Kryžiuočiai
HENRIKAS SIENKIEVIČIUS
Iš lenkų kalbos vertė KAZYS JANKŪNAS
SANTRAUKA IŠ PRAĖJUSIŲ NUMERIŲ:
Lydėdami Kęstučio dukrą kunigaikštienę Danutę į Krokuvą, į karaliaus Jogailos laukiamo įpėdinio gimimo šventę, Macka ir jo brolvaikis Zbyška pakeliui pavijo būrį karių. Jų tarpe buvo kryžiuotis. Zbyškai, kuris savo širdies damai Danutei, keliaujančiai su kunigaikštienės dvaru, buvo pažadėjęs tris povo plunksnas nuo kryžiuočio šalmo, pasitaikė puiki proga pažadą ištesėti. Tad nieko nelaukdamas jis atstatė jietį ir paleido žirgą šuoliais. Būtų pervėręs kryžiuotį, bet buvo staiga sulaikytas garsaus riterio Povalos iš Tačevo, kuris tose vietose, karaliaus pavestas, žiūrėjo taikos ir tvarkos.
Pasirodė, kryžiuotis— komtūras Lichtenšteinas— vyko kaip Ordino pasiuntinys ir apsaugos buvo lydimas į Krokuvą. Pulti pasiuntinį reiškė mirtį. Toks buvo karaliaus įsakymas ir krašto paprotys. Povala gavęs iš Zbyškos garbės žodį, kad nebėgs nuo teismo už pasiuntinio puolimą, jo nesuėmė. Ir taip keliaudami jie visi netrukus pasiekė Krokuvą.
Kitą dieną nuėję ankstybųjų mišių ir sustoję vrie katedros riteriai šnekučiavosi apie Vytauto rengiamą žygį prieš totorius ir stebėjo ateinančius pamaldoms. Tarp kitų mišioms atvyko ir komtūras Lichtenšteinas.
Tuo pat metu praslinko pro juos ir pats Lichtenšteinas. Macka jį pažino iš kryžiaus, išsiūto ant apsiausto, bet jis nei Mackos nei Zbyškos nepažino, nes anksčiau buvo juos matęs šalmuotus, o per šalmą net ir iš arti galima buvo tik mažą veido dalį matyti. Praeidamas palenkė galvą Povalai ir Kirveliui ir netrukus su savo palydovais pradėjo lipti laiptais į katedrą atsargiais ir išdidžiais žingsniais.
Tuo pat metu pradėjo gausti varpai, išgąsdindami būrius katedros bokštuose prisilaikiusių kuosų ir balandžių ir pranešdami, kad netrukus prasidės mišios. Macka ir Zbyška, truputį sunerimę dėl staigaus Lichtenšteino pasirodymo, kartu su visais suėjo į bažnyčią. Vyresnysis riteris buvo labiau neramus, nes jaunesniojo dėmesys nukrypo į karaliaus dvariškius. Zbyška niekada savo gyvenime nebuvo matęs nei tokios bažnyčios nei tokių žmonių. Iš kairės ir dešinės jį supo žymiausi karalijos vyrai, garsūs savo patirtimi ir karais. Daugelis, kurių patarimu įvyko Didžiojo Lietuvos kunigaikščio sutuoktuvės su jauna ir žavinga Lenkijos karaliene, jau buvo išmirę, bet kai kurie dar buvo išlikę ir buvo labai gerbiami. Jaunasis riteris negalėjo atsižiūrėti kilnaus Krokuvos kašteliono Jaskos iš Tenčyno, kuriame darniai jungėsi griežtumas su kilnumu ir tiesumu. Jis stebėjosi ir kitų patarėjų kilniais ir išminties pilnais veidais ir daugybe kitų išdidžių riterių, lygiais nukirptais ant kaktų ir banguojančiais ilgais plaukais iš šonų ir užpakaly galvos. Kai kurie buvo užsidėję ant galvos plaukus prilaikančius tinklelius. Svečiai iš užsienio, Romos imperatoriaus pasiuntiniai, čekai, vengrai ir austrai su savo palydovais stebino savo apdarų įvairumu. Greta karaliaus sustoję Lietuvos kunigaikščiai ir bajorai, nepaisydami meto ir karštų dienų, vilkėjo apsiaustus, pamuštus brangiais kailiais; kietais ir plačiais apdarais vilkį rusų kunigaikščiai bažnyčios sienų ir auksinių papuošalų atspindyje atrodė lyg bizantiškieji paveikslai. Tačiau didžiausiu žingeidumu Zbyška laukė pasirodant karaliaus ir karalienės ir, kiek galėdamas veržėsi artyn prie Dievo stalo, kur netoli altoriaus buvo matyti dvi raudono aksomo pagalvėlės, nes karališkoji pora visada mišių klausydavo klūpodami. Ir ištikrųjų, žmonėms neteko ilgai laukti: karalius įėjo per pirmąsias nuo zakristijos duris ir, kol priėjo iki altoriaus, galima buvo pakankamai prisižiūrėti. Jo plaukai buvo juodi, kaktoje kiek nuplikę, ilgi, šonuose užversti už ausų; nuskustas veidas buvo juodas, nosis — smaila ir kuprota, palūpiai kiek raukšlėti, akys — juodos, mažos ir žibančios, klaidžiojo iš vienos pusės į kitą, lyg skaičiuodamos susirinkusius žmones. Jo išvaizda švietė gerumu, bet kartu ir atsargumu, nes jis grynai laimės keliu buvo iškilęs augščiau, kaip tikėjosi, todėl nuolat turėjo sekti, ar jo veiksmai atitinka jo užimamą vietą ir ar niekas dėl jų jo nesmerkia. Todėl jo veide ir judesiuose galima buvo pastebėti tam tikrą nekantrumą. Lengva buvo įspėti, kad jo pyktis turi būti staigus ir baisus ir kad jis yra tas pats kunigaikštis, kuris, netekęs kantrybės dėl kryžiuočių vyliaus, sušuko jų pasiuntiniams: “Tu prieš mane su pergamentu, o aš prieš tave su jietimi!”
Tačiau dabar tą įgimtą staigumą apvaldė didelis ir nuoširdus pamaldumas. Ne tik neseniai apsikrikštiję Lietuvos kunigaikščiai, bet ir nuo sentėvių laikų pamaldūs lenkų didikai stebėjosi jo pamaldumu bažnyčioje. Dažnai jis klūpodavo ant plikų bažnyčios grindų; dažnai nenuleisdavo maldoje pakeltų rankų tol, kol jos pačios iš nuovargio nukrisdavo. Kiekvieną dieną išklausydavo mažiausia trejas mišias. Taurės nurengimas ir varpelio balsas Pakylėjimui pripildydavo jo sielą ekstazės, graudumo ir baimės. Po mišių išeidavo iš bažnyčios, lyg iš miego pabudęs, nurimęs ir geras. Todėl dvariškiai iš anksto patyrė, kad tuo metu yra geriausias metas prašyti dovanojimo ar dovanų.
Jadvyga įėjo per zakristijos duris. Ją išvydę, ir mišioms dar neprasidėjus, visi riteriai priklaupė, pagerbdami ją kaip šventąją. Zbyška taip pat priklaupė, nes nei vienas iš to didelio susibūrimo neabejojo, matą prieš save šventąją, kurios paveikslai netrukus dabins bažnyčių altorius. Griežtas ir atgailaujantis Jadvygos gyvenimas padarė tai, kad jau prieš kelerius metus ji buvo pradėta gerbti ne tik kaip karalienė, bet ir kaip šventoji. Iš lūpų į lūpas keliavo pasakojimai apie karalienės padarytus stebuklus. Buvo kalbama, kad prisilietimas prie jos rankos pagydydavo sergančiuosius ir kad nevaldomus sąnarius žmonės pagydydavę, apdengdami juos senais, karalienės vilkėtais rūbais. Patikimi liudininkai tvirtindavo savo ausimis girdėję, kaip kartą Kristus nuo altoriaus prakalbėjęs į karalienę. Svetimi karaliai ir net išdidūs kryžiuočiai prieš ją priklaupdavo. Popiežius Bonifacas IX pavadino ją dievobaiminga ir Bažnyčios išrinktąja dukterimi. Pasaulis sekė jos veiksmus ir atsiminė, kad ji buvo Anžų ir lenkų Piastų dinastijos vaikas, galingojo Liudviko duktė, išaugusi ištaigingame dvare, viena gražiausių pasaulio merginų, išsižadėjusi laimės ir pirmosios mergautinės meilės ir ištekėjusi už Lietuvos kunigaikščio, kad kartu su juo galėtų Kryžiui nusilenkti dar tebepagoniška Lietuva. Ko nepasiekė visų vokiečių jėga ir kryžiuočių galybė, ir jų žygiai bei marios išlieto kraujo, tą įvykdė vienas jos žodis. Niekada apaštalavimo garbė nenušvietė jaunesnės žmogystės ir niekada moters grožis nebuvo suspindėjęs tokiu angelišku gerumu ir tokiu tyliu liūdesiu.
Visose Europos pilyse ji buvo apdainuojama minstrelių, į Krokuvą atvykdavo riteriai iš tolimiausių kraštų pamatyti “lenkų karalienės”; žmonės ją mylėjo, kaip savo akių šviesą, nes vedybomis su Jogaila ji pakėlė savo krašto galybę ir garbę. Tiktai viena nuoskauda ilgai slėgė ir ją pačią ir visą lenkų tautą — savo išrinktajai Dievas ilgai nesuteikė laimės susilaukti kūdikio.
Bet pagaliau šitai nedaliai praėjus, linksma žinia kaip žaibas nuskriejo nuo Baltijos iki Juodųjų jūrų ir per Karpatus, pradžiugindama visus didelės valstybės žmones. Išskyrus kryžiuočius, ši žinia visur buvo džiaugsmingai sutikta. O pačioje Lenkijoje dar sustiprėjo įsitikinimas, kad Dievas visus karalienės maldavimus išklausąs.
Todėl žmonės vykdavo pas ją maldauti, kad išprašytų jiems sveikatos, atvykę kraštų ir sričių atstovai jos maldaudavo išmelsti tai lietaus, tai giedros javpiūtei, tai gero medaus derliaus, tai gausios žuvies ežeruose ar žvėrių miškuose. Žiaurūs pasienio pilių ir sodybų riteriai, kurie iš vokiečių pasisavintu papročiu vertėsi plėšikavimu ar vieni kitų užpuldinėjimu, dėl vieno jos vardo paminėjimo kišdavo kardus atgal į makštis, paleisdavo belaisvius be išperkamosios duoklės, grąžindavo pagrobtąsias bandas ir ištiesdavo vieni kitiems taikos ranką. Visi bedaliai ir skurdžiai veržte veržėsi prie Krokuvos pilies vartų. Geroji jos dvasia skverbėsi į žmonių širdis, švelnino prispaustųjų likimą, ponų išdidumą ir teisėjų griežtumą ir švietė visam kraštui kaip laimės spindulys ir kaip teisybės angelas. Plakančiomis širdimis visi laukė besiartinančios palaimos dienos.
Riteriai atidžiai sekė jos kūno linijas, norėdami patirti, kaip ilgai jiems dar teks laukti sosto įpėdinio ar įpėdinės. Krokuvos vyskupas, kuris kar-
Prancūzų kunigaikščio Karolio Orleaniečio šarvai iš 1415 metų
tu buvo pasižymėjęs krašte ir net užsienyje gydytojas, dar nenumatė tai greitai įvyksiant, tačiau pagal to laiko papročius įvairūs ta proga ruošiami pasilinksminimai ir rungtynės turėdavo prasidėti iš anksto ir trukti ištisą savaitę. Karalienės apdaras buvo net per prastas. Seniau, kaip išaugusi ištaigingame dvare ir būdama gražesnė už kitas savo amžiaus kunigaikštytes, mėgdavo puoštis brangių medžiagų rūbais, įvairiomis grandinėlėmis, perlais, auksinėmis apirankėmis ir žiedais, bet dabar prieš kelerius metus pradėjo vilkėti ne tik vienuoliškus rūbus, bet net ir savo veidą pridengdavo, kad mintis apie savo grožį nesukeltų tuščio išdidumo. Patyręs apie pasikeitusią jos būklę, Jogaila veltui jai siūlė papuošti miegamąjį auksu, brokadais ir brangakmeniais. Ji aiškino, kad jau iš seno yra atsižadėjusi ištaigingumo; kad atsimena, jog dažnai gimdymas atnešąs ir mirtį ir kad šitokią Dievo malonę reikia sutikti ne su ištaiga, bet nusižeminimu.
Karalienė tik tada sutiko kiek pakeisti savo vienuolišką apdarą, kai motinystės pažymiai tikrai išryškėjo, nes galvojo, kad tokiomis aplinkybėmis nedera jai, kaip kokiai atgailautojai, uždengti savo veidą.
Visų akys dabar su meile buvo kreipiamos į jos veidą, kurio nei auksas nei brangieji akmenys negalėjo dar daugiau pagražinti. Pakeltomis į viršų akimis karalienė pamažu žengė nuo zakristijos durų prie altoriaus. Vienoje rankoje ji laikė maldaknygę, o kitoje — rožinį. Zbyška išvydo jos lelijinį veidą, dangiškas akis, angeliškus bruožus, pilnus rimties, gerumo ir atlaidumo — ir jo širdis pradėjo smarkiai plakti. Jis žinojo, kad pagal Dievo sprendimą jis turėjo mylėti ir savo karalių ir karalienę, bet dabar jo širdis staiga prisipildė didelės meilės, kurias negalima sukelti jokiais įsakymais, bet kuri prasiveržia pati savaime, kaip ugnis ir kuri sukelia ir didelę pagarbą ir norą aukotis. Zbyška buvo jaunas ir impulsyvus, todėl jam kilo noras kaip nors tą atsidavusio ir ištikimo riterio meilę parodyti darbais: kur nors nuskristi, ką nors nudobti ir pačiam savo galvą prie jos kojų nulenkti. “Turbūt keliausiu su kunigaikščiu Vytautu, — kalbėjo — nes kur kitur karalienei pasitarnausiu, kai niekur kitur greitai karas nenumatomas.” Jam net ir į galvą neatėjo, kad galima ir kitokiu būdu, ne tik kardu, ragotine ar kirviu karalienei pasitarnauti. Dėl to buvo pasiruošęs pats vienas pulti visą Timuro Raišojo galybę. Jis norėjo tuoj pat po mišių sėsti ant arklio ir ką nors pradėti. Bet ką — ir pats gerai nežinojo. Jautė tik, kad neišlaikys — nes jo rankos degė, trokšdamos veiksmų, ir jis pats visas degė . .. Visai užmiršo net ir jį supantį nesaugumą. Valandėlei net ir pačią Danutę primiršo. Tik bažnyčioje pasigirdus vaikiškiems balsams, jo mintys vėl grįžo prie Danutės, ir jis vėl pasižadėjo būti jai ištikimas ir nugalėti tris vokiečius.
Tuo tarpu jis vis nenuleido akių nuo karalienės ir sujaudinta širdimi galvojo, kokios maldos galėtų pritikti karalienei. Mokėjo kalbėti Pater noster, kurį buvo išmokęs Vilniuje iš vieno pranciškono, bet ir tai ne visą, nes pabaigą buvo užmiršęs. Todėl dabar keletą kartų pakartojo tuos žodžius, kuriuos dar prisiminė ir kurie jo širdyje turėjo reikšti: “Duok mūsų mylimiausiajai karalienei sveikatos ir laimės ir saugok ją už viską labiausiai”. Bet kai taip meldėsi žmogus, kuriam grėsė teismas ir pavojus netekti galvos — nuoširdesnės maldos negalėjo būti net ir visoje bažnyčioje ...
Pamaldoms pasibaigus Zbyška galvojo, kad taip jis galėtų pasirodyti karalienei ir pulti po jas kojų, o paskui — kad ir pasaulio pabaiga. Tačiau karalienė iš bažnyčios tiesiai nuėjo į savąsias patalpas ir (ji pasnikaudavo iki vidudienio) apgalvotai nesirodė linksmuose pusryčiuose, kuriuose dalyvaudavo karalius su savo artimaisiais ir riteriais ir kurių metu karalių ir jo svečius linksmindavo juokdariai ir pokštininkai. Tuo pat metu prie Zbyškos prisiartino Ilgamiškio riteris ir pašaukė jį pas kunigaikštienę.
— Patarnausi man ir Danutei per pusryčius, kaip mano dvariškis, — tarė kunigaikštienė, — ir gal tau pavyks kokiu nors lakiu žodžiu ar veiksmu patenkinti karalių ir laimėti jo palankumų. Kryžiuotis, net ir pažinęs tave, nedrįs skųstis, kai pamatys, kad prie karališkojo stalo man patarnauji.
Zbyška pabučiavo kunigaikštienės ranką ir vėliau priartėjo prie Danutės. Nors jis buvo įpratęs prie karo daugiau, kaip prie gražaus elgesio prie stalo, tačiau žinojo, kas reikalinga riteriui veikti, iš ryto pamačius savąją damą. Jis pažengė kiek į užpakalį ir staiga surimtėjęs ir, darydamas kryžiaus ženklą, balsiai pradėjo:
— Vardan Dievo, ir Tėvo, ir Sūnaus . . .
— Bet kodėl Zbyška dabar, po mišių, vėl meldžiasi? — teiravosi Danutė.
— Nes per šitą naktį tu tiek pagražėjai, kad aš net stebiuosi!
Mikalojui iš Ilgamiškio šitie keisti jaunesniųjų riterių papročiai nepatiko, todėl, patraukęs pečius, tarė:
— Ką ten veltui laiką gaišti, bambėdamas apie jos grožį!
Tuo pat metu trimito garsas paskelbė, kad pusryčiai jau paruošti. Kunigaikštienė, paėmusi už rankos Danutę, patraukė į karališkuosius kambarius, kur jos jau laukė susirinkę dignitoriai ir riteriai. Kunigaikštienė Aleksandra jau buvo atvykusi, nes kaip karalienės sesuo sėsdavo prie stalo garbingesnėje vietoje. Karalius sėdėjo paaukštintoje vietoje gale stalo. Greta jo sėdėjo Krokuvos vyskupas ir popiežiaus pasiuntinys Vaitiekus. Po jų atsisėdo abi kunigaikštienės. Žemiau Danutės įsitaisė buvęs Gniezno arkivyskupas Jonas, iš Silezijos Piastų kilęs kunigaikštis, Opolės kunigaikščio Boleslovo III sūnus. Zbyška buvo girdėjęs apie jį kunigaikščio Vytauto pilyje ir dabar, stovėdamas už kunigaikštienės ir Danutės, jį tuojau atpažino iš nežmoniškai susivijusių plaukų, atrodančių lyg bažnyčioj vartojama šlakstyklė. Dėl to lenkų kunigaikščių pilyse jis buvo pravardžiuojamas Šlakstyklės vardu. Jis garsėjo savo linksmumu ir laisvais papročiais. Paskirtas Gniezno arkivyskupu prieš karaliaus valią, jis norėjo arkivyskupo sostą užimti ginklu, dėl to buvo pašalintas nuo vietos ir ištremtas iš krašto. Dėl šitos priežasties jis susidėjo su kryžiuočiais, kurie už tai jam davė vargingą Kameno vyskupiją Pamaryje. Pagaliau susipratęs, kad su galingu karaliumi yra geriau taikoje gyventi, jį permaldavo, grįžo į kraštą ir laukė, kol arkivyskupo sostas vėl pasidarys laisvas, nes tikėjo, kad šį kartą tikrai jį gausiąs iš atlaidaus karaliaus rankų. Jis stengėsi laimėti karaliaus širdį vykusiais sąmojais. Bet ir senas pasiilgimas kryžiuočių iš jo širdies neišnyko. Net ir dabar Jogailos pilyje, nors ir vengiamas kitų dignitorių ir riterių, ieškojo Lichtenšteino draugystės ir patenkintas užėmė vietą prie stalo greta jo.
Stovėdamas už kunigaikštienės kėdės, Zbyška pamatė, kad jis yra taip arti kryžiuočio, jog galėtų jį ranka pasiekti. Jo rankos pradėjo niežtėti ir pirštai gniaužtis, tačiau tai vyko impulsyviai, nes jis stengėsi tvardytis ir vijo šalin gundančias mintis. Tačiau jis negalėjo prisiversti nežvelgęs į plinkančių iš užpakalio Lichtenšteino galvą, kaklą, pečius ir krūtinę ir bandė įvertinti, ar daug jam tektų padėti darbo, susitikus su Lichtenšteinu kautynėse ar dvikovėje. Tam atrodė, kad perdaug jėgos netektų įdėti, nes, nors kryžiuočio petiniai kaulai po ankštu, pilkos gelumbės apsiaustu ir atrodė stambūs, jis, palyginus su tokiu Povala, Paška, Sulymčikais ar kitais, sėdėjusiais prie karaliaus stalo, atrodė tik tarytum jų šešėlis.
Todėl Zbyška su tam tikru pavydu ir pasigėrėjimu sekė šituos jėgingus vyrus, tačiau jo dėmesį labiausiai traukė pats karalius, kuris, svaidydamasis žvilgsniais į visas puses, kartkartėmis vis užversdavo savo plaukus už ausų. Jo žvilgsnis akimirksniui sustojo ir ties Zbyška, kuris valandėlei pajuto savyje tam tikros baimės jausmą. Ir pirmą kartą jis pagalvojo apie jo laukiančią bausmę.
(Bus daugiau)
AUKOJO “KARIUI”
L. S. Ramovė Cleveland Skyrius ........................ $280.02
Juras St......................................................................... 3.00
Alseika Pr..................................... 1.00
Janulevičius L............................................................. 1.00
Šimėnas K..................................................................... 1.00
Tervydis V..................................................................... 1.00
KARYS dėkoja rėmėjams už aukas. Ypatinga padėka priklauso Clevelando Ramovėnams už gausią auką — pelną gautą iš gegužinės įvykusios šį pavasarį.
