadinamą rytų kardo “Kryns’o” tipą. Rytuose rankos apsauga buvo nepaprastai paprasta: tiesus kryžius, kuris kiekvienoje pusėje turėjo dar ir skersinius iškyšulius. šitų iškyšulių vieni galai būdavo aklai pritvirtinami prie rankenos, 2—3 cm virš kardo geležtės (brž. 14).
Kaip matom, konstrukcija labai paprasta, bet ji visiškai apsaugoja ranką nuo visų smūgių, nežiūrint kokiu kampu priešo kardas susidurtų su geležte. Priešo kardas, žiūrint susidūrimo kampo, arba bus kryžiaus sulaikytas, arba turės įstrigti tarp geležtės ir šoninio iškyšulio, šita paprasta rankos apsaugos konstrukcija yra dar daugiau ištobulinta maurų “kryns’uose” ir lenkų “karabeliuose”. Be iškyšulių, juose dar ir kryžiaus galai yra nulenkti į smaigalio pusę taip, kad tarp jų ir ginklo geležtės pasidaro siauri plyšiai, kur ir įstrigdavo priešo kardas (brž. 15).
Vakarų ginklininkai nesuprato, o jei ir suprato, ti nepanorėjo perimti šitą sistemą. Gal būt, tam tikrą vaidmenį šiame klausime vaidino ir nenoras ką nors perimti iš “netikinčiųjų”. Tiesa, kryžiaus šoninius iškyšulius, šiek tiek vėliau, randam ir vakaruose, bet špagų rankenose jie yra sumažinti iki minimumo, visai prispausti prie rankenos ir geležtės ir dėl to rankos apsaugai visai beverčiai, kardų gi rankenose jie turėjo mažų liežuvėlių pavidalą ir tarnavo daugiau kaip pagražinimas, rankos apsauga būdavo užtikrinama visos lankų, skydų, ir kt. sistemos (žiūr. švedų kardai).
Garbės kardas, Gustavo III dovanotas plk. Moerner 1772; “krynso” tipo ginklas.
Kardų ir špagų geležtės būdavo be galo įvairių pavidalų, žiūrint jų lenktumo, ilgumo ir svorio, iškaltų “takų” kiekio, smaigalio konstrukcijos ir t.t. Kai kada smaigalys būdavo daromas su tam tikru dviašmeniupraplėtimu, kuris rytuose būdavo vadinamas “elman”. Tačiau visas tas įvairumas neturėjo sprendžiančios reikšmės, nes smūgio jėga priklauso nuo daugelio, dar iki šiol pilnai neišaiškintų, elementų: geležtės ilgumo, bendro svorio, kardo svorio centro, lenktumo, rankenos ašies padėties, santykio tarp smūgio linijos ir kardo lenktumo ir kitų.
ŠALTINIAI:
W. Boeheim, Handbuch der Waffenkunde, Leipzig, 1890.
M. Jaehns, Entwicklungsgeschichte der alten Trutzwaffen, Berlin, 1899.
E. E. Lenz, Starinnoje cholodnoje oružije, St. Petersburg, 1902.
M. M. Denisov, Russkoje Oružije XI—XIX Vekov, Moskva, 1953.
Paryžiaus, Berlyno, Vienos, Petrapilio ir Stockholmo karo muziejų katalogai.
AUKOJO “KARIUI”:
1. Povilaitis Jurgis ................................................ $5.00
2. Tveras Antanas ................................................ 3.00
3. Petravičius Vytautas ...................................... 2.00
4. Dapkus Pranas ................................................ 1.00
5. Lendraitis L..................................................... 1.00
6. Rekežius J......................................................... 1.00
7. Vilėniškis A......................................................... 1.00
8. Pečiulis Jonas .................................................. 1.00
Visiems aukojusiems KARYS taria nuoširdų ačiū.
